Naujausios
Šiaulių kraštotyros draugija, turinti tikslą pažinti gimtąjį kraštą, jo praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą; taip pat apsaugoti jo senovės liekanas ir istorinę medžiagą, turi tam reikalui „Aušros“ muziejų, kuris ir visiems labai lengvai prieinamas. Čia kondensuota krašto pažinimo medžiaga. Ji reikia studijuoti, vieno peržvelgimo neužtenka. Vis dėlto įdomu ir kartą žvilgterėti.
Tuoj pro duris įžengęs, priešlaiptyje pagal sieną pamačiau didelių akmeninių nikų, primityviškiausių girnų. Lipdamas laiptais prisižiūrėjau kaimo statybos įvairių fotografiškų vaizdų. Lyg įžanga į visą muziejų, kairiniame koridoriuje išdėstyti archeologiniai radiniai. Tai mirusiųjų pasaulis. Todėl iš abiejų koridoriaus šonų stovi du karstai su 3–4 ir 5–6 amžiaus palaidojimais.
Žinoma, likę tik griaučiai ir prie jų metaliniai daiktai. Kadangi jie išimti iš senkapių su ta pačia žeme, visiškai nepajudinant radinių, tai galima lengvai pamatyti, kaip kuris papuošalas buvo nešiojamas. Iš Gibaičių senkapio karstas su moters palaidojimu. Prie jos galvos peiliukas ir adata, ant kaklo apyrankės ir špilka (matyt, ji laikė susegtą be rankovių apsiaustą, nes ji ant viršaus rankų), prie kojų žirklės. Linkaičių senkapio
vyriškio palaidojimas. Prie jo dvi ietys, kirvis, peilis, apyrankė ir apykaklė. Bendrai, matyti, mėgta puoštis – daug stambių metalinių papuošalų. Toliau sudėstyti 1–13 am. archeologiniai papuošalai, kovos ir žemės ūkio įrankiai. Pirmoj vietoj jie paskirstyti laikotarpiais, tolimesnėse – vietovėmis. Galima juos lyginti praktiškumo, grožio, patogumo ir kitais atžvilgiais, galima stengtis įsigyventi į psichiką žmogaus, vartojusio tokius įrankius ir papuošalus. Gal tai jau studijų dalykas, nedrąsu įspūdžiais vaduotis.
Pereinu į tautodailės skyrių. Čia jau artimesni mūsų gyvenimui daiktai. Žinoma, daugiau pritaikomasis menas. Ūkininko seklyčios, gryčios ir kiemo daikteliai išgražinti, išdabinti. Ant sienų iškabinėtos ažūrinės su skambaliukais rankšluostinės, priverpstės, išpiaustytos kultuvės, spalvoti važlankiai, drožinėtos lazdos. Skirstoma atskiromis grupėmis
pagal jų bendras išorines formas, pagal ornamentų motyvus. Simboliškai ornamentų nenorima aiškinti. Vis dėl to negalima atmesti ir simbolinės ornamentų prasmės. Štai muziejaus vedėjas pasakoja gražią puošnaus grėblelio istoriją. Grėblelis su veidrodukais, simboliniais vaizdais (pav. karvelėlis su laiškeliu), monogramomis, barškučiais. Tai mylimojo dovana mylimajai. Šis grėblelis jai (dabar jau 60 metų senutei) dar tebebuvęs brangesnis už karvutę – pirmas
atsakymas muziejininkams buvęs „Veskit geriau paskutinę mano karvutę – grėblelio neduosiu!“ Vis dėl to muziejun pateko, nes buvo pažadėta jis gražiai pagarboj laikyti. Kažin gal su kiekvienu šiuo daikteliu surišta romantiška graži istorijėlė.
Žvelgiu į vitrinas. Jos pilnos rūpintojėlių, sopulingųjų, šventųjų statulėlių.Čia tektų ilgiau apsistoti, įsijausti į nemokyto kaimiečio menininko dvasios išgyvenimus, pro grubią techniką, neišdailintus bruožus, tuos labai prasmingus sielos jausmus, sukilusius iš gilaus gyvenimo stebėjimo. Koks tylus, ramus liūdesys. Tai tik tvirtas nenusimenančios dvasios reiškinys. Gaila, kad čia atsirandama per staigiai, nepasirengus šiems išgyvenimams atjausti. Į juos žiūrima grynai pasaulietiško grožio atžvilgiu, nebėr religinės nuotaikos, – čia muziejus, ne šventovė.
Štai prasideda audinių menas: žiurstai, sijonai, rankšluoščiai, nuometai. Kitoj vitrinoj mezginiai: pirštinės, juostos, kaklaraiščiai. Ant sienos pynimai — skrybelės. Svarbu įsižiūrėti į raštus, linijas, figūras, spalvų derinimą. Kaimietiškais rūbais aptaisyta ir „Kotrė“, arba „Morė“.
Primenami Užgavėnių papročiai, kai Morė – linksmybės simbolis, kovoja su Gavėną – liūdesio simboliu.
Vėl naujas skyrius – liaudies keramika. Visa didelė vitrina puodų, puodelių, bliūdų, pusbliūdžių, žvakidžių, žaislelių. Šio skyrelio sienos nukabinėtos muzikos instrumentais: ragais, trimitais, skudučiais, kanklėmis.
Toliau prasideda žemės ūkio būtovė. Čia jau ūkiškasis praktiškumas vyrauja. Grožio čia nebeieškau, bet stebiuosi, kaip žmonės primityviškiausiu būdu gaminasi sau įrankius visokiems ūkio ir ruošos darbams. Tą, ką dabar fabrikas padaro dailiai iš metalo, pats žmogus mokėjo, gal ir dabar dar moka pasidaryti dažniausiai iš medžio. Štai lietuvio sumanumas! Nors vargingai, bet visose srityse manosi. Tik įsigyventi į ūkininko psichę, jo gyvenimą, jo verslą dirbančio su tokiais įrankiais.
Yra mūsų rašytojų kampelis. Čia renkami šios apylinkės kilmės rašytojų kūriniai, jų gyvenime vartoti daiktai. Jais labiausiai domisi mokiniai, – ilgiau čia prie šių vitrinų apsistoja ir stropiau įsižiūri. Gal čia jau pedagoginio muziejaus užuomazga.
Dėl to muziejus lankomas. Per penkius kraštotyros draugijos to muziejaus valdymo metus, nors ir menkoj patalpoj, labai sukimštą, besikuriantį muziejų aplankė 22.668 asmens ir 227 ekskursijos. Skaitant, kad ekskursijoj buvo vidutiniškai apie 20 žmonių, reikia manyti, kad iš viso muziejų aplankė 27.000 žmonių. Muziejus būdavo atidarytas tris dienas per savaitę. Vadinas, kas lankomą dieną aplankydavo vidutiniškai apie 38 žmones. Tiesa, jei būtų už įėjimą imamas mokestis, tai nebūtų tiek lankytojų. Vis dėl to, kad ir veltui įėję, mokslo žinių galėjo daug išsinešti. Todėl nenuostabu, kad muziejui išlaikyti ir naujiems eksponatams įsigyti reikėjo išlaidų. Per visus 5 metus išleista arti 60.000 litų. Vadinas, kiekvienam lankytojui suteikiamos žinios draugijai kaštavo kiek daugiau, kaip 2 litai. Tiesa, tos žinios dar daug pigesnės. Draugija, darydama aukščiau minėtas išlaidas, įsigijo muziejinių eksponatų, kurie galės mokyti muziejaus lankytojų ištisas eiles, išleido daug savo spaudos leidinių.
B.T,
(Kalba ir stilius netaisyta.)