Naujausios
Gyvenimo kelialapis
„Važiuosiu į Šaukėnus pabendrauti ir pašnekėti apie knygelę, – pagaliau vėl su entuziazmu apie kūrybą prabyla Valerija Adomaitienė, dėl skaudžių netekčių ilgai negalėjusi nei rašyti, nei dainuoti. – Dabar, kai pagalvoju, apsileidusi buvau. Galėjau daugiau padaryti. Bet, matyt gimsta žmogus ir gauna savo kelialapį. Niekur nuo jo nenuklysi.“
Impulsą surinkti atskiruose lapuose besimėtančią sesers Onutės bei savo kūrybą ir išleisti atskira knyga davė Šiaulių krašto knygų leidėjų draugijos „Saulės Deltos“ vadovas Hubertas Smilgys, užsukęs į ponios Valerijos namus ir paakinęs ją vėl imtis kūrybos.
Skatino ir Mažeikių rajono Viekšnių kultūros centro meno vadovas Valerijos bendramokslis Antanas Erlickas: „Įdūk mums dainų. Reik dainiūti“.
„Kai Zenelis mirė, nieko negalėjau daryti. Jis buvo mano įkvėpėjas ir ragintojas kurti. Jis buvo pirmasis mano kūrybos vertintojas. Visi instrumentai, kuriuos buvo supirkęs vyras, – futliaruose, nedrįsau jų paliesti. Dainos gulėjo stalčiuose. Tik dabar pradėjau landyti po tuos popierius. Nueinu į kambarį, pasineršiu. Kartais ką nors randu. Kartais – nieko vertingesnio. O rašau dabar labai nedaug.“
Dedikacijos gimusios iš meilės
Jau pats knygelės „Leiski meilę ranka apkabinti“ pavadinimas yra raktas į vienintelę ir esminę kūrybos prasmę. Būtent meilė žodžius sudėlioja taip, kad eilėraštis pulsuotų, lietų gėrį viskam, kas gyva. Kartu ir aliuzija, jog esame laikini, jog neįmanoma apkabinti tų, kurie išėjo Amžinybėn. Yra tik dvasinis dialogas, kurį palaiko stiprus neužmirštamas ryšys, nenutrūkstantis ir nepriklausantis nuo laiko, praėjusio po netekties.
Bendra gyvos ir mirusios seserų Legačinskaičių kūrybos knyga tarsi simbolizuoja jungtį tarp dviejų skirtingų būties ir nebūties pasaulių.
Tai savotiška dedikacijų savo artimiesiems, savo tėviškei, savo šaliai, savo žemei, savo namams knyga. Dedikacijų, gimusių iš didelės, visa apimančios, nepkartojamos meilės, ir iš džiaugsmo, jog gyveni neturėdamas priešų.
Knygelę ponia Valerija pradeda eilėraščiu „Savo brangiausiam žmogui“.
„Ar Tu jautei,
šiąnakt trys žvaigždės į Tave žiūrėjo,
žydroj , žydroj padangėj
nuostabiausi dangiškieji švyturiai“ ...
Taip knygelės autorė kreipiasi į Amžinybėn iškeliavusį savo vyrą. Jam skirtas ir antrasis eilėraštis pavadintas kaip ir knygelė „Leiski meilę ranka apkabinti“:
„Praradau aš Tave, mano pasaka,
Išnykai Tu lyg lašas lange.
Kur bebūčiau mane lietūs paseka
Ir prilyja į širdį gėla.“
Tolesnės dedikacijos taip pat skirtos Išėjusiems. Tėvui, kurio šventos rankos užstojo nuo vėjų, sesei, kurios gyvenimas buvo supamas vėtrų ir audrų, kurios kelias buvo su vargo žyme, Šatrijos Raganai, Žemaiteliams, Žemaitijos artojui, Mokytojams, Žemei, Žmonėms baltais chalatais, galiausiai vienas iš giliausių eilėraščių – sau ir dar likusiam laikui:
„Aš sėju metus?..
O gal metai man sėja
duobes, akmenėlius ir gruodą keliuos.
Nuo jų , man kas kartą kelionė sunkėja
Ir kviečia arčiau prie žemelės šventos.“
V. Adomaitienės eilėraščiuose ypač ryški gamtos, metų laikų pajauta, atėjusi iš nuostabaus grožio, ąžuolų tvirtybės prisotinto gimtojo Jungirio kaimo. Ir regis, kad gieda ne pati kūrėja, o tas kuklus mažytis Jungirio kaimo paukštis, nušokęs nuo ąžuolo šakos ir įskridęs į kūrėjos širdį.
Nuo dramatizmo iki humoro
„O gal – tarsi žvakė ištirpus užgesčiau
Manęs juk nėra, tai kodėl aš esu?
Jei naštą tamsos ir vienatvės numesčiau,
Gal mano širdy vėlei būtų šviesu.“
Šis Onos Stankienės eilėraščio „Buvau taip toli“ ketureilis bene tiksliausiai atspindi skaudų labai talentingos kūrėjos likimą. Eilėraštis parašytas 2019 metais, kai iki gyvenimo pabaigos buvo likę visai nedaug laiko. O jame tiek apgailestavimo dėl nepažinto tikrojo gyvenimo, dėl tokios vienatvės, kai išblunka net šešėlis, dėl meilės, nuo kurios tampi toks priklausomas, jog jau nebesi savimi.
O. Stankienės eilėraščiuose taip pat nemažai dedikacijų artimiems žmonėms. Kūrėja bendrauja su Amžinybėn išėjusia mama per jos nuotrauką (eilėraštis „Gerai, kad esi“), prašo jos pagroti senelio smuiku („Pagrok dar nors kartą“).
Ne vienas knygelėje publikuojamas O. Stankienės eilėraštis skirtas meilei kaip sparnus suteikiančiai, gyvenimą įprasminančiai būsenai.
„Iš dangaus tik iš dangaus
Mūsų žmogiškas artumas“ , – rašo autorė viename eilėraščių, tikrąją meilę traktuodama kaip dangaus dovaną.
Kai kuriuose eilėraščiuose jausmas prasiveržia dramatišku prašymu nepamiršti, kai kur humoru ir autoironija, ypač žemaičių tarme parašytuose eilėse:
„Kaip garstyčias meili tava,
Kaip nesaldinta kakava,
Kaštavuoju ir išspjaunu
Niekaip nebeatsigaunu“
(...)
„Nežinau, kūn mun daryti?
Nei išspjauti, nei praryti...
Meili, meili! Tu –žudiki,
Kam sunaikina Vuoniki!!!
Kadangi dirbo Užvenčio kultūros centre O. Stankienė parašė daug proginių, kultūros centro šventėms reikalingų eilėraščių ir tekstų dainoms („Daina Kanapiniui“,“Lek Kazymers pri vežima...“).
Talentinga, bet labai paprasta kūrėja liko ištikima savo tarmei, atsineštai iš Jungirio kaimo, savo kaimo ąžuolui, savo tėviškei, kuriai paskyrė ne vieną eilėraštį ir dainą, žmonėms su kuriais kartu dirbo, tarp kurių gyveno. Išliko kaimo moterimi su visomis žemaičiui būdingomis nuostatomis ir nuodėmėmis.
Dėdės gitara
„Neseniai su bendramoksliu ir buvusiu kaimynu nuvažiavome į Jungirį, – pasakoja Valerija Adomaitienė apie gimtinės, esančios keli kilometrai nuo Junkilų, trauką. – Ten būdami vaikai po medžius laipiodavome. Nieko nelikę. Nė vienos trobos. Nė vieno gyventojo. Babos namų tik pamatai iš žemės kyšo. Tuose namuose repetuodavo vakaruškų muzikantai. Mano vaikystėje Jungirio kaimas turėjo savo kapelą. Mano senelis Jonas Janušas griežė smuiku. Visi buvo savamoksliai, bet labai norėjo patys kurti, groti, linksminti kaimynus.“
Jungiris Valeriją traukia dėl amžiams išliekančio ryšio su tais, kurie ten gyveno, su artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis. Ten įvyko jos pirmoji akistata su muzika.
„Kada man tas ciongas užėjo? – į klausimą klausimu apie kūrybos impulso pradžią atsako Valerija. – Kai dėdė Alfonsas Janušas grįžo iš kariuomenės ir parsivežė gitarą. Buvau dar vaikas. Net į mokyklą nėjau. Vaikštau dėdei iš paskos. Akių nuo gitaros nenuleidžiu. „Duodu tau. Mokykis grait“, – pamatęs tokį beprotišką susidomėjimą, atidavė gitarą dėdė.
Iš pradžių skambinti gitara pamokė jis pats. Paskui ir mama. Ji iš savo tėvo, mūsų senelio, išmoko griežti smuiku. Nusimanė ir apie gitarą.
Kai pramokau skambinti, atsimenu, keliavom pėsčios kartu su sese Ona į Albinavos kaimą. Ten buvo vardynos. Aš skambinau gitara, Ona dainavo. Paskui ji išmoko dar geriau skambinti už mane. Man labiau prie dūšios akordeonas.“
Sava dalia ir savas kelias
Tąsyk, matyt, gyvenimas jaunai mergaitei ir įdavė į rankas žemėlapį, parodantį jos dalią ir jos kelią. Studijavo muzikos technikume. Po studijų dirbo kultūros namuose Akmenės rajone. Bet ten, kaip pati sako, neišsprūdo nė vienas posmas. Ji tik išversdavo ir perdirbdavo žmonėms patinkančias rusiškas dainas.
Poezijai įkvėpė grįžimas į tėviškę, netoli gimtinės esančius Junkilus. Čia įsidarbino muzikos mokytoja vaikų darželyje, darbavosi ir kultūros namuose.
Rašydavo, kai vyras Zenonas išeidavo į darbą. Dirbo kolūkio pirmininku.
Tuo metu susikūrė ir nepamirštamas Legačinskų šeimos ansamblis, pelnęs laurus konkurse „Graži mūsų šeimynėlė“. Ansamblyje smuiku griežė Valerijos mama Zofija Legačinskienė, dainuodavo ir grodavo ji su sese Onute, savo dukra Sonata, Onutės dukra Jurgita ir trynukais Irmina, Kristina bei Martynu.
Kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iširo kolūkiai, kaimuose buvo uždaryti vaikų darželiai, šeimai teko ieškoti kitų išeičių kaip pragyventi.
„Siūdavom striukes, – mena Valerija. – Vyras parveždavo medžiagos, pats sukirpdavo, o aš siūdavau, taip užsidirbome duonai“, – pasakoja moteris apie vieną sunkiausių savo gyvenimo periodų.
Vėliau Z. Adomaitis pradėjo ūkininkauti. Valeriją pakvietė iš pradžių į Albinavos, vėliau – į Užvenčio vidurinę dirbti muzikos mokytoja. Čia ji mokė vaikus ir Meno mokyklos Užvenčio skyriuje.
Sesuo Ona dirbo kultūros centre. Valerija dainavo jos suburtame ansamblyje. Ir pati buvo subūrusi dainuojančių vaikų ansambliuką „Spiečius“. Pati rašydavo mažiesiems atlikėjams daineles. Atskira knygele išleido dainelių natas ir žodžius.
Tai buvo pats geriausias ir pats kūrybiškiausias laikotarpis. Kai artėjant kokiai valstybės ar miestelio šventei prireikdavo naujos dainos, užventiškiai kreipdavosi į Valeriją.
Ji sukūrė ne vieną proginę dainą mokyklos ir rajono švietimo bei kultūros darbuotojų šventėms. Šatrijos Raganos vardo suteikimo Užvenčio gimnazijai proga ji parašė dainą „Raganėlei“, kuri tapo mokyklos himnu. Valerija džiaugėsi dirbdama puikioje kultūros ir muzikos terpėje. Daugelį jos sukurtų dainų atlikdavo gražiai dainuojanti tuometinė Užvenčio mokyklos direktorė Genė Pulkienė.
„Jeigu ne mano vyras, nebūčiau išdrįsusi išlįsti iš kanapių“, – vis nepamiršta geru žodžiu paminėti savo žmogaus, su kuriuo praleido gyvenimą, Valerija.
Jis stūmė ją pirmyn, drąsino, vertino. Supirko visus muzikos instrumentus, kokių tik reikėjo. Pamena – prireikė basedlos. Tuoj pat užsakė ją Vilniuje. Valerija Šiauliuose pamatė sintezatorių. Brangus – nedrįso vyro prašyti, kad nupirktų. Paskui kelias naktis tą sintezatorių sapnavo. Vyras nuvažiavo į Šiaulius ir nupirko.
Kuklumas neleido sutikti priešų
Kūrėja sako nelaikanti savęs nei poete, nei kompozitore, nors dažniausiai pati kuria ir melodiją, ir žodžius. Kartais įkvėpimas ateina per žodį, kartais pirmiausia gimsta melodija.
Ji – be galo kuklus ir jautrus žmogus. Jos eilėraščiai ir dainų melodijos plaukia iš pačios širdies, iš meilės sutiktiems žmonėms, savo gimtinei ir jos gamtai. Kaip atsaką į savo meilę ji galėjo sukurti ketureilį, įprasminantį kūrybos ir gyvenimo esmę.
„Einu per Lietuvą, ne kartą apdainuotą,
Einu per žemę, pilną paukščių ir žiedų,
Džiaugiuosi, kad galiu sutikti žmogų,
Kad savo priešo šitiek metų neturiu.“
Valerija sakė nė karto nesutikusi blogo žmogaus, kuris ją būtų taip įskaudinęs, jog negalėtų atleisti. O jei ir sulaukia kritikos, ją priima kaip pamoką.
Jos dainas atliko ir atlieka ansambliai „Sidabrinė gija“, „Intriga“, Junkilų kaimo moterų ansamblis, Užvenčio Šatrijos Raganos vidurinės mokyklos direktorė Genė Pulkienė, Valerijos sesuo Onutė Stankienė su dukra Jurga, teko padainuoti ir pačiai Valerijai.
„Per gyvenimą mačiau daug pasaulio. Buvau netgi Indijoje, pasiekiau Kamčiatką. Pasaulis labai gražus ir įdomus, bet brangiausios mano vietos Lietuvoje. Praeina kiek laiko – ir į Jungirį. Į savo mišką, kur atrodo ir vėjas ošia dainas...Dabar tenoriu vieno – viską, ką sukūriau surinkti ir išleisti knygelę su natomis, kad po mūsų gyvensiantys žmonės dainuotų“, – kalba kelių knygų autorė, kurios širdyje, regis, čiulba Jungirio paukštis.
