Julija Almanis: „Patinka būti užmirštai...“

Ju­li­ja Al­ma­nis: „Pa­tin­ka bū­ti už­mirš­tai...“

Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je gy­ve­nan­čios Ju­li­jos Al­ma­nis de­biu­ti­nė poe­zi­jos kny­ga „Ug­nia­žie­dė“ 2011 me­tais įver­tin­ta Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės įsteig­ta Sta­sės Niū­nia­vai­tės li­te­ra­tū­ri­ne pre­mi­ja. Poe­tė ren­gia spau­dai ant­rą­ją ei­lė­raš­čių kny­gą „Smė­lis san­da­luo­se“.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Au­to­rė į „Ug­nia­žie­dę“ su­dė­jo ke­lių de­šimt­me­čių kū­ry­bą. „Smė­lis san­da­luo­se“ pri­sta­tys nau­jau­sias ei­les.

J. Al­ma­nis vai­kys­tė pra­bė­go Kel­mės ra­jo­no Kar­tok­lių kai­me. Au­go tarp ke­tu­rių bro­lių. Mo­kė­si ne­to­li na­mų esan­čio­je Šau­kė­nų mo­kyk­lo­je.

Vil­niaus uni­ver­si­te­te no­rė­jo stu­di­juo­ti li­tua­nis­ti­ką, ta­čiau neįs­to­jo, tad pa­si­rin­ko ru­sų kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Pa­bai­gu­si dve­jų me­tų kur­są kar­tu su vy­ru Vy­tau­tu Al­ma­niu iš­si­kraus­tė į Si­bi­rą – Al­ta­jaus kraš­tą.

Ten mo­ky­to­ja­vo, o pa­skui ta­po tai­go­je gi­ri­nin­ku dir­ban­čio su­tuok­ti­nio pa­va­duo­to­ja. Įgi­jo ir miš­ki­nin­kės spe­cia­ly­bę vie­tos aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je.

Maž­daug po po­ros de­šimt­me­čių į Lie­tu­vą su dviem vai­kais su­grį­žus Ju­li­ja ku­rį lai­ką dar dir­bo gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­ja.

Tais lai­kais pa­ju­to, kad „pa­tin­ka bū­ti už­mirš­tai, pa­tin­ka sė­dė­ti po ąžuo­lu ir į ki­tus žiū­rė­ti, ste­bė­ti“.

Tuo­met min­tys ir gu­lė po­pie­riu­je ei­lė­mis. Ir ne tik­tai. Re­zul­ta­tas – ro­ma­nas „Laiš­kai iš miš­ko“. Taip pat dvi poe­mos.

Anais lai­kais bū­da­vo po­pu­lia­ru pe­rio­di­nuo­se lei­di­niuo­se spaus­din­ti poe­zi­ją. J. Al­ma­nis ten spaus­di­no sa­vo kū­ri­nius, iš­girs­da­vo skai­ty­to­jų pa­ste­bė­ji­mų, kad skai­tė jos ei­les.

Al­ma­nių šei­ma – kū­rė­jai. Ke­lias pro­zos kny­gas yra iš­lei­dęs vy­ras Vy­tau­tas, taip pat – sū­nus And­rius, iliust­ra­ci­jas lei­di­niams ku­ria duk­ra Ri­ta.

Ju­li­ja dai­ro­si, kur ga­lė­tų iš­spaus­din­ti rank­raš­čiuo­se gu­lin­tį ro­ma­ną ir abi poe­mas. Vie­na iš jų, su­kur­ta maž­daug prieš tris de­šimt­me­čius, ne­tru­kus iš­ke­lia­vo pas skai­ty­to­jus spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­le pa­dau­gin­tais teks­tais.

Tu­ri ir ki­tų kū­ry­bos pla­nų. Šiuo me­tu ra­šo skau­džia as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi pa­rem­tą ro­ma­ną.

„Ato­lan­ko­se“ pub­li­kuo­ja­me pluoš­tą nau­jau­sių poe­tės ei­lė­raš­čių.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ju­li­ja Al­ma­nis: „Man pa­tin­ka ir įdo­mu ra­šy­ti, pa­vyz­džiui, ne kai et­nog­ra­fiš­kai re­mie­si sa­vo ste­bė­ji­mais ir dėl to ky­lan­čio­mis bū­se­no­mis. Lin­ku­si ke­liau­ti lai­ke ir erd­vė­je, pa­vyz­džiui, at­si­dur­ti ko­kio­je dy­ku­mo­je – ir gims­ta poe­zi­ja“.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

PA­VA­SA­RIO RY­TĄ

Kaž­kas pa­so­di­no

šią nak­tį po ma­no lan­gais,

pa­čių mė­ly­niau­sių

pa­sau­ly­je ži­buok­lių...

Ne­ma­čiau, ne­gir­dė­jau...

Tik ma­čiau –

ra­so­tais žo­ly­nais

lyg žal­tys

nu­vin­gia­vo ta­ke­lis –

li­gi upės...

Upė pluk­dė bal­ta­šo­nius

lai­vus

į to­li­mą jū­rą...

Tik gir­dė­jau –

už kal­no su­dun­dė­jo

per­kū­nas –

pa­va­sa­ris pa­ra­šą de­da –

ant dan­gaus...

Grei­tai lie­tūs pa­lais­tys

po žie­mos at­si­bu­du­sią

že­mę...

O iš kur tie ra­so­ti žo­ly­nai,

jei­gu že­mė,

pir­mą dai­gą iš­kė­lu­si,

taip at­sar­giai –

lyg mo­ti­na vai­ką –

sū­puo­ja...

Dar ma­čiau –

šven­tas Eli­jas

de­be­suo­tom pa­dan­gėm

ke­lia­vo.

Pa­mo­ja­vo žai­bais

ir nu­si­len­kė že­mei, tai,

ku­rios

ne­pa­žįs­ta vi­sai...

Mė­lyn­žie­dės ži­buok­lės

vis­ką ma­tė, gir­dė­jo,

gė­rė ši­lu­mą sau­lės,

lie­taus...

At­si­min­ti, su­pras­ti

nie­kam nie­ko vi­sai ne­rei­kė­jo –

čia mal­da ryt­me­ti­nė

at­si­bu­du­sios že­mės

ir ne­mie­gan­čio

nie­kad dan­gaus.

NAK­TIES ATĖ­JI­MAS

Vie­nam lan­ge – dar va­ka­ras gy­ve­na,

pro ki­tą – nak­tis, mels­vas ran­kas

su­dė­jus,

tru­pu­tį smal­siai žvel­gia į mu­mis...

Liūd­nų akių ty­lio­ji ka­ra­lai­te,

dar leis­ki va­ka­rui pa­si­ga­nyt

po pie­vą

raus­vais sau­lė­ly­džio žir­gais.

Te­gul bal­ti se­no­liai dar pa­sė­di

lau­ke ant suo­lo – prie šil­tų na­mų...

Dar ne vi­si pa­rė­ję iš ke­lio­nių,

la­bai il­gų, klai­džių – dar ne vi­si...

Bet tu, mels­vas ran­kas su­dė­jus,

be jo­kio jaus­mo – į mu­mis žvel­gi.

Jau pa­sku­ti­niai sau­lės blyks­niai

blaš­kos

ant de­be­sų, ku­riuos lie­ti – tam­sa...

Abi ran­kas virš va­ka­ro iš­kė­lus,

tu pa­da­rai tą pa­tį, tą kaž­ką,

nuo ko pa­sau­lis, ty­liai at­si­du­sęs,

pa­mirš­ta vis­ką, ką die­na pa­sė­jo.

Ir taip lig ry­to – ta­vo va­lan­da.

EI­LĖ­RAŠ­ČIO SUG­RĮ­ŽI­MAS

Lyg ka­ro be­lais­vį

ma­no ei­lė­raš­tį ve­ža

sve­ti­mo kai­mo

ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės...

Skai­tys – ne­skai­tys,

gal su­šau­dys,

gal prie kry­žiaus

pri­kals,

ne­ži­nau...

Ty­li žmo­nės. Ne­rū­pi

ma­no liūd­nas ei­lė­raš­tis

ir aš –

jiems – vi­sai sve­ti­ma...

Nu­va­žia­vo, pra­din­go,

ne­pa­vir­to ge­gu­tėm,

vy­tu­riais ne­skam­bė­jo

vir­šum pie­vų,

pu­rie­nom pra­žy­du­sių,

virš at­si­bu­du­sios že­mės akių.

Ty­li žmo­nės ir ei­lė­raš­tis – ty­li...

Ne­jau­ku ir ne­links­ma,

nors pa­va­sa­ris su­ps

tarp dan­gaus

ir žo­ly­nų –

lyg var­pas,

ste­buk­lin­gai iš­kel­tas

iš eže­ro dug­no.

Ne­jau­ku ir ne­džiu­gi­na nie­kas,

bet ir nie­ko – nė­ra...

Ne­rei­kė­jo tą die­ną,

tik­rai ne­rei­kė­jo

iš­vež­ti ei­lė­raš­tį,

su­ra­kin­tą lyg žvė­rį,

ne­rei­kė­jo su­šau­dy­ti,

pri­kal­ti prie kry­žiaus

ir pa­mirš­ti – vi­sai...

Ma­no varg­šas ei­lė­raš­tis

vie­ną die­ną su­grį­žo,

su­šau­dy­tas, su­žeis­tas,

bet gy­vas – la­bai...

Ir pra­žy­do bal­tai

Sek­mi­nių le­li­jom

po sau­le­lės ir vė­jų lan­gais...

KUR­ŠIŲ KE­LIO­NĖ

Ty­lūs kur­šiai per dan­gų ke­liau­ja

su krep­šiais, ry­šu­lė­liais, tink­lais.

Ma­rių vė­jas, žvaigž­des įsiū­ba­vęs,

pluk­do de­be­sis. Tie­sia tink­lus

ty­lūs kur­šiai. To­li už ri­bos –

ži­bu­riai ir ug­ne­lės. O lau­žas –

pa­kraš­ty mė­ly­nos dy­ku­mos.

Be­dui­nai atei­na ir bū­na

prie ug­nies. Gęs­ta žvaigž­dės,

iš­blun­ka lau­žai –

dan­gu­je...

Ty­lūs kur­šiai, tink­lus su­si­rin­kę,

pa­si­lie­ka tik ma­no sap­ne...

MAL­DA MŪ­SŲ GEN­ČIAI

Pa­ma­riu ei­na, pa­rei­na

ir es­ti –

prie au­ku­rų.

Me­di šven­ta­sai,

ąžuo­le,

mū­sų ti­kė­ji­mo

tė­ve,

tee­sie

ši va­lan­da –

sau­lė­tas blyks­nis

pa­kly­du­siems pel­kė­je,

liū­nuo­se žu­vu­siems...

Au­ku­re šven­tas,

ža­ri­jos sau­je­le

iš mū­sų na­mų.

Per šal­tį, per gruo­dą

at­neš­ti mums bu­vo sun­ku.

Au­ko­ji­mas tę­sia­si...

Ant kal­no sto­vė­ju­si,

pel­kė­se bu­vu­si –

prie mū­sų na­mų

ar tau šian­dien jau­ku...

Ši­taip pa­rė­jo,

ši­taip su­grį­žo

Praam­žė šven­to­ji

AM­ŽIŲ KAI­TA

Var­to­si, dun­da,

ly­ja, de­juo­ja.

Vil­nį – į kran­tą,

smė­lį – į jū­rą.

Vis­kas, o vis­kas

– bū­ta, gy­ven­ta,

am­žius ap­glė­bus...

Ei­tum, nuei­tum,

ša­lį su­ras­tum,

kur ta­vo pė­dos

sau­le­lė­je žy­di –

že­mės švie­sa...

Liū­de­sį tund­ros,

el­nio grei­tu­mą

se­niai jau su­dė­jai –

gies­mėn ir dai­non...

Gy­ve­no, dai­na­vo,

vis­ką pa­mir­šo,

nu­mi­rė pa­tys...

Ak­me­nys grimz­ta,

me­dis užau­ga.

Vis­kas yra –

vie­nas vie­nin­te­lis,

liūd­nas ato­dū­sis –

am­žių kai­ta.

ANAM LAI­KE...

Se­na lie­tu­vė pa­miš­kėj gy­ve­na

anam lai­ke – vie­nui vie­na.

Žo­ly­nus sau­go, de­be­sis pa­ga­no,

už­mie­ga kar­tais – be­si­mels­da­ma...

Nak­tis mė­nu­lį lyg ka­rei­vį va­ro

per aukš­tą dan­gų. Krin­tan­ti žvaigž­dė

ap­švie­čia vil­ko ta­ką. De­ga

nak­ti­žie­dė – se­no­vi­nė gė­lė,

vis ta pa­ti, iš praei­ties, iš sap­no,

la­bai tei­sin­go. Pra­vi­ri lan­gai

nak­ties ra­my­bę, tar­si vy­ną ge­ria.

Mė­nu­li, mė­nuo, kam tu įkri­tai

į šį pa­veiks­lą, tau­piai nu­ta­py­tą

tik trim spal­vom, įrė­min­tą miš­kais

ir tom žvaigž­dėm, ku­rios šią nak­tį kri­to,

pa­virs­da­mos vil­kų ta­kais...

Tu įkri­tai ir su­mai­šei čia vis­ką.

Apuo­kas ūbau­ja, pra­dun­da trau­ki­nys.

Sus­kam­ba var­pas Lai­žu­voj, už miš­ko,

ir bai­gia­si iš praei­ties su­grį­žu­si nak­tis...

PA­VĖ­LA­VU­SIŲ GEN­TIES ESI...

Trum­pa­lai­kių ži­buok­lių

aki­mis

į ma­ne ne­žiū­rėk.

Ža­lio aje­ro bro­lis ne­bū­si

ir pu­rie­nų vai­ni­kais

pa­va­sa­rio sau­lėj

virš lau­kų ne­si­sup­si...

Iš šal­ti­nių, iš pa­sau­lio

vers­mių

kaž­ka­da tu ža­dė­jai

man par­neš­ti van­dens.

At­si­ger­si, sa­kei, ir pa­gy­si.

Pa­sa­kei, išė­jai ir –

ma­ne pa­mir­šai...

Trum­pa­lai­kių žie­dų

aki­mis

į ma­ne ne­žiū­rė­ki.

Ne­beieš­kau ta­vęs

nei žvaigž­dy­nuos,

anei žo­dy – jo­kiam.