Naujausios
Sunku patikėti, kad jau užsimota ir prieš S. Daukantą. Pribloškia mintį ir ranką prieš S. Daukantą pakėlusių personų brutaliai tiesmukiška logika, primityvus mąstymas.
Visada, kai tik susiduriu su „neįtikėtinais“, „neįmanomais“ reiškiniais, prisimenu kiaulizacijos pradžią. Prieš keliolika metų prasidėjusi danų kiaulių baronų invazija grasino gyvulininkystės kompleksais apstatyti nemažą Lietuvos dalį. Ypač didelis dvokiančių investicijų pavojus iškilo Pakruojo rajonui. Balandžio pirmosios laikraščiui parašiau „juokelį“, kad kiaulides ruošiamasi statyti ne tik aplink Linkuvos miestelį, bet ir gražiausiame krašto kampelyje – Tytuvėnų pušynuose. Tada „aprylius“ nepavyko, nes „žinia“ skleidė, rodos, akivaizdžią nesąmonę, todėl skaitytojai ir nepatikėjo arba tiesiog nesureagavo: „O kas čia tokio.“
Ir ką gi? Po kelerių metų šalia tų pušynų ir išdygo mano „aprylinėje“ žinutėje pranašautos kiaulidės. Nesąmonė tapo realybe, kuri labai gerai suvokiama, kai tvankiais vasaros vakarais dvokas pasklinda po miestelį.
Todėl ir sakau, kad S. Daukantą tikrai išmes iš gimnazijos.
Pateiksiu keletą argumentų, kad pagrįsčiau šią savo mintį, nes „kiaulizacija“ – ganėtinai abstraktu.
Argumentų dėl S. Daukanto pašalinimo iš mokyklos gausu „Šiaulių krašto“ publikacijoje „S. Daukantą užsimota išmesti iš gimnazijos“ (2023 01 24). Mokymo įstaigos direktorius Vytautas Kantauskas samprotauja, kad pavadinimo keitimas neturėtų užkliūti kažkam iš šalies. Suprask, čia vidaus reikalas.
„Mes tampame specializuota inžinerine gimnazija, o Simonas Daukantas nelabai ką turi bendro su inžinerija“, – mokyklos vadovo vienas iš argumentų.
Antras – apklausos rezultatai. Apklausoje dalyvavo dauguma S. Daukanto gimnazijos pedagogų. 35 procentai apklaustųjų pasisakė, kad S. Daukanto nereikia šalinti iš gimnazijos pavadinimo, o 65 procentai (!) – reikia. O gimnazijos tarybos visi 9 nariai buvo vieningi – bus gerai ir be Daukanto. Nenoriu varginti procentais, bet gimnazistų apklausos rezultatai šiek tiek palankesni Daukantui nei kad jų mokytojų. Turbūt dėl to, kad pedagogai gerai jaučia vadovybės nusiteikimą, todėl ir balsuoja pagal „liniją“.
Dar gimnazijos direktorius pasakė keletą „auksinių minčių“, kurios taip pat pagrindžia mano mintį, kad S. Daukantas bus išgrūstas. Štai jos: „Buvau už tai, kad būtų pabrėžtas turinys – be Simono Daukanto“; „Tautinis atgimimas ir visa kita – nėra reikalo atgimti, jau atgimę esame.“
Ieškodami kitų argumentų persikelkime į miesto tarybos Švietimo, mokslo ir sporto komiteto posėdį. Ten aiškintasi, ar turi S. Daukantas ryšį su inžinerija, ar neturi?
Jau citavome komiteto pirmininko, istoriko pagal išsilavinimą, Malik Agamalijev žodžius: „Inžinerija ir Daukantas tikrai tarpusavyje ryšio neturi jokio.“ Ir taškas.
Agamalijev, beje, pateikia dar vieną argumentą, kodėl gimnazijai nereikia Daukanto: „Turinys žymiai svarbiau negu forma – pavadinimas, o Daukantas šioje mokykloje nesimokė.“
Gal ponas komiteto pirmininkas mano, kad Vytautas Didysis mokėsi viename iš Kauno universitetų, o kunigaikštis Gediminas – Vilniaus technikos universitete?
Nesimokė Simonas Daukantas jokioje Šiaulių mokykloje, bet gal, iš Žemaitijos pėsčiomis keliaudamas į Vilnių siekti mokslo, buvo užsukęs į Šiaulius ir prisėdo pailsėti ant kelmelio netoliese prie būsimos gimnazijos?
Juokauju, neprisėdo, nes keliavo kitu keliu – iš gimtųjų Kalvių pro Kuršėnus ir Kelmę – todėl argumentų palikti Daukantą gimnazijoje kaip ir nebėra, todėl jo ir neliks. Kad taip atsitiktų, Tarybos komiteto posėdyje jau balsavo ne tik Agamalijev, bet ir miesto garbės pilietė Violeta Laugalienė, buvęs ilgametis šiaulietis Seimo narys Edvardas Žakaris, kažkodėl susilaikė mero pavaduotojas kultūrai Egidijus Elijošius. Kodėl nesikovė už Daukantą kaip liūtas, nesugėdino viešai savo bendražygių? Gal nežino, ką Lietuvos valstybei, lietuvių tautai reiškia Simonas Daukantas? O gal dar gerai nežino, kokia Šiaulių viršininko pozicija?
Praėjusią savaitę miesto Tarybos Finansų ir ekonomikos komitete vėl sprendėsi didžiojo lietuvio likimas. Nuvilnijus skandalui žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose už S. Daukanto išvarymą iš mokyklos, balsavo tik vicemerė, mokslų daktarė Simona Potelienė. Taigi, miesto, kuriame niekada nenusileidžia Saulė, vienas vicemeras dar prognozuoja, koks vėjas papūs, antra – kerta iš peties.
„Šiaulių krašto“ publikacijos S. Daukanto vardo atsisakymo Šiaulių gimnazijoje tema sukėlė pasipiktinimo gūsius jau ir plačiai Lietuvoje. Iš komentaruose reiškiamos nuostabos, pasipiktinimo ir sarkazmo gali susidaryti įspūdis, kad istorikas pagal diplomą M. Agamalijev, direktorius V. Kantauskas, garbės pilietė, šokių mokytoja V. Laugalienė, mokslų daktarė S. Potelienė – būtų lyg ir marginalinės, paraščių asmenybės, visiškai neturinčios įtakos visuomenės gyvenimui, todėl jų balsas, kaip ir šunų, į dangų neina? Apgaulingas įspūdis. Tai labai gerai Šiauliuose žinomi žmonės, kurių sprendimai daro įtaką visuomenės gyvenimui.
Todėl sakau, kad mes, t. y. tie, kuriuos dar šokiravo S. Daukanto išvarymo planas, ir esame marginalai, mažuma. Keistuoliai idealistai (gal knygučių per daug prisiskaitę?), manę, jog Lietuvoje tikrai negali rastis mokymo įstaigos direktoriaus, kuriam yra ne garbė vadovauti S. Daukanto vardo gimnazijai. Tad ir nebereikia nei stebėtis, piktintis, nei laužyti galvos, ieškant tiksliausiai šį procesą apibrėžiančių sąvokų. Yra žodis „pusiau“, reiškiantis ir objekto ypatybę: pusiau geras, pusiau blogas, pusiau inteligentas, pusiau patriotas. „Pusiau“, vadinasi nebaigta, ne iki galo, neišmokta; o iš esmės: „pusiau“ reiškia – „nulis“ arba „niekas“. Tuščia. Sekluma.
Kas atsitiko, kad užsimota prieš vieną iš mūsų valstybės, tautos tapatumo stulpų? Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis.
Kodėl? Vėl įsiveržė sovietai? O gal „sąjūdistai-maršistai“ su antivakseriais iš Seimo išvarė visus „vertybininkus“ su visomis jų vertybėmis?
Ieškodamas atsakymo į šį klausimą dar kartą perskaičiau istoriko profesoriaus Algimanto Kasperavičiaus interviu „Pasaulis ir mes ant skaitmeninio totalitarizmo slenksčio“ („Šiaulių kraštas“, 2023 01 07), o ten tokia pabaiga:
„Turint galvoje, ką ir kaip šiandien kalba kultūros administratoriai Lietuvoje, kaip, kokiomis vertybėmis yra grįstos lietuvių kalbos ir istorijos programos vidurinėje mokykloje arba kokiame lygyje tūno dalykinis – didaktinis – psichologinis mokytojų rengimas, galima teigti, kad godojimai, kas nutiks ar dar gali nutikti Lietuvai ar Lietuvoje, jau nutiko.“
Todėl pašalins Simoną Daukantą iš gimnazijos turbūt ne šįkart, nes nuostabos ir pasipiktinimo balsai pasklido plačiai, bet už kelerių metų – tikrai, nes ginti jo nebebus kam. Išgrūs, kai tik susiklostys palankios aplinkybės.
Šiandien labai palanku atmesti rusų kultūrą ir kalbą, užmėtyti akmenimis atstumtuosius, bet ateis „geras laikas“, kai atėjusios dar nuožmesnės jėgos atmetinės lietuvybę in corpore ir akmenimis užmėtys dabartinius Teisuolius.
Vis labiau įsivyraus jėgos, kurios, sako profesorius A. Kasperavičius, „neturi vieningo centro ir beveik jokios ideologijos, išskyrus „bendraeuropinius projektus“ ir lengvus didelius pinigus (...) Tai savotiški naujieji vandalai, kurie lengvai gali išgyventi be operos, baleto ir humanizmo“.
Ką daryti? Skaitykite Karlą Marksą.
