Naujausios
Prie ištakų sugrąžino žemė
Šiaulių rajono 2018 metų kraštotyrininkas S. Šalkauskas pokalbio metu vis pabrėžia: ne apie jį reikia rašyti, o apie Šakyną ir šio krašto asmenybes, nusipelniusias Lietuvai. Šakynos žemė, sako šviesuolis, turtinga dorais, darbščiais, protingais, tvarkingais, supratingais žmonėmis.
Šakynos praeitimi S. Šalkauskas susidomėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai buvo grąžinama senelių žemė. Pradėjo lankytis miestelyje, susižavėjo išskirtiniais architektūros paminklais – Šakynos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir kapinių koplyčia, vis tvirčiau jautė savo šaknis. Ėmė rinkti šeimos istoriją, kuri neatsiejama nuo Šakynos ir jos apylinkių.
„Mano tėvas buvo Konstantinas (Kostas), senelis – Vladislovas, prosenelis – Aleksandras, proprosenelis Petras, jo tėvas – Motiejus, o Motiejaus tėvas – Marcijonas“, – vyrišką šeimos liniją beria S. Šalkauskas. Šaknis sako „atkasęs“ daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpio – su neginčijamais įrodymais.
S. Šalkausko prosenelis Aleksandras ir profesoriaus Stasio Šalkauskio tėvas Julijonas buvo broliai. Jų tėvas Petras Šalkauskas, išsilavinęs žmogus, Šiaulių Dūmos narys, stengėsi, kad ir visos atžalos būtų mokytos, tvarkingos, pareigingos.
Į Šakyną Aleksandras atėjo užkuriomis, vedęs Ameliją Barborą Lipštavičiūtę. S. Šalkausko senelis Vladislovas Šakynoje ir gimė, ir atgulė amžinojo poilsio.
S. Šalkausko tėvas, gimęs Šakynoje, augo didelėje šeimoje. Gyventi ūkyje Šulaičiuose prie Žeimelio (Pakruojo r.) jį pasikvietė dėdė – Lietuvos kariuomenės kūrėjas, savanoris, pulkininkas Konstantinas Šalkauskas. Šios istorijos detales kraštotyrininkas sužinojo iš tetos, gyvenusios Amerikoje, – su ja nuolat susiskambindavo.
„Ji sakė, kad mano tėvukas buvo arčiausiai žemės, viskas jam buvo įdomu. Pulkininko K. Šalkausko ūkis buvo didelis, taip ir sutarė su savo broliu, mano seneliu, kad duotų gaspadoriauti sūnų ūkyje.“
Netoli K. Šalkausko ūkio gyveno Misiūnai. Kostas vedė jų jauniausią dukrą Zuzaną. „Mano mamą, taip aš ten atsiradau“, – nusišypso S. Šalkauskas.
Kraštotyrininkas sako, kad mama irgi turėjo įdomių šaknų, buvo gerbiama kaime. Sūnus visam gyvenimui įsiminė mamos, „kaimo moterėlės“, žodžius: „Pirma baik bet kokį aukštąjį mokslą, o paskui jau spręsk, ką gali daryti.“
„Genuose buvo užkoduota, kad išsilavinęs žmogus yra labiau vertinamas“, – sako S. Šalkauskas. Sūnus paklausė mamos: baigė tuometinį KPI. Po studijų dirbo Šiauliuose, daugiausia konstruktoriumi. Ir dabar mėgsta konstruoti, piešti planus, o ir šeimos namas savo apdaila išskiria iš aplinkinių.
Lobis iš Lenkijos
Ieškoti praeities kraštotyrininkui – didžiulis malonumas. O kiek džiaugsmo suteikia naujos žinios, netikėti atradimai!
„Jūs nepatikėsite – kur kišu nagus, ten randu“, – džiaugiasi ne viena aplankyta sėkme, papildžiusia šeimos ir Šakynos krašto istoriją.
Visgi didžiausią impulsą paieškoms ir susidomėjimui suteikė, kraštotyrininko žodžiais, likimo pirštas – iš Lenkijos gautas laiškas nuo senelio sesers vyro Aleksandro Vitarto. Lenkas klausinėjo apie bendras gimines, o viename laiške S. Šalkauskui pranešė, jog atsiųs archyvą.
Atkeliavusiame siuntinyje buvo dokumentai, užrašai, nuotraukos – S. Šalkauskas jautėsi kaip lobį gavęs.
„Atsiuntė man tokias nuotraukas! Unikalios! Mano proproseneliai! Dabar ant sienos esu pasikabinęs didelius Petro, Julijono Šalkauskų portretus. Nuotraukose jie brandoje, apie 60 metų. O mano prosenelis Aleksandras – kaip prezidentas! Esu radęs ir parašyta, kad jis buvo neeilinės išvaizdos.“
Atsiųstą 1863 metų sukilimo dalyvio Pranciškaus Antano Lipštavičiaus, baigusio Šiauliuose berniukų gimnaziją, originalų atestatą S. Šalkauskas padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.
„Man atsivėrė akys!“ – ir dabar prisimena, kokią įtaką padarė gauta vertinga medžiaga.
Bėgant laikui, S. Šalkausko istorijos tyrimas vis plėtėsi, o šeimos bylos storėjo. Kraštotyrininkas per giminės istoriją, per asmenybes plačiai pažvelgė ir į Šakyną – iki pat šios dienos, jei kur tik randa bent žodelį paminėtą apie miestelį, iškart susidomi, studijuoja, kiekvieną lapelį atsišviečia.
Įamžinti praeitį
Kraštotyrininkas yra sudaręs žymių žmonių, kilusių iš Šakynos ar kitaip susijusių su miesteliu, sąrašą. Dabar sąraše – 45 pavardės, apie kiekvieną asmenybę surinkta medžiaga. Neabejoja: kiekvienas iš šių žmonių vertas atskiro išsamaus straipsnio.
Kažkada, žvelgdamas į pavardes, S. Šalkauskas pagalvojo: ką gali padaryti, kad nusipelniusių žmonių atminimas būtų įamžintas?
Ir atliko pirmąjį darbą – 2005 metais kunigo, skulptoriaus Antano Rimavičiaus gimtinėje pastatytas atminimo ženklas su kunigo žodžiais: „Jūs, kvėpuodami ir alsuodami oru savo tėvynės ir nesuprantate, kaip malonus yra prigimtas kraštas“.
Pradėjęs prasmingą veiklą nesustojo, stogastulpiu, koplytėle ar atminimo lentomis pažymėjo ne vieną asmenį, įvykį, vietą. Paklaustas, kiek iš viso jų bus inicijavęs, S. Šalkauskas susimąsto: „O! Ne vieną ir ne du!“
Ir garsiai skaičiuoja: kunigui A. Rimavičiui, Kauno apskrities policijos vadui Vladui Jankauskui, sukilėliui Pranciškui Lipštavičiui, Šakynos krašto knygnešiams ir daraktoriams – jų krašte skaičiuojamos dvi dešimtys...
Šakynos bažnyčios šventoriuje stovi stogastulpis, o naujausias darbas 2023 metų – koplytėlė šventoriuje. Medinę šios koplytėlės dalį sukūrė Vidmantas Adomaitis, unikalią skulptūrą – kuršėniškis Vaclovas Tamošaitis, o pamatą – S. Šalkauskas. Ant koplyčios pamato užrašė žodžius: „Laimina Jėzus“. Akmenis pamatui kraštotyrininkas surinko iš apylinkių – neskaldė, nešlifavo, sudėjo tarsi dėlionę. Reikėjo užsispyrimo – pripažįsta.
Ir tai – tik dalis įgyvendintų sumanymų. S. Šalkauskas turi ir daugiau minčių, bet ne viską, kaip norėtųsi, pavyksta realizuoti. Šalia Šakynos yra disidento Mečislovo Jurevičiaus gimtinė – kraštotyrininkas nupiešė stilizuotą žmogaus su kryžiumi skulptūrą, už simbolinę kainą sutarė dėl ąžuolo, bet kol kas reikalai nepajudėjo.
Rūpi S. Šalkauskui ir Šakynos kapinės su koplyčia. Parodo savo viziją, sukurtą žvelgiant į išlikusią seną nuotrauką: nupiešė vartus, kryžių. Reikėtų sutvarkyti ir kapsargių namelio vietą – dabar likę pamatai. Čia galėtų atsirasti kapines įprasminantis ženklas. Prie koplyčios norėtų įamžinti kunigo Juozapo Varanavičiaus atminimą. Rūpi, kad bent ties kapinėmis būtų išlietas asfaltas, jog paminklų, antkapių vasarą nenugultų dulkės.
Dar viena idėja – Šakynos stotelėje, kurioje yra žiedas su salele, pastatyti stulpą su rodyklėmis. S. Šalkausko piešinyje stovi bajoras iš Šakynos herbo, o rodyklės rodo, už kokio atstumo yra bažnyčia, koplyčia, Paliesių dvaras ir kiti objektai.
Šakyna per ilgą istoriją skaičiuoja jau tris herbus, dabartinis patvirtintas 1999 metais. Visgi S. Šalkauskui gražiausias antrasis herbas – „su bajoru kreivomis kojomis“. Toks bajoras, kraštotyrininko užsispyrimu, ir pasitinka atvažiuojančius į Šakyną.
Svarbios sukaktys
Dar vienas nenutrūkstamas S. Šalkausko darbas – kasmet surenka su Šakyna susijusias sukaktis.
Akimis perbėga per praėjusius metus. Ko gero, svarbiausias jubiliejus buvo kunigo, skulptoriaus A. Rimavičiaus (1865–1933) – sukako 160 metų nuo jo gimimo. Šis kunigas ypač gerbiamas Latvijoje, čia itin puoselėjamas jo atminimas.
„Ne kartą įsitikinau: savame krašte pranašu nebūsi – Šakynoje minėjimo nebuvo. O Latvijoje šventė buvo įspūdinga, pats negalėjau būti, gavau nuotraukų. O juk pas mus – kunigo gimtinė, pažymėkime, nors žvakutę uždekime. Užsispyrusi ta Šakyna“, – stebisi S. Šalkauskas.
Pernai sukako ir 125 metai nuo 1863 metų sukilėlio P. A. Lipštavičiaus mirties, 40 metų – nuo Vlado Šiūšos, tarpukario Šakynos paštininko, 1941 metų sukilėlio, mirties. Jo atminimą S. Šalkauskas tikisi įamžinti atminimo lentele.
Tai – tik kelios datos iš ilgo sąrašo.
Šiemet Šakyną vėl turi ne vieną progą pagerbti praeities įvykius ir asmenybes. S. Šalkauskas vardija svarbiausias.
1736 metais Šakynos seniūnas Juozapas Startinskis užleido tuometiniam klebonui namą, kad būtų įkurta mokykla, tad šiemet sukanka 290 metų nuo pirmo mokyklos Šakynoje paminėjimo.
„Buvo nurodyta, kad namas būtų pilnai aprūpintas, jei ateis mokytis našlaičiai, kad būtų pavalgydinti, turėtų kur miegoti, dar – turi duoti išlaikymą dviem davatkoms, kurios apskalbtų, sutvarkytų“, – sąlygas vardija S. Šalkauskas.
1791 metais karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis patvirtino Šakynos miesteliui Magdeburgo teises ir jau naudotą pirmąjį herbą.
Prieš 185 metus Šakynoje gimė 1863 metų sukilimo dalyvis, mokslo veikėjas, tremtinys, daraktorius P. A. Lipštavičius.
S. Šalkauskas, tvarkydamas savo artimųjų kapus, sutvarkė ir P. Lipštavičiaus amžinojo poilsio vietą (palaidotas tėvų kape) – apie ją sužinojo iš tetos, gyvenusios JAV.
„Būtent ji pasakė, kad šalia tėvukų kapo esantis kauburėlis yra P. Lipštavičiaus kapas, mūsų giminė, dėl to šalia ir palaidota“, – sako S. Šalkauskas.
Neseniai kraštotyrininko kapinėse laukė netikėtumas: ant P. A. Lipštavičiaus paminklo rado užrištą Lenkijos vėliavos spalvų juostą, įsmeigtą lentelę su QR kodu.
Apie svečius iš Lenkijos niekas nežinojo: nei seniūnijoje, nei pas paveldosaugininkus. Nuskaičius QR kodą, paaiškėjo, jog P. Lipštavičiaus kapą pažymėjo Lenkijos atstovai, vykdantys projektą „Sausio sukilėlių duomenų bazė“, remiamą Lenkijos Ministro Pirmininko kanceliarijos. S. Šalkauskas iki šiol stebisi, kaip lenkai surado šį kapą, nieko nepaklausę.
Prieš 135 metus, 1891-aisiais, Šakynoje gimė Vladas Jankauskas, Lietuvos policijos kūrėjas, dar viena asmenybė iš plačių S. Šalkausko giminės medžio šakų.
V. Jankauskas, baigęs tuometiniame Tiflise (Gruzija) karo mokyklą ir grįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Rokiškio miesto komendantu. 1923–1927 metais įkūrė Rokiškio žemesniąją policijos mokyklą ir buvo jos viršininkas. 1927–1940 metais vadovavo Kauno miesto ir apskrities policijai.
Šiemet 95 metai sukanka Šakynoje 1931 metais pastatytai pieninei. Statybą organizavo ir jai vadovavo vietos ūkininkas Juozas Jankauskas, savo lėšomis prisijungė ūkininkai Švambariai, Janušauskas ir kiti. Pasak S. Šalkausko, pieninė su naujoviškais švediškais įrengimais ir pagal išleidžiamos produkcijos kokybę buvo antra Lietuvoje.
Dar dvi sukaktys susijusios su mirties metinėmis. 1946 metais prie Šiupylių žuvo Žvelgaičio rinktinės trečiojo Vinkšnos būrio vadas Vaclovas Šalkauskas, slapyvardžiu Papus (Papunis). Buvo užkastas žvyrduobėje prie senųjų Gruzdžių kapinių.
Prieš 20 metų, 2006-aisiais, Šakynoje mirė Antanas Budzinskas, bibliotekininkas, literatas, poetas. Pernai A. Budzinskui būtų sukakę 85-eri.
Šakynos istoriją vis pildantis ir jos užmiršti neleidžiantis S. Šalkauskas viliasi, kad svarbios miesteliui datos šiemet neliks nepastebėtos.
