Naujausios
„Respublikos“ žurnalistė
– Andai įteikdami geltonų rožių puokštę rašytojai Aldonai Ruseckaitei jos biografinės knygos apie Vincą Mykolaitį – Putiną pristatyme, sakėte, kad prisiminimai nesensta, jie tiesiog nėra pasibaigę. Turint galvoje šių dienų madą perrašinėti istoriją, galima tvirtinti, jog jie nėra baigtiniai ir lietuvybės žadintojo Vinco Kudirkos atžvilgiu?
– Jeigu mes giedame Lietuvos himną, kuriam muziką ir žodžius parašė V.Kudirka, vadinasi, viskas yra gyva. Himnas yra įrodymas, kad valstybė nėra šios dienos reikalas. Kad ji yra amžinybės reikalas. Himno giedojimas įrodo, kad praeitis nemiršta ir ji nėra pasibaigusi, o tai, kad jo negieda Lietuvos krepšininkai, siaučiant arenų tribūnoms ir mūsų širdims, yra tiesiog gėda. Pažiūrėkite į latvių sportininkus, jie apsikabinę gieda, o mūsiškiai stovi kaip stulpai. Tai rodo, kad iš tikrųjų kažkas mūsų tautoje yra papuvę, bet nemanau, kad šaknys...
– Jei tikėtume pjesės autoriumi, geltonos rožės buvo ir V. Kudirkos mėgstamiausios gėlės. Čia jūsų išmonė ar tiesa?
– Tai yra faktas: V. Kudirka šitai buvo sakęs savo meilei Valerijai ir netgi jos prašęs ant kapo nunešti geltonų rožių puokštę. Aš manau, ji taip ir pasielgė, nes buvo jo moteris iki pat mirties.
– Kaip į jūsų dienotvarkę atėjo šitas darbas, šitas kūrinys?
– Nuo Sąjūdžio mitingų. Nuo himno giedojimo. Jis buvo toks reikšmingas ir toks gaivinantis, netgi, sakyčiau, pirmas mano sumanymas, kurį patvirtino Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Pasiūliau antrajam didžiajam mitinge išdalinti Tautinės giesmės tekstą, nes daugybei jaunų žmonių jis buvo nežinomas. Ją išspausdinome spaustuvėje, kurioje rinkome ir „Sąjūdžio žinias“, o spaustuvininkas Antanas Paulauskas mano prašymu supjaustė į 40 tūkst. delno dydžio lapelių, juos ir pasėjome minioje. Nuo tada, nuo 1988 metų liepos 9-osios, himnas kaip jėga, kaip galybė lydi visada. Buvo mitingų, kai jį giedodavome po porą kartų, o roko maršo metu – kartais pradžioje koncerto, o pabaigoje – būtinai.
Tas Kudirkos galios gyvenimas manyje visada buvo, jis, galima sakyti, brendo rašant kitas dramas istorinių asmenybių (Napoleono, Pilsudskio, Salomėjos, Dzeržinskio, Vaišvilko, Oginskio, Smetonienės ir kt.) pagrindu. Pajutau, kad atėjo laikas V.Kudirkos asmenybei 2022 metų kovą, Rusijai užpuolus Ukrainą, važiuodamas į Kauną su aktore Virginija Kochanskyte ir pianiste Inga Maknavičiene, kur jos atliko programą „Pašauktasis. Dedikacija Vincui Kudirkai“. Tas vakaras Kauno viešojoje bibliotekoje, klausantis V.Kudirkos muzikinių kūrinių bei teatralizuotos jo biografijos, buvo lemtingas. Prieš 25 metus Kudirkos programą sugalvojusi ir ją atkakliai vykdžiusi V.Kochanskytė bus padariusi šventą pribuvėjos darbą.
– Kodėl apmąstydami istorines asmenybes paprastai pasirenkate teatrinę formą?
– Matot, aš nuolat ginčijuosi su savimi, – mano dvasinio, arba vidinio, gyvenimo būdas yra dialoginis, gal nulemtas filosofiško Sokrato mąstymo. Man filosofijos dažnai būna per mažai (ji sausa, operuojanti jai būdingomis sąvokomis ir terminais), aš jaučiu gyvo žmogaus, gyvo dialogo poreikį. Užtat aš nuolat ginčijuos su išskirtinėmis istorijos asmenybėmis, duodančiomis peno apmąstymams ir lydinčiomis žmoniją šimtus metų (kad ir su Napoleonu, pavyzdžiui), užtat aš tokiu pat būdu prieinu ir prie nacionalinių figūrų, sutelkusių savyje tokį gyvenimo židinį, tokią ugnį, kurią pajusti daug įdomiau, negu aptarinėt šeimynines batalijas, psichologines problemas, šizofrenijas ar mirties žavesį, tapusius dabarties kūrybos objektu (o juk mirtis negali būti žavesio objektas!).
Kita vertus, drama, vykstanti scenoje, stipriausiai veikia žmogų, – ne veltui graikai sakė: jeigu nevaidinsime savo gyvenimo, mes gyvenimo ir nejausime. Dabartinis dramos ant scenos nuosmukis liudija, kad mes ir gyvenimo nebejaučiam. Bjaurastis ir šokas nėra gyvenimas, tai chaosas ir mirtis. Tą rodo ir gimstamumas, ir emigracija.
Žinoma, galima parašyti dar vieną veikalą apie Kudirkos pabudimą, sulietuvėjimą, bet tai bus vėl tiktai veikalas šimtui žmonių, kurie jį perskaitys, o čia reikia gyvo žodžio, kuris tiesiog trenktų per galvą. Todėl ir manau, kad net jeigu šiandien ir nestatys mano dramos, svarbiausia buvo ją parašyti, nes, kai Lietuvos gyvybė visai išseks ir kai kabinsimės už šiaudo, ateis ir mano dramų apie istorines tautos asmenybes laikas. Jų, manau, žiūrovai, nusivylę šių dienų teatro siūlomais spektakliais, seniai laukia.
– Prieš rašydamas „Juodąją saulę“ buvot nuvykęs pasižiūrėti medžių, į kuriuos pro psichoneurologinės gydyklos langą žvelgė įkalinto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio akys...
– Jeigu įmanoma nuvykti į veiksmo vietą, tai būtina padaryti. Ir dabar išvaikščiojau visus V.Kudirkos, kur jis gyveno, kelius ir Šakiuose, ir Kudirkos Naumiestyje, ir svarbiausią knygnešių kelią prie Širvintos upės, prie to tilto, kuris lygiai taip pat atrodo kaip ir prieš 150 metų, – viską apėjau.
Pustelnikas Varšuvos pašonėje, kaip žinote, buvo paskutinė M.K.Čiurlionio gyvenimo stotelė. Regis, ir šiandien tebestovi tas vienaukštis, į provincijos geležinkelio stotį panašus pastatas su ilgu koridoriumi, vedančiu į celę (reikia įsivaizduoti, kaip būdavo gydomi psichiniai negalavimai prieš šimtą metų), iš kurios jis išėjo į Anapus. Dramoje darau prielaidą, kad jis, išlipęs pro gydyklos langą, sąmoningai išėjo ant kalvelės sušalt, nes jam nebebuvo kur grįžti, – žmona Sofija, laiške bičiulei pasidžiaugusi „padėjusi jį į gerą vietą“, jo nebelaukė...
– Esat išsitaręs apčiuopęs ne tik Čiurlionio, bet ir Kudirkos mirties paslaptį…
– Kodėl Čiurlionis vieną šaltą dieną ligonio drabužiais išlipo pro langą ir nuėjo ant kalvelės „pasivaikščioti“? Jis galėjo tai daryti ir anksčiau, nes šiaip nebuvo visiškai protą praradęs žmogus, atvirkščiai, jo kalėdinis laiškas artimiesiems rodo, kad jis buvo net humoristiškai nusiteikęs. Tačiau jis suprato savo apverktiną būvį ir sąmoningai išlipo pro langą, pastūmėdamas mirtį arčiau savęs.
Na, o džiova sergantis V.Kudirka paėmė iškart devynias dozes morfino. Tai irgi faktas, liudininkų patvirtintas ir Juliaus Būtėno biografinėje apybraižoje aprašytas.
– Jūsų dramoje Kudirka, įmestas Varšuvos tvirtovėn (iki 1930 -ųjų tarnavusioj kalėjimu), kalba apie mirusius savo gyvenimo metus. Galima nujausti, tačiau vis dėlto paklausiu, kokius metus jis turėjo omenyje?
– Savo veltui nugyventus metus. Žiūrėdamas į Vyslą po Citadelės kalėjimo langais, kur jis kalėjo ne tiek daug – tris savaites, ir kur jam atsivėrė džiova, jis suprato, kad miršta, o vienintelis būdas kabintis į gyvenimą, į būtį, buvo grįžti pas savuosius, kuriems pasitarnavęs gali likti gyvas jų atmintyje. Tame lenkiškame kosmopolitizme, kuriame jis norėjo nuskęsti, jo nė žymės nebūtų likę.
Yra idealistinių liudijimų ir jis pats tikina, kad pasijuto lietuviu „Aušrą“ paėmęs į rankas leidinio dešimtmečiui skirtoje dedikacijoje, tačiau taip jis rašė greičiausiai didaktiniais sumetimais, nes tiek Vaižgantas, tiek A.Merkelis, tiek kiti jo biografai pastebi, kad praktiškai tik džiova jį privertė išvysti veltui prarastus metus. Vaižgantas tiesiai sako, kad džiova Kudirką padarė lietuviu. Sakyčiau net, kad tie mirę metai jam buvo kaip kopėčios, kaip laiptai, kuriuos jis kaip baisią patirtį panaudojo savo didžiai kūrybai. Žiaurus turėjo būti lūžis, bet jis pasirodė esąs itin gyvybingas.
– Esu užėjusi įdomią filosofo Vytauto Kavolio mintį šia tema: esą Kudirkos kultūrinė gėda, kad jis lietuvis, buvo tam tikra psichologinė savižudybė, nes norėdamas būti kažkuo pirmiausia turi tapti savimi. Kudirkos metais lietuvis norėjo būti lenku, kuo jis nori būti dabar?
– Dabar lietuvis nori būti niekuo. Niekuo. Ką tik išgirdau, kad Graikijos vyriausybė laiko tikra tragedija jos gyventojų skaičiaus sumažėjimą vienu milijonu; tai nutiksią 2050 metais. Graikams, kurių tėvynėje gyvena daugiau kaip dešimt milijonų, jau šiandien plaukai šiaušiasi, kas bus po ketvirčio amžiaus, o Lietuvos, jau praradusios kone milijoną gyventojų, vyriausybė, kaip niekur nieko toliau skatina globalizmą, nors mūsų, palyginti su graikais, savoje žemėje yra keliskart mažiau. Jei, susidūrę su dviguba tragedija, apsimetame, kad taip ir turi būti, kad viskas normalu, kad Lietuvos „sėkmės istorija“ tęsiasi, vadinasi, esame pasipūtę savižudžiai.
Net, sakyčiau, mirtinas simptomas yra naujagimių vardai. Kai tėvai vardo ieško ne šeimos ir tautos aruode, o dairosi po pasaulį ir nori „kuo mandriau“, tai yra pirmas žingsnis emigracijos link. Globalizmas, virtimas niekuo. Emigracija galvose ir sielose.
– Turbūt nulietuvėjimą turėtume draugiškai pripažinti grėsme valstybingumui?
– Žinoma. Sąjūdžio pradžioje mes akcentavom tautą, kuri ir sukuria valstybę. Valstybė gali išnykti, bet tautą reikia saugoti visomis kalbos, kultūros priemonėmis, dainų šventėmis. Mums visa tai buvo aišku 1988 metais, o kas aišku šiandien? Globalizmas ir genderizmas. Mažėjantis gimstamumas – grėsmingiausias išnykimo argumentas. Tai jau mirties varpas. Ne Kudirkos „Tėvynės varpai“.
– Kiek šiuo atveju svarbus prisiminimų tęstinumas, nesibaigianti, anot jūsų, praeitis?
– Šiandien vaikus labai sunku įprašyt išmokti eilėraštį. Mano vaikai „Neverk, motušėle“ ir himną užgiedojo vos tik pradėję kalbėt. Su sūnumi Gediminu, pirma sugiedoję himną, visą kelią iki mokyklos dainuojame liaudies dainas. Tiesa, tas kelias neilgas, sūnui nepabosta. Juk mūsų himnas ir yra gyvoji atmintis. Kalba, kuria mes dabar kalbame, yra atmintis, ji gyvastinga, nes vartojame tas kalbos formas, kurios įvardina pasaulį ir padeda jį suprasti. Praeitis yra nemirusi, ji net nepasibaigusi, ji yra gyvybės ir atminties sutartinė. Kitaip tariant, atmintis yra sutartinė praeities su dabartimi.
– Kokią sutartinę su praeitimi, jūsų akimis, atlieka valdantieji?
– Vis baisiau šnekėti apie valdžią, kadangi aš matau, kad toji valdžia esame mes patys. Kas gi išrinko į valdžią Laisvės partiją, kuri siūlo beprotybes kone kiekvieną dieną? Šešiolikmečiai balsuos? Neigs šeimą, nes ji bus jau viskas ir niekas? Mes patys išrinkom Laisvės partiją, patys leidžiame įsitvirtinti valdžioje prasčiausiems, bet kad ir ką kalbėtume, juk mes turime šansą rinkti, jis dar nepanaikintas. Jo neturi nei baltarusiai, nei rusai, totalitarizmą užsileidę sau ant galvos. Mes dabar galime tokį užsileisti ant savęs taip pat, jei pasiduosime „laisvei“ ar genderystės, kurią aš vadinu lytine utopija, pamišimui, vedančiam Vakarus į aklavietę.
– Lietuvių tauta nemiršta net mirdama, sako jūsų dramos veikėjas. Su kuo sietumėt taip laukiamą praskaidrėjimą?
– Štai Kudirka savo eilėraščių rinkinį pavadino „Laisvos valandos“. Aš savo dramoje pridedu: laisvos valandos nuo mirties, nes jis žino, kad miršta. Laisvos valandos jam liko iki mirties ir jis turi jas deramai išnaudoti. Aš noriu pasakyt, kad amžino veikimo variklis yra kūryba, nes ji lieka visiems laikams, – ne veltui sakoma, kad nėra šiuolaikinės kūrybos, – tikra kūryba visuomet esti amžina.
Leidžiu sau fantaziją: Lietuva ims atsigauti tada, kai ją atstovaujantys krepšininkai – visos komandos ir rinktinė tuo labiau, – ims giedoti valstybės himną. Tada ir pamatysime, kad postūmis į gera bus įvykęs.
– Galbūt tada jie ir net laimėti ims?
- Visuomet laimėti neįmanoma. Apskritai, man artimesnė ne laimėtojo, o herojaus figūra, pirmiausia mokanti oriai pralaimėti…
– Palinkėtumėt Lietuvai herojų?
– Taip, herojiškai gyvent verta, nes pasiaukojimo kupinas gyvenimas yra aukščiausia žmogiškumo forma. Kai lietuviai patys susipras, kad miršta, tada ne tik Valstybės dieną užgiedos himną. Juo viskas pasakyta. Jame svarbiausi lietuvio būties žodžiai ištarti: meilė, tėvynė, dorybė, tiesa, šviesa, vienybė, Saulė, kuri sutapatinta su Dievu. Himno požiūriu sąlygos mums yra palankios, bet mes esame ir apkvailinti, ir užmigę. Šią tamsybę Vincas Kudirka taip pat numatė.
– Ne veltui neilgtrukus iki mirties jis yra pasakęs: .„Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“...