Naujausios
Kalėdinė nepasaka
Urtė ULIŪNĖ
Pačiame miesto centre, apsuptas triukšmingų gatvių, autobusų stotelėje glaudėsi senas kioskas. Jis buvo išties senas – geležinės sienos ne vienoje vietoje buvo įlinkusios ir parūdijusios, o kažkada jas puošę mėlyni dažai beveik galutinai nusitrynę. Prie tokio, atrodo, vargano, pasenusio statinio, visiškai nederėjo naujutėlaitė, ryškiai geltona iškaba, kuri skelbė „Paryžietė“.
Pavadinimas buvo užrašytas įmantriomis auksinėmis raidėmis, o „ž“ raidės varnelė driekėsi iki pat „ė“. Šis užrašas švietė ryškia malonia spalva ir traukė kiekvieno akį. Bet praeivius kioskas viliojo ne vien savo prabangia iškaba ir keistu pavadinimu...
Matote, jau daug metų šiame kioske buvo pardavinėjami nepaprastai skanūs kepiniai. Bandelės, pyragai, riestainiai, sausainiai – ko tik geidžia širdis. Turbūt nebuvo mieste gyventojo, kuris, eidamas pro „Paryžietę“, nenusipirktų kokio rinktinio skanumyno. Niekam nepavykdavo atsispirti puikiausiems kvapams, kurie tvyrojo aplink kioską. Cinamonas, vanilė, imbieras ir muskatas, migdolai, šafranas... Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro autobusų stotelė skendėjo magiškame šviežių, šiltų kepinių kvapų debesyje.
Pasitaikydavo netgi tokių atvejų, kai užsisvajoję apie minkštą bandelę, žmonės pražiopsodavo savo autobusus – tuomet tekdavo laukti dar pusvalandį. Na, bet per tą laiką kiekvienas užuomarša galėdavo sukrimsti kokį nors skanumyną.
„Paryžiete“ džiaugėsi ne vien žmonės. Aplink kioską dideliais būriais nuolat spiesdavosi ir miesto balandžiai. Jų paprastai būdavo tokia galybė, kad akimirkai galėjai pagalvoti, kad esi visai ne Lietuvoje, o Italijoje, Venecijoje, garsiojoje Šventojo Morkaus aikštėje, kur yra pritūpę daugybė balandžių. Prie „Paryžietės“ paukščiams dažnai nusišypsodavo laimė rasti gardų trupinį, kartais net ir visą pyrago gabaliuką... O labai retais atvejais pavykdavo aptikti ir nemažą bandelę, pamestą kokio nors išdykusio vaiko. Pasitaikydavo balandžiams susipešti, mat, grobio visiems niekaip negalėjo užtekti... Tuomet jų mažos plunksnelės sklęsdavo ore, kol nutūpdavo kur nors baloje ar ant šaligatvio.
O kiosko stogą balandžiai būdavo nutūpę nuolat. Strategiškai patogesnės vietos nebuvo – nuo stogo galėjai matyti, kas dedasi aplinkui, koks trupinys kur nukrito. Kiekvienas balandis, tupintis nuošaliau, slapta vis žvilgčiodavo į stogą – ar neatsiras kur laisvesnės vietelės?
Dauguma „Paryžietėje“ apsipirkinėjančių žmonių tos gausybės balandžių nė nepastebėdavo. Arba pastebėdavo ir pasibjaurėdavo – juk tie paukščiai nešioja visokius virusus ir ligas, geriau laikytis nuo jų atokiau...
Tačiau atsirasdavo ir kitokių pirkėjų. Buvo tokia senyva moterėlė, nuo daugybės patirtų vargų jau susimetusi į kuprelę, visai žilo plauko, kuri bent keletą kartų per savaitę užsukdavo į kioskelį nusipirkti minkštesnio gardėsio. Kartais tai būdavo bandelė su cinamonu, kitąkart – citrininio pyrago gabalėlis.
Buvo matyti, kad senučiukė gyvena kukliai, gal net varganai – nuplyšę rudi auliniai bateliai, nunešiotas vilnonis sijonas ir atspurusi skarelė – kitaip apsirengusios jos ir nebūtumėt išvydę. „Paryžietėje“ dirbusi krautuvininkė ilgainiui pastebėjo, kad kiekvieną sykį pirkdama kažką sau, senutė paimdavo kokį niekelį ir aplinkui tupinėjantiems balandžiams. Išėjusi į lauką su pirkinių maišeliu, ji atidžiai apžvelgdavo būrį laukiančiųjų, visų pirma išsirinkdavo tuos, kurie jai atrodydavo patys alkaniausi, ir imdavo lesinti. Vėliau ji mėtydavo trupinius į skirtingas puses, kad pasivaišinusiųjų būtų kuo daugiau.
Balandžiai senutę atskirdavo iš galybės kitų žmonių. Išvydę jos siluetą, išgirdę lėtus žingsnius, jie žinodavo, kad dabar kiekvienas gaus bent po kąsnelį.
Pardavėja, itin racionali ir taupi, viską smulkmeniškai apskaičiuojanti moteris, pro kioskelio langą matydavo, kaip senutė lesina balandžius. Jai buvo nepaprastai keista, netgi nesuvokiama, kodėl paskutinius savo centus senoji šitaip atkakliai išleidžia kvailiems paukščiams. Argi mažai trupinių jie ir taip prisirenka? Kaip naivu leisti pinigus balandžiams, kuriuos kai kas net vadina „miesto žiurkėmis“... Geriau jau įsigytų naujus šiltus batus.
Vieną dieną į miestą atėjo žiema, ir „Paryžietę“ uždengė sniegas. Krautuvininkė už prekystalio sėdėdavo apsirengusi trimis storais megztiniais ir pūkine striuke, tačiau jos pirštai vis tiek šaldavo. Artėjo Kalėdos, ore tvyrojo šventinė nuotaika ir laukimas. Kūčių dieną tas laukimas, atrodo, įgavo regimą, jaučiamą pavidalą – nuo moterų sklido sodrių kvepalų aromatai, vyrai nešė nusipirktas eglutes, klegėjo vaikai. Kiekvienas skubėjo į šiltus namus.
Tą dieną „Paryžietėje“ visi kepiniai buvo išpirkti kaip niekada greitai. Atėjus pavakariui, pardavėja jau džiaugėsi galinti uždaryti kioską ir eiti namo, kur jos laukė šeima. Po prekystaliu moteris turėjo pasidėjusi kelis pilnus maišelius, kuriuose buvo didelis minkštas ragaišis, kone visas kilogramas sausainių su migdolais, bandelių su grybais. Kaip smagu bus Kalėdų rytą pradžiuginti saviškius šviežiais skanėstais!
Rakindama kiosko duris, pardavėja atkreipė dėmesį, kaip aplinkui tylu. Įprastai tokiu metu mieste dar gausdavo automobiliai ir šurmuliuodavo žmonių būriai. Dabar gatvės buvo apytuštės, tik kur ne kur skubėjo prie Kūčių stalo vėluojantys miestelėnai.
Užtat balandžiai niekur nedingo. Jie tupėjo sau ten, kur visada. Dauguma – ant „Paryžietės“ stogo, kiti – aplinkui ant žemės, o dar keli –apšarmojusiuose medžiuose. Išvydusi paukščius, kurie irgi buvo tylesni nei įprasta, pardavėja netikėtai prisiminė keistąją paukščių lesintoją. Pagalvojo, kad jau geras dvi savaites čia jos nematė. Keista. Juk ji lankydavosi kioskelyje kiekvieną savaitę jau ne vienerius metus.
Pardavėja rakino visas tris spynas, o įkyrios mintys nėjo iš galvos. Kurgi galėjo dingti senučiukė? Ar nebus jai kas nutikę? Gal ji gyvena viena kaip pirštas ir šiandien ant stalo neturi nė duonos kriaukšlės?
Pardavėja neramiai atsiduso. Ji stovėjo prie jau užrakintų durų ir dairėsi tai į balandžius, tai į gatvę. Žvarbo rankos. Palūkuriavusi dar minutėlę, moteris staiga čiupo iš savo maišelio ragaišį ir, atlaužusi gerą jo gabalą, pasisuko į paukščius. Sparnuotieji iškart suklego ir susispietė arčiau.
Pardavėja paskubomis sutrupino ir išbarstė ant žemės didžiulį ragaišio gabalą. Po to dar keletą akimirkų pastovėjo, pasižiūrėjo, kaip sparčiai, kaip skaniai jie lesa trupinius... Galiausiai apsisuko ir nuskubėjo namo. Visą kelią ji jautėsi neįprastai rami ir visai nepavargusi.
2012 gruodis
