Naujausios
„Daug ką darau paskutinį kartą“
Arūnui Vasiliauskui šių metų kovo 26-ąją sukako 80 metų. Sveikiname su jubiliejiniais metais, klausiame, kada jubiliejinė paroda, o jis sako, kad ne jubiliejus galvoje.
– Kodėl?
– Aš dabar pradėjau galvoti, kad daug ką darau paskutinį kartą. Bandau pabuvoti tose vietose, kur esu buvęs vaikystėje, jaunystėje, kur mama mane lupdavo už išdaigas. Dieve, kaip jos pasikeitusios, kaip gražu gimtinėje, Rozalime (Pakruojo r.). Ten kasmet važiuoju.
Kad jubiliejus ateis, aišku, galvojau, mąsčiau, kad gal reikia kažką daryti?Juk visi daro. Bet nė nemaniau, kad taip šauniai bus. Šventėme penkiese – mes su žmona Rima, abu mūsų sūnūs ir nuostabioji mūsų marti. Nuėjome į kavinukę, kalbėjomės, kiek norėjom ir apie ką norėjom. Šalia žmonės irgi šventė gimtadienį, įdomu buvo, kaip visi vienodas kalbas sakė jubiliatui. O maniškiai man seniai viską yra iškalbėję.
– Ko pats sau linkėjote?
– Ramybės. Nebesidraskyti. Sutvarkyti visus savo popierius, kad kitiems nereikėtų dėl jų sukti galvos. Kai mano mama iškeliavo anapilin, radau visą lagaminą gražių, senų, dar tarpukario nuotraukų. Man jos nieko nereiškė, nes nežinojau, nei kas jose yra, nei kokia proga darytos. Tapybos knygas visą gyvenimą rinkau, maniau, vyriausiam sūnui perduosiu. Jis sako, nieko man nereikia, viskas internete yra. Tik jaunėlis, kai pamatė, kad tėtė pamėlynavo iš pykčio, sako, gerai, aš knygas paimsiu. Abu sūnus Dailės mokykloje mokėsi, vyresnysis tapo architektu, jauniklis baigė keramiką, bet brolis „pavergė“ jį, jo firmai dirba.
Kiek parodų esu surengęs, niekada neskaičiavau. Šviesaus atminimo Vytenis Rimkus yra suskaičiavęs. Bet dar vienos jubiliejinės atsisakiau. Mane pagerbė Lietuvos dailininkų sąjunga – ačiū jai, siūlė parodą surengti. Kalbino ir „Laiptų galerija“. Bet ką tokiame amžiuje gali naujo pasakyti?
– Negi nieko nebekuriate, nedirbate?
– Dirbu. Kasdien einu į studiją. „Laiptų galerijai“ kūriau miniatiūras, dalyvavau parodoje, skirtoje Vytautui Mačerniui, Klaipėdoje ir parodoje Vilniuje, Jonų galerijoje. Šiemet rugpjūtį ruošiuosi dalyvauti dar piešinių parodoje Vilniuje. Dvi parodos per metus – visiškai pakanka, sveikata nebe ta.
„Esu mokytojas“
– Jūs ir pedagogas, ir dailininkas. Kur pats dedate akcentą?
– Aš save laikau mokytoju. Ne dailininku, o mokytoju.
Po vidurinės mokyklos baigimo (mokiausi seniausioje Panevėžio mokykloje, dabar tai garsioji Juozo Balčikonio gimnazija) atvažiavau stoti į Šiaulių pedagoginį institutą. Maniau, kad Šiauliuose būsiu laikinai. Pasirinkau pedagogo kelią tada, kai jį rinktis buvo juokinga. Buvo 1961 metai, visi rinkosi tiksliuosius mokslus, technikos studijas.
Kai savo mokytojams pasakiau, kad noriu stoti į Pedagoginį institutą, manė, kad iš jų tyčiojuosi, nes buvau iš „sunkiai auklėjamųjų“. Įstojau į fiziką, nes viską vienodai gerai mokiausi ir man buvo tas pats, kokį dalyką studijuoti. Lapkritį paėmė į kariuomenę, grįžau iš kariuomenės vėlgi lapkritį, o gruodį jau sesija. Ką per mėnesį išmoksi? Prašiau katedros vedėjos, kad nukeltų sesiją pusmečiui, bet nenukėlė. Tada pats išėjau. Vis tiek būtų išmetę, kaip nepažangų, o man reikėjo stipendijos, bendrabučio. Išėjau į gatvę, reikėjo už kažko kabintis, dirbti.
Kai po dvejų metų atsidarė ŠPI Dailės fakultetas, Vytenis Rimkus ir Vitolis Trušys prikalbino stoti dailės studijuoti. Jie iš kažkur žinojo, kad esu linkęs į dailę. Kai įstojau, patyriau košmarą. Keli įstojo, baigę M. K. Čiurliono meno mokyklą, kai pamačiau, ką jie daro, pasimečiau, maniau, niekada man taip neišeis.
Dailininkai Aloyzas Toleikis, Vitolis Trušys pasikviesdavo į pagalbininkus, tai buvo geriausios studijos. V.Trušio freska „Orfėjas ir Prometėjas“, kurią kartu darėme ant Pedagoginio instituto aktų salės lubų, buvo įdėta į prestižinį vokiečių meno žurnalą. Ji sunaikinta.
Galėčiau vardinti ir vardinti, kiek kūrinių mieste yra sunaikinta per virsmus. V. Trušio freska Šiaulių geležinkelio stotyje uždažyta, freskos buvusioje „Mildos“ kavinėje, buvusioje „Gubernijos“ aludėje Vilniaus gatvėje, vienuoliktoje vidurinėje – uždažytos. Mokyklos freskoje buvo moters figūra, tai vaikai prie jos vis pripaišydavo įvairius organus. V. Trušys taisė taisė, kol galų gale pasakė, kad nebeturiu tam lėšų.
Naikinimo genas visada buvo gajus. Skaičiau, jog Graikijoje per karus pastatų sienose išmuštas skyles užtaisydavo skulptūromis. Meno neišgelbėsi nuo niokojimo. Bet paprastai menus naikina politika.
Nesakau, kad kokią Lenino skulptūrą reikia saugoti. Bet kai keičiasi politika, keičiasi erdvių šeimininkai, didelė tikimybė, kad kūrinys bus sunaikintas. Taip buvo ne tik Šiaulių universitete, taip buvo ir viešbutyje, restoranuose, gamyklose. Atėjo kiti šeimininkai ir , ačiū , nebereikia nieko.
Joniškio rajono Satkūnų kultūros namuose su V. Trušiu darėme didžiulę per 100 kvadratinių metrų ploto freską „Liaudies menas ir amatai“. Tų kultūros namų nebereikėjo, stovėjo griūvantys, išdaužytu vitražu, langais. Nuvažiavę paskutinį kartą išfotografavome freską, koks jos likimas nė nežinau.
– Kodėl pats rinkotės akvarelę?
– Butas buvo mažas, dviejų kambarių, vonioje pradėjau lieti akvareles, patiko ir lieju iki dabar.
Jeigu nebūčiau galvojęs, kad svarbiausia man vaikai, gal būčiau kitą dailės rūšį pasirinkęs.
Aš džiaugiuosi, kad yra daug talentingų vaikų, kad daug jų mokėme Dailės mokykloje. Ne vienas Šiaulių architektas yra buvęs mūsų mokinys – ir Šarūnas Sabaliauskas, ir Darius Jakubauskas. Kai mano mokinė Agnė Bernotaitė pareiškė, kad bus restauratorė, tik nežino, kur reikia stoti studijuoti restauravimo, bendrom jėgom ieškojome. Dabar ji dirba restauratore Maltoje.
Norėjau, kad iš mūsų rankų vaikai išeitų ir į menotyrininkus, ir į teatro dekoratorius. Viena gabi mergaitė labai norėjo būti rūbų modeliuotoja, o prišnekinau studijuoti teatro dekoravimo. Modeliuotojas – gi siuvėjas, sakau, teatre galėsi įvairiausius rūbus modeliuoti, siūti, rengsi ir karalius, ir karalienes.
Apie meno ribas ir kultūros šaknis
– Kas yra geras mokytojas?
– 43 metus dirbau pedagogu, dėsčiau ir studentams, kai baigiau ir studijas Leningrado N. Gerceno pedagoginiame institute, bet nežinau, kas yra geras mokytojas ir kas yra meilė vaikams? Esu jų klausęs, koks yra geras mokytojas? Ką išgirdau? Išvardijo bendražmogiškas savybes, kurias turi turėti bet kuris iš mūsų: ar mokytojas, ar artojas. O ar geras esu mokytojas, jeigu nemoki, bet rašau tau gerą pažymį? Aš tokiu atveju nebūsiu geras, rašysiu blogą pažymį. Tai kur ta meilė vaikams?
Manau, mokytoju reikia gimti. Juo netapsi. Kodėl nusižiūrėjau savo Rimą, kuri buvo mano studentė. Todėl, kad mačiau, jog ji gimusi būti mokytoja. Ji pati laimingiausia iš mūsų visų šeimoje, nes visada jaučiasi tvirtai.
Aš šiandien nė nežinau, kas yra dailė, menas? Apipurkšk batus bronza, pakabink ant sienos ir apačioje parašyk „Prisiminimai apie praeitį“ ir koks menotyrininkas pagirs.
Pirmą kartą susimąsčiau, kur yra ribos, kai Šiaulių dailės galerijoje, parodoje, pamačiau rėmuose pakabintus panaudotus moteriškus pampersus.
O paskutinį kartą buvau priblokštas, kai Šiaulių dramos teatre pamačiau vokiečio režisieriaus pastatytą spektaklį pagal Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Režisierius laisvas kurti, ką nori. Bet prie ko čia Justinas Marcinkevičius ir jo „Mindaugas“? Nuo 1965 metų buvau matęs visus Šiaulių dramos teatro spektaklius, išskyrus vaikiškus, bet po „Mindaugo“ nebeeinu žiūrėti. Tai nereiškia, kad teatro nelankau, renkuosi, ką žiūrėti.
Mūsų teatruose yra direktorius, yra meno vadovas, yra meno taryba, o kas yra tikrasis teatro vedlys? Koks buvo Juozas Miltinis.
Kūrybos žmonės yra Lietuvos kultūros tąsa. Aš negaliu suprasti menotyrininko, kuris sako, jog „ne rezultatas svarbu – svarbu procesas“. Jeigu tu kuri, tai turi parodyti rezultatą. Man visiškai neįdomu, kaip skulptūrą tašai, bet padėjai ją miesto aikštės viduryje ir ji yra meno kūrinys. Arba nėra.
Ir nieko gudriau Lietuvoje nesugalvosi, kaip Lietuvos kultūra. Atsivežti kažką, importuoti, pasimaivyti – prašau, Dieve mano, kokios dabar galimybės! Bet mūsų tautinės juostos yra tokios, kokių niekas neturi.
– Kur yra kultūros šaknys?
– Pas mamą, šeimoje. Savo šaknimis susidomėjęs, suradau dokumentus, jog mano močiutė, mamos mama, buvo lenkų bajorų palikuonė. Tėvas kilęs iš Žemaitijos, iš sunkiai gyvenusios šeimos, senelis buvo beraštis, dvaro prievaizdu tarnavo, gal net valstiečius lupo. Į mamos pusę žiūrėdamas galėčiau pūstis – iš bajorų kilęs! O tėvas ar nesvarbus? Tėvas man labai daug davė gyvenimo pažinimo. Sakydavo, vaikeli, ar girdi kaip pumpurai sprogsta? Dūšioj buvo gamtos žmogus.
Vienu metu gyvenome Vilniuje, bet iš jo bėgome, nes tėvui reikėjo miško, medžių, upės, bičių. O mama buvo linkusi į meną: vaidino, dainavo saviveikloje, labai gražiai siuvinėjo. Visai gatvei piešdavo „uzorus“, pagal kuriuos kaimynės siuvinėdavo. Jos siuvinėjimus ant drobės radę, apgailėjom, kad kandžių pagraužti ir reikia išmesti. Galima buvo įrėminti ir tai nebūtų buvęs joks kičas.
– Tai polinkis į dailę nėra atsitiktinis?
– Gal. Bet aš niekada nebuvau labai teigiamas ir nesu toks. Piešti paskatino mokytojas Vytautas Petrauskas, turiu dar drobių, kurias nutapiau 6–7 klasėje. Jis tėvams ir pasakė, jog „tą vaiką reikia siųsti mokytis menų“. Mano tėvai gal kokį mėnesį su juo nesišnekėjo. Kokie menai pokario laikais!? Reikėjo būti šaltkalviu, amato išmokti ir gerai uždirbti. Mano draugas įstojo į profesinę mokyklą, o ją baigęs uždirbdavo daugiau nei abu mano tėvai kartu sudėjus. Tėvas viršininkavo pašte, o mama, mokslų nebuvo baigusi, dirbo pašte telefoniste ir kitus darbus.
Tėvų svajonė buvo, kad eičiau dirbti į kokią gamyklą Panevėžyje. Nesmerkiu savo tėvų. Jeigu vaikas parneštų į namus didesnę algą, visiems būtų gerai.
Apie politiką ir miestą, virtusį miesteliu
– 80 metų. Ar tai daug? Trumpas ar ilgas yra žmogaus gyvenimas?
– Aš labai laukiau, kada sukaks 50 metų. Maniau, būsiu subrendęs, niekas manęs nebeerzins. Rimtas žmogus – nebe piemuo. O sulaukiau, nespėjau atsitokėti, o man – jau 80 metų. Po 50-mečio ėjo metai, kaip dienos, nespėjau kalendoriaus versti.
1990 metais, kai atėjau dirbti į miesto Tarybą ir mane rinko Švietimo ir kultūros komiteto pirmininku, atsikalbinėjau, jog jau ne ta energija, per senas. Kai su kolegomis dabar tai prisimename, juokiamės.
Šiaip aš niekada nebuvau prilipęs prie kėdžių. Jeigu mačiau, kad nelabai galiu kažką padaryti, man jokios problemos nebuvo pasakyti: „Jonai, Onute, dabar tu dirbk.“
Tada gyvenome atgimimu, buvo didžiulis pakilimas. Mano tėvas jau labai sirgo ir mane atkalbinėjo, kad neičiau į politiką. Sako, bus, kaip Prancūzijoje, revoliucijos praryja savo vaikus. Ar ne taip atsitiko? Štai, Zita Šličytė – ji ir tada tiesiai šviesiai kalbėjo, ir dabar taip pat kalba. Man patinka, bet kažkam nepatinka, kažkam ji tapo priešu.
Šiemet per Sausio 13-osios minėjimą Vilniuje mūsų vadovybė stovėjo išdidžiai po palapine, o nuo žmonių, kurie 1991 metais važiavo iš visos Lietuvos ginti parlamento, minėjime atsitvėrė tvora. Ko bijome?
– Kelias kadencijas buvote miesto Tarybos nariu. Ką pačiam reiškė veikla savivaldoje?
– Man buvo ir įdomu, ir svarbu tai, ką darėme. Tarybiniai įstatymai nebeveikė, juos atmetėme, o kuo vadovaujamės? Reikia sprendimų, naujų popierių, nutarimų. Klaidų, deja, buvo padaryta. Kūrėme privatizaciją, o ne prichvatizaciją, kaip vėliau buvo įvardinta, manėm, kad viską gerai darom.
Juk net balsavau, kad Gilas statytų tą savo pilį. Statybininkai sakė, balsuokit, turėsim darbo, architektas įtikinėjo, kaip bus gražu, ir pakėliau ranką. Dauguma pakėlė rankas, bet buvo kas nepakėlė ir dabar jaučiasi teisūs.
– Bet yra ir Jūsų nuopelno, kad Šiauliai turi „Dagilėlio“ dainavimo mokyklą, kad buvo įsteigta „Laiptų galerija“. Iš abiejų įstaigų vadovų apie tai esame girdėję. Kaip kolegas Taryboje įtikinote steigti naujas įstaigas?
– Gyvenimas tai padiktavo ir nenoriu sau prisiimti pačių vadovų nuopelnų. Janina Ališauskienė tada vadovavo Mokytojų namams, o Švietimo profsąjungai tie namai buvo nebereikalingi. Janina prašė padėti, reikėjo juos išsaugoti miestui, galvoti, kokia veikla čia galėtų būti, taip atsirado galerijos idėja.
O su Remigijumi Adomaičiu, kuris tuomet jau bene dešimtmetį vadovavo berniukų chorui ir turėjo dainavimo mokyklos viziją, ėjome į Tarybą, tvirtai žinodami, ko reikia.
Švietimo ir kultūros komitete pristatau dainavimo mokyklos idėją ir sulaukiu įdomių reakcijų iš Tarybos narių muzikų – šviesaus atminimo Eduardo Balčyčio ir Sigito Vaičiulionio. E. Balčytis aiškina, kad chorą reikia jungti prie mokyklos su muzikos kryptimi, kurioje pats mokė muzikos, o S. Vaičiulionis tikina, kad „Dagilėlis“ turi būti prie „Polifonijos“ kamerinio choro, kuriam tada vadovavo.
Abu pasiūlymai argumentuoti ir suprantu, kad Taryboje galime nesurinkti reikiamų balsų. Turėjau klausimą net atidėti, kad įtikintume, jog reikia steigti atskirą mokyklą, biudžetinę įstaigą.
Pats, būdamas Dailės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, o vėliau direktoriumi, puikiai žinojau, kokie visiškai skirtingi dalykai, kai esi įstaigos vadovas, o kai esi tik kažkieno pavaldinys.
Įsteigėme „Dagilėlio“ dainavimo mokyklą tik su dviem etatais – direktoriaus ir sekretorės. Daugiau pinigų nebuvo. R. Adomaitis ramino, jog viskas gerai. Reikėjo dar vieno sprendimo, kad jis galėtų dirbti chorvedžiu, mokytoju. Tada jau buvo tokia tvarka, kad mokyklos vadovas negali dirbti toje pačioje mokykloje mokytoju, turėti pamokų. Turim padėkoti Alfredui Lankauskui, kuris tuomet buvo meras ir suprato, jog R. Adomaičiui reikia padaryti išimtį.
Aš dabar dar vienai kadencijai į Tarybą ateičiau, nes reikia kai kuriuos darbus padaryti.
– Kokius?
– Vis stebiuosi, kaip miesto galvoms neateina mintis „Dagilėlio“ pavyzdžiu įsteigti mergaičių dainavimo mokyklą. Chorvedžių bazė Šiauliuose yra, patalpų tuščių – masė ir vaikų, norinčių dainuoti, tikrai atsiras. Pagaliau, kodėl mergaitės diskriminuojamos?
O kiek puikių meno kolektyvų Šiauliuose išnyko. Turėjome simfoninį orkestrą – nebėra, buvo puikus dainų ir šokių ansamblis „Jovaras“ – nebėra. Kada kolektyvai išnyksta? Kai miestui jų nebereikia.
Kad Šiaulių universitetas išnyko, taigi, miestui jo nereikėjo! Klaipėdai reikėjo, o mums nereikėjo.
Juozas Pabrėža, kuris buvo universiteto prorektorius, daug darė, kad universitetas neišnyktų. Jis siūlė, jeigu Vyriausybė neduoda finansavimo, savivaldybėms jį išlaikyti, agitavo regiono, Žemaitijos savivaldybes. Ar manote, kad Šiaulių meras nors pirštą pajudino? Ne.
O sako, Klaipėdos meras, trubočius, kaip jį vadinu, Vytautas Grubliauskas važiavo ir važiavo į Vilnių, daužė kumščiu stalą, kad Klaipėdos universitetas turi būti.
Kas gi pasidarė su mūsų miesteliu? Taip, Šiauliai yra virtę miesteliu. Daug intelektualų miestą paliko. Čia nebelieka jaunimo. Kai senimas išvažiuoja, tiek jau to, bet, kai jaunimas, – baisu.
Esame originalios kultūros miestas. Vienu metu Vilius Puronas dirigavo. Bet, kai jis nebediriguoja, tik blogiau pasidarė. Dabar nė nebežinai dėl ko nervuotis.
Nepavyko nei Leonardui da Vinčiui, nei Mikelandželui paversti Florencijos savo miestu. Bet jų kūriniais Florencija išgarsėjo. Miestas nėra vieno dailininko miestas. Miestiečiai turi žinoti, kur turi būti meno kūriniai ar kokia turi būti miesto aikštė.
Šiandien pabandykit Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvare pasėdėti ant suoliuko, nugara pradės skaudėti. Ant kiaulės nugaros patogiau sėdėti. Arba Prisikėlimo aikštė – ten iš viso netraukia atsisėsti. Pati aikštė gali patikti ar nepatikti, bet nuvažiuokit palyginimui į Kauną, nueikit į buvusią Janonio aikštę. Visai kita koncepcija. Ateina senas, po medžiu palenda pasėdėti, jaunas su riedučiais laksto kitame kampe ir niekada neatsidurs ten, kur mažyliai turškiasi baseinėlyje. Tokia aikštė yra patogi.
O jeigu kūrinys yra rimtas, kaip Kazimiero ir Birutės Kasperavičių skulptūra „Senelis su anūkais“, tai ir revoliucijas, ir aikščių rekonstrukcijas atlaiko.
Man Šiauliuose gaila ne vien universiteto. Man gaila Šiaulių universiteto dailės galerijos. Juk ji buvo kultūros lopšys. Dirbo tik du žmonės, o darė didelį darbą. Ar miestas negalėjo įsteigti dviejų etatų, kad ta galerija liktų miestui?
Galėčiau nuo viso to nusisukti, bet man skauda. Kaip ir dėl pučiamųjų orkestro ar kamerinio orkestro, ar dėl „Polifonijos“. Juk jų vadovai keičiasi kone kasmet. Tai reiškia, kad kažkas atvažiuoja arba neatvažiuoja padiriguoti, ar tai kolektyvo kelias?
– Kažkada miesto Taryboje buvo Kultūros frakcija, ar tokios šiandien nereikėtų?
– Buvau sugalvojęs nueiti į Kultūros komitetą ar Kultūros tarybą su pasiūlymu. Klausiu vieno Tarybos nario, kas vadovauja, kas pirmininkas? Nežino. Man sunku suprasti, kaip taip gali būti?
– Tai ar nuėjote?
– Ne, nėra prasmės. Ateis senelis ir siūlys operos teatrą steigti, tik pasijuoktų.
– Ir Remigijus Adomaitis, ir Zenonas Sabalys, miesto garbės piliečiai, vis kalba, jog reikia Šiauliams koncertų salės.
– Dieve mano, aišku, reikia. Kokias koncertų sales latviai turi, bet su jais nesilyginkime. Į Marijampolę nuvažiuokim, pasistatė tokią salę, kokios didmiesčiai neturi. Aš manau, jog viskas priklauso nuo to, ar turi miestas šeimininką? Tokį, koks buvo, pavyzdžiui, Vilius Kazanavičius, kuris žinojo, ko miestui reikia. Prie jo ir Dailės mokykla mieste atsirado, pirmoji tokia Lietuvoje, specialiai pastatyta.
Kiekvienas, kuris eina miesto vadovo pareigas, turi matyti miesto visumą. Iš vadovo to reikia reikalauti. Bet yra labai patogu žiūrėti į vėtrungę. Ir suktis pagal tai, kaip vėjas pučia. Bet kodėl tas vėtrungės mėgėjas turi pirmauti, vyrauti?
Apie laimės valandas
– Ar buvo gyvenime dalykų, kurių norėtumėte išvengti?
– Aš dažnai galvoju, ar nebuvau klaidų kamuolys? Gal geriau būčiau buvęs tekintoju? Ar auginęs burokėlius.
– Galėtumėte nepiešti?
– Aišku, kad ne.
– Prieš trejus metus, 2019 metais, kai surengėte personalinę parodą „Neakvareliškos akvarelės“, Kornelijus Užuotas, ją pristatydamas, sakė, jog akvarelininkai yra nykstantys dinozaurai. Ar tikrai taip yra?
– Taip. Nes reikia daug laiko sugaišti, o nieko neuždirbsi. Apie savo laimės valandas taip pasakysiu: kai atsisėdi už stalo, turi būti labai pasiruošęs, nes akvarelės nepataisysi. O kai popieriaus lapas kainuoja 15–20 eurų, tą lapą pasiėmęs tirti, kad nesugadintum. Turi būti taip pasiruošęs, kad žinotum paskutinį potėpį. Mane šis darbas priverčia apskritai gyvenime nechaltūrinti.
Išėjęs į pensiją, aš darau ką noriu ir esu laimingas. Turiu ir krūvą išmestų savo darbų. Vienas draugas paprašė leisti iš tos krūvos išsirinkti kokį darbą, gal kam dovanos. Po kiek laiko ateina kitas draugas ir sako, gavau dovanų tokį darbą, bet nieko nesuprantu, gal tu suprasi. Žiūriu, ogi, mano darbas iš tos krūvos (smagiai juokiasi).
– Kiek parodų esate surengęs?
– Nepasakysiu. Vytenis Rimkus buvo suskaičiavęs. Aš Šiauliuose sutikau daug puikių žmonių, kurie mane mokė, formavo. Dažnai galvoju, ar Šiauliuose yra kas pakeis anapilin išėjusias tokias asmenybes, kaip Vytenį Rimkų, Joną Krivicką ar Antaną Krištopaitį? Ar turime dabar asmenybių, į kurias galime lygiuotis? Ar pagerbiame tinkamai išėjusius ir gyvuosius? Legendinį dailininką Gerardą Bagdonavičių pagerbėme tik „teptuku“ prie bibliotekos. Panevėžyje paminklai asmenybėms pastatyti – Juozui Balčikoniui, Juozui Miltiniui. Tai rodo miesto pagarbą žmogui. O ką mes Šiauliuose turim? Nieko.
– Ką labiausiai pats branginate?
– Savo brangiausią žmogų – Rimą. Su ja keturiasdešimt metų esame kartu ir dar neatsišnekėjome. Savo vaikus.
– Ko nepakenčiate?
– Melo. Nors pats esu melavęs – mirštančiam žmogui. Ir vėluojančių.
– Vieną savo jubiliejinę parodą esate pavadinęs „Nuo durų iki durų“. Kokias prasmes į tai sudedate?
– Kai išeini, uždaręs vienas duris, eini kitų durų atverti.
