Naujausios
Kaune 1972 metų gegužės 14 dieną Muzikinio teatro sodelyje benzinu apsipylė ir pasidegė Romas Kalanta. Mirė jis kitos dienos rytą. „Kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų? Geriau jau aš pats save ir iškart... Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė“, – prieš susidegindamas samprotavo devyniolikmetis.
Jo laidotuvės virto neramumais Kaune ir visoje Lietuvoje. Kaip tai nuaidėjo Šiauliuose jau rašėme „Šiaulių krašto“ balandžio 29 dienos „Atolankose“. (
Šį kartą plačiau apie vieną tragišką tų įvykių epizodą.
KGB „ekspertų“ vertinimas
R. Kalantos pavyzdžiu 1972 m. susidegino ar mėgino tai padaryti 13 asmenų. Vienas iš jų šiaulietis Juozas Baracevičius tų metų birželio 22 dieną Šiauliuose po viaduku buvusioje įstaigoje jis apsipylė benzinu ir užsidegė.
Yra išlikęs KGB „ekspertų“ jo poelgio vertinimas. “J.Baracevičius stovėjo apimtas ugnies, užsidengęs rankomis akis ir visiškai nereagavo į skausmą ir nekvietė pagalbos, nesiskundė ir ligoninėje. Numanome, kad tai yra girtumo ir psichiškai nenormalios būsenos padarinys”.
Tos pačios žinybos „ekspertai“ paliko ir išvadą, kad J. Baracevičius nieko bendro neturėjo su hipiais. Laidojo jį slaptai. Artimiesiems su kūnu nebuvo leista atsisveikinti. Kitos dienos rytą sūnų ir žmoną atvežė prie iškastos duobės į kurią nuleido karstą.
Žinių labai nedaug. Nesurinko jų bent kiek daugiau ir nepriklausomybės laikų Lietuvos istorikai.
Sekė KGB akys ir ausys
„Šiaulių kraštui“ pavyko pakalbinti velionio vaikus.
Štai ką pasakoja sūnus Rimas, gyvenantis šalia Rozalimo:
–Tėvas susidegino birželio 22 dieną. Man buvo 14 metų. Mus su mama nuvežė į saugumą. Kitą dieną laidojo pusę aštuonių iš namų atvežė prie iškastos duonės į kurią nuleido karstą. Namiškių neprileido prie kūno. Prigrasino nedaryti po laidotuvių atminimo pietų. Popiete, apie 16 valandą, atvažiavo tėvo brolis su autobusiuku ir nuvežė mus į Vaitaičius, pas senelius.
Tėvas, žmogus, buvo lietuvis, nenorėjo būti kitokiu žmogumi.
Tėvas dirbo Dviračių gamykloje, iš pradžių kalvėje ar kaip ten vadinosi. Vėliau vežiojo traktorium dviračius į geležinkelio stotį. Mama dirbo sandėlininke gatavos produkcijos sandėlyje. Mama dirbo trim pamainom, tėtis – vieną. Po to, kai iš mūsų išėjo, tėtis dirbo geologijoje po viaduku. Kur ir susidegino. Kai vėliau sužinojau paprašė benzino, jis buvo supiltas į šampano butelį, apsipylė galvą ir pasidegė. Saugumas sakė, kad darbe rado butelių nuo vyno, atseit gėrė… Kas dabar tą pasakys?
Tėtis buvo tvarkingas, reikalaudavo, kad grįžęs iš mokyklos tvarkingai pasidėčiau drabužius, kantu sudėčiau kelnes – esu už tai gavęs į kailį.
Tėtis buvo iš gausios šeimos: devyni vaikai, penki broliai ir keturios seserys – Vaitaičių kaimas, Kelmės rajone. Buvo šeimoje aukščiausias. Pasakoja, kai nueidavo į kaimo vakaruškas – kartais šokėjus surikiuodavo braukdamas suolu. Stiprus buvo. Tėvas iš šeimos pirmas išėjo į Šiaulius, vėliau ir kiti juo pasekė. Dabar jau nė vieno nebėra gyvų.
Mane po tėvo žūties budriai sekė KGB akys ir ausys. Mokykloje buvau tik spaliukas, į pionierius dėl tėvo jau nepriėmė. Anksti, dar būdamas paauglys, pradėjau dirbti Dviračių gamykloje. Kariuomenėje pradėjau desantininku, baigiau statybos batalione. Dėl tėvo. Po kariuomenės nuolat kviesdavo į mokymus. Veždavo į Kaliningradą, kur dirbdavau prie rūsių išminavimo. Po kariuomenės dažnai sulaukdavau priminimų – „nekalbėk apie savo Lietuvą“.
–-
Rimo pasakojimas užrašytas atrodo labai glaustas, bet jam kalbant matėsi, kad vyrui tėvo netektis sukėlė daug skausmo. Juozo Baracevičiaus paveikslas tapo kiek aiškesnis. Vėliau Rimas pasidalino nuotraukomis.
Graži šeimos fotografija: vyras, žmona, dukra ir sūnus daryta gal 1970 metais.
Su bendradarbiais „Vairo“ gamykloje irgi apie 1970 metus
Kitoje – gausus brolių ir seserų būrys, daryta dar ankščiau.
Kaime su žmona – šalia motociklas – tuo metu prabangos dalykas.
Su žmona Danute ir uošviais Veronika ir Feliksu Jasaičiais. Turbūt uošvių name Stalupėnų gatvėje, kur gyveno.
„Į kapines manęs neleido“
Dukra Diana – šiaulietė – brolio pasakojimą papildė kitokiomis detalėmis :
– Buvau mažutė mergaitė. Pamenu, tėtis mane nusivesdavo į šalia esančią parduotuvę „Berželis“, visada nupirkdavo ledinukų saldainį „Sportas“, toks ledinukų ritinėlis kainavo 8 kapeikas. Labai juos mėgau. Vesdavosi pas savo draugus. Pamenu „muzikos mokytoją“, gyveno namelyje Tilžės gatvėje šalia devintos vidurinės (Dabar Ragainės mokykla). Tėtis ir pats grojo – balalaika.
(Dėl muzikos instrumento ji pasitikslino, skambino broliui – tikrai balalaika.)
Kai eidavome kartu, žmonės jo klausdavo, kur vediesi šią gražią čigonaitę. Tai mano dukrytė,– šypsodavosi tėtis ir sodindavosi mane ant kelių.
Kartą tėtis man pasakė: „Dinute, aš neturiu tau ką padovanoti – imk šį raudoną stikliuką (būdavo tokie spalvoto stiklo duženų gabaliukai apšlifuotais kraštais). Ar, kai aš numirsiu, ateisi ant mano kapo, ar atneši man gėlių?“
Sakiau jam, kad jis nemirs, bet aš ateisiu. Tas pasakymas labai įsiminė. Kai buvau keturiolikos penkiolikos metų dažnai nueidavau ant tėvo kapo, kalbėdavausi su juo, atrodė, kad jis mane girdi.
Kai jis mirė, aš buvau stovykloje Tytuvėnuose, į kapines manęs neleido.
Gyvenome mes, Stalupėnų gatvėje. Senelių Felikso ir Veronikos Jasaičių statytame name, antrame aukšte.
–
Diana pasidalino tėvų nuotrauka. Mama Danutė, pasidabinusi tautiniais rūbais.
Pas ją saugomas ir tėvo mirties liudijimas. Jame kaip mirties priežastis nurodoma: „ Kūno apdegimas liepsnos poveikyje“.
Diana parodė ir savo mamos Danutės užrašytą pasakojimą. Ji pasakojo anūkui: „Kvietė mane visur į KGB, miliciją, prokuratūrą, klausė apie Juozo draugus, ką jis kalbėjo. Sakiau, kad draugų neturėjo, tik sugėrovus, o ką tokie žmonės kalba? Apie degtinę.“
Tokia gynybinė pozicija leido apsaugoti žmonės nuo tolimesnio Sovietų KGB tampymo, bet visiškai nepadeda suprasti tos istorijos. Tai paaiškina tik tai, kodėl KGB nerado jokių sąsajų su hipių judėjimu. Artimieji užkirto tam kelią, kalbėdami tik apie sugėrovus.
Buvo šeimoje ir dar viena gynybinė versija – esą Juozas išsiplovė drabužius benzinu, atėjo į darbą, juos užsivilko, užsidegė cigaretę ir rūbai užsidegė…
Juozo mama labai pergyveno, kad negalėjo atsisveikinti su sūnum, guosdavosi dėl to savo anūkams.
Tai tokie šeimos, artimųjų prisiminimai apie vardan geresnės Lietuvos pasiaukojusį Juozą Baracevičių.
Reikia daugiau detalių
Kai jis tam ryžosi, po Kauno įvykių buvo praėję kiek daugiau nei mėnuo. Sovietų saugumui pavyko tą įvykį paslėpti nuo visuomenės. Apie kokį kiek nors didesnį tos aukos atgarsį Šiauliuose nėra žinoma. Nors atmintis ir KGB dokumentai tą įvykį išsaugojo.
Saugumas tos atminties bijojo, todėl sekė sūnų. Antra vertus, KGB žinios apie tą įvykį – skurdžios. Tai turbūt todėl, kad žmonės su jais neatviravo. Bandė Juozapo motyvus suvesti į iširusią šeimą ir girtavimą. Dabar, praėjus daugiau nei penkiems dešimtmečiams nuo įvykių, istorijai trūksta detalių, rodančių J. Baracevičiaus susideginimo motyvus. Tačiau tais metais tokių kaip jis pasiryžėlių buvo daugiau. Romas Kalanta gana aiškiai išsakė savo motyvus ir pasisakė apie kaltininkus :
„Dėl mano mirties kalta tik santvarka““
(https://www.lrs.lt/sip/getFile?guid=61a72bae-ccd8-485f-b428-5fca38bd0ae2)
Tikėtina, kad Juozo motyvai buvo panašūs. Tą vasarą šūkis „Laisvę Lietuvai“ buvo svarbus ir skambėjo garsiai, todėl jį girdėjo ne tik žmonės, susiję su hipių judėjimu. Nebūčiau tikras, kad tų sąsajų nebuvo. Vaikai prisimena tėtį buvus muzikantu. Tarp hipių irgi buvo daug muzikuojančių, o ir instrumentai jų panašūs. Tikslesnėms išvadoms reikia daugiau detalių. Jas nusinešė laikas, nors gal kas ką nors ir prisimena?
Papirkti nepavyko
Iš to kuo pasidalino J. Baracevičiaus vaikai sužinojome:
J. Baracevičius mylėjo savo vaikus, iš prigimties buvo lyderis, kurį gyvenimas laužė. Jis bandė priešintis, bet gyvenimą baigė savižudybe. Tautinius jo šeimos motyvus rodo žmonos tautiniai rūbai nuotraukoje ir pasirinkimas sekti paskui Romą Kalantą.
Nedaug, bet – paveikslas gana ryškus.
Aišku viena. J. Baracevičius, kaip ir kiti tais metais susideginę ar bandę tai padaryti, norėjo, kad Kaune R. Kalantos sujudinta visuomenė toliau priešintųsi.
To paties norėjo ir tie vaikinai, kurie tų metų gegužės 27 dieną Šiaulių parke bandė susprogdinti paminklą Leninui.
Organizuoto pasipriešinimo tuo metu jau nebuvo, o atskirų pasiryžėlių pasiaukojimo jau nepakako. KGB pasimokė iš Kauno įvykių ir J. Baracevičių palaidojo paskubomis ir slapta. Bendraminčiai, jei jų ir buvo, nei spėjo, nei turėjo kur susirinkti. Laidotuvių laikas – anksti ryte – irgi pasirinktas taip, kad žmonės negalėtų susirinkti.
Bet ar galima sakyti kad KGB laimėjo? Manau savo pergale jie ir patys netikėjo, todėl persekiojo ir sekė sūnų. Siekis išsakytas šūkyje: „Laisvę Lietuvai“ – pergyveno KGB ir Lietuva išsivadavo. Neabejotina, kad tame yra ir J. Baracevičiaus nuopelnų.
Nereikėtų pamiršti, kad laisvės šauklių, tokių kaip R. Kalanta, J. Baracevičius, veikla turėjo ir šalutinį poveikį – Lietuva Sovietų sąjungoje išsiskyrė materialinės gerovės augimu. Sovietų valdžia bandė atsipirkti nuo maištingų lietuvių butais, televizoriais, šaldytuvais ir kitokiais buities rakandais. Šiandien daugiau neo pusė šiauliečių gyvena „Pietiniame“ rajone. Panašios plėtros susilaukė ir nemažai kitų Lietuvos miestų. Galima niekinamai tuos namus vadinti chruščiovkėm, piktintis, kad rytais tenka į darbą važiuoti spūstyse į kitą geležinkelio pusę..
Taip, piktintis galima, bet galima ir pagalvoti iš kokios baimės sovietų valdininkai visą tai statė. Pasakysiu tokią drąsią Lietuvos istorikų kažkodėl nenagrinėtą hipotezę: jie siekė papirkti maištingus lietuvius ta gerove, nusipirkti lojalumą.
Nepavyko… Kalantos ir Baracevičiaus siūlytas kelias – priešintis, nugalėjo ir galiausiai atvedė į Sąjūdį ir į Nepriklausomybę.
