Naujausios
Net 28 knygos ir 6 filmai
Jei Šiauliai turi kraštotyrininką, dizainerį, dailininką, Šiaulių miesto garbės pilietį ir tiesiog išskirtinį savo entuziazmu bei iš pirmo žvilgsnio gal nerealiai atrodančiomis idėjomis Vilių Puroną, tai Joniškis niekuo nenusileidžia – čia gyvena lygiai toks pat entuziastas švytinčiomis akimis ir uždegančiu kalbėjimu, buvęs Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, vėliau specialistas, kadaise Joniškį garsinęs stipruolių varžybomis, – jose dalyvavo anuomet dar paauglys būsimas galiūnas Žydrūnas Savickas, stipriausios pasaulyje barzdos, kuria kilojo svorius, savininkas Antanas Kontrimas, – Krepšinio muziejaus įkūrėjas, Joniškio garbės pilietis Leonas Karaliūnas.
Jis jau spėjo išleisti 28-ias knygas, albumus, bukletus, kuriuos skyrė krepšinio istorijai, susijusiai su Joniškiu, Lietuva ir pasauliu, pagrindiniams krepšinio laimėjimams (pavyzdžiui, knyga „Pirmieji čempionai. II Europos krepšinio čempionatas: faktai ir skaičiai“), krepšinio čempionams, treneriui Antanui Sireikai, krepšininkei Vitalijai Tuomaitei atminti, Joniškio krepšinio 70-mečiui, Krepšinio muziejaus išskirtiniams eksponatams, lankytojams ir kt. Be krepšinio jo akiratyje taip pat atsidūrė istorinės Žagarės ir Joniškio miestų, jų gyventojų, veikusių įstaigų, organizacijų nuotraukos, sugulusios į atskirus albumus. Dvi knygos skirtos Joniškio „Aušros“ gimnazijai, kurią pats baigė.
Išleisti ir šeši filmai: apie pirmuosius krepšinio čempionus lietuvius, apie legendinį krepšininką Valdemarą Chomičių, Joniškio bažnyčią atkurtos Lietuvos šimtmečio šviesoje, aklą joniškietį jaunuolį Redą Olšauską, išleidusį eilėraščių knygą. Lietuvos krepšinio 100-mečiui skirtas filmas buvo pristatytas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Joniškyje. O štai dabar Leonas atsigręžė į Adomą Varną – dailininką tapytoją, grafiką, fotografą, liaudies meno rinkėją, propaguotoją ir puoselėtoją, dailės pedagogą, scenografą.
Atrodo, kad Leono domėjimosi sritys skirtingos, tačiau visos – per asmenybes, istoriją, architektūrą, meną, sportą – susijungia su gimtuoju kraštu kaip medžio šaknys su jo kamienu.
Trejus metus „gyvena“ su Adomu Varnu
– Kaip atsitiko, kad Jūs – sporto entuziastas, Krepšinio muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas, susidomėjote kraštiečiu dailininku Adomu Varnu? Maža pasakyti, – susidomėjote, tiesiog užsidegėte siekiu išleisti jam skirtus albumus ir sukurti dokumentinį filmą? Pirmas albumas jau išėjo ir buvo pristatytas 2024 metų sausį.
– Aš jau trejus metus gyvenu, keliuosi ir guluosi su Adomu Varnu. Šiemet minima jo 145-erių metų gimimo sukaktis, tai puiki proga šią didžią asmenybę pagerbti. Todėl ir ėmiausi visų darbų. Aš tiesiog esu įrankis likimo rankose, privalau išpildyti jo nurodymus, juk neatsitiktinai į mano rankas pateko didelis lobis – gausybė dailininko A. Varno fotografuotų kryžių nuotraukų (dailininkas tarpukariu fiksavo Lietuvos sakralinį medinį palikimą – aut. past.), jo šeimos fotografijų ir daiktų. Rinkdamas medžiagą leidiniui „Senas miestas prie Sidabrės“, užsukau pas žagariečius Laimą ir Romaną Mačerinskus ir ten netikėtai visą tą intelektinį lobį užtikau. Taip gimė idėja medžiagą padaryti prieinamą plačiajai visuomenei.
O pati pradžių pradžia, susijusi su A. Varnu, buvo gal 2010 ar 2011 metais, kai „Respublikos“ leidinio skelbtame Nacionalinių vertybių konkurse nominacijai pristačiau būtent šį iš Joniškio krašto kilusį dailininką. Tada konkurso pabaigoje pakviestas dar dalyvavau apdovanojimų ceremonijoje Vilniaus Rotušėje.
– Negana knygos „Adomo Varno Lietuvos kryžiai“. Dabar ruošiate antrą albumą „Lietuvos dailės patriarchas Adomas Varnas. Gyvenimo faktai ir kūryba“?
– Antrasis albumas bus turbūt triskart storesnis. Daug Adomo Varno gyvenimo, jo paveikslų fotografijų, Ilonos Čeilutkienės piešiniai, faktinė medžiaga. Dailininkas, mano nuomone, buvo nepelnytai pamirštas sovietiniais metais, nes išvyko į JAV ir, kaip apie visus mūsų literatūros, meno žmones išeivijoje, buvo sąmoningai nutylima. Vėliau jau buvo išleista Zitos Žemaitytės knyga apie A. Varną, Joniškio kultūros centras pradėjo organizuoti jo vardo respublikinę tautodailės darbų parodą–konkursą, kuri ir šiemet kaip tik šiuo metu eksponuojama ir ją galima pamatyti iki gegužės 11 dienos.
Darbo – gausybė prie albumo ir prie filmo. Bendrauju su daug muziejų, susirašinėju, prašau dokumentinės medžiagos apie A. Varną, ieškau jo darbų, reprodukcijų, prašau, ką galima, nuskenuoti, atsiųsti, kai ką reikia pirkti. Aš tik paprastas žmogus, ne mokslininkas, ne istorikas, tai tenka ilgiau paaiškinti, ko noriu ir kodėl.
Kartais detalės užima labai daug laiko, kol viską išsiaiškini. Pavyzdžiui, vieną dieną kovo pradžioje važiavome į Kalnelio (Joniškio rajonas) kapines, nes radau 1989 metų rajono laikraštyje „Sidabrė“ straipsnį, kad 110 A. Varno gimimo metinių proga bus pagerbtas jo atminimas. Ieškojome jo mamos kapo, kur turėjo vykti minėjimas, rašoma, kad bus sodinamas ąžuolas. Bet konsultavausi su buvusia peveldosaugininke Regina Leknickiene, kurios šviesaus atminimo sesuo Vanda Šalkauskienė daug prisidėjo, kad Joniškyje būtų deramai paminėtas dailininko 110 metų jubiliejus, sakė, kad kapinėse negalėjo būti sodinamas ąžuolas. Tai gal kitur reiktų jo ieškoti. Kilo neaiškumų ir dėl A. Varno mamos kapo, nes nežinia, kokia pavarde ji palaidota: gal mergautine Pranašaitės, o gal vėlesne Čepulevičienės. Tikrai klausimas, ar užrašė Varnienės pavardę. Tik prieš keletą dienų R. Leknickienė pranešė, kad A. Varno mamos ir tėvo kapas rastas.
Dalis juostos jau nufilmuota
– Ir dar esate pasiryžęs išleisti dokumentinį filmą?
– Taip. Jei bus suspėta, tai liepos 19 dieną (dailininko mirties diena) planuojama Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyti abu albumus ir filmą. Dalis juostos jau yra. Filme apie Adomą Varną, jo kūrybą, šeimą, gyvenimą kalbės istorikė Vida Girinininkienė, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas Darius Vičas, istorikas, archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas pristatys dailininko stacijas ir paveikslą, esančius Joniškio bažnyčioje, advokatas, kultūrologas Jonas Nekrašius kalbės apie A. Varno fotografijas, dailininkas Saulius Kruopis – apie jo pieštus pašto ženklus, taip pat pakalbinti karikatūristas Jonas Varnas, Irena Kelerytė, kurios tėvas buvo tarpukariu pašto viršininkas ir 1938 metais moderavo A. Varno darbų parodos pristatymą Joniškyje, kalbės Pinigų muziejaus direktorė, dailininko giminaitė ir kiti.
Didžiausią padėką noriu išreikšti žmonėms, kurie remia kultūrą, meną, sportą. Tai ir R. Grigalius, ir I. Kupstas, E. Petrauskas, R. Nasutavičius, P. Užkuraitis ir kiti. Visus mano filmus filmuoja joniškietis Ričardas Norkus, įgarsina geriausio Lietuvos balso savininkas, kraštietis Juozas Šalkauskas, senąsias nuotraukas tvarko joniškietė fotografė Virginija Lengvenienė. Aš tik sraigtelis. Vieną kartą gyvename: jei nedarai, ką gali, tai darai nusikaltimą.
Ateityje, kai bus švenčiamas dailininko 150 metų jubiliejus, Joniškyje būtų miela pamatyti Adomui Varnui skirtą paminklą, gal ir jo vardo muziejų. Atsirastų dar vienas patrauklus turizmo objektas mūsų mieste. Tikiuosi, kad dailininkas sėdi ant debesies ir šypsosi...
Jei žagariečiai pelnytai didžiuojasi operos dainininku Vaclovu Daunoru, tai man, joniškiečiui, pačios didžiausios asmenybės, kuriomis didžiuojuosi, yra dailininkas Adomas Varnas, kompozitorius Algimantas Raudonikis ir rašytojas Jonas Avyžius. Kaip trys mohikanai, ant kurių laikosi pasaulis. Man didelė garbė turėti progą ir galimybę prisiliesti prie A. Varno per jo kūrybą, nuotraukas, daiktus.
Pradžių pradžia
– Sugrįžkime į praeitį. Kas kadaise paskatino išleisti pirmąją knygą apie krepšinio žvaigždes?
– 1986 metais rajono laikraštyje buvo išspausdinta mano medžiaga apie Joniškio rajono futbolą, po metų – apie Joniškio krepšinį. 1997-aisiais šviesaus atminimo krepšinio tyrinėtojas, mokslininkas profesorius Stanislovas Stonkus į savo parengtą leidinį „Krepšinis–lietuvių gyvenimas“ įdėjo ir mano publikuotą istoriją apie Joniškio krepšinį. Gal tai paskatino pačiam parašyti pirmąją knygą „Mažos ir didelės krepšinio žvaigždės“.
– Kaip kilo idėja leisti senų fotografijų albumus?
– Mamos Onos Karaliūnienės albumuose rasdavau senų nuotraukų. Jos traukė nematytu dizainu, išskirtinumu, dvelkė istorija. Pradėjau rinkti, susijusias su futbolu ir krepšiniu. Išskirtinės man atrodė rastos 1926–1934 metų fotonuotraukos apie Joniškio futbolą.
Pažinojau joniškietį fotografą Konstantiną Berziną. Deja, didelis jo fotoarchyvas sudegė per gaisrą.
Daugelis žmonių tėvų, senelių, prosenelių nuotraukas paprasčiausiai išmeta, sudegina. Taip dingsta mūsų istorija. Pamaniau: jei man įdomu tyrinėti senas nuotraukas, gal atsiras žmonių, kurie ateityje irgi domėsis, kaip gyveno, rengėsi, linksminosi, sportavo protėviai.
Kartą „Šiaulių krašte“ akis užkliuvo už straipsnio, kuriame rašyta, kad skulptorius iš Šiaulių Gintautas Lukošaitis, perskaitęs mano knygą „Stipriausi Lietuvos vyrai“, sugalvojo sukurti skulptūrą prieškario galiūnui be kojų Stasiui Nosiui, apie kurį rašiau. Tai buvo vagonų krovikas. Jam paslydus, traukinio ratai nupjovė kojas. Tačiau vyras nepalūžo, tapo žinomu cirko artistu: laužė pasagas, trupino kumščiu akmenis, atlikdavo įvairiausius triukus, reikalavusius didelės jėgos ir ištvermės. Iš štai, po kiek laiko Šiaulių geležinkelio stoties perone buvo pastatyta galiūnui sukurta skulptūra. Tai – geriausias įrodymas, kad surinkta medžiaga niekur nedingsta.
Žymusis krepšinio muziejus
– Esate vienintelio tokio lygio Krepšinio muziejaus įkūrėjas Lietuvoje. Pats jį prižiūrite, vedate ekskursijas po jau 5 įvairaus dydžio sales, kurias jis užima. Čia ir Lietuvos krepšininkų aukso salė, ir krepšinio istorija, didžiausi laimėjimai, krepšininkų autografų lubos, biblioteka ir kt. Gal šiek tiek dar praplėskite mintį apie tai, ką čia galima pamatyti. Ir kodėl visa tai darote?
– Darau viską, kas turėtų išliekamąją vertę: knygas, dokumentiką leidžiu. Tam, kad Joniškis būtų žinomas Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje. Kiek esu prikvietęs į Joniškį krepšinio čempionų – Arvydą Sabonį, Valdemarą Chomičių, Modestą Paulauską, Eurelijų ir Mindaugą Žukauskus, Saulių Štombergą, Donatą Slaniną, Angelę Rupšienę, Uljaną Semionovą, visų jau neišvardinsiu. Ir ne tik krepšinio korifėjų. Ne kartą Joniškyje viešėję disko metikai, olimpiniai čempionai Virgilijus Alekna, Romas Ubartas.
O eksponatų – gausybė. Kokie išskirtiniai? Tai – Valdemaro Chomičiaus Europos, pasaulio ir olimpiniai aukso medaliai, Vitalijos Tuomaitės Europos auksas ir olimpinė bronza, mūsų joniškiečio, kurčiųjų krepšininko Arvydo Bareikio, Europos čempionės joniškietės Zitos Bareikytės medaliai. Tikras legendinio Maiklo Džordano autografas, dedikuotas S. Stonkui. Daug žinomų krepšininkų marškinėlių, sportinių batelių, žinomiausio krepšinio fano Tomo Balaišio – Sėklos būgnai, ir įspūdingo dydžio trispalvė, plevėsavusi fanų rankose. Sendos Borenson Abott, lietuvių kilmės pasaulio moterų krepšinio pradininkės, kuriai Butrimonyse 2022 metais pastatytas paminklas, 1916–1917 metų krepšinio vadovėlis, kurį pavyko nupirkti iš JAV. Atvykusieji gali pamatyti daug pačių krepšininkų autografų, specialių jų rankų atspaudų, paliktų ant lubų ir sienelės vienoje iš salių, Lietuvos rinktinei, 1937 metais iškovojusiai Europos auksą, įteiktos specialios tuometinio Latvijos prezidento Karlio Ulmanio nugalėtojams skirtos atminimo dovanos – didelės sidabrinės lėkštės kopija, Europos pirmenybių atminimo medalis ir kt.
Didžiausi laimėjimai – stalo tenise
– Turbūt nuo ankstyvos vaikystės ir jaunystės buvote orientuotas į sportą, ypač – krepšinį? Kokie jūsų pasiekimai šioje srityje?
– Kaip bebūtų keista, daugiausia laimėjimų esu pasiekęs stalo tenise, kurį kartais žaisdavau net šešias valandas per dieną, ir lengvojoje atletikoje. Daug metų buvau Joniškio rajono stalo teniso rinktinės narys.1972 metais Mažeikiuose Lietuvos jaunučių stalo teniso pirmenybėse rajonų II grupės varžybose laimėjau bronzos medalį. Esu pelnęs porą medalių ir bėgdamas 800 bei 1500 metrų distancijas draugijos „Nemunas“ organizuotose varžybose.
Bet krepšinis viliojo labiausiai. 15 metų žaidžiau Joniškio rajono krepšinio komandos startiniame penkete, buvau jos kapitonas. Malonu prisiminti, kad lankiau treniruotes pas garsų joniškietės, 1968 metų Europos krepšinio čempionės Zitos Bareikytės, trenerį Erviną Žardecką. Manau, kad pradedant sporto metodininko darbu MSV, vėliau vadovaujant Joniškio rajono sportui, organizacine prasme man pavyko atgaivinti rajono krepšinio tradicijas ir jas išplėsti.
– Turbūt sekdavote ir visas Lietuvos krepšininkų kovas? O už ką sirgdavote – Kauno „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“, kai susitikdavo šios dvi ekipos?
– Be abejonės, tituluočiausia komanda Lietuvoje yra Kauno „Žalgiris“. Tačiau, kai Krepšinio muziejaus lankytojai manęs paklausia, už kurią komandą sergu, visada atsakau – už Lietuvos krepšinio.
Knyga atstojo teniso raketę
– Kaip sekėsi mokslai? Ar mokytojai turėjo su jumis vargo?
– Mokiausi vidutiniškai, nors pedagogai sakydavo, kad „turiu galvą“. Gražiai piešiau, lankiau nuostabaus pedagogo Juozo Vainausko dailės būrelį. Bet viską nugalėjo sportas. Minėtas mokytojas 8 klasės baigimo atestate man net sumažino dailės pažymį.
Didžiausią įtaką mano gyvenime, matyt, padarė fizinio lavinimo mokytojai: Kazimieras Šidiškis, Ervinas Žardeckas, Sigitas Adomavičius, Stasys Žalakis.
Jei reikėtų mokytis iš naujo, labiau kibčiau į anglų kalbą, kurios prireikia vedant ekskursijas Krepšinio muziejuje užsienio svečiams.
– Ar turėjote vaikystėje kitų pomėgių be sporto?
– Rinkau degtukų dėžučių etiketes, pašto ženklus, senovinius pinigus, labai daug skaitydavau. Paskutinis pomėgis – fotografavimas.
Kai kurie bendraklasiai iš vaikų bibliotekos „prichvatizuodavo“ knygų, aš keletą kartų irgi „sugriešijau“. Tiesa, sykį paslėpta už marškinių namo perkeliavusi plonytė knygelė buvo panaudota kaip stalo teniso raketė. Savos tikros tuo metu neturėjau, o knygelė labai tiko, nuo jos gerai atšokdavo kamuoliukas. Viliuosi, kad nuodėmę išpirkau,– bibliotekoms esu padovanojęs daugiau kaip 100 knygų.
Mamos genai
– Iš kur jumyse tas energijos kamuolys, tarsi sprogstamasis užtaisas?
– Mama buvo siuvėja, net 90 metų sulaukusi dar siūdavo, be to – labai apsiskaičiusi, mintinai mokėjo daug žymių poetų eilėraščių, pati pamėgtoms eilėms kurdavo melodijas ir dainuodavo. Matyt, tai jos genai.
– Užaugote, subrendote ir likote Joniškyje visam gyvenimui. Kodėl?
– Joniškis – pats šauniausias miestas, čia mano šaknys. 1994, 1995 metais pas save į Vilnių dirbti kvietė garsusis krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, tačiau likau... Trafaretinė frazė, bet tikra: reikia mylėti savo kraštą.
Mano gyvenimo tikslas maksimalus. Joniškis turi būti vienas žinomiausių miestų šalyje ir už jos ribų. Kai kam tai sukels juoką, neabejoju, bet esu įsitikinęs, kad tai realu.
