Naujausios
Dėl ko jie suėjo? Trumpai: juos žeidė stiprėjanti rusifikacija, įsakmus rusų kalbos brukimas į visas, net privataus, gyvenimo sritis. Tas brukimas ypač sustiprėjo po 1979 metais Taškente vykusios konferencijos dėl rusų kalbos visoje buvusioje Tarybų Sąjungos teritorijoje visuotinumo.
Rusifikacija žeidė lietuvių tautinį orumą.
Apie 1980-uosius metus „Šiaulių“ viešbučio ir „Geluvos“ restoranai, turėjo vakarines varjetė programas. Jų įkūrimo iniciatorė ir režisierė buvo šviesaus atminimo choreografė Aldona Ivanauskienė. Tos programos traukė lankytojus. Skambėdavo populiarios lietuviškos estradinės dainos, šoko gražios merginos. Jų „erotiniai“ šokiai visiems patikdavo. O su dainomis kildavo problemų. Reikalavimas buvo toks: dvi, daugiausia trys, dainos lietuviškai, po to turėjo būti dainuojama rusiškai, kas lietuvių publikai nelabai patikdavo. Bet reikėjo, tai ir dainavo. Jei to būdavo nesilaikoma, rasdavosi skundų ir grasinimų, jų pagrindu, vienaip ar kitaip nubausti.
Kartą man, kaip Lietuvos mokslinės techninės informacijos instituto darbuotojui, teko stebėti intriguojančią kalbinę situaciją Pabaltijo geležinkelio Šiaulių apygardoje. Jame visa dokumentacija buvo tvarkoma ir gamybiniai pasitarimai vykdavo tik rusų kalba. Darbuotojas, kurio kabinete buvau, buvo lietuvis ir su manimi kalbėjo, aišku, lietuviškai. Suskambo telefonas, ir kažkas teiravosi dėl keičiamos tarpmiestinės geležinkelio stotelės pavadinimo lentelės. „ Dviem kalbomis: lietuviškai ir rusiškai,“ – pasakė darbuotojas. Po kurio laiko, matyt, gavęs papildomą klausimą, tarė: „Viršuje lietuviškai, apačioje – rusiškai“. Aš, žinodamas, kad esu oficialiai rusakalbėje organizacijoje, suabejojau, ar nurodymas nebus priešingas.
Panašiai buvo ir su dokumentų blankais: būtinai dviem kalbom. Kadangi mes skaitome iš kairės į dešinę, lietuviškas įstaigos pavadinimas būdavo kairėje, o rusiškas, tolygu vertinys, – iš dešinės. Laikėmės lietuvių kalbos pirmumo.
Liūdniau buvo su asmens dokumentais – pvz., pasu. Jame turėjo būti ir tėvo vardas. Buvau Vaclovas Pranovič.
Lietuvių kalbos situacija įmonėse ir įstaigose labai priklausė ne tik nuo jų pavaldumo (sąjunginio, respublikinio ar vietinio), bet labiausiai – nuo vadovų požiūrio ir elgsenos. Pvz., didžiausioje Šiaulių mieste sąjunginio pavaldumo Televizorių gamykloje vidinė dokumentacija buvo tvarkoma lietuvių kalba, ja vykdavo susirinkimai ir pasitarimai. Diametraliai priešinga padėtis buvo kitoje tokio pat pavaldumo įmonėje „Nuklone“: visur kur rusų kalba. Pirmuoju atveju dar ir šiandien galime dėkoti šviesios atminties buvusios Televizorių gamyklos direktoriui miesto Garbės piliečiui Povilui Morkūnui ir jo artimiausiems bendradarbiams.
Užsiminus apie asmenybes, negalima nepaminėti kitų to laiko lietuvių kalbą saugojusių vadovų: prekybininko Vytauto Jankausko, teisėjo Vaclovo Birbilo, teisininko Algimanto Puklevičiaus, Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojų Petro Bilevičiaus ir Zinaidos Gaurilčikienės, sekretorės Emilijos Valatkienės, Kultūros skyriaus vedėjos Bernadetos Markevičienės. Tokių žmonių buvo daugiau.
Žvelgiant šiandienos akimis, kelia nuostabą tai, kas vyko miesto Inžinierių namuose. Ištisą dešimtmetį nuo 1978 metų iki Nepriklausomybės, jie gausiai rinkos į susitikimus kalbos kultūros klausimais su kalbininkais, tiek vietiniais, tiek vilniečiais. Tokių susitikimų būta ne viena dešimtis, jų organizavimą lengvino tai, kad tuometiniame Pedagoginiame institute buvo labai stipri Lietuvių kalbos katedra. Joje dirbę Kazimieras Župerka, Česys Grenda, Vytautas Sirtautas, Janina Barauskaitė, Giedrė Čepaitienė, Juozas Pabrėža ir dar ne vienas paskaitas skaitė visuomeniniais pagrindais.
Nesunku buvo prisikviesti ir jų kolegų iš Vilniaus. Tiesiogine to žodžio prasme susidraugavome su Aldonu Pupkiu, lankėsi Evalda Jasaitienė, Albertas Rosinas, Aldona Paulauskienė, Jonas Balkevičius, Aleksandras Vanagas. Skaitant paskaitą akademikui, Didžiojo lietuvių kalbos žodyno vyriausiajam redaktoriui Kaziui Ulvydui, šalia manęs sėdėjęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kasanavičius bakstelėjo man į šoną: „Paklausk, ar teisingas toks pasakymas.“ Įdomus buvo susitikimas su dr. Antane Kučinskaite: salėje tik keli žinojome, kad ji yra vienuolė. Į radijo ir televizijos laidas kalbos kultūros klausimais ji nebuvo kviečiama.
Pirmoji, akademinė, Kalbos šventės dalis buvo Inžinierių namuose vykusi konferencija „Dabartinė kalbos situacija ir perspektyvos“. Joje pranešimus dariusiųjų kalbininkų tekstai buvo paskelbti knygelėje „Kokia tautos kalba“. Konferenciją organizavo ir ją vedė prof. Kazimieras Župerka.
Manau, kad kalbininkų indėlis tarybiniu laikotarpiu saugant ir norminant lietuvių kalbą yra nepakankamai įvertintas. (Šiaulių atveju džiugina faktas, kad prof. Kazimierui Župerkai suteiktas miesto Garbės piliečio vardas.)
Kaip užsiminta, pati teatralizuota Kalbos šventė vyko kitą dieną po konferencijos – spalio 1-ąją.
Kalbą apie ją reikėtų pradėti nuo to, kad rusifikacija labiausiai žeidė kultūros ir meno žmones. Dauguma jų vienaip ar kitaip jai priešinosi. O bene aktyviausiai – teatralai. Tiesiogine to žodžio prasme Lietuvos teatruose atgimė nacionalinė dramaturgija. Vyresnioji šiauliečių karta prisimena vyriausiosios režisierės Aurelijos Ragauskaitės darbo Šiaulių dramos teatre laikotarpį 1974–1979 metais. Jai vadovaujant sceną išvydo Vinco Mykolaičio Putino „Valdovas“, Nauberto Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“, Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“, Petro Vaičiūno „Prisikėlimas“, jos pačios kompozicija „Iš ten aš ateinu“ (Vytauto Rimkevičiaus „Vandens lelijos“ motyvais). Šiauliečiai važiavo į Kauno ir Panevėžio teatrus žiūrėti Juozo Grušo, Kazio Sajos, kitų lietuvių dramaturgų spektaklių.
Kalbos šventės kontekste minėtinas įdomus sutapimas: 1988 metais Šiaulių dramos teatre vyko nacionalinės dramaturgijos festivalis „Atgaja“, inicijuotas tuometinio vyriausiojo režisieriaus Gyčio Padegimo.
Ir teatro žmonėms reika padėkoti, kad Kalbos šventė pavyko ir žmonėms padarė didelį emocinį įspūdį: Mažvydas – Laimonas Noreika, Simonas Daukantas – Vladas Bagdonas, Žemaitė – Fausta Laurinaitytė, Šatrijos Ragana – Nijolė Narmontaitė, Barbora Radvilaitė – Rūta Staliliūnaitė, Antanas Strazdas – Valerijus Jevsejevas, Povilas Višinskis – Arūnas Sabonaitis. Visus šiuos iš skirtingų Lietuvos teatrų subūrė ir teatrinę kompoziciją su talkininkais sukūrė režisierė Regina Steponavičiūtė. Šventę vedė aktorius Kazys Tamkevičius.
Eilėraštį „Kryžių kalnas prie Šiaulių“ susirinkusiai miniai perskaitė šiltai sutiktas Justinas Marcinkevičius.
Kai Laimonas Noreika skiemenavo Justino Marcinkevičiaus pjesės „Mažvydas“ paskutiniuosius žodžius „Lie-tu-va“, žmonės pradėjo stotis.
Šventės dalyviai 1988 m. spalio 5 d. pasirašė kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuriuo buvo primygtinai raginama, kad lietuvių kalba Konstitucijoje būtų įteisinta kaip valstybinė respublikos kalba. Po pusantro mėnesio, 1988 lapkričio 18 d., minėtoji institucija ta padarė.
Šiandien pajuokaujame: „Tai, mūsų, šiauliečių, darbas.“
Ne per seniausiai apslankiau Kryžių kalne – ieškojau stogastulpio su jame įrašytais tokiais Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Ašara Dievo aky / Lietuva, ką tu veiki / nieko tavęs neprašau / tik nenutildama šauk / volunge šauk ąžuole / akmeniu kelio gale / nenutilk ne“. Kiek pamenu, medyje iškaltos buvo dvi pirmosios posmo eilutės. (Kitą dieną po Kalbos šventės keliese su Poetu lankėmės Kryžių kalne. Prie stogastulpio su jo žodžiais klūpėjo ir meldėsi senutė...)
Stogastulpio su šiais žodžiais neberadau. Laikas daro savo.
O kaip tas prabėgęs laikas paveikė lietuvių kalbą?
Kartais susidaro įspūdis, kad kartojasi tai, kas vyko sovietmečiu. Tik vietoj rusų – anglų kalba.
Tačiau didžiausia bėda – mažėja lietuvių kalbos vartotojų. Išgyvename gilią demografinę krizę: etninių lietuvių šiuo metu Lietuvoje – tik du milijonai.
