Naujausios
Sandra BERNOTAITĖ – prozininkė, poetė ir dramaturgė, šešių knygų autorė, įvertinta Augustino Griciaus bei Lazdynų Pelėdos premijomis. Jos romanas „Akys chimeros“ (2021) pripažintas viena kūrybiškiausių metų knygų. Knygos apie rašymo meistriškumą tapo svarbiu įrankiu pradedantiems kūrėjams: knyga „Laisvojo rašymo elementai“ pasirodė 2016 m., pernai išleista antroji knyga apie kūrybiškumą „Pojūčių rašymas“.
Po trijų dešimtmečių, praleistų Vilniuje, Melburne ir Kaune, prieš dvejus metus rašytoja grįžo į gimtuosius Šiaulius. Čia Sandra ne tik kuria, bet ir telkia vietos literatų bendruomenę: veda atminties rašymo dirbtuves bei inicijavo Povilo Višinskio bibliotekoje besirenkantį rašančiųjų šiauliečių klubą.
Paprašyta įvardyti kūrybines sąsajas su Šiauliais, Sandra prisimena rašiusi į Šiauliuose leidžiamą almanachą „Varpai“ bei savo pjesę „Glaudžiu ir glaudžiuosi“ apie Šiauliuose jaunystės laikais bendravusias žymias asmenybes – Algirdą Julių Greimą ir Aleksandrą Kašubienę.
–-
Kristina TAMULEVIČIŪTĖ – poetė, prozininkė ir viena aktyviausių pietų slavų literatūros vertėjų Lietuvoje. Keturių knygų autorė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, savo kūrybinį kelią pradėjusi debiutine esė knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“ (2013). Jos poezijos knyga „Gyvybė“ tapo Metų knygos rinkimų nominante bei buvo įvertinta Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą.
Šiauliuose gimusi autorė studijavo ir stažavosi Slovėnijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Italijos universitetuose. Kristina iš anglų, slovėnų, kroatų ir bosnių kalbų yra išvertusi apie 40 knygų. Jos kūrybinė amplitudė siekia nuo oficialaus Slovėnijos himno vertimo iki tarptautinio bestselerio apie rankdarbius (2025 m. nėrinių schemų knyga „Crochet Like a Goth“ tapo „Amazon“ bestseleriu Nr. 1 nėrinių kategorijoje). Verčia iš slovėnų, kroatų, bosnių, serbų, anglų ir ispanų kalbų. Rudens pradžioje turėtų būti išleista K. Tamulevičiūtės knyga paaugliams „Šiaulių ragana ir kitos paslaptys“.
Šiauliai – biografijos faktas ar emocinė būsena?
– Sandra ir Kristina, esate rašytojos iš Šiaulių. Ar esate pažįstamos, ką žinote viena apie kitą?
Sandra: Ne, pažįstamos nebuvome. Pernai Klaipėdoje buvo paskelbtas novelių konkursas, buvau vertinimo komisijoje. Nežinojau, kad novelė „I am here to stay“ – Kristinos, komisija vertina anoniminius kūrinius. Kai perskaičiau tą novelę, supratau, kad turime laimėtoją. Tada tereikėjo įtikinti kitus komisijos narius (buvome trise), bet pasirodė, kad visi buvome užsirašę Kristinos kūrinį prie savo favoritų. Kai paaiškėjo nugalėtojos pavardė, pradėjau ieškoti, kas ta Kristina Tamulevičiūtė. Maloniai nustebau radusi ryšį su Šiauliais.
Kristina: Aš Sandrą pažįstu kaip mokytoją, turiu jos knygą „Laisvojo rašymo elementai“. Man ta knyga labai padėjo, kai buvau užstrigusi ir ilgą laiką nerašiau. Toje knygoje yra labai daug naudingų paaiškinimų, kas apskritai yra kūryba, patarimų. Dabar aš ją rekomenduoju kitiems ir sakau, skaitykite šią knygą, nes taip tikrai galima iš nevilties taško išeiti.
– Abi gimėte Šiauliuose, tačiau per laiką santykis su gimtuoju miestu yra pasikeitęs. Kas jums yra Šiauliai: vaikystės erdvė, biografijos faktas, geografinė vietovė, o gal kokia emocinė būsena?
Kristina: Man Šiauliai dabar yra atostogų miestas. Gyvenu Vilniaus rajone, o Šiauliuose tebegyvena mano tėvai. Jiems atvežu savo vaikus, kad galėčiau pailsėti... Šiuo metu nemaža mano kūrybos dalis yra susijusi su Šiauliais. Rugsėjo pradžioje turėtų būti išleista knyga, paremta Šiaulių miesto sakmėmis. Knygoje bus dešimt šiuolaikiniam paaugliui skirtų novelių pagal legendas, padavimus. Tie padavimai bus perkelti į šiuos laikus. Paaugliai atsiduria mitiniame pasaulyje žaisdami kompiuterinius žaidimus, žiūrėdami filmus ar tyrinėdami miesto istoriją. Knygos atvarte bus turistinis maršrutas, kur tie paaugliai lankėsi. Kiekvienas šiaulietis galės juo pakeliauti ir patirti tai, ką patyrė novelių personažai.
Taip pat po truputį renku medžiagą istoriniam romanui apie savo protėvius žemaičius, dar reikia atlikti didžiulį istorinį tyrimą, todėl Šiauliuose planuoju praleisti vis daugiau laiko. Dabar pradėjau galvoti, kad apie Šiaulius niekada neparašyčiau meilės romano, nes esu baudžiauninkų palikuonė ir man Šiauliai siejasi su protėviais.
Sandra: Neturėjau su savo miestu tokio gražaus santykio, kaip Kristina. Nors kartais mąstydavau, kad galbūt čia grįšiu, bet nesuprasdavau, kas mane čia sugebėtų privilioti... Turėjau „trauminį“ santykį su miestu. Gyvenau čia iki devyniolikos. Buvau tas vaikas, kuris nori ištrūkti ir iš tėvų, ir iš miesto. Atrodė, kad Vilnius – tikras miestas, o kas tie Šiauliai... Girdžiu, kad tą patį dabar sako jauni žmonės, bet šiuo metu Šiauliai man pats geriausias miestas. Net atradau tokią gyvenimo taisyklę: kur esu, ten gražu... Dabar į Šiaulius žvelgiu įsimylėjusiu žvilgsniu.
Apie tai buvo vienas mano interviu, kuris vadinasi „Šiauliai yra verti meilės romano“. Tai nereiškia meilės žanro. Kai rašiau romaną apie Kauno tarpukarį, ieškodama medžiagos sužinojau, kokie tuo metu Šiauliai buvo įdomūs ir nuostabūs. Mane domina ir žydų gyvenimo istorija. Beje, šiuo metu laukiama atsakymo, ar Šiaulių dramos teatras priims mano ir režisieriaus Justo Tertelio paraišką dėl spektaklio apie žydų gelbėjimą Šiauliuose, kurio dramaturgė turėčiau garbės būti. Šiauliai tikrai verti ir daug romanų, ir spektaklių.
Klajonės po dykumas
– Tai ar reikėjo to 30 metų „klaidžiojimo po dykumą“?
Sandra: Turbūt reikėjo, mano kelias buvo toks. Norėjosi keltis į kuo didesnį miestą, kur jau į mažesnį... Dešimtmetį praleidau Australijoje. Melburnas – 4 milijonai gyventojų, dabar jau ir per 5 milijonus. Tuo laikotarpiu spėjau kone metus pagyventi Konektikute, JAV. Australiją labai gerai pažįstu, beveik visus miestus aplankiau, dykumas išmaišiau, bet vis tiek Šiauliai gražesni... Kas čia darosi? Dabar esu čia ir mano akiniai su širdutėmis... Prisimenu pirmus metus Australijoje, kai vaikščiojau ir galvojau, kodėl man akyse tamsu, kai tiek daug saulės? Buvau labai gilioje duobėje ir kūrybos prasme, tada būtų labai pravertusi Sandros Bernotaitės kūrybinio rašymo knyga.
– Vadinasi, reikia nemažai pakeliauti, kad su meilės akiniais sugrįžtumei...
– Būtų geriau, jei nereikėtų...
– Kristina, gal Jums kas nors sakė, važiuokite iš Šiaulių, nes čia nieko gero?
– Ne, man niekas taip nesakė, aš pati norėjau ištrūkti. Ir man Vilnius buvo svajonių miestas. Tiesa, aš dar turėjau slaptą svajonę studijuoti Bolonijos universitete Italijoje, bet tuo metu nebuvo finansinių galimybių, nemokėjau italų kalbos, o tarptautinių programų nebuvo, tai įsikibau į svajonę studijuoti Vilniuje, geriausiame Lietuvos universitete. Labai džiaugiausi gyvendama Vilniuje tol, kol neišvažiavau į Slovėniją. Išvažiavau pagal „Erasmus“ programą į Liublianą ir beprotiškai ją įsimylėjau. Miestas mažesnis už Šiaulius, kompaktiškas, patogus, šiltas, net spalio mėnesį gali trumpomis rankovėmis vaikščioti. Nuostabus universitetas, supo nuostabūs žmonės, visi draugiški. Pas mus bibliotekose trūksta knygų, o ten bibliotekos nuo knygų lūžta, randi viską, ko tau reikia. Paskui grįžau į Vilnių, o po pusmečio nebeiškenčiau ir išvažiavau į Slovėniją. Bet tada jau buvo kitaip, nes prasidėjo ekonominė krizė, kuri Slovėnijai smogė ypač stipriai. Daugybė žmonių neteko darbo ir nebeliko tų besišypsančių gatvėse. Tai rožiniai širdelės formos akiniai ir nukrito. Gavau stipendiją studijuoti Sarajeve, tamsiame pavojingame šaltame mieste, bet su ypatinga aura, kuri man labai patiko. Ten mokantis atsirado galimybė gauti stipendiją nuotoliniu būdu studijuoti Bolonijos universitete Italijoje ir aš, aišku, galimybe pasinaudojau. Studijavau ne literatūrą, studijavau žmogaus teises ir dabar manau, kad man to labai reikėjo, nes jei būčiau studijavusi literatūros magistrą, tikrai nebūčiau pradėjusi rašyti...
Patiryts ir kūryba
– Kristina, jūs ne tik rašote, bet ir verčiate, mokate šešias kalbas. Kas jums svarbiau: versti ar pačiai rašyti?
– Iš tikrųjų net nežinau... Kai pradedu rašyti, gyvenu tame rankraštyje, ir tada kiti darbai man nesidirba. Kai pradedu versti, aš tiesiog verčiu, ir tai užima visą mano laiką. Dabar turėjau šiokią tokią krizę, verčiau iš slovėnų kalbos man nepatikusį romaną, sudėtingą, bet tai vienas tų romanų, kuriuos mes lietuvių kalba privalome turėti, jo autorius yra nusipelnęs Lietuvai. Jis verčia iš lietuvių kalbos į slovėnų, yra išvertęs net Kristijoną Donelaitį. Tris mėnesius prasikankinau ir tada supratau, kad taip toliau nebegalima, kad tiesiog išprotėsiu, jei toliau versiu sunkias knygas. Parašiau į komercinę leidyklą, gavau versti romanticy stiliaus romaną apie vilkolakio ir princesės meilę. Tai nėra meninė veikla, bet tai yra reikalingas poilsis. Šiaip verčiu iš anglų, slovėnų, bosnių kalbų, kroatų, na kroatų ir bosnių kalbas galima laikyti ir viena kalba, šiek tiek iš ispanų, daugiau poeziją.
– Sandra, turite prabangą skaityti geras knygas anglų kalba, ta kalba dėstote. Koks jūsų santykis su kita kalba?
–Klaipėdos universitete dėstau literatūros teorijos įvadą, kūrybinį rašymą, dėstau lietuviškai ir angliškai. Įdomu, kad gyvendama Australijoje kompleksavau dėl kalbos. Viena 90-metė močiutė lietuvė, dar Smetonos laikus kaip vaikas menanti, sakė man, kad grįžusi į Lietuvą neprapulsiu, nes turėsiu bent vieną profesiją. Numojau, kad tikrai ne, baikite, baisi ta mano anglų kalba. Grįžus į Lietuvą mano tarimas staiga pagerėjo... Matyt, buvo kaltas kompleksavimas. Ir čia net labiau turiu su kuo kalbėti angliškai, negu turėjau Australijoje. Ten daugiausia namie sėdėjau, skaičiau ir rašiau, ir, beje, buvau ištekėjusi už šiauliečio, tad namie buvo kalbama šiaulietiškai.
– Kita kalba, kitas miestas. Tai kartu yra ir sutapimas-nesutapimas...
Sandra: Ar labiau sutampi su miestu, kuriame kalba gimtoji, ar kuriame svetimoji? Pirmą kartą atskridus į Australiją po kelionės, trunkančios dvi paras, išlipi kitame pasaulio krašte, tikiesi kokios nors egzotiškos kalbos ir gatvėse pamatai užrašus anglų kalba, tarsi vaikščiotum Anglijoje ar Airijoje. Atrodytų, kad dėl suprantamos kalbos bus jaukiau, tačiau kultūrinis šokas ištinka dėl kitų dalykų. Šokas buvo ir grįžus į Lietuvą. Ir grįžus į Šiaulius pirmus metus manęs beveik niekur mieste nematėte, nes man reikėjo aklimatizacijos. Reikėjo surasti savo takelius, savus žmones, surasti savo užsiėmimą, kurio reikia būtent čia, šitame mieste, ne kitur.
– Gal patirtys kituose miestuose, kitose šalyse atkeliavo ar atkeliaus į jūsų kūrybą?
Kristina: Mano pirmoji knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“ (2013 m.) buvo parašyta Sarajeve. Daug skaitytojų suvedė nenumatytas paraleles su Čarlzu Dikensu, kuris yra parašęs „Pasakojimą apie du miestus“. Tų paralelių neturėjo būti, nežinau, kodėl skaitytojai jų ieškojo, tiesiog pavadinau knygą įvadinio teksto pavadinimu ir tiek. Daug kas pristatinėjo ją kaip apysaką apie Sarajevą, bet ne, knyga yra apie mane. Tuo metu, kai ją rašiau, eseistika buvo populiari. Dabar tas žanras tartum užmaršty, jo vis mažiau. Eseistika iš esmės yra šiek tiek buitinis žanras, tai yra tekstai apie tai, kaip rašytojas mato pasaulį, tai aš ir pavaizdavau tą pasaulį, kaip jį matau. Sąmoningos ar nesąmoningos paralelės tarp Sarajevo ir Šiaulių yra. Šiauliai yra miestas feniksas, jis degė per abu pasaulinius karus. O tuo metu, kai aš gyvenau Sarajeve, galima sakyti, buvo pokaris. Na ir dar įsiminė, kad Šiauliuose, kada nueisi į biblioteką, reikalingos mokyklinės knygos nerasi, nes jau bus paimta. Sarajeve buvo dar blogesnė situacija, netgi klaiki, nes serbai, bombarduodami miestą, taikėsi į kultūrinius objektus, ypač bibliotekas, kad ištrintų tautos atmintį. Vienas pirmųjų sunaikintų objektų buvo centrinė biblioteka, kur visos knygos sudegė, niekas tų knygų taip ir neatpirko. Vykdavo net kovos dėl knygų tarp studentų.
Sandra: Apie Australiją esu daug prirašiusi ir pasidėjusi, nes kol kas nerandu „rakto“. Ten įvyko ir dešimties metų santuokos istorija, ir nuotykiai Australijos lietuvių diasporoje, ir kelionės po dykumas. Galbūt apie visa tai galėtų būti net ne viena knyga. Norėjau greičiau „susitvarkyti“ su šia tema, bet kol viskas atmintyje gyva, reikia kuriam laikui atidėti. Kai nusprendžiu, kad rašysiu romaną, surandu kokią nesusijusią frazę, temą. Buvau sakiusi, jei rašysiu apie Australiją, tai bus susiję su tėvo tema, tėvyste. Apie šią ašį ėmė suktis įdomūs sutapimai, atradimai, dievoieška, atėjo naujas suvokimas. Netgi nutiko taip, kad prieš dvejus metus mano tėvelis mirė, kai jau ruošiausi grįžti į Šiaulius. Jis nespėjo apie tai sužinoti.
– Ar įsigyvenate į savo kūrinius?
Kristina: Nežinau, kaip yra Sandrai, bet kai aš dirbu su rankraščiu, „įeinu“ į jį ir negaliu išeiti, mane jis persekioja kaip vaiduoklis. Jau parašytas, redaguotas, atiduotas, o mane vis dar persekioja, atrodo, lyg dar jį rašyčiau. Taip dabar yra ir su „Šiaulių ragana ir kitomis paslaptimis“ – finansavimas gautas, nustatyta data, kada turi išeiti, jau atiduotas redaguoti, o aš vis dar jaučiuosi, kad toje knygoje gyvenu.
Renku medžiagą istoriniam romanui apie savo protėvius XIX amžiuje ir pastebėjau, kad tie moraliniai dalykai, su kuriais susidūrė mano protėviai, dabar būtų laikomi žiaurumu. Rašant istorinį romaną irgi reikia įsigyventi į laikotarpį. Bet artimiausiu metu to romano nebus, dar jam ne laikas.
Sandra: Tęsiant temą apie tai, kaip kuriama, tai manęs kaip Kristinos nepersekioja romanai po to, kai juos parašau. Aš tada jaučiu, kad viskas padaryta, nebereikia taisyti, baigta. Po to ateina kita, supratimo banga. Suprasti, ką aš parašiau, pradedu tik po metų, dvejų ar trejų. Kai rašiau romaną „Akys chimeros“ – jis apie Kauno tarpukarį, – man atrodė sąžininga rašyti tik gyvenant Kaune. Kūrinio „griaučiai“ istoriniai, medžiaga rinkta iš periodikos, iš kitų grožinių ir biografinių knygų, bet pati „mėsa“, pats audinys – iš kaunietiškos tikrovės čia ir dabar. Daug mažų tarpasmeninių dramų, buitinio dialogo lygmens detalių, kurios įvyko šiais laikais Kaune, perkėliau į 1939-uosius. Pasitaikė, kad kauniečiai klausė, kodėl rašiau apie Kauną, nebūdama tikra kauniete. Bet nejutau, kad skaitytojai nepriimtų knygos, neatpažintų savojo Kauno. Viena gidė sakė buvusi nustebinta, kad iš mano knygos apie savo miesto istoriją sužinojo dar kažką naujo.
Provansas – reiškia provinciją
– Ar provincijos sąvoka jums vis dar reikšminga? Ar ji žeidžia, paaiškina, ar jau nieko nebereiškia?
Sandra: Regis, čekų rašytojas Milanas Kundera yra pasakęs, kad būna du provincialumai: mažo miesto ir didmiesčio, pakraščio ir centro. Gali gyventi pasaulio centre ir būti provincialas viduje, o mažame miestelyje būti pasaulio centru, globaliu gyventoju, aristokratiškos dvasios žmogumi. Man patinka žodžių žaismas: štai Šiauliuose veikė prabangus prancūziško tipo restoranas, pavadintas „Provansu“. Prancūziškai „provansas“ reiškia „provincija“, bet dauguma to greičiausiai nesupranta...
Kristina: Aš Šiaulių niekada nelaikiau provincija, Šiauliai man yra ypatinga ekosistema. Slovėnų kalba provincialas yra „malomeščan“. Kitaip tariant, žmogus iš mažo miestelio, ir tai yra labai baisus įžeidimas. Man visą laiką būdavo labai juokinga, kai mano draugai slovėnai susipykę vienas kitą „malomeščan“ išvadindavo, ir tada pagalvodavau, kad Liubliana už Šiaulius mažesnė, neturi jie nė vieno didelio miesto... Dabar gyvenu tarp Vilniaus ir Nemenčinės mažame miestelyje ir svarstau, ar tą savo gyvenamąją vietą galiu laikyti provincija, nes ten vėl atskira ekosistema. Atvažiuoji į Nemenčinę, kalbi lietuviškai be akcento, ir vietinių akyse esi ateivis...
Sandra: Po Antrojo pasaulinio karo Amerikoje, ypač Čikagoje, įsikūrė daug lietuvių, ten veikė labai didelis kultūros centras, nes buvo apsistojęs kone visas lietuvių literatūros žiedas. Atvyko, visi išmoko anglų kalbą, bet kur tie lietuvių literatūros vertimai? Jonas Mekas dienoraščiuose pasakojo pabėgęs iš lietuvių namų, kad įsilietų į tenykštę Niujorko kultūrą. O dauguma taip ir neįsiliejo. Renku medžiagą straipsniui, kiek iš tiesų buvo bandymų pasiekti Amerikos auditoriją. Atradau, kad Antanas Škėma labai norėjo būti išverstas į anglų kalbą, tapti žinomas pasauliui, bet to neatsitiko, jis tarsi neišdrįso. Gal čia ir pasireiškia provincialumas, ta nedrąsa save parodyti? Škėmą tik dabar išleido angliškai.
Žmogus planuoja – Dievas juokiasi
– Sandra ir Kristina, gal norite užduoti po klausimą viena kitai?
Sandra: Kristina, jūsų novelė, kurią vertinau kaip komisijos narė, susijusi su mirties tema. Jūsų nėriniai skirti gotų subkultūrai, o tai irgi siejama su mirties kultūra. Ar jums svarbi ši tema?
Kristina: Esu ne tik rašytoja, esu drabužių kūrėja ir iš to pragyvenu. Ne iš rašymo, ne iš vertimų. Mano kuriamų rūbų estetiką pavadinčiau „Tamsiąja akademija“. Šitas stilius labai išpopuliarėjo prieš kokius penkerius metus, kai išėjo serialas „Trečiadienė“. Iš amerikiečių leidyklos gavau pasiūlymą išleisti knygą su nėrinių schemomis, kur būtų išlaikyta ta juoda, gotiška estetika. Jie tikėjosi, kad knyga bus bestseleris, taip ir nutiko. Taip, tos juodos estetikos aš turiu. Aš taip pat esu viena iš festivalio „Gotų naktis“ organizatorių. Esu atsakinga už festivalio literatūrinę veiklą. Kokius autorius kviečiame? Pavyzdžiui, Virginiją Kulvinskaitę. Nesu tikra, ar ją būtų galima laikyti gotų subkultūros atstove tradicine samprata. Rašo ji įvairiausius dalykus, kuriuose yra ir humoro, bet jos novelėse yra ir tamsios estetikos. Ir man ta tamsa yra graži, įdomi. Aš esu susijusi su protėviais, jų jau nebėra, bet esu aš, yra mano vaikai. Tai klausimas dėl mirties, ar ją galima laikyti pabaiga? Man atrodo, kad ne.
Man įdomi tema – kaip protėvių sprendimai paveikė mano dabartinį gyvenimą. O pastaruoju metu daug mąstau apie karą. Tikriausiai tam nemažai įtakos padarė slovėnų rašytojas Alešas Štegeris, kurio romaną neseniai išverčiau. Distopinis romanas „Neverendas“ – stora knyga, vaizduoja politines realijas. Parašytas prieš 10 metų, bet skaitydama aš atpažįstu dabartinę populistinę valdžią, nors rašytas kaip distopija. Knyga apie tai, kaip žmonės po truputį, iš lėto netenka laisvės. Yra bandančių protestuoti, bet jie labai greitai yra užčiaupiami, ir kaip baisu yra netekti laisvės. Alešo Štegerio romanas tapo bestseleriu, nors tema labai nepatogi, labai sunki, labai tamsi. Vokietijoje ji buvo išrinkta metų knyga verstinės prozos kategorijoje. Beje, pats Alešas yra labai šviesus žmogus, jis nuolat juokauja ir šypsosi...
Kristina: Mano klausimas Sandrai: ar planuojate likti Šiauliuose visą gyvenimą, ar čia jau ta vieta, kur galutinai įleidote savo šaknis?
Sandra: Mano šaknys yra čia. Anksčiau pasitelkdavau metaforą apie augalus migrantus: yra tokie, kurie keliauja vėjo pučiami, ridenasi, paskui kažkur sustoja. Maniau, kad esu tas klajoklis augalas, kuris nešiojasi šaknis su savimi. Bet dabar jaučiu, kad tos šaknys buvo visada čia ir labai džiaugiuosi, kad jas atgavau. Mano šaknys visada buvo čia, nes be jų neįmanoma būti gyvam, jos maitina.
Ar planuoju likti Šiauliuose? Sakoma, žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Iš manęs jau tiek išsijuokta, kad nieko jau nebeplanuoju... Tiesiog laukiu, kas bus toliau. Matau, kad dabar turiu ką čia veikti, net jaučiuosi čia reikalinga. Mano bičiulis Sigitas Benetis parašė romaną „Namas prie jūros“. Pavadinime užkoduota ironija, kad dažno žmogaus svajonė turėti namą prie jūros. Pagalvojau, o koks mano svajonių namas? Apsižvalgiau: gyvenu vieno kambario bute Ežero gatvėje, vietos yra tiek, kiek man su katinu pakanka, viskas šalia: bažnyčia, biblioteka, teatras. Gyvenu savo svajonių name – tai senas penkiaaukštis!
Turiu kitą svajonę – įsteigti leidyklą. Mintis apie nekomercinę leidyklą Šiauliuose mane tiesiog persekioja. Jau net žinau pavadinimą – „Saulės valtis“. Kai pasakiau jį draugei dailininkei, ji parodė logotipą, kuris galėtų jai tikti. Juk mes, šiauliečiai rašytojai, sėdime vienoje valtyje, argi ne?
Kristina: Jeigu jūs atidarysite leidyklą ir leisite šiauliečių kūrybą, kai išsiplėsite aš galėsiu prisijungti kaip žmogus, atsakingas už užsienio santykius. Neseniai vienai leidyklai nupirkau knygos leidybos teises. Tuo labai didžiuojuosi, nes tai pirmasis toks mano pirkinys.
– Kaip puikiai baigiame pokalbį! Ačiū, Sandra ir Kristina.
