Jaroslavas Rimkus ir Anatolijus Herlitas

Ja­ros­la­vas Rim­kus ir Ana­to­li­jus Her­li­tas

Vy­te­nis RIM­KUS

Pro­fe­so­rius

Ana­to­li­jus Her­li­tas mo­kė­si Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to kla­si­ki­nės fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­te kar­tu su J.Rim­ku­mi vie­na­me kur­se, su­si­pa­ži­no, ar­ti­mai bi­čiu­lia­vo­si. Jis bu­vo gi­męs Uk­rai­no­je, Kre­me­ne­ce 1891 me­tais. Ten bu­vu­si jo mo­ti­nos uk­rai­nie­tės tė­viš­kė. O A.Her­li­to tė­vas šve­das Ro­ber­tas Her­li­tas bu­vo loc­ma­nas Kronš­ta­te. Šei­ma gy­ve­no Vy­ri­go­je, ne­to­li Gat­či­nos.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais A.Her­li­tas at­si­dū­rė Liuk­sem­bur­ge, dir­bo ang­lių šach­to­se, vė­liau iš­vy­ko į Ang­li­ją. Ap­ri­mus re­vo­liu­ci­jos aud­roms, J.Rim­kus su­si­ži­no­jo su A.Her­li­to mo­ti­na, te­be­gy­ve­nu­sia Vy­ri­go­je, ga­vo ad­re­są, pra­dė­jo su­si­ra­ši­nė­ti ir pa­ga­liau pa­kvie­tė jį at­va­žiuo­ti į Lie­tu­vą. Mo­ty­vai bu­vę to­kie: Lie­tu­vai la­bai rei­ka­lin­gi iš­si­la­vi­nę, ener­gin­gi žmo­nės, čia jiems bū­sian­ti pa­lan­ki veik­los dir­va.

Apie 1926 m. A.Her­li­tas at­vy­ko į Šiau­lius, ap­si­sto­jo J.Rim­kaus bu­te – pas prie­mies­čio ūki­nin­kus Če­pu­lius ( da­bar tai – Vy­tau­to gat­vė, tos so­dy­bos vie­to­je pa­sta­ty­ta Jo­va­ro vi­du­ri­nė mo­kyk­la). Be­ne per tris mė­ne­sius A.Her­li­tas iš­mo­ko lie­tu­viš­kai, pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių gim­na­zi­jo­se. Jo­se dės­tė ang­lų ir lo­ty­nų kal­bas.

Tų me­tų vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se dirb­ti ne­bu­vo leng­va: mies­to laik­raš­tis „Momentas” (1928.08.12) sa­vo „Kro­ni­ko­je“ prie­kaiš­ta­vo, kad jis blo­gai dės­tąs ang­lų kal­bą, eg­za­mi­nuo­da­mas net pa­ts „susipainojęs", ne­tu­rįs cen­zo, Liuk­sem­bur­ge ang­lis ka­sęs, to­dėl at­lei­džia­mas iš dar­bo.

Ki­ta iš to­kių konf­lik­tų prie­žas­čių bu­vo Šiau­lių val­džios ber­niu­kų gim­na­zi­jos 1932 m. lo­ty­nų kal­bos bai­gia­mo­jo eg­za­mi­no ap­žval­ga, pa­si­ra­šy­ta Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos re­fe­ren­to M.Rač­kaus­ko. Ja­me smul­kiai nag­ri­nė­ja­mi mo­ky­to­jo Ana­to­li­jaus mo­ki­nių eg­za­mi­nų iš lo­ty­nų kal­bos ver­ti­mai, iš­var­di­ja­mos ver­ti­mų klai­dos, tos klai­dos kla­si­fi­kuo­ja­mos pa­gal reikš­min­gu­mą ir kt. Prie­kaiš­tau­ja­ma dėl pe­r aukš­to kai ku­rių ver­ti­mų ver­ti­ni­mo.

„Išo­ri­nė dar­bų iš­vaiz­da ne­da­ro ge­ro įspū­džio: kai ku­rių mo­ki­nių ra­šy­se­na ne­tvar­kin­ga, raš­tas daž­nai neišs­kai­to­mas.... Ma­ty­ti, kad mo­ki­niai ir moks­lo me­tais ne­bu­vo pra­ti­na­mi prie tvar­kos... Žo­džiu, Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos mo­ki­niai nė­ra iš­mo­ky­ti gerb­ti for­mą, o ta­tai su­da­ro di­de­lį auk­lė­ji­mo mi­nu­są. Į vi­sa tai tu­rė­tų kreip­ti dė­me­sį kaip da­ly­ko mo­ky­to­jas, taip ir gim­na­zi­jos ad­mi­nist­ra­ci­ja. Bai­giant ten­ka mo­ky­to­jui pa­lin­kė­ti, kad jis stro­piau tai­sy­tų dar­bus ir kad dar­bai bū­tų ly­di­mi bent trum­pų cha­rak­te­ris­ti­kų kaip mo­ki­nio, taip ly­giai jo pa­ties dar­bo.“

Į šią ap­žval­gą A.Her­li­tas gim­na­zi­jos di­rek­to­riai pa­ra­šė pla­tų pa­reiš­ki­mą, aiš­kin­da­mas pa­ste­bė­tų klai­dų kil­mę, abe­jo­ti­nus spren­di­mus dėl smul­kių klai­de­lių.

Čia pa­tei­kia­me ke­le­tą pa­sta­bų iš to pa­reiš­ki­mo: „Kas dėl di­de­lio pra­leis­tų kal­bos skai­čiaus, įsi­žiū­rint į da­ly­ką ar­čiau, aiš­kė­ja, kad bent pu­sę iš bend­ro skai­čiaus su­da­ro lie­tu­vių kal­bos klai­dos – žo­džių tvar­kos bei sti­liaus trū­ku­mai ar­ba kab­le­lių, bei no­si­nių, ženk­lų ir t.p. pra­lei­di­mai...“

Da­ly­kiš­kai ra­šo­ma apie lo­ty­nų ir lie­tu­vių kal­bų žo­džių, gra­ma­ti­nių for­mų nea­ti­ti­ki­mus ver­ti­muo­se, siū­lo­ma va­rian­tų.

Pa­reiš­ki­mą A.Her­li­tas už­bai­gia: „Prie vi­so aukš­čiau pa­sa­ky­to Eg­za­mi­na­to­rius tu­ri pri­dur­ti, kad jis pri­pa­žįs­ta sa­vo kal­tę kai ku­rių lo­ty­nų kal­bos pra­lei­di­me, bet dau­ge­lį, kad ir pa­ste­bė­tų, smul­kes­nių klai­dų jis pa­lik­da­vo be pa­tai­sy­mo, steng­da­ma­sis aiš­kin­ti da­ly­ko eg­za­mi­nuo­ja­mo­jo nau­dai, jei tik ga­li­ma bu­vo šiek-tiek svy­ruo­ti.

Baig­da­mas sa­vo pa­si­tei­si­ni­mą Eg­za­mi­na­to­rius tu­ri gar­bės pa­dė­kuo­ti Ger­bia­mam Re­fe­ren­tui už vi­sus nu­ro­dy­tus trū­ku­mus bei pa­ma­tuo­tas pa­sta­bas ir pa­reiš­kia sa­vo tik­rą pa­si­ry­ži­mą kuo stro­piau­siai nau­do­tis jo nu­ro­dy­mais atei­ty­je. Šiau­liai. 1933 m. ko­vo m. 25 d.“ (Iš V.Rim­kaus ma­šin­raš­čių ar­chy­vo).

Į to­kius kal­ti­ni­mus at­sa­ky­da­mi ke­le­tas ži­no­mų pe­da­go­gų ėmė­si gin­ti A.Her­li­tą, pa­ra­šę laiš­ką “Šiauliečio” re­dak­ci­jai (1928 m. rug­sė­jo m. 30 d.):

“Gerb. Po­nas re­dak­to­riau,

At­si­sa­kius laik­raš­čio “Momentas” re­dak­ci­jai pa­tal­pin­ti šį straips­ne­lį, pra­šo­me Tams­tą, Po­nas Re­dak­to­riau, duo­ti jam Jū­sų re­da­guo­ja­ma­me laik­raš­ty­je vie­tos.

Šiau­lių laik­raš­ty­je “Momentas” iš rugp­jū­čio mėn. 12 d. 1928 m. ne­tei­sin­gai plė­šia­ma gar­bė Šiau­lių suau­gu­siems gim­na­zi­jos mo­ky­to­jo p. Her­li­to.

1. P. A.Her­li­tas dar pa­va­sa­rį pa­tsai at­si­sa­kė iš ang­lų kal­bos mo­ky­to­jų Šiau­lių Suau­gu­siems gim­na­zi­jo­je dėl lai­ko sto­kos, o ne dėl cen­zo pa­leis­tas.

2. P. A.Her­li­tas ang­lų kal­bą mo­ka, yra pa­ra­šęs Lie­tu­vių kal­ba “Ang­lų kalbos” va­do­vė­lį, Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos leis­tą var­to­ti Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se.

3. P. Her­li­tas yra ne ang­lia­ka­sys, bet dvi aukš­tą­sias mo­kyk­las bai­gęs: Pet­ra­pi­lio Uni­ver­si­te­tą ir Aukš­tuo­sius Pe­da­go­gi­nius kur­sus. O je­gu emig­ra­ci­jo­je ir te­ko juo­das dar­bas dirb­ti, tai ir mums tas pat tek­tų, jei­gu pri­sei­tų emig­ruo­ti iš Lie­tu­vos. Klau­si­mas tik­tai, ar tu­rė­tu­me tiek pro­to, ener­gi­jos ir va­lios, kad sve­tur ga­lė­tu­me sau duo­ną už­si­dirb­ti.

4. P. Her­li­tas yra sve­tim­ša­lis. Taip, tai tie­sa, bet lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą, kal­bą ir jos dva­sią pa­žįs­ta daug ge­riau, kaip ne vie­nas lie­tu­vių mo­ky­to­jų, ir lie­tu­vių kal­bos sri­ty­je įsten­gia tai, nuo ko at­si­sa­ko ne vie­nas lie­tu­vis. Tai kap­gi da­bar: ar nau­din­gas tas sve­tim­ša­lis, ku­ris lie­tu­vių kal­bos mo­kė­ji­mu ži­bi­na akis lie­tu­viams at­si­li­kė­liams, ku­ris ang­lų spau­do­je gi­na Lie­tu­vos gar­bę, pa­vyz­džiui, laiš­ku į “Man­ches­ter Guardien” re­dak­ci­ją š. m. ko­vo mėn.?

Ga­na, vi­su griež­tu­mu pro­tes­tuo­ja­me prieš nau­din­go ir gar­bin­go žmo­gaus ne­ver­ti­ni­mą, jo gar­bės plė­ši­mą.

J.Stan­ke­vi­čius, Šiau­lių Suau­gu­siems gim­na­zi­jos di­rek­to­rius

J.Mur­ka, Pe­da­go­gų ir Spe­cia­lis­tų Bū­re­lio Pir­mi­nin­kas

(Pa­ra­šas neįs­kai­to­mas), Mi­nė­tos gim­na­zi­jos lai­ky­to­jas.”

Ke­le­rius me­tus A.Her­li­tas dir­bo Pa­gė­gių gim­na­zi­jo­je (J.Žiugž­dos di­rek­to­ria­vi­mo me­tais). Atp­lė­šus nuo Lie­tu­vos Klai­pė­dos kraš­tą, A.Her­li­tui sku­biai te­ko pa­si­trauk­ti į Kau­ną. 1939 m. ko­vo 25 d. ra­šy­tu at­vi­ru­ku jis trum­pai tep­ra­ne­ša: “Lai­min­gai at­vy­kau į Kau­ną. Adr.: Že­mai­čių g. 13, but. 8”.

1931 m. bir­že­lio 16 d. A.Her­li­tas Šiau­liuo­se ve­dė vie­tos vo­kie­tę Ma­ją Ko­chai­tę. Šei­mo­je bu­vo au­gin­ti­nis, A.Her­li­to se­sers sū­nus Olius (Oliu­kas), gi­mė duk­ry­tė. Dėl žmo­nos kil­mės ir tau­ty­bės 1941 m. jis iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją, ap­si­gy­ve­no Šte­ti­ne.

A.Her­li­tas bu­vo mo­bi­li­zuo­tas į Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nę, tar­na­vo in­ten­dan­tū­ros da­li­niuo­se, tu­rė­jo be­ne haupt­ma­no laips­nį. At­vir­laiš­ky­je iš Eben­ro­dės (1944.03.02) ra­šo­ma: “Ačiū už laiš­ką, ačiū už siun­ti­nė­lius. Lai­min­gai ga­vo­me vi­sus še­šis... Ar tu ne­ga­vai ma­no at­vi­ru­ko taip apie pu­sę va­sa­rio? Su laiš­kais da­bar kiek su­var­žy­ta, tai­gi siun­čiu ir šį­kart at­vi­ru­ką. Ry­toj ža­du va­žiuo­ti į Me­me­lį ap­lan­ky­ti Ba­čans­kio. Jo sū­ne­lis ne­se­niai žu­vo... Ry­tuo­se. Pas­ku­ti­niu me­tu bu­vo ma­no kuo­poj. Į Lie­tu­vą at­va­žiuo­ti sun­kiau. Rei­kia dau­giau lai­ko. O vis­gi ato­sto­gas no­rė­tų žmo­gus pra­leis­ti na­mie...”

Laiš­ke iš Eben­ro­dės J.Rim­kui ra­šė (1944.11.08): “Aš tuo tar­pu gim­na­zi­jo­je ne­to­li Ed­kau dės­tau lot. kal­bą. Tu­riu tarp mo­ki­nių taip pat Rim­kų. Ei­na­si ne­blo­gai, tik žmo­na taip to­li, o bu­tą gau­ti sun­ku. Oliu­ką ne­se­niai ma­čiau. Tur­būt greit va­žiuos į fron­tą. Žmo­na mies­te su tė­vais. Duk­ry­tė pui­kiai at­ro­do. La­bai ra­mi mer­gy­tė, drau­giš­kai vi­siems šyp­so­si. Ne­ra­šau di­de­lio laiš­ko, nes su­si­ra­ši­nė­ji­mas apribotas”.

Lie­tu­vo­je gy­ven­tas A.Her­li­to lai­ko­tar­pis – pa­ts ryš­kiau­sias jo gy­ve­ni­mo tarps­nis. Jo pa­ra­šy­ti ang­lų ir lo­ty­nų kal­bų va­do­vė­liai, ang­lų-lie­tu­vių ir lo­ty­nų-lie­tu­vių kal­bų žo­dy­nai at­li­ko svar­bų vaid­me­nį kul­tū­ros ir švie­ti­mo rai­do­je. Tų vei­ka­lų da­ly­ki­niai pri­va­lu­mai ar trū­ku­mai – spe­cia­lis­tų nag­ri­nė­ji­mo ob­jek­tas. Ta­čiau ste­bi­na žmo­gaus pa­si­ry­ži­mas ir pa­stan­gos įaug­ti į vie­tos kul­tū­ros dir­vą, pri­si­dė­ti prie jos pu­re­ni­mo, ati­duo­ti jai vi­sas sa­vo fi­zi­nes ir in­te­lek­tua­li­nes jė­gas. Ir ne jo kal­tė, kad tas dar­bas bu­vo nu­trauk­tas, kad gy­ve­ni­mo pa­bai­ga su­si­klos­tė tra­giš­kai.

Vi­są lai­ką J.Rim­kų ir A.Her­li­tą sie­jo ar­ti­ma drau­gys­tė. Kiek­vie­ną va­sa­rą jis vie­nas, su žmo­na ar au­gin­ti­niu va­sa­ro­da­vo Pi­ke­liš­kė­je. So­dy­bos mo­te­rys pri­si­min­da­vo, kad tai bu­vęs “la­bai negražus”, bet la­bai sim­pa­tiš­kas, švel­nus, ge­ras žmo­gus, nuo­la­tos lau­kia­mas.

Man, de­vy­ne­rių me­tų paaug­liui, 1939 me­tais te­ko su tė­vu ir vy­res­ne se­su­te po­ra sa­vai­čių pa­gy­ven­ti A.Her­li­to bu­te Kau­ne. Jis pa­ts bu­vo iš­va­žia­vęs va­sa­ro­ti. Iš­vyks­tant jų šei­mai į Vo­kie­ti­ją 1941 m., ne­ma­žai kny­gų ir pun­dai rank­raš­čių bu­vo at­vež­ti į Pi­ke­liš­kę. De­ja, jie vė­liau iš­si­blaš­kė ir su­ny­ko.

Dar vie­nas A.Her­li­to bruo­žas – nuo­la­ti­nis do­mė­ji­ma­sis ne tik lie­tu­vių kal­ba, bet ir Lie­tu­vos is­to­ri­ja, gam­ta. Yra nuo­trau­kų, ku­rio­se J.Rim­kus, mo­ky­to­jas J.Ado­mai­tis ir A.Her­li­tas nu­si­fo­tog­ra­fa­vę prie Bir­žų pi­lies griu­vė­sių ir ki­tų iš­ky­lų me­tu. Tas pa­ts bū­re­lis bu­vo nu­vy­kęs ir į Ber­ly­ną.

Ne­li­ko be dė­me­sio ir tarp­tau­ti­nės Lie­tu­vos pro­ble­mos tuo me­tu. Jis ra­šo laiš­ką sa­vai­ti­niam Ang­li­jos laik­raš­čiui "Man­ches­ter Guar­dian", ku­rio ma­ši­nė­le spaus­din­tas lie­tu­viš­kas ver­ti­mas yra au­to­riaus ar­chy­ve:“ –Lenkija ir Lie­tu­va-

( Po­nui... Re­dak­to­riui)

Ger­bia­mas Tams­ta! Aš esu skai­tęs Jū­sų spe­cia­laus ko­res­pon­den­to straips­nį „Len­ki­ja ir Lie­tu­va“ ir, nors aš nee­su lie­tu­vis pa­ts, aš ne­ga­liu su­tik­ti ne­pro­tes­tuo­da­mas prieš tai, kaip jis at­vaiz­duo­ja fak­tus.

Paim­kim, pa­vyz­džiui, Vil­niaus klau­si­mą. Čia svar­bus ne tik is­to­ri­jos klau­si­mas: čia tu­ri reikš­mės ir gy­ven­to­jų ma­jo­ri­te­to klau­si­mas. Ga­li­ma pri­leis­ti, kad pa­čia­me mies­te, jei ne ma­žiau, tai nė­ra, kiek­vie­nu at­ve­ju, dau­giau lie­tu­vių ne­gu len­kų, nes len­kai tu­ri ten gy­ven­ti jau kaip len­kų ad­mi­nist­ra­ci­jos val­di­nin­kai. (Tuo pat me­tu, ne­rei­kia už­mirš­ti, jog gy­ven­to­jų dau­gu­mą, kaip pra­mo­nin­kų, taip ir pirk­lių su­da­ro žy­dai). Bet jei mes nuei­si­me į kai­mą, į Vil­niaus kraš­tą, tai ten mes ras­tu­me lie­tu­vių skai­čių vir­ši­jant ki­tų gy­ven­to­jų skai­čių. ( Šis fak­tas yra pri­pa­žin­tas Tau­tų Są­jun­gos ko­mi­si­jos).

Kas dėl kal­bos, jei val­dan­čios ūkį ne­to­li da­bar­ti­nės sie­nos po­nios kai­mie­čiai te­tu­ri iš lie­tu­vių kal­bos už­si­li­ku­sius kaž­ko­kius žem­dir­bys­tės iš­si­reiš­ki­mus bei žo­džius, ku­riais jie krei­pia­si vien į sa­vo gy­vu­lius, tai jie tu­ri už tai dė­ko­ti kaip tai pa­čiai po­niai, taip ir ap­la­mai len­kų vi­suo­me­nei, ku­ri am­žiais ko­vo­jo prieš lie­tu­vius ir jų kal­bą kai­po „mu­ži­kų“ kal­bą. Bet vis­tiek ši kal­ba gy­vuo­ja: ji neiš­mirs ir neiš­mirš­ta, ir jei kas nors pa­no­rė­tų ar­čiau su ja su­si­pa­žin­ti, tai ras­tų kaž­ko dau­giau kaip „žem­dir­bys­tės iš­si­reiš­ki­mus, kaip jau ir yra daug vo­kie­čių moks­li­nin­kų. Juk jei Lie­tu­va nė­ra tur­tin­ga ra­šo­mą­ja li­te­ra­tū­ra, ji yra tur­tin­ga liau­dies kū­ri­niais: gra­žio­mis dai­no­mis ir ne ma­žiau gra­žio­mis pa­sa­ko­mis, ku­rios, gal būt, ne kiek ne­nu­si­len­kia sa­vo gra­žu­me prieš len­kų tur­tin­gą­ją ra­šo­mą­ją li­te­ra­tū­rą.

Jū­sų ko­res­pon­den­tas at­si­lie­pia apie „Lie­tu­vos na­cio­na­liz­mą“ kaip apie „dirb­ti­ną da­ly­ką, ku­ris gy­vuo­ja ir yra pa­lai­ko­mas nuo­la­ti­niai prie­šin­gas Len­ki­jai tik vo­kie­čių pi­ni­gų bei įta­kos dė­ka“. Iš tik­rų­jų daug dau­giau pa­vo­jaus pa­rei­na nuo Len­ki­jos na­cio­na­liz­mo, pa­lai­ko­mo pran­cū­zų pi­ni­gais ir prie­šin­go ne tik vi­siems sa­vo kai­my­nams, bet ir pa­čios vals­ty­bės pa­val­di­niams. Jū­sų laik­raš­tyj pa­si­ro­dė ke­le­tą kar­tų straips­niai, kas dėl Len­ki­jos val­džios te­ro­ro prieš uk­rai­nie­čius ry­tų Ga­li­ci­joj. Tai ži­no­ma vi­sam pa­sau­liui, jog ma­žu­mos Len­ki­jai su­da­ro ko­ne di­des­nį skai­čių, ne­gu pa­čių len­kų tau­ty­bės gy­ven­to­jų skai­čius. Vis tiek len­kai dar nė­ra pa­ten­kin­ti sa­vo „su­ti­nu­sios im­pe­ri­jos“ sie­no­mis!

130, Pa­gy­žių g.Šiau­liai. Lie­tu­va. Su tik­ra pa­gar­ba

( 1927 m.) ko­vo m. 3 d. A.Her­li­tas“

Šiau­lie­tis dai­li­nin­kas An­ta­nas Kriš­to­pai­tis pri­si­min­da­vo, kad ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je A.Her­li­tas, dės­tęs ang­lų kal­bą, bu­vęs ga­na sau­so­kas.

At­si­mi­ni­mus apie sa­vo mo­ky­to­ją A.Her­li­tą ra­šė ar­chi­tek­tas Eduar­das Bud­rei­ka („Šiau­lių gim­na­zi­ja ir jos pe­da­go­gai“, Var­pai, 1996/10, p.191-196): „Ana­to­li­jus Her­li­tas ge­ro­kai iš­si­sky­rė iš ki­tų mū­sų mo­ky­to­jų sa­vo iš­vaiz­da ir skar­džiu bal­su. Jo lo­ty­nų kal­bos pa­mo­kos pra­si­dė­da­vo vi­siems sta­čio­mis gar­siai skai­tant iš­mok­tą teks­tą – tai bu­vo pui­ki aiš­kios kal­bė­se­nos ir re­to­ri­kos mo­kyk­la. Iš sau po no­si­mi mur­man­čių mo­ki­nu­kų mes grei­tai ta­po­me aiš­kia­kal­biais moks­lei­viais, drą­siai ir ryš­kiai ta­rian­čiais at­ski­rus skie­me­nis, žo­džius bei iš­ti­sus sa­ki­nius, kuo ir pa­tys ėmė­me di­džiuo­tis. O mo­ky­to­jas Her­li­tas nuo­lat mo­kė ža­vė­tis se­ną­ja lo­ty­nų kal­ba, spe­cia­liai pa­rink­da­mas mums, pen­kio­li­ka­me­čiams, še­šio­lik­me­čiams, pa­trauk­liau­sias te­mas – apie jau­nų žmo­nių drau­gys­tę ir mei­lę. Ypač mus vi­sus su­ža­vė­jo Ovi­di­jaus „Me­ta­mor­fo­zės“(...) Kiek­vie­no pe­da­go­go di­džiau­sias lai­mė­ji­mas, kai vi­sa kla­sė jo dės­to­mu da­ly­ku su­si­do­mi, jį pa­mils­ta ir ne tik pa­mo­kų me­tu, bet ir sa­vo liuo­sa­lai­kį dau­ge­lis ski­ria ver­ti­mams į lie­tu­vių kal­bą, pri­si­lai­ky­da­mi ori­gi­na­lo ei­lia­vi­mo dės­nių.

Pa­na­šiai bu­vo ir per ang­lų kal­bos pa­mo­kas. Mū­sų mo­ky­to­jas ruo­šė spau­dai ei­li­nį va­do­vė­lį ir mums ro­dė ko­rek­tū­rą, o kiek­vie­nam pa­ste­bė­ju­siam nors ma­žiau­sią spaus­tu­vės klai­de­lę tuoj ra­šy­da­vo pen­ke­tą.“

Sa­vo at­si­mi­ni­mų pa­bai­go­je E.Bud­rei­ka ra­šo: „Įsi­siū­ba­vus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui ir bai­gian­tis vo­kie­čių oku­pa­ci­jai, su­ti­kau Ana­to­li­jų Her­li­tą Kau­ne ka­ro ko­res­pon­den­to ver­tė­jo uni­for­ma. Ne­kal­bė­jom, tik pa­si­svei­ki­nom. O štai po ši­tie­kos me­tų, vi­sai ne­se­niai (1993.VIII.3) į Vil­nių iš Ame­ri­kos at­va­žia­vęs Bro­nius Vi­liū­nas – vie­nas jo bu­vu­sių mo­ki­nių – pa­si­sa­kė ga­vęs tris laiš­kus iš ka­riš­kos da­lies, ku­rio­je mū­sų mo­ky­to­jas bu­vo „įdar­bin­tas“ ver­tė­ju. Laiš­kuo­se jis skun­dė­si sun­kio­mis pa­rei­go­mis, nes kaip hu­ma­nis­tas jis pir­miau­sia steng­da­vo­si su­švel­nin­ti pa­dė­tį, o ne smerk­ti, ko rei­ka­la­vo jo „darb­da­viai“.

1994 m. žur­na­le „Tarp kny­gų“ at­spaus­din­tas Re­mi­gi­jaus Mi­siū­no straips­nis „A.Her­li­to kny­gų lei­di­mas Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je“. 1945-1948 m. ten bū­ta iki 10 jo kny­gų, ang­lų-lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lių ir žo­dy­nų lei­di­mų. Bū­ta ir ša­pi­rog­ra­fuo­tų, ma­ža­ti­ra­ži­nių lei­di­mų. To­je veik­lo­je bū­ta ir dis­ku­si­nių, ypač fi­nan­si­nių da­ly­kų, ap­skri­tai juos ins­pi­ra­vo lie­tu­vių pa­bė­gė­lių po­rei­kis iš­mok­ti jiems ne­ži­no­mą kal­bą.

To­li­mes­nis po­ka­rio A.Her­li­to šei­mos gy­ve­ni­mas ati­trū­ko nuo Lie­tu­vos, ne­pa­vy­ko ir šiaip su­si­siek­ti.

Ir štai, 2016 me­tais su­lau­kiu skam­bu­čio ir laiš­ko iš JAV, nuo Ana­to­li­jaus Vse­vo­lo­do­vi­čiaus Šme­lio­vo, Ana­to­li­jaus Her­li­to vai­kai­čio. Jis do­mi­si sa­vo se­ne­liu, bet apie jį tu­ri ma­žai ži­nių, o per in­ter­ne­tą su­ži­no­jęs ma­no ra­ši­niuo­se apie Her­li­tą ir ma­no ad­re­są, nu­ta­rė su­si­siek­ti. Taip ir ap­si­kei­tė­me laiš­kais ir ki­ta tu­ri­ma me­džia­ga, su­ži­no­jo­me ir šio to nau­jo. Su­si­ra­ši­nė­ti nu­ta­rė­me ru­siš­kai. Čia pa­tei­kia­mi kai ku­rie tų laiš­kų iš­vers­ti epi­zo­dai.

„ ....Aš esu Ana­to­li­jaus Ro­ber­to­vi­čiaus Ger­li­to (Her­li­to) ir jo žmo­nos Ma­ri­jos (g.Kox) anū­kas. Ma­no ma­ma, Ina Ana­tol­jev­na, gi­mė Til­žė­je 1939 m. Gai­la, ji 2005 m. žu­vo au­toa­va­ri­jo­je. Nors aš įvar­din­tas se­ne­lio var­du, ta­čiau ma­žai apie jį ži­nau, nes jis žu­vo dvi­de­šimt me­tų iki ma­no gi­mi­mo. Nuos­ta­baus li­ki­mo dė­ka mus jun­gia tai, kad abu esa­me is­to­ri­kai“.

To­liau A.Šme­lio­vas iš­var­di­ja uni­ver­si­te­tus, ku­riuos yra bai­gęs Ka­li­for­ni­jo­je, taip pat 1990 m. at­si­dū­ręs Mask­vo­je bai­gė Moks­lų aka­de­mi­jos Ru­sų is­to­ri­jos ins­ti­tu­tą. Da­bar jis dir­ba Stan­for­do uni­ver­si­te­te, ty­ri­nė­ja Ru­si­jos emig­ra­ci­jos is­to­ri­ją, va­ži­nė­ja į ko­man­di­ruo­tes, tar­p jų ir į Mask­vą, Ki­je­vą, Sankt-Pe­ter­bur­gą.

Jo se­ne­liai ir tė­vas iš Ki­je­vo bu­vo iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, į Uk­rai­ną ne­grį­žo, ta­po per­kel­tai­siais as­me­ni­mis (Di­Pi), per­si­kė­lė gy­ven­ti į Los An­že­lą. Jo tė­vas su ma­ma – Her­li­tų duk­ra su­si­pa­ži­no 1966 m. be­si­mo­ky­da­mi Miun­he­ne, po to ir­gi iš­vy­ko į Los-An­dže­lą.

Mask­vo­je jis su­ra­do se­ne­lio vy­res­nio­jo bro­lio pa­li­kuo­nių.

A.Her­li­tas vie­nas iš tų už­sie­nie­čių, ku­rie ka­rų ir re­vo­liu­ci­jų blaš­ko­mi su­sie­jo sa­vo gy­ve­ni­mą su Lie­tu­va, ta­po jos kul­tū­ros kū­rė­jais ir puo­se­lė­to­jais. Čia sa­vo vaidmenį atliko as­me­ni­nė pa­žin­tis ir drau­gys­tė, sa­vi­tar­pio pa­gal­ba. Jei ne su­si­ra­ši­nė­ji­mas, siū­ly­mas ir kvie­ti­mas at­vyk­ti Lie­tu­von, tik­rai jis ne­bū­tų į Lie­tu­vą at­vy­kęs. Kaip tik čia jis su­ra­do ga­nė­ti­nai pa­lan­kią dir­vą sa­vo pe­da­go­gi­nei ir moks­li­nei veik­lai, pa­li­ku­siai ženk­lų pėd­sa­ką.

Iš V. Rim­kaus achy­vo

Ana­to­li­jus Her­li­tas

An. Her­li­tas ir Mi­ja Ko­chai­tė po san­tuo­kos Šiau­lių Kir­chė­je.

Šiau­liai, 1928 m. bir­že­lio 3 d. Šiau­lių gim­na­zi­jų mo­ky­to­jai: (iš kai­rės) A. Her­li­tas, J. Rim­kus, J. Ado­mai­tis.