JAUNYSTĖS LAIKŲ BIČIULĖ PAKRUOJIETĘ SUGRĄŽINO IŠ UŽMARŠTIES

JAU­NYS­TĖS LAI­KŲ BI­ČIU­LĖ PAK­RUO­JIE­TĘ SUG­RĄ­ŽI­NO IŠ UŽ­MARŠ­TIES

dr.Sta­sys TU­MĖ­NAS

2011 me­tų rugp­jū­čio 10 die­ną tuo­me­ti­nia­me Lin­ku­vos so­cia­li­nės glo­bos pen­sio­na­te mi­rė Re­gi­na Na­ru­šy­tė, čia gy­ve­nu­si daug me­tų. Jai bu­vo tik 70 ir jei ne jau­nys­tės lai­kų drau­gė Val­da Dau­nie­nė, da­bar ži­no­ma gar­bi Ša­kių ra­jo­no li­te­ra­tė, kraš­to­ty­ri­nin­kė, ke­lių kny­gų au­to­rė, vi­są gy­ve­ni­mą sie­lo­je ne­šio­ju­si Re­gi­nos pri­si­mi­ni­mą, jei ne Lin­ku­vos so­cia­li­nės glo­bos na­mų di­rek­to­riaus Sau­liaus Ža­roms­kio rū­pes­tis ir pa­stan­gos, ši Pak­ruo­jo kraš­to mo­te­ris bū­tų ne­pri(si)min­ta, ir nu­gramz­din­ta į už­marš­tį.

Kiek lei­do svei­ka­ta

Ką tik jau mi­nė­to di­rek­to­riaus ir Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės va­do­vų pa­stan­go­mis iš­leis­ta V. Dau­nie­nės ir R. Na­ru­šy­tės kny­ga „Žo­lės gy­ve­ni­mas“. Au­to­rės dvi, nes V. Dau­nie­nė „stu­den­tiš­kos drau­gys­tės var­dan“ pla­čiai ap­ra­šo jos ir nuo stu­di­jų lai­kų bi­čiu­le ta­pu­sios sta­čiū­nie­tės R. Na­ru­šy­tės bi­čiu­lys­tės is­to­ri­ją nuo 1963 iki 1978 me­tų, kur at­si­spin­di R. Na­ru­šy­tės kū­ry­bi­nis ke­lias, ap­ta­ria­ma jos „juo­do­ji gy­ve­ni­mo pu­sė“; pub­li­kuo­ja­mas R. Na­ru­šy­tės pa­li­ki­mas, ku­rį su­da­ro įvai­riuo­se šal­ti­niuo­se spaus­din­ti ap­sa­ky­mai „Ka­ziū­nė“ („Ta­ry­bi­nis stu­den­tas“, 1965 10 14), „Le­ta lau­kia Odi­sė­jo“ („Ne­mu­nas“, 1968, Nr. 4), „Si­dab­ri­nės ves­tu­vės“ („Vals­tie­čių laik­raš­tis“. 1972 03 25). Pir­mą­kart spaus­di­na­mi ir rank­raš­čiuo­se iš­li­kę Re­gi­nos kū­ri­niai: „Ado­mo šon­kau­lis“, „Pie­va“, apy­sa­ka „Ita­liš­ka­sis kap­ri­čio“. Pas­ta­ra­sis – di­de­lės apim­ties ke­lių da­lių kū­ri­nys, ku­rį daug me­tų au­to­rė to­bu­li­no ir su ku­riuo bu­vo sie­ja­mi di­džiu­liai kū­ry­bi­niai lū­kes­čiai.

R. Na­ru­šy­tės biog­ra­fi­ja la­ko­niš­ka: gi­mė 1941 me­tų va­sa­rio 23 die­ną, gy­ve­no Pak­ruo­jo ra­jo­no Sta­čiū­nų apy­lin­kės Dar­gu­žių kai­me. Kny­gos su­ma­ny­to­ja V. Dau­nie­nė pa­sa­ko­ja, kad šei­mo­je au­go pen­ki vai­kai – trys duk­ros ir du sū­nūs, o Re­gi­na bu­vo vy­riau­sia. Bai­gu­si Ly­gu­mų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, įsto­jo į Šiau­lių aukš­tes­nio­sios mu­zi­kos mo­kyk­los cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo kla­sę. Bu­vo ga­bi mu­zi­kai, iš­mo­ko gro­ti akor­deo­nu, for­te­pi­jo­nu ir var­go­nais. Mė­go kla­si­ki­nę mu­zi­ką.

1963 me­tų va­sa­rą Re­gi­na įsto­jo į Vil­niaus Uni­ver­si­te­to tuo­me­ti­nį Is­to­ri­jos ir fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­tą, į bib­lio­te­ki­nin­kys­tės spe­cia­ly­bę. Su­sir­gu­si grį­žo gy­ven­ti į gim­ti­nę, čia dir­bo įvai­rius dar­bus mo­kyk­lo­je, kai­mo bib­lio­te­ko­je, ka­dan­gi bu­vo ga­bi mu­zi­kai, gro­jo ke­liais inst­ru­men­tais, dar­ba­vo­si ku­rį lai­ką me­no va­do­ve – tiek, kiek lei­do svei­ka­ta.

STA­ČIŪ­NIE­TĖS SVA­JO­NĖ – RA­ŠY­TO­JOS KE­LIAS

Stu­di­jų me­tu blyks­te­lė­jo Re­gi­nos kū­ry­bi­nis ta­len­tas, ji ra­šė daug, drą­siai siū­lė sa­vo li­te­ra­tū­ri­nius ban­dy­mus įvai­rioms re­dak­ci­joms, ra­di­jui. Bu­vo la­bai darbš­ti ir už­si­spy­ru­si, ti­kė­jo, kad sa­vo atei­tį ga­li sie­ti su ra­šy­to­jos ke­liu. Jos ap­sa­ky­mai su­si­lauk­da­vo ge­rų re­dak­ci­jų dar­buo­to­jų, Ra­di­jo teat­ro tuo­me­ti­nių kri­ti­kų įver­ti­ni­mų už sod­rią kal­bą, gy­vus dia­lo­gus, gy­ve­ni­miš­kų si­tua­ci­jų per­tei­ki­mą.

Pa­ci­tuo­siu Re­gi­nos 1972 m. ra­šy­to laiš­ko V. Dau­nie­nei iš­trau­ką: „Ži­nok, kad aš dar ne­pa­dė­jau gink­lų nei ra­šy­me, nei li­te­ra­tū­ro­je. Ir ne­ža­du pa­dė­ti, ne­bent koks nors di­de­lis au­to­ri­te­tas ma­ne įti­kin­tų, kad aš ne­tu­riu tam ga­bu­mų. O da­bar „Vals­tie­čių laik­raš­čio“ re­dak­to­rius J. Ka­ro­sas at­siun­tė man laiš­ką, ku­ria­me vi­sos re­dak­ci­jos var­du dė­ko­ja už įdo­mius ap­sa­ky­mus. Ir „Ne­mu­no“ re­dak­to­rius L. Ja­ci­ne­vi­čius gi­ria ma­ne už li­te­ra­tū­ri­nę kal­bą, bet kaž­ko­dėl ne­spaus­di­na“.

Sa­vo kū­ri­nius ji spaus­di­no stu­den­tų lei­di­niuo­se. Iš­li­ko įra­šas, kad uni­ver­si­te­to laik­raš­tis „Ta­ry­bi­nis stu­den­tas“ 1965 me­tų spa­lio 14 die­nos nu­me­ry­je pa­skel­bė, kad li­te­ra­tū­ri­nia­me kon­kur­se R. Na­ru­šy­tės ap­sa­ky­mas „Ka­ziū­nė“ lai­mė­jo tre­čią vie­tą ir pi­ni­gi­nę pre­mi­ją.

XX a. 7-aja­me de­šimt­me­ty­je ra­šan­čia­jam pa­tek­ti į tuo me­tu pres­ti­ži­niu lai­ky­to „Ne­mu­no“ pus­la­pius bu­vo ne tik gar­bės, bet ir kri­ti­kų, re­dak­to­rių įver­ti­ni­mo ženk­las. Pir­ma­sis Re­gi­nos ap­sa­ky­mas, pa­si­ro­dęs „Ne­mu­no“ 1968 me­tų ket­vir­ta­ja­me nu­me­ry­je, va­di­no­si „Le­ta lau­kia Odi­sė­jo“. Re­gi­na la­bai jaut­riai iš­gy­ven­da­vo, kad il­gai ne­su­lauk­da­vo at­sa­ko iš re­dak­ci­jų dėl jos kū­ry­bos pub­li­ka­vi­mo. Daž­niau su­lauk­da­vo ko­rek­tiš­kų at­sa­ky­mų, pa­gy­rų už pa­stan­gas...

Grį­žu­si gy­ven­ti į tė­viš­kę Pak­ruo­jo ra­jo­ne, Re­gi­na ap­sa­ky­mus spaus­di­no Pak­ruo­jo ra­jo­no laik­raš­ty­je „Auk­si­nė var­pa“, kū­ri­nius siųs­da­vo ir ra­di­jui, nes tu­rė­jo pa­tir­ties: bai­gu­si tre­čią kur­są, dėl sun­kių pra­gy­ve­ni­mo są­ly­gų Re­gi­na bu­vo pe­rė­ju­si stu­di­juo­ti į nea­ki­vaiz­di­nį sky­rių, ku­rį lai­ką dir­bo Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­te­te.

Re­gi­ną var­gi­no dep­re­si­ja, ki­tos ne­ga­lios, daž­nai ji gy­dė­si Šiau­lių ir Vil­niaus li­go­ni­nė­se. Taip li­ko ne­baig­tos stu­di­jos. Po mo­ti­nos mir­ties Re­gi­na pa­te­ko į Lin­ku­vos so­cia­li­nės glo­bos pen­sio­na­tą. Dėl li­gos ne­be­ra­šė, net slė­pė šią gy­ve­ni­mo pu­sę, to­dėl apie jos kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą ži­no­jo tik ke­li žmo­nės, ku­rie ir pa­si­rū­pi­no jos kū­ry­bos pa­vie­ši­ni­mu at­ski­ra kny­ga. R. Na­ru­šy­tė pa­lai­do­ta Pak­ruo­jo r. Sta­čiū­nų ka­pi­nė­se.

VI­SA­TA Į JĄ ŽVEL­GĖ TAM­SOS AKI­MIS

Vie­na­me sa­vo laiš­ke V. Dau­nie­nei Re­gi­na ra­šė: „Ir at­ro­dai sau tar­si pa­lik­ta žmo­nių pla­ne­ta, tar­si jos griu­vė­siai su me­ta­li­nė­mis kny­go­mis, ku­rių me­lo­din­gų įra­šų nie­kas ne­be­pers­kai­tys. O vi­sa­ta žvel­gia į ta­ve tam­sos aki­mis ir ži­nai, jog ir tai tik aki­mirks­nis, ir tai tuoj praeis. Ne­jau­gi nie­ko ne­be­liks iš Ta­vęs?“ Kny­gos „Žo­lės gy­ve­ni­mas“ pa­si­ro­dy­mas iš­sklai­do šias Re­gi­nos abe­jo­nes. Prsi­mi­ni­mas lie­ka, jei to ver­ti gy­ve­ni­mo dar­bai, jei es­ti žmo­nių, ku­rie no­ri, sie­kia, rū­pi­na­si, kad At­min­tis bū­tų gy­va. Šiuo­kart – komp­li­men­tai V. Dau­nie­nei ir S. Ža­roms­kiui, ku­rie nu­vei­kė tau­rų dar­bą.

Kny­gos pa­va­di­ni­mas – in­terp­re­ta­ci­jų ver­ta te­ma. Pa­te­ku­si į Lin­ku­vos pen­sio­na­tą, Re­gi­na at­si­sky­rė nuo vi­suo­me­nės, troš­ko ra­my­bės. Įsi­vaiz­duo­ju, kaip sun­ku ku­rian­čiam žmo­gui su­si­tai­ky­ti su sa­vo ne­ga­lio­mis. Tą sa­vo gy­ve­ni­mą su svei­ka­tos pro­ble­mo­mis laiš­ke V. Dau­nie­nei Re­gi­na įvar­di­jo kaip „žo­lės gy­ve­ni­mą“. Šią me­ta­fo­rą V. Dau­nie­nė in­terp­re­tuo­ja kaip gy­vy­bę, „ku­ri yra am­ži­na, tai gam­tos do­va­na. Ir žo­lė, kaip ir vi­sa tai, kas pa­sau­ly­je yra, gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą. Žo­lės gy­ve­ni­mą. Ir žo­lė tu­ri tei­sę gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą po sa­vą­ja ža­lia sau­le“.

TA­KIOS PRI­SI­MI­NI­MŲ GI­JOS

Kny­gos bend­raau­to­rė V. Dau­nie­nė, ku­riai vi­sa­da bu­vo svar­bu ap­lin­ki­nių žmo­nių gy­ve­ni­mas, ku­ri sa­ko, kad „daug žmo­nių šian­dien ne­bė­ra tarp gy­vų­jų, bet iš­li­ko jų is­to­ri­jos. Praei­tis vi­sa­da ša­lia mū­sų ir vi­sai ne­svar­bu, ar to­li­ma, ar ji ar­ti­ma“, jau yra ži­no­ma ne tik Ša­kių kraš­to skai­ty­to­jams, bet ir šiau­lie­čiams.

Įdo­mus su­ta­pi­mas: 2012 me­tais iš­lei­dau V. Dau­nie­nės is­to­ri­nę apy­brai­žą „Grį­žęs iš už­marš­ties“ apie tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos po­li­ci­nin­ką kri­mi­na­lis­tą Juo­zą Smul­ke­vi­čių (1899-1930), tar­na­vu­sį Lie­tu­vai nuo pat vals­ty­bės ir po­li­ci­jos at­kū­ri­mo pra­džios 1918 me­tais. Kri­mi­na­lis­tas žu­vo 1930 m., pa­kirs­tas nu­si­kal­tė­lio kul­kos. Pa­lai­do­tas Šiau­liuo­se, se­no­sio­se ka­pi­nė­se. Jo at­mi­ni­mas ger­bia­mas, tra­di­ci­ja ta­po jau­nų­jų Šiau­lių pa­rei­gū­nų prie­sai­ka prie kri­mi­na­lis­to ka­po. Pro­f. V. Rim­kus ra­šė, jog šis ka­pas „tam­pa is­to­ri­niu ir ri­tua­li­niu“. O su­ta­pi­mas toks, kad V. Dau­nie­nės kny­ge­lės he­ro­jus kri­mi­na­lis­tas J. Smul­ke­vi­čius gi­mė Ša­kių ra­jo­ne.

Tai­gi Ša­kių kraš­to met­raš­ti­nin­kė Šiau­liams ak­tua­li­za­vo sa­vo Ša­kių kraš­to as­me­ny­bę, o da­bar su­grą­ži­na iš praei­ties Šiau­rės Lie­tu­vos žmo­gų R. Na­ru­šy­tę. Be­je, ne­se­niai su­ži­no­jau, kad V. Dau­nie­nės sen­ti­men­tai Šiau­lia­ms, Pak­ruo­jo kraš­te gy­ve­nu­siai bi­čiu­lei R. Na­ru­šy­tei nė­ra at­si­tik­ti­niai. Paaiš­kė­jo, kad kny­gos su­ma­ny­to­ja V. Dau­nie­nė gi­mė 1941 me­tų rugp­jū­čio 5 die­ną Šiau­liuo­se, o jos ma­ma trum­pam li­ki­mo bu­vo nu­blokš­ta pas se­se­rį į Šiau­lius, vė­liau grį­žo gy­ven­ti į Ki­du­lius. Toks yra gy­ve­ni­mas, to­kios ta­kios yra pri­si­mi­ni­mų gi­jos, ku­rias kartkartėmis ge­ru­mo van­de­niu pa­lais­to kil­nūs žmo­nės.

Val­da Dau­nie­nė, Re­gi­na Na­ru­šy­tė. "Žo­lės gy­ve­ni­mas". „Li­te­ra“. 2018, 126 p. Vir­še­lio dai­li­nin­kė Si­gi­ta Va­lan­čiū­tė.