
Naujausios
Julija Almanis: „Patinka būti užmirštai...“
Naujojoje Akmenėje gyvenančios Julijos Almanis debiutinė poezijos knyga „Ugniažiedė“ 2011 metais įvertinta Akmenės rajono savivaldybės įsteigta Stasės Niūniavaitės literatūrine premija. Poetė rengia spaudai antrąją eilėraščių knygą „Smėlis sandaluose“.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Autorė į „Ugniažiedę“ sudėjo kelių dešimtmečių kūrybą. „Smėlis sandaluose“ pristatys naujausias eiles.
J. Almanis vaikystė prabėgo Kelmės rajono Kartoklių kaime. Augo tarp keturių brolių. Mokėsi netoli namų esančioje Šaukėnų mokykloje.
Vilniaus universitete norėjo studijuoti lituanistiką, tačiau neįstojo, tad pasirinko rusų kalbą ir literatūrą. Pabaigusi dvejų metų kursą kartu su vyru Vytautu Almaniu išsikraustė į Sibirą – Altajaus kraštą.
Ten mokytojavo, o paskui tapo taigoje girininku dirbančio sutuoktinio pavaduotoja. Įgijo ir miškininkės specialybę vietos aukštojoje mokykloje.
Maždaug po poros dešimtmečių į Lietuvą su dviem vaikais sugrįžus Julija kurį laiką dar dirbo girininko pavaduotoja.
Tais laikais pajuto, kad „patinka būti užmirštai, patinka sėdėti po ąžuolu ir į kitus žiūrėti, stebėti“.
Tuomet mintys ir gulė popieriuje eilėmis. Ir ne tiktai. Rezultatas – romanas „Laiškai iš miško“. Taip pat dvi poemos.
Anais laikais būdavo populiaru periodinuose leidiniuose spausdinti poeziją. J. Almanis ten spausdino savo kūrinius, išgirsdavo skaitytojų pastebėjimų, kad skaitė jos eiles.
Almanių šeima – kūrėjai. Kelias prozos knygas yra išleidęs vyras Vytautas, taip pat – sūnus Andrius, iliustracijas leidiniams kuria dukra Rita.
Julija dairosi, kur galėtų išspausdinti rankraščiuose gulintį romaną ir abi poemas. Viena iš jų, sukurta maždaug prieš tris dešimtmečius, netrukus iškeliavo pas skaitytojus spausdinimo mašinėle padaugintais tekstais.
Turi ir kitų kūrybos planų. Šiuo metu rašo skaudžia asmenine patirtimi paremtą romaną.
„Atolankose“ publikuojame pluoštą naujausių poetės eilėraščių.
Autoriaus nuotr.
Julija Almanis: „Man patinka ir įdomu rašyti, pavyzdžiui, ne kai etnografiškai remiesi savo stebėjimais ir dėl to kylančiomis būsenomis. Linkusi keliauti laike ir erdvėje, pavyzdžiui, atsidurti kokioje dykumoje – ir gimsta poezija“.
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
PAVASARIO RYTĄ
Kažkas pasodino
šią naktį po mano langais,
pačių mėlyniausių
pasaulyje žibuoklių...
Nemačiau, negirdėjau...
Tik mačiau –
rasotais žolynais
lyg žaltys
nuvingiavo takelis –
ligi upės...
Upė plukdė baltašonius
laivus
į tolimą jūrą...
Tik girdėjau –
už kalno sudundėjo
perkūnas –
pavasaris parašą deda –
ant dangaus...
Greitai lietūs palaistys
po žiemos atsibudusią
žemę...
O iš kur tie rasoti žolynai,
jeigu žemė,
pirmą daigą iškėlusi,
taip atsargiai –
lyg motina vaiką –
sūpuoja...
Dar mačiau –
šventas Elijas
debesuotom padangėm
keliavo.
Pamojavo žaibais
ir nusilenkė žemei, tai,
kurios
nepažįsta visai...
Mėlynžiedės žibuoklės
viską matė, girdėjo,
gėrė šilumą saulės,
lietaus...
Atsiminti, suprasti
niekam nieko visai nereikėjo –
čia malda rytmetinė
atsibudusios žemės
ir nemiegančio
niekad dangaus.
NAKTIES ATĖJIMAS
Vienam lange – dar vakaras gyvena,
pro kitą – naktis, melsvas rankas
sudėjus,
truputį smalsiai žvelgia į mumis...
Liūdnų akių tylioji karalaite,
dar leiski vakarui pasiganyt
po pievą
rausvais saulėlydžio žirgais.
Tegul balti senoliai dar pasėdi
lauke ant suolo – prie šiltų namų...
Dar ne visi parėję iš kelionių,
labai ilgų, klaidžių – dar ne visi...
Bet tu, melsvas rankas sudėjus,
be jokio jausmo – į mumis žvelgi.
Jau paskutiniai saulės blyksniai
blaškos
ant debesų, kuriuos lieti – tamsa...
Abi rankas virš vakaro iškėlus,
tu padarai tą patį, tą kažką,
nuo ko pasaulis, tyliai atsidusęs,
pamiršta viską, ką diena pasėjo.
Ir taip lig ryto – tavo valanda.
EILĖRAŠČIO SUGRĮŽIMAS
Lyg karo belaisvį
mano eilėraštį veža
svetimo kaimo
nepažįstami žmonės...
Skaitys – neskaitys,
gal sušaudys,
gal prie kryžiaus
prikals,
nežinau...
Tyli žmonės. Nerūpi
mano liūdnas eilėraštis
ir aš –
jiems – visai svetima...
Nuvažiavo, pradingo,
nepavirto gegutėm,
vyturiais neskambėjo
viršum pievų,
purienom pražydusių,
virš atsibudusios žemės akių.
Tyli žmonės ir eilėraštis – tyli...
Nejauku ir nelinksma,
nors pavasaris sups
tarp dangaus
ir žolynų –
lyg varpas,
stebuklingai iškeltas
iš ežero dugno.
Nejauku ir nedžiugina niekas,
bet ir nieko – nėra...
Nereikėjo tą dieną,
tikrai nereikėjo
išvežti eilėraštį,
surakintą lyg žvėrį,
nereikėjo sušaudyti,
prikalti prie kryžiaus
ir pamiršti – visai...
Mano vargšas eilėraštis
vieną dieną sugrįžo,
sušaudytas, sužeistas,
bet gyvas – labai...
Ir pražydo baltai
Sekminių lelijom
po saulelės ir vėjų langais...
KURŠIŲ KELIONĖ
Tylūs kuršiai per dangų keliauja
su krepšiais, ryšulėliais, tinklais.
Marių vėjas, žvaigždes įsiūbavęs,
plukdo debesis. Tiesia tinklus
tylūs kuršiai. Toli už ribos –
žiburiai ir ugnelės. O laužas –
pakrašty mėlynos dykumos.
Beduinai ateina ir būna
prie ugnies. Gęsta žvaigždės,
išblunka laužai –
danguje...
Tylūs kuršiai, tinklus susirinkę,
pasilieka tik mano sapne...
MALDA MŪSŲ GENČIAI
Pamariu eina, pareina
ir esti –
prie aukurų.
Medi šventasai,
ąžuole,
mūsų tikėjimo
tėve,
teesie
ši valanda –
saulėtas blyksnis
paklydusiems pelkėje,
liūnuose žuvusiems...
Aukure šventas,
žarijos saujele
iš mūsų namų.
Per šaltį, per gruodą
atnešti mums buvo sunku.
Aukojimas tęsiasi...
Ant kalno stovėjusi,
pelkėse buvusi –
prie mūsų namų
ar tau šiandien jauku...
Šitaip parėjo,
šitaip sugrįžo
Praamžė šventoji
AMŽIŲ KAITA
Vartosi, dunda,
lyja, dejuoja.
Vilnį – į krantą,
smėlį – į jūrą.
Viskas, o viskas
– būta, gyventa,
amžius apglėbus...
Eitum, nueitum,
šalį surastum,
kur tavo pėdos
saulelėje žydi –
žemės šviesa...
Liūdesį tundros,
elnio greitumą
seniai jau sudėjai –
giesmėn ir dainon...
Gyveno, dainavo,
viską pamiršo,
numirė patys...
Akmenys grimzta,
medis užauga.
Viskas yra –
vienas vienintelis,
liūdnas atodūsis –
amžių kaita.
ANAM LAIKE...
Sena lietuvė pamiškėj gyvena
anam laike – vienui viena.
Žolynus saugo, debesis pagano,
užmiega kartais – besimelsdama...
Naktis mėnulį lyg kareivį varo
per aukštą dangų. Krintanti žvaigždė
apšviečia vilko taką. Dega
naktižiedė – senovinė gėlė,
vis ta pati, iš praeities, iš sapno,
labai teisingo. Praviri langai
nakties ramybę, tarsi vyną geria.
Mėnuli, mėnuo, kam tu įkritai
į šį paveikslą, taupiai nutapytą
tik trim spalvom, įrėmintą miškais
ir tom žvaigždėm, kurios šią naktį krito,
pavirsdamos vilkų takais...
Tu įkritai ir sumaišei čia viską.
Apuokas ūbauja, pradunda traukinys.
Suskamba varpas Laižuvoj, už miško,
ir baigiasi iš praeities sugrįžusi naktis...
PAVĖLAVUSIŲ GENTIES ESI...
Trumpalaikių žibuoklių
akimis
į mane nežiūrėk.
Žalio ajero brolis nebūsi
ir purienų vainikais
pavasario saulėj
virš laukų nesisupsi...
Iš šaltinių, iš pasaulio
versmių
kažkada tu žadėjai
man parnešti vandens.
Atsigersi, sakei, ir pagysi.
Pasakei, išėjai ir –
mane pamiršai...
Trumpalaikių žiedų
akimis
į mane nežiūrėki.
Nebeieškau tavęs
nei žvaigždynuos,
anei žody – jokiam.