Naujausios
Kalbininkas rūpinosi Micaičių bažnyčia
Vytautas KIRKUTIS
Be visų kitokių titulų ir apibūdinimų, prie habilituoto daktaro profesoriaus Vytauto Vitkausko (1935-2012) pavardės galėtume prirašyti: jis buvo žemaičių kalbininkas, dūnininkų žodynininkas, Kuršėnų krašto patriotas ir garbintojas. Niekas pro jo akis nepraslysdavo, viskuo rūpindavosi, domėdavosi, kartais ir žemaitišką atkaklumą parodydavo.
Vieta, menanti Vaižgantą
Įdėmiai pradėjęs studijuoti kalbininko Vytauto Vitkausko parengtą „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną“ (1976), gali sudėlioti žodžių rinkimo geografiją. Netoli Kuršėnų esančių Micaičių ir aplinkinių kaimų takai takeliai praeiti, beveik kiekviena sodyba kalbininkui buvo žinoma. Juk jis Kuršėnuose gimė, Vilniaus universitete studijuodamas dažnai gimtosiose vietose lankėsi, iš šio krašto surinko daug žodžių akademiniam „Lietuvių kalbos žodynui“ ir dūnininkų šnektų žodynui.
Čia, netoli esančiuose Vaitkaičiuose, Vytauto Vitkausko tėvas Antanas puodžių amato mokėsi Jono Paulausko dirbtuvėje. Micaičių kapinėse, netoli nuo bažnyčios, – garsiojo puodžiaus J. Paulausko kapas. Dažnai jį kalbininkas lankydavo.
Vytautas Vitkauskas, bevaikščiodamas po Micaičių apylinkes, senesnių žmonių ir apie rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą paklausinėdavo. Kartais net klausti nereikėdavo – patys senoliai apie buvusį kunigą malonų žodį pasakydavo. Vaižgantas Micaičiuose kunigavo nuo 1901 metų liepos 14 iki 1902 metų gegužės 25 dienos.
Juozas Tumas Micaičiuose suspėdavo redaguoti žurnalus „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“, rašė straipsnius apie lietuvybės išsaugojimą, remontavo bažnčią, statė trobesius, rinko medžiagą apie kalendorininką Lauryną Ivinskį ir kunigą Juozapą Želvį... Vaižgantas duodavo Micaičių ir aplinkinių kaimų gyventojams paskaityti knygų, tačiau liepdavo jų niekam nerodyti. Už altoriaus buvo įsirengęs slėptuvę, kurioje laikydavo lietuviškus laikraščius, kitokią spaudą. Toks metas – lietuviškos spaudos draudimas...
Kalėdodamas iš vargingųjų Vaižgantas nieko neimdavo. Juk Kuršėnuose beturčių šelpimo draugiją, kuriai priklausė daugiau kaip šimtas narių, tam ir kūrė, kad kitais rūpintųsi. Kuršėnų apylinkėse gyvenantys dvarininkai padėjo draugijai, parėmė jos veiklą. Vaižgantas bandė įkurti Kuršėnuose ir prieglaudą.
Toks buvo Vaižgantas. Apie tokį prisiminimai Micaičiuose buvo išlikę tuomet, kai V. Vitkauskas irgi vaikščiodavo pakiemiais tarsi kalėdodamas – senuosius žodžius užrašinėjo.
Nesužavėjo Juozo Tumo Micaičiai. „Apie menką, skurdžią Micaičių parapiją Tumas atsimena kaipo apie duobę, kur norėta palaidoti jo energiją ir aktingumą. Bet nei ta, nei kitos jam kastos duobės to nepadarė (...)“ (J. Paleckis. Tumas-Vaižgantas// Diena, 1929 rugsėjo 15, Nr. 58).
Lankydavosi tik girtuokliai
Ne kartą Vytautui Vitkauskui širdį skaudėjo matant, kaip baisiai sunykusi, apleista Micaičių bažnyčia, kurioje anuomet kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas.
1945 metais naikinant parapijas, uždaryta ir Micaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Tegul naują gyvenimą žmonės kuria, buvo sakoma, o ne prietarais guodžiasi.
Pradžioje Micaičių bažnyčia kurį laiką tūnojo tuščia. O vienu metu vietos kolūkio valdžia sugalvojo, kad negali be reikalo vidury kapinių stovėti toks pastatas. Kodėl jo nepanaudojus? Įrengė sandėlį, grūdus supildavo, paskui visokius rakandus sukraudavo. Na ir kas, kad bažnyčia buvo liaudies menininkų papuošta, išgražinta. Na ir kas, kad sunyko visi paveikslai, interjerą puošę pjaustiniai ir drožiniai. Šiose kapinėse amžinojo poilsio atgulę nebeis į ją melstis, o tarybinis žmogus geriau jau ateistinę literatūrą studijuos, negu Šventąjį Raštą. Taip buvo manoma, to buvo siekiama, tomis mintimis vadovaujantis buvo naikinama bažnyčia.
Ne vienam micaitiškiui skaudėjo širdį matant, kaip bažnyčioje įkurtas sandėlis kaskart vis labiau panašėjo į vaiduoklį vidur kapinių. Čia sulįsdavo ir girtuokliai nuo vėjo prisiglausti. Žmonės pasakojo, kad ne vienas, gerokai padauginęs, ir per naktį su mirusiųjų vėlėmis kartu pernakvodavo. Pastatas buvo pasmerktas žūti. Ilgainiui jis nebetiko ir sandėliui. Koks iš jo sandėlis, jei pro stogą žvaigždės šviečia, lietus kiaurai merkia.
Skaudėjo žmonėms širdį, tačiau neišdrįso viešai piktintis, nenorėjo valdžios vyrų rūstybę užsitraukti. Pakalbėdavo tyliai, pasiguosdavo, o ilgainiui ir visai priprato prie to apgriuvusio kerėplos.
1988 metais atvykęs į Kuršėnus, Micaičiuose apsilankė kalbininkas Vytautas Vitkauskas. Dažnai jis užsuka į savo gimtąjį miestą, pažįstamus aplanko, pakalbina sutiktus. Iš tų kalbų ne vieną įdomesnį, senesnį, o kartais ir visai negirdėtą žodį išgirsta. O ką išgirsta, tą ir neša į žodyną, deda. Po šapą, po šapą – ir visas akademinis žodynas susikrauna...
Ne kartą ir į Micaičius buvo užsukęs. Su skausmu žiūrėdavo į sunykusią bažnyčią. Jau 1988-ieji, jau Sąjūdis sielas budina, o čia – niekam nerūpi... „Buityje kartais mes taip sustingstame, kad viskam pasidarome abejingi, viskas būna nesvarbu, straipsnyje Šiaulių rajono laikraštyje 1988-aisiais rašė Vytautas Vitkauskas. – Nežinome savo apylinkių, kaimų istorijos, nebepastebime atskirų nykstančių, yrančių pastatų. Tai ypač matyti apylinkėse apie Kuršėnus“.
Kas supykdė žymųjį kalbininką? „Kaip pasakojo žmonės, visai neseniai buvo sudeginta 1863 metų sukilėliams pagerbti pastatyta Agailių koplytėlė, nusiaubta Šakynos koplyčia“, – 1988 metais rašė Vytautas Vitkauskas.
O labiausiai Vytautui Vitkauskui pikta dėl Micaičių bažnyčios: „Aplankius šiais metais Micaičius, nustebta išvydus visiškai zmenkančią, yrančią Micaičių bažnytėlę. Ji neveikia nuo 1945 metų, bet yra nemažas kultūros paminklas. Čia yra daug kartų buvęs L. Ivinskis (gyvenęs klebonijoje), o 1902 metais kunigavęs mūsų klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas(...)“
Taigi – istorinė praeitis, literatūros, kultūros istorija neleidžia mums apsnūsti, surambėti. Kalbininkas primena ir kitus dalykus, dėl kurių vertinga Micaičių bažnyčia: „(...) Svarbi bažnytėlė ir tuo, kad buvo liaudies menininkų papuošta, subtiliai išgražinta.“
Bažnyčia buvo pasmerkta pražūti
Šiaulių rajono laikraštyje, praėjus dviem dienom po Juozo Tumo 119-ųjų gimimo metinių (1988-09-22), Vytautas Vitkauskas rašo apie griūvantį, teršiamą kultūros paminklą:
„Pasidariusi sandėliu, Micaičių bažnyčia buvo pasmerkta pražūti: sunyko visi paveikslai, pjaustiniai ir drožiniai. Ilgainiui pastatas nebetiko ir sandėliui. Šiuo metu tai pastatas be langų, jo stogas blogesnis už rėtį. Micaičių gyventojai (nors sakosi esą katalikai) neša ir krauna čia visokias atliekas, statines be lankų, meta šiukšles. Moterys net pašnibždėjo, kad čia kartais renkasi Micaičių girtuokliai. Prie bažnyčios yra kapai, kurių aplinka irgi nepavydėtina: prie vartų pilna šiukšlių, už keliolikos žingsnių prie medelio mėšlo krūva.“
Skaudu matyti, kad nebegerbiama ir artimųjų paskutinio poilsio vieta. O juk kolūkis – ne vargšas, turtingas, „statydinęsis ištaigingas pirtis (saunas) šio pasaulio galingiesiems lepintis, tikrai yra pajėgus apdengti stogą, – įsitikinęs Vytautas Vitkauskas. – Ir koksai čia galėtų būti muziejus vietos meistrų darbams laikyti! Gal susiburtų koks kultūrinis židinys, išjudintų inertišką Stalino ir stagnacijos laikų suformuotą aplinką, susirūpinusią tik rubliu ir vien rubliu, nenorinčią net apsikuopti.“
Dar viena, jau paskutinioji pastraipa: „Kuršėnai ir jų apylinkės turi kratytis snaudulio, dvasios tingulio. Saugoti savo istoriją turime visi.“
Ne visiems patiko toks tiesmukas ir taiklus kalbininko žodis. O kai perskaitė, kad „visuose Micaičiuos tvyro kažkoks rūgštus kūtės kvapas“, dar piktesni pasidarė. Kaip jis gali taip rašyti? Kodėl tyčiojasi iš mūsų? Irgi, mat, atsirado – kaimo kvapas nepatinka...
Tačiau pirmajam piktumui atslūgus, ne vienas pagalvojo: juk kalbininkas siekia to paties, ko ir daugelis paprastų micaitiškių. Ko pykti už teisybę! Ko širsti, jei tiesa akis bado!
Sveikas protas nugalėjo. Per metus griuvena sandėlis vėl tapo bažnyčia. Ne vienas tuomet džiaugėsi, kad prisikelti gali ne tik žmogus, bet ir maldos namai. Nors ji iš išorės ir puošybos kuklumu, ir dydžiu labiau priminė gyvenamąjį namą. Gal tik priekinėje fasado pusėje esantis bokštelis suteikia sakralumo ir iškilmingumo.
Nušvito naujomis spalvomis
Micaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia visu savo naujumu sušvito 1989 metų rugsėjo mėnesį, pažymint rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto 120 metų gimimo jubiliejų. Rugsėjo 17 dieną nedidelė bažnyčia nesutalpino tikinčiųjų. Didelis būrys stovėjo aplink bažnyčią, ant pagrindinio tako, vedančio į atviras duris. Visi norėjo bent akies krašteliu žvilgtelėti vidun. Ten, prie altoriaus, šventas Mišias aukoja Telšių vyskupas Antanas Vaičius.
Po keturiasdešimt ketverių metų maldos namuose vėl skambėjo malda. Kuršėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas dekanas Albinas Arnašius dėkojo visiems už auką, kurią mokėjo žmonės Dievo namams atstatyti. Šie namai, sakė kunigas, buvo laiko ir žmonių išniekinti. Ir nedaug Micaičiuose bebuvo tokių, kurie tikėtų, kad šiuose namuose vėl gali suskambėti vyskupo žodis, nuvilnyti giesmė, sušnabždėti malda.
Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią šventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius, mišiose giedojo Šiaulių „Polifonijos“ choras. Iškilmių metu pašventintos naujai padarytos Marijos ir Jėzaus statulos. Lino rankšluostį nuo memorialinės lentos, kurią padarė ir padovanojo kaunietis architektas Leonas Juozonis, nuėmė Micaičių kolūkio pirmininkas Vladas Diržys. Memorialinėje lentoje įrašyta, kad šioje bažnyčioje 1901-07-14 – 1902-05-29 kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris suremontavo, išpuošė koplyčią, po altoriumi slėpė carizmo uždraustą lietuvišką spaudą.
Buvo toje žmonių maišatyje ir kalbininkas Vytautas Vitkauskas. Iš Vilniaus specialiai atvažiavo į iškilmes. Kalbininkas iš senesnių žmonių yra surinkęs nemažai prisiminimų apie Vaižgantą. Kai kuriuos senesnių žmonių pasakojimus jis prisiminė ir papasakojo kuršėniškiams N. Gogolio gatvėje Pavenčiuose. Viena, kita akimirka – ir ši gatvė gavo naują vardą – tapo Vaižganto gatve.
Gal po ją kunigas ir rašytojas Juozas Tumas ir nevaikščiojo, tačiau pro šalį iš Micaičių į Kuršėnus praeidavo. Ventos gatvė – Vaižganto kelias pas kleboną Antaną Eidimtą, pas pažįstamus Kuršėnuose. Ja ėjo ir daugelis šviesuolių, panorusių XX amžiaus pradžioje aplankyti kunigą ir rašytoją Juozą Tumą – Vaižgantą Micaičiuose.
„Viskas turi savo vertę“
Kalbininkas Vytautas Vitkauskas pirko knygas ir dovanodavo bibliotekoms, mokykloms, mokiniams, šviesuoliams, negalintiems įpirkti knygos. Dovanodavo ir iš savo asmeninės bibliotekos, kartais – ir su dedikacijomis, autografais. Tepamato kiti knygos autoriaus ranka rašytus žodžius. Užsakinėdavo laikraščius, stengėsi, kad mokslininkų leidinys „Mokslo Lietuva“ atkeliautų net iki gimtųjų Kuršėnų.
Visaip bandė įduoti spausdintą žodį, šviesti liaudį. Tarsi koks knygnešys, tik pavėlavęs visu šimtmečiu. O gal visai nepavėlavęs? Juk šiuo metu knygnešystė turi ne politinį, bet ekonominį atspalvį. Pustuštės kišenės nebeleidžia pirkti knygų ir jomis mėgautis. „Nors bibliotekoje bus, – sakydavo. – Gal kas ir pavartys...“
Vytautas Vitkauskas buvo tikrų tikriausias knygos, žodžio, kalbos žmogus. Toks, apie kuriuos pasakoma: „Seno sukirpimo“ – pačia geriausia šių žodžių prasme.
Viskas svarbu, viskas turi savo vertę. Ypač – praeitis. Taip kartą sakė Vytautas Vitkauskas, pakviestas į kraštotyros ekspedicijos Kuršėnuose atidarymą. Pasidžiaugęs, kad kraštotyrininkų gretose tiek daug jaunų žmonių, pasiryžusių domėtis seno amatininkų miesto praeitimi, V. Vitkauskas sakė: „Rašykite viską, nesvarbu, kas ką bambės, viskas turi savo vertę“.
Vytauto Kirkučio nuotr.
ISTORIJA: Senoji Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia buvo pastatyta daugiau kaip prieš 200 metų – 1808-aisiais. Ji nebeišlikusi. Naujoji, kuria rūpinosi V. Vitkauskas, sutvarkyta, suremontuota yra veikianti, čia aukojamos šv. Mišios.
ATMINIMAS: Atminimo lenta, prikalta prie Micaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios, skelbia, kad čia daugiau kaip dešimt mėnesių dirbo Juozas Tumas-Vaižgantas.
JAUNIMAS: Kalbininkas Vytautas Vitkauskas vis norėjo, kad kuo daugiau jaunų žmonių susidomėtų filologija, rinktųsi kalbotyros studijas, pratęstų jo pradėtus darbus, domėtųsi Lietuvos praeitimi, gerai žinotų savo misto, kaimo, savo gimtųjų vietų istoriją.