Kai­ta

Kai­ta

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Bai­gia­si dar vie­ne­ri „Ato­lan­kų“ me­tai. Juos už­bai­gia­me mąs­ty­da­mi apie Šiau­lių vaiz­dus, įvaiz­džius ir vaiz­di­nius. Apie tai, kas iš­lie­ka svar­bu ir reikš­min­ga pa­kei­čiant vie­ną ka­len­do­rių ki­tu.

Per me­tus pri­ra­šė­me dau­giau kaip šim­tą laik­raš­čio pus­la­pių. Sto­riau­sią kny­gą apie Šiau­lių kraš­to kul­tū­rą, li­te­ra­tū­rą, is­to­ri­ją, me­ną ir me­ni­nin­kus, kraš­to­ty­ri­nin­kus ir li­te­ra­tū­ro­lo­gus, pri­si­mi­nė­me poe­tus, pro­zi­nin­kus, eseis­tus ir spaus­di­no­me jų kū­ry­bą. Vis no­rė­jo­si, kad dau­giau tilp­tų į aš­tuo­nis „Ato­lan­kų“ pus­la­pius, bet ne­pra­temp­si, ne­prap­lė­si jų. Pa­reng­tų me­džia­gų seg­tu­vas li­ko iš­si­pū­tęs, o įvai­rių žan­rų kū­ri­niai verž­te ver­žia­si į ki­tų me­tų pus­la­pius.

Tad į 2017-uo­sius žen­gia­me ne tuš­čio­mis ran­ko­mis.

Neį­si­vaiz­duo­ja­me „Ato­lan­kų“ be pui­kių mū­sų tal­ki­nin­kų: pro­fe­so­riaus me­no­ty­ri­nin­ko Vy­te­nio Rim­kaus, pro­fe­so­riaus li­te­ra­tū­ro­lo­go Vy­tau­to Bi­kul­čiaus, moks­lų dak­ta­rų: li­te­ra­tū­ro­lo­go Vig­man­to But­kaus, li­te­ra­tū­ro­lo­go Ne­ri­jaus Bra­zaus­ko, is­to­ri­ko Dan­gi­ro Ma­čiu­lio, kal­bi­nin­ko Sta­sio Tu­mė­no.

Vi­sa­da džiau­gia­mės kraš­to­ty­ri­nin­kių Ge­nės Juo­dy­tės, Zi­tos Bur­žai­tės-Vė­žie­nės, li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko Sta­sio Lips­kio, kul­tū­ros is­to­ri­jos pro­ble­mas nag­ri­nė­jan­čio ad­vo­ka­to Jo­no Nek­ra­šiaus ty­ri­nė­ji­mais ir įžval­go­mis.

Vi­sa­da lau­kia­me jų, iš­ti­ki­mų „Ato­lan­kų“ bi­čiu­lių, pub­li­ka­ci­jų, pa­ta­ri­mų ir pa­siū­ly­mų, ana­li­ti­nių įžval­gų. Džiau­gia­mės elekt­ro­ni­nia­me pa­šte (jei kas pri­mir­šo: atolankos@skrastas.lt) pa­ma­tę nau­jų pro­zos, poe­zi­jos, esė kū­ri­nių, apy­brai­žų apie mū­sų kraš­to žmo­nes, svars­ty­mų apie nau­jas kny­gas. Vis­kas, kas do­mi­na jus – do­mi­na ir mus.

Kai ka­da per­skai­to­me ir klau­si­mą, ko­dėl ne­spaus­di­na­te. Taip, ne vis­ką spaus­di­na­me, at­si­ren­ka­me, nes vi­suo­met tu­ri­me iš ko rink­tis. Ren­ka­mės ne dėl to, kad bū­tu­me la­bai iš­ran­kūs, bet no­ri­me skai­ty­to­jams pa­siū­ly­ti kuo įvai­res­nių ir bran­des­nių kū­ri­nių. Vi­sa­da ma­no­me, kad mū­sų skai­ty­to­jas yra in­te­lek­tua­lus, pui­kiai iš­ma­nan­tis kul­tū­ros ir me­no ten­den­ci­jas, ži­nan­tis ge­ros li­te­ra­tū­ros sko­nį, o kai ka­da – ir šiek tiek pa­le­pin­tas pui­kių me­no kū­ri­nių. Tad iš pa­gar­bos mū­sų skai­ty­to­jui to­ji at­ran­ka ir reik­lu­mas.

Pri­ra­šę pa­sku­ti­nius šių me­tų „Ato­lan­kų“ pus­la­pius jau ga­li­me iš­tar­ti: bū­ki­me drau­ge ir 2017-ai­siais, ku­rie pa­skelb­ti ne ko­kio nors gai­džio ar viš­tos, o Lie­tu­vių kal­bos kul­tū­ros, Al­gir­do Ju­liaus Grei­mo, Pi­lia­kal­nių, Re­for­ma­ci­jos, ra­šy­to­jos Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės, Tau­ti­nio kos­tiu­mo me­tais.

Ta­čiau ir be skel­bi­mų ar pa­skel­bi­mų kiek­vie­nas ga­li­me su­si­dė­lio­ti sa­vo kul­tū­ros, me­no, li­te­ra­tū­ros, is­to­ri­jos prio­ri­te­tus ir orien­ty­rus. Nes gy­ve­ni­mas vi­sa­da dos­nus mo­kan­tiems ma­ty­ti, gir­dė­ti ir jaus­ti.