Naujausios
Jono Murkos namuose
Vytenis RIMKUS
Profesorius
Mano vaikystės ir jaunystės atsiminimai susiję ne tiek su pačiu Jonu Murka, kiek su jo šeima, su jo namais Šiauliuose, J. Basanavičiaus gatvėje Nr. 20. Tiksliai nepamenu, bene 1943 metais, mane, 13-14-metį į šiuos namus nuvedė tėvas Jaroslavas Rimkus. Su J. Murka jis susipažino 1916 metais, Sankt Peterburge dėstydamas A. Purėno organizuotuose lietuvių kursuose.
Grįžus Lietuvon artimai bendradarbiavo kuriant Šiaulių gimnaziją ir apskritai švietimo sistemą. Apie jų santykius prisimena dukra Rūta, 1994 m. man rašytame laiške: „Prisimenu ją (mano mamą – V. R.), kai Jaunavedžiai buvo užėję su pirmu vizitu. Užsiglaudus už Tėtės kėdės, stebėjau labai gražią, labai iškilnią lyg romėnų matrona, Jaunąją su tokiais puikiais, vešliais plaukais...“ Tai galėjo būti apie 1928 metus.
J. Murka ir J. Rimkus domėjosi savais raštais, palaikė vienas kitą. Apie J. Rimkaus (J. Šiliečio slapyvardžiu) 1922 metais išleistą albumą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915-19 m.“ J. Murka rašė: „Šitas Šiliečio albumas vaizdžių vaizdžiausiai primena su visais mažmožiais mūsų vargus Didžiojo karo metu Lietuvoje, ir, beskaitant tą albumą, vėl iš naujo kyla visų tų pažeminimų, kankinimų, plėšimų, vargų atjautimas, vėl atsiveria senosios žaizdos...(....). Taigi kiekvieno knygas skaitančio žmogaus (ar jis būtų sodietis, ar inteligentas) priedermė savo namuose turėti Šiliečio albumą, nes be jo veikiai pamirštama, kas neprivalu pamiršti – tas vargo kelias į mūsų nepriklausomybę; pamiršę tuos vargus, kuriais įsigijome nepriklausomybę, ir pačią nepriklausomybę nebe taip branginsime”. (J. M-ka. „Lietuvos žinios“, 1923-10-06, Nr. 223).
Murkų namuose pirmiausia mane patraukė svetainėje – centriniame tamsokame kambaryje – buvusios spintos su knygomis. Ir taip susiklostė, kad aš pradėjau imti tas knygas skaityti. Pasirinkdavau pats, ypač susidomėjau storomis meno enciklopedijomis, prie kurių net valandomis ten prasėdėdavau. Iš šio kambario buvo durys į kitą, kuriame gulėjo Jonas Murka. Pas jį neįleisdavo, ir aš savo akimis jo gyvo nemačiau. Apkritai jo asmenį gaubė kažkokia paslaptis, bent mūsų namuose kalbėta, kad jam Šveicarijoje pašalintas tuberkuliozės pažeistas plautis, prieš tai išlaužus šonkaulius. Tai gąsdino, sukeldavo virpulį, tuo labiau kad aš pats karo metais buvau susirgęs džiova, ir gana sunkia forma, ir taip prieš akis stovėdavo J. Murkos pavyzdys.
Jau po karo, 1945 metų rudenį, J. Murka mirė. Palydint iš namų mane paprašė dalyvauti laidotuvių eisenoje. Buvau aprengtas balta kamža ir su kryžiumi rankose ėjau visos laidotuvių eisenos priekyje Basanavičiaus gatve, Aušros alėja iki šv. Petro ir Povilo bažnyčios (dabar – Katedros), Kapų gatve – į senąsias kapines, kur ir buvo palaidotas. Gerokai vėliau palaikai buvo perkelti į Kauno kapines.
O Murkų namuose lankydavausi ir toliau. Traukė tų namų atmosfera, tai, kad Elena Murkienė ar vyriausioji duktė Rūta priimdavo mane, pakalbėdavo, o dažniausiai palikdavo mane vieną prie spintų. Įsigudrinau mainyti tas knygas net kas antra trečia diena. Dabar galiu sakyti, kad buvau tikrai įkyrus vaikėzas, atsirado kažkoks sunkiai nusakomas traukos jausmas.
Labai greitai prasidėjo negandos – buvo areštuota Rūta, namuose tvyrojo netikrumas. Ir štai sužinome, kad 1948 metais jų šeima turėjo būti išvežta, bet spėjo pasislėpti. Šis namas tapo pavojingas. Bene tais pačiais metais kažkurių rinkimų metu pamačiau tas pažįstamas spintas su, atrodo, tomis pačiomis knygomis rinkimų būstinėje, kuri buvo dabartiniuose moksleivių namuose Aušros alėjoje.
Koks tolesnis šių knygų likimas – nežinau. Beje, keletą kartų Murkų name dar iki jų ištuštėjimo man teko lankytis pogrindžio reikalais. Man buvo pavesta gauti vaistų sužeistam partizanui, aš, septyniolikmetis, neturėjęs pažinčių suaugusiųjų aplinkoje, virpėdamas ir drebėdamas kreipiausi į jauną gydytoją Gražvydą Murkaitę, tuo metu dar tebegyvenančią tėvų namuose. Įtampa dvelkė jų namuose, Rūta jau buvo areštuota, bet ir man nebuvo kitos išeities. Gydytoja tyliai išklausė, nieko neklausinėjo, o po kelių dienų man įteikė vaistų paketėlį.
Dar kartą į G. Murkaitę teko kreiptis, kad vienam žmogui būtų išduotas nedarbingumo lapelis, pateisinant kažkokią kelionę pogrindžio reikalais. Šiandieną gali tai pasirodyti kaip smulkmenos, bet tada už jų slypėjo kalėjimai ir net mirties bausmės. Tokia buvo Murkų šeima.
Jau po mūsų tremties ir kalėjimų man su tėvu teko lankytis pas E. Murkienę ir Rūtą Kaune. Išliko E. Murkienės ir Rūtos tėvui ir man rašytų 12 laiškų. Štai vienas iš jų, rašytas 1994-06-13, Kaune: „Gerb. p.Vyteni, dideliausis ačiū už tokią malonią staigmeną. Aplamai, ta diena buvo man itin turtinga staigmenimis. Rytą – Jūsų knygutė, kurią tuo prisėdimu ir perskaičiau, o vakare, grįžus iš kol. sodo, radau už durų užkištą raštelį nuo „2 Algių“, mano buv. ryšininkų: Algio Šilkaus ir Algio Čiurlio, su kvietimu aplankyti juos. Tuo labiau, kad Čiurlio žmoną irgi buvau sutikus spec. kontingente, Taišeto lageriuose. Šiuo metu jis dar su lazda tevaikšto, dar nulaužta koja kaip reikiant neužgijus.
Sekantį popietį taip ir praleidau jų draugėje. Ir beveik ašarodama Olė kai kuriuos Jūsų eilėraščius persirašė į savo gan storą sąsiuvinį. Jūsų eilės, rašytos širdimi, savo nuotaika ir mintimis turbūt daug artimesnės visiems, ypač ten pabuvusiems, negu daugelio šiuo metu ir aukštinamų poetų.
Kaip džiugu, kad tie 50 metų vistik nesugniuždė, nesužlugdė mūsų Tautos Dvasios. Tiesa, pelų, atplaišų ir kitokių šiukšlių susikaupė nemaža, bet pats branduolys išliko stiprus ir nepalaužiamas, nežiūrint į tas visas kančias.
Perėję visą tą „ugnį ir vandenį“, ne vienas ir sveikatos netekęs, bet nepalūžęs, tik labiau dvasioj užsigrūdinęs – siekė ir pasiekė visko, ką buvo užsibrėžęs pasiekti Ne, šiukšlės nubyrės, o Tauta neužilgo pakils visu ūgiu. Tik daugiau vienybės, tik daugiau tarpusavio supratimo ir meilės...“
Kitame laiške man buvo pasiūlyta tą senąjį namą Šiauliuose padėti dovanoti pedagoginiam institutui (apie 1970–1980 m.), vis turint galvoje Jono Murkos švietiejiškas idėjas ir veiklą, bet namas buvo tirštai apgyvendintas, atsirado žmonių perkėlimo, finansinių problemų ir dovana taip ir liko neįgyvendinta. O man dar tebetūnant kažkuriame Kemerovo lageryje, bene 1953 metais, susiklostė eilutės, prisimenant gražuolę mokytoją Rūtą:
Metelių dešimčiai praėjus
Šiandien aš atviras esu:
Buvau ir aš įsimylėjęs
Kaip žmonės sako, lig ausų...
Ieškojau žvilgsnio, laukiau žodžio –
Koks aš vaikiūkštis įkyrus.
Ne man Tu žemėj pasirodžius,
Ne man Tava širdis žėruos...
Žiauraus likimo žodis kietas.
O kaip Tvėrėją aš prašiau
Man – metų dešimtį pridėti,
O tau – penkiais kad būt mažiau...
Tokios žinių nuotrupos papildo J. Murkos ir jo šeimos gyvenimą, darbus ir idėjas, jos gali būti įdomios nušviečiant tą aplinką, tą inteligencijos klimatą, kuriame galėjo išsilaikyti slopinamo humanizmo pradmenys. Būtent tokios mūsų tautos ląstelės sudarė ir dabar sudaro tautinio gyvybingumo prielaidas.
Jaunas pedagogas Jonas Murka Auksučiuose (1914).
Nuotrauka iš knygos: Jonas Murka – švietėjas, pedagogikos novatorius; gyvenimo ir veiklos bruožai. Konferencijos, skirtos J. Murkos 125-osioms gimimo metinėms paminėti, vykusios Šiaulių universitete 2014-10-24, medžiaga. – Šiauliai: S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva“, 2014.