Kad susitiktų Mecenatas ir Vergilijus

Kad susitiktų Mecenatas ir Vergilijus

Kad susitiktų Mecenatas ir Vergilijus

Vytautas KIRKUTIS

Šiandien prisiminėme Gajų Cilnijų Mecenatą (Gaius Cilnius Maecenas, 70 – 8 m. pr. m. e.) – senovės Romos politiką ir rašytoją, vieną artimiausių Oktaviano bendražygių, pagarsėjusį menų ir poezijos rėmėją. Jis globojo literatų būrį, į kurį įėjo žymūs senovės Romos poetai Vergilijus, Horacijus ir kiti.

Visus, panašius į jį, kurie rūpinasi, finansiškai remia, globoja menus ir kultūrą, vadiname mecenatais. Arba paprasčiausiai sakome: rėmėjas, labdarys, geradarys, šelpėjas, padėjėjas, talkininkas, fundatorius, pagalbininkas...

Tiek ir dar daugiau įvairiausių žodžių, kurie reiškia nesavanaudišką paramą ir pagalbą, įvairias tos paramos formas ir prasmės niuansus.

Jeigu kas mano, kad kuo daugiau Lietuvoje turtingų žmonių, tuo daugiau mecenatų, klysta. Mecenatui neužtenka vien būti turtingam, dar reikia turėti ir įgimtą ar išugdytą kultūros jausmą.

Turtingų Lietuvoje daug, o mecenatų net su žiburiu tenka ieškoti. Jie labai kuklūs, nenorintys reklamos, dėl įvairiausių priežasčių vengiantys viešumos.

Šiaip civilizuotose Europos šalyse galioja toks principas: mecenatai remia kultūrą, meną, mokslą, o valstybė remia mecenatus – numato jiems finansines lengvatas.

Jungtinėse Amerikos Valstijose dar XIX amžiaus viduryje tokį principą įgyvendino prezidentas Abraomas Linkolnas. Daugelyje Europos šalių irgi galioja toks principas: mokesčiai mecenatams sumažinami proporcingai pinigų sumai, skirtai kultūrai. Todėl ir gali pasigirti bene didžiausias ir lankomiausias pasaulyje Luvras, kad daugiau kaip 50 procentų metinio biudžeto sudaro mecenatų parama.

Pasaulinio garso muziejus Sankt Peterburge – Ermitažas – balandžio 13-ąją minėjo Mecenato gimimo dieną. Mes kol kas neminime. Ir labai dažnai net nerandame progos padėkoti rėmėjams, pasidžiaugti jų dosnumu.

Lietuvoje iki šiol nepriimtas joks įstatymas, finansiškai skatinantis mecenatus remti kultūrą, meną, mokslą.

Dažnai į mecenatą žiūrime su abejonėmis: o kodėl jis remia, ar jam naudinga, gal jis turi slaptų kėslų, gal taip siekia savireklamos? Gal todėl nemažai mecenatų dosnūs būna tyliai, be reklamos, nesigarsindami niekam. O dažnai ir išgirstame: remsiu, padėsiu, bet tik viešai neskelbkit, nenoriu problemų...

Mecenatas remia ne tik pinigais, jis taip išreiškia savo pritarimą, palaikymą tam, kam skiriama parama, galų gale – jis tampa ir meno kūrinio, kultūros įvykio bendraautoris, prisiimantis dalį džiaugsmo už sėkmes ir dalį liūdesio (ir materialaus praradimo) už nesėkmes.

Pradėjome senovės Roma, ir vėl grįžkime prie jos. Kaip rašė senovės Romos poetas Marcialas: „Būtų pas mus Mecenatų – ir Vergilijai iš karto atsirastų...“

Galbūt. Tik reikia, kad jie vienas kitą susitiktų...