Naujausios
Kalbos likimas priklauso nuo mūsų pačių
Kuršėnų bibliotekai suteiktas vasarį amžinojo poilsio išlydėto kuršėniškių kraštiečio, kalbininko Vytauto Vitkausko vardas.
Ištikimas lietuviško žodžio bičiulis ir kruopštus puoselėtojas V. Vitkauskas, iš Vilniaus atvykęs į gimtuosius Kuršėnus, užsukdavo į biblioteką. Pabūdavo, pasikalbėdavo su jos darbuotojais ir lankytojais.
Profesorius bibliotekai yra padovanojęs specialiai nupirktų bei savosios bibliotekos knygų, užsakydavo periodinių leidinių.
2009-ųjų rugsėjį Kuršėnų bibliotekoje surengtoje popietėje „Lietuva gyva, kol gyva kalba“ V. Vitkauskas grupelei temos sudomintų literatų, bibliotekininkų ir kitų kuršėniškių skaitė paskaitą. Kalbėjo retkarčiais žvilgtelėdamas į lapelyje pasižymėtas pagrindines jos tezes.
Kalbėjo apie tai, kuo rūpinosi visą gyvenimą: apie būtinumą išsaugoti gimtąją kalbą, jos primirštamus žodžius, apie jos tykančias grėsmes.
Skaitytojams pateikiame profesoriaus V. Vitkausko mintis, išsakytas šioje popietėje.
Algimantas BRIKAS
**
Tauta ir kalba – kaip vienas statinys. Šitą visada prisiminkime.
Gali tauta ir prarasti kalbą. Tada lieka etnografinis kraštas. Toks dabar darosi Airija. Tik 10 procentų airių supranta savo kalbą ir jos mokosi mokyklose.
Gali būti ir kelios kalbos vienoje šalyje. Tarkime, Šveicarija. Ten yra kantonų kalbos: vokiečiai turi vokiečių, prancūzai – prancūzų kalbas. Pora kantonų yra italų, bet ten visiems leido pasirinkti, kokią nori, kalbą. Yra retoromanų (retoromanai – Šveicarijos tauta, – red.) trys, atrodo, kantonai, ir visi laikomi, ir mokykla yra visur, kokios nori. Gali pasirinkti.
Tai šitaip yra pasauly.
Lietuvių kalbos padėtis buvo labai sunki – be galo daug draudimų, persekiojimų.
Prūsija visai nutauto ir Bismarkas (Otas fon Bismarkas – Prūsijos ir Vokietijos politikas, 1815-1898 m., – red.) uždarė visas mokyklas, uždraudė protestantų bažnyčiose melstis lietuviškai. Lietuvos valstybės nebuvo, tad nebuvo kur remtis, ir pradėjo labai užmiršti šią kalbą, daryti ją nebereikalingą. Nors visai neseniai dar, 1933 metais, išėjo kuršių pamario žvejų kalbos aprašas.
Labai stipri kalba Vakarų aukštaičių. Ją tyrė kalbininkas Jurgis Gerulis (Georg Gerull), nutautęs lietuvis iš Prūsų Lietuvos, Leipcigo universiteto profesorius. Jis mokėjo tą kalbą.
Gerulis išleido aprašą ir dabar mes mokomės, kaip ten kalbėjo kiekviename kaime. Aprašas siekė beveik iki Varduvos.
Smūgiai mums kerta ir dabar. Šiuo metu su lietuviais, kur Baltarusijoje gyvena, nebeturime reikalų. Lenkijos lietuviai sako: „Mes jums nebereikalingi“. Pažiūrėkite, sako, – atvažiuoja lenkai, aplanko Lenkijos vyriausybė, aplanko visus kraštus su dovanomis. Pas mus niekas neatvažiuoja. Mums nėra su kuo susižinoti, pareikšti pastabų.
Taip pat skundžiasi ir Latvijos lietuvių mokyklos. Rygoje yra vidurinė, Daugpilyje ir kitur pilna šeštadieninių ar kitokių mokyklų – niekas jų nežiūri. Aš laikraščiuose apie tai rašiau. Gavau per nosį. Taip sakant, nesikišk, kur nereikia – yra valdžia. O valdžia nežiūri.
***
Kalba turi tautą suvienyti. Visas tautas vienija valstybinė kalba.
Ką tai reiškia – valstybinė kalba? Tai – visuomeninio gyvenimo, mokslo, kultūros, susižinojimo su visu pasauliu kalba. Ji turi būti išpuoselėta. Kalbos principai – taisyklingumas, pastovumas ir reikalingumas.
Mes visada turėtume siekti taisyklingumo, pastovumo ir reikalingumo. Yra negerai, kad taisyklingumo nebesiekiame. Pažiūrėkite: laikraščiuose kiek dabar yra klaidų, kiek yra visko. Danguolė Mikulėnienė, Šiaulių universiteto buvusi profesorė, išleido labai gražią knygą „Kaip nereikia kalbėti“. Knyga išėjo apie 30 tūkstančių egzempliorių tiražu. Ją greit išpirko. Ji buvo labai didelis ginklas kovoti su klaidomis.
Pats sunkiausias laikas buvo apie 1875-uosius metus. Tada kalbos nykimas buvo baisus.
Čia pat Micaičiai. Kunigas Eidintas (Kuršėnų klebonas Antanas Eidintas 1842-1909 m., – red.) degė nekantrybe prieš Lietuvą ir lietuvių kalbą. Pateko į rankas „Aušra“. Jis ją padegė ir pasakė: „Kas ateis tą „Aušrą“ skaitydami, aš neduosiu išrišimo“. Tai aprašyta knygose.
Seminarijose labai visus mokė lenkais. 1913 metais išėjo knyga, apibendrinanti visus lenkų išsišokimus prieš Lietuvą. Ten buvo aprašyta ir tai, kad visos Vilniaus vyskupijos nuo 1895 iki 1912 metų turėjo prisiekti, ir beveik visos prisiekė, nekalbėti „po pogansku“. Vadinasi, įvertinta, kad lietuvių kalba – tai pagonių kalba.
Ekspedicijose aš sutikau labai daug žmonių, prisiekusių nekalbėti lietuviškai.
Svarbiausia, kai pasaulis patyrinėjo mūsų gramatiką, pamatė jos, žodžių senoviškumą. Va, lotynų „vyr“, o mūsų „vyras“ – ta pati šaknis ir galūnė –as. „Sūnus (kirtis antrame skiemenyje) – sanskrito – „sūnus“ (pirmame skiemenyje), „avis“ (kirtis antrame skiemenyje) – sanskrito „ovis“ (kirtis pirmame skiemenyje), ir daugybė kitų.
Kai su tuo susipažino pasaulio mokslas, atvažiuodavo, kalbos ir gramatikos mokydavosi Šeicheris (Augustas Šeicheris – Prahos, Varšuvos ir kt. universitetų profesorius, – red.), Kuršaitis (Frydrikas Kuršaitis – kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, – red.) ir kiti. Pakilo Lietuvos reikšmė. Inteligentija, dėstytojai Peterburgo, Maskvos ir kitose aukštosiose mokyklose (apie vokiečių universitetus nešneku – ten studentas lietuvis buvo aukso vertės) visi mokėsi kartu germanistikos, slavistikos, mokė ta profesūra ir lietuvių kalbos. Ir gramatikas kūrė, numesdami caro draudimus. Paskiau taip paveikė carą, kad jis panaikino lietuviškos spaudos draudimą.
Tada mes truputėlį susiėmėme ir, ačiū Dievui, sukūrėme valstybę, kartu – ir valstybinę kalbą. Vadinasi, ji jau pasidarė mokyklų kalba, universitetų kalba.
***
Pirmoji valstybinė kalba yra ta kalba, kuri skirta visai valstybės dokumentacijai. Pirmoji buvo priimta 1922 metais prieš universiteto atidarymą, – kad universitetas būtų lietuvių kalba. Įsivaizduojate, – kai visa aristokratija, bajorai lietuvių kalbą vadino virtuvės kalba, 1922 metais universitete viskas buvo dėstoma lietuviškai.
Prieš tai buvo pora metų tam tikrų kursų, visi šoko terminų ieškoti, kad neliktų barbarizmų. Lakstė po kaimus ir ieškojo lietuviškų žodžių. Buvo „viedras“ – atrado prūsų-lietuvių ir klaipėdiškių aukštaičių „kibirą“. Jie kirčiavo antrąjį skiemenį, mes pakeitėme – kirčiuojame pirmąjį. Na, tas kirtis nieko čia nelems. Buvo „bukva“ – rado aukštaičių rytiečių „raidę“. Šitaip atrado visus žodžius.
Dabar irgi randame žodžių iš tarmių, bet nenorima priimti vietoje skolinių, vietoje žargoniškų žodžių.
Labai smarkų vėją kaip vadina? Žvejų yra žodis „umaras“. Jo niekaip nepriima vietoj germanizmo. Visi rašėme laiškus – ne, ne, kam mums tas umaras. O kaip anksčiau būdavo? Pavyzdžiui, „viršininkas“. Papilės, Mažeikių, Vegerių, čia aplinkui, ir aukštaičius truputėlį paimame, – „viršininkas“ – tai buvo gyvas žodis. Tai vyresnis žmogus, valsčiaus, dar kas nors, – ir visa Lietuva dabar turim „viršininką“.
Arba, pavyzdžiui, „žala“. Tik mažame tarmių plotelyje dzūkuose išliko. O daugiau „iškada“ pateko – lenkiškas žodis. „Žala“, „žaloti“ buvo gyviausi žodžiai.
Arba „drabužis“. „Drabužio“ mes nepriėmėme, o pasirinkome „rūbą“. „Rūbas“ yra gudų kalbos – „skuduras“. Visur iškabinta „Rūbai“, ir juokiasi gudai sustoję: „Tai čia skudurai pardavinėjami“.
Siūlai: nevartokit „rūbo“, vartokit „drabužį“, bet negali nieko padaryti.
Tai šitaip kiekvienas žodis buvo peržiūrimas.
***
Profesorius Juozas Balčikonis yra pasakojęs. 1904 metais (spauda uždrausta) Peterburgo universitete susikūrė litvamologijos būrelis. Jie pasiskirstė apskritimis ir rinko tautosaką, žodžius, reikalingus bendrinei kalbai. Ėjo būriais. Dabar jūs pabandykite išvaryti į kaimą rinkti žodžių. Nežinau, ar surasite penkis žmones apylinkėje. O tada kapstė, ieškojo, kad būtų savas žodis, ir surinko jų keturis su puse milijono.
Dar ir vakar rinkau, Urkuvėnų kaime, moteriškės pagyvenusios, 80 metų, klausinėdamas, ir dar radau visko. Perrašysiu, duosiu nesamai redakcijai, nes „Lietuvių kalbos žodynas“, taupant lėšas, yra uždarytas.
Tai žinokit: mūsų kalba buvo saugoma ypatingomis sąlygomis.
Tautybę metę žmonės pateko į valdžią ir pradėjo nebesaugoti valstybės kalbos. Prezidentas Kazys Grinius ypač nebesaugojo. Ir Čepinskis, nuo Joniškio (Vincas Čepinskis, švietimo ministras, ministro pirmininko pavaduotojas 1926 m. birželio – gruodžio mėn., – red.), buvo svarbus, bet nutautęs visai. Jo šeima buvo kalbanti rusų kalba.
1925 ir 1926 metais pradėjo uždarinėti lietuvių mokyklas. Uždarė 80 lietuviškų mokyklų Utenos, Zarasų ir kituose kraštuose. Žinoma, kilo labai didelis žurnalistų pasipiktinimas.
1928 metais, antrą sykį, buvo patvirtinta: valstybinė mokykla turi būti mokslo kalba, kultūros kalba, susižinojimo kalba.
Labai kilo rašytojai. Jie ėmė nesutikti: kodėl aš turiu rašyti taip, kodėl – taip? Čia labai prisidėjo Vincas Krėvė, klaidų daug daręs. Jis turėjo dzūkišką kalbos pagrindą, bet klaidų darė daug. Jonas Jablonskis labai jį kritikavo. „Skirgaila“ buvo parašytas labai prasta kalba.
Taip pat ir Balys Sruoga, kiti rašytojai didieji pasinešė: „Ką čia dabar, varžo mus, laisvės nėr“, ir taip toliau.
Seimas buvo tvirtas, priėmė dar trečią patvirtinimą: nekelkit per daug nosies, yra valstybinė kalba ir prašom laikytis. Sruoga atsiprašė už savo išsišokimus, o Krėvė ir kiti neatsiprašė.
Tuos žodžius, kurie buvo surandami ir pakeičiami, mes išmokome.
***
Paskiau užgriuvo vokiečių nacių ir bolševikų okupacijos.
Baisiausi buvo 1979 metai. Taškente didelis respublikų suvažiavimas nutarė, kad visos tautos turi susilieti. Tas susiliejimas turėjo vykti kuo greičiausiai – mokyklose rusų kalbos pamokų turi būti daugiau, negu lietuvių.
1992 metais vėl buvo atgaivinta valstybės kalba. Iki šiol kol kas laikomės, ačiū Dievui.
Kai kurie žmonės mano: kam čia to reikia?
Pavyzdžiui, Lenkija. Ten yra dvi didesnės lietuvių mokyklos. Jose tikrina, kaip vaikai yra išmokę lenkų kalbą. „L“ yra kieta, labai sunkiai tariama, – visai naujas priebalsis. Jau visko, atrodo, išmokė, o tos „l“ niekaip negali išmokyti. Tikrino ir sakė: jeigu jie neišmoks tos „l“, tai uždarysime mokyklas.
Mūsų lenkų mokyklose taip nėra. Laisviau yra.
Ligoninėje dabar kai buvau, vienas medikas pradėjo vien tik rusiškai šnekėti. Ten buvo gal aštuonios moterys ir devyni vyrai. Iš tų moterų ne visos supranta rusiškai, paprašė: „Išverskit“. „O kodėl aš turiu versti“? Viena moterėlė ir sako: „Valstybės kalba yra. Tamsta užmiršai“. Ir tuoj pat išvertė.
Vadinasi, tie varžtai yra reikalingi. Atsiprašau, kad taip sakau, bet yra toks būtinas teisinis kalbos reiškimosi išsaugojimo dalykas.
Čia, kur vieni lietuviai esame, yra visai kitaip, bet Vilniaus krašte – labai sudėtinga. Ir kalba ten pražuvusi seniai. Kai mes „Lietuvių kalbos atlasą“ rengėme, neradome lietuvių senų – tik apie Naująją Vilnią. Ten naujai suvažiavę, apsigyvenę – fabrikų žmonės.
O daugiau kalba yra ištyrinėta tokia, kokia buvo gimusi ir kokią turime. Surašėme į „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“, 20 tomų. Dar turėjo būti 3 ar 4 tomai, bet valdžia, vadinasi, valstybė nebeturinti pinigų. Visiems išdalijo lapelius, patarė į pensiją išeiti arba susirasti kito darbo. Lietuvių kalbos redakcijos nebėr. Bet nesvarbu – atsiras. Jeigu tauta norės, tai atsiras.
***
Tarptautinių žodžių plitimas yra neigiamas. Na, pasakykite, moterys ir vyrai, kas yra „verdiktas“? Yra prisiekusiųjų sprendimas. Kur jūs matėte Lietuvoje prisiekusiųjų teismą? Daugybę žodžių aš jums galiu susakyti, kurie ne tokios reikšmės, kuriomis vartojame. Pabandysiu aš dar pakelti tuos klausimus.
Man gailiausia tai istorijos perrašymas. Va, žiūrėkite. Visa istorija rodo, kad buvo Kristupas. Kaip dabar tuos vaikus vadinate? Kristoforais? Savo studentų Kristupų klausinėjau: ar norite persirašyti Kristoforais. „Oi ne...“ Tai, sako, yra žargonas: dėjo forą – vadinasi, bėgo. Kiek perėjo per mano rankas, kokie septyni, Kristupai, nei vienas nesutiko.
Arba parašo: „Eva“. Pirmoji moteris, sumaišiusi Adomui galvą, yra Ieva, žemaičių Yva, Eiva ar Ėva, ir dabar staiga kavinė „Eva“.
Turi būti istoriniai vardai. Nuo pat pirmosios biblijos pasirodymo 16-ajame amžiuje buvo Ieva ir visą laiką tik Ieva, o dabar kokie penkeri metai – Eva. Kas čia per forma, kaip čia linksniuoti, kaip čia kirčiuoti?
Mažėja vaikų. Tai dėl išvažiavimo į užsienį. Vaikai pradėjo mokytis kitų kalbų. Bet visais laikais nuplaukdavo į šalį lietuvių.
Maskvoje gražiai dirba lietuvių gimnazija. Vaikus leidžia į ją mišrios šeimos. Ypač kai tėvas yra lietuvis, moteris nuglostydama leidžia vaiką į lietuvių mokyklą. Pilna ta mokykla vaikų. Literatūros dažnai neturi. Esu jiems parūpinęs žodynų, viso kitko.
Taigi yra ir malonių reiškinių, liudijančių, kad nenutrūksta mūsų gijos. Čia nuo motinų priklauso.
O Vilniuje svetimomis kalbomis moko savo vaikus, bet vis tiek pajudėjimų yra.
Kalba mūsų yra svarbi, nuo Maskvos iki Niujorko mūsų kalbos mokoma. Tik tiek galiu pasakyti.
Gali būti, kad sumažės ir vaikų, bet kalba nenyksta taip staigiai, kad bapt ir nebeliktų. Ne...
O kaip bus, tai priklausys nuo mūsų. Kaip mokysime vaikus, kaip su jais sutarsime. Ar jie taip keiksis, kaip dabar. Vieną sykį jie keikėsi, ir aš tik atsisukau. Kad jie pradėjo dar labiau keiktis... Tai jei aš būčiau kokį žodį pasakęs, kas būtų buvę? Tiesiog iš kur tiek pykčio prisikaupė vienas kitam?
Tai tiek aš pasakysiu.
Algimanto BRIKO nuotr.
PASKAITA: 2009 metų rugsėjo 3-ioji diena Kuršėnų bibliotekoje. Profesorius Vytautas Vitkauskas kalba popietėje „Lietuva gyva, kol gyva kalba“.