Janina Jovaišaitė

Ja­ni­na Jo­vai­šai­tė

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė, poe­tė. Gi­mė 1929 me­tais Šiau­liuo­se. Mo­kė­si šv. Jė­zaus Šir­dies se­se­rų pra­džios mo­kyk­lo­je, vė­liau 7-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar – S. Šal­kaus­kio gim­na­zi­ja).

Nuo 1955 me­tų – Jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jos na­rė. Tais me­tais spau­do­je pa­si­ro­do ir jos pir­ma­sis ei­lė­raš­tis.

1961 me­tais įsto­jo į Vil­niaus ta­ry­bi­nio pre­ky­bos tech­ni­ku­mo nea­ki­vaiz­di­nį sky­rių, įgi­jo kny­gų pre­kių ži­no­vo spe­cia­ly­bę. Dir­bo au­toū­ky­je, Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je.

1992 me­tais su E. Pu­za­naus­ku, R. Ši­lei­ka ir ki­tais mies­to li­te­ra­tais įkū­rė Šiau­lių li­te­ra­tų ko­le­gi­ją „Taš­kas“. 1994 me­tais prie sa­vo na­mų ati­da­rė li­te­ra­tū­ri­nę kie­my­nę „Žal­čio lūš­na“, or­ga­ni­za­vo mi­to­lo­gi­nės poe­zi­jos kon­kur­sus.

Iš­lei­do poe­zi­jos rin­ki­nius „Sau­lės laik­ro­dis“ (1989), „Jon­va­ba­lių jun­gas“ (su J. Jur­kai­čiu, 2001), „Trys paukš­čiai lie­po­je“ (2003, 2008), „Ar­te­mi­dės ženk­le“ (2006), „Sau­lėg­rą­žų veid­ro­džiai“ (2006), „Krikš­ta­tė­vių krykš­ta­vi­mai“ (su E. Pu­za­naus­ku, 2006), „Pe­ga­so pie­vos“ (2007), „Pi­lig­ri­mys­tė į pra­džią“ (2007), „Mei­lės po­tvy­nis“ (2009), „Ka­ti­nė­li, la­bas ry­tas“ (2010), „So­na­ta bal­ta­jai aka­ci­jai“ (2010), „Lieps­no­jan­tys so­dai“ (su J. Kul­niu, 2014).

Kū­ry­ba spaus­din­ta Šiau­lių mies­to, res­pub­li­ki­nė­je, JAV lie­tu­vių spau­do­je, rink­ti­nė­je „Kas esi“, li­te­ra­tū­ros al­ma­na­chuo­se „Jung­tys“, „Jaus­mų džia­zas“.

Pa­reng­ta pa­gal www.ra­sy­to­jai.lt

---

Ke­lio­nė

Var­tai į bu­vu­sį par­ką –

vie­nas ki­tą ste­bi ak­mens liū­tai –

ak­me­ni­nė­se ni­šo­se

du ak­me­ni­niai kar­žy­giai

sau­go iš­ny­ki­mą –

ant vie­ni­šo ber­žo

vie­ni­šas ma­žas in­ki­las –

ten tu­pi liū­de­sys –

nak­ti­mis klai­džio­ja šven­tie­ji,

iš­si­va­da­vę iš kop­lyts­tul­pių,

o ma­žas paukš­te­lis ra­do nau­ją in­ki­lą,

dar ny­kes­nį,

ant kar­ties iš­kel­tą,

o Do­vi­nės lau­kuo­se pūp­so

Var­nu­pis –

val­čių or­na­men­tas eže­ro kran­te –

an­čių ar­mi­ja tai­kiai kle­ga.

Pa­ver­ki­nių pi­lia­kal­nis

ty­li –

ten pa­si­slė­pė is­to­ri­ja,

o lau­kuo­se

auk­si­nės gu­bos šo­ka –

ir šo­ka va­sa­ros aki­mir­kos –

La­ka­jo­je ties Ker­to­jų kai­mu

dar mau­do­si lau­mės,

bet nie­kas ne­ži­no –

pa­sa­kos am­ži­nos –

liūd­nas gry­čios lan­gas

įstik­li­no mo­ti­nos lau­ki­mą,

gė­lių dar­že­lis pa­lan­gė­je

bai­gia su­nyk­ti –

o Sar­tų žir­gai le­kia –

lyg gy­ve­ni­mas –

Pa­lė­ve­nės baž­ny­čia ky­la iš mig­los –

į dan­gų

bokš­tai ir vil­tys ky­la –

vel­nias no­rė­jo

Anykš­čių baž­ny­čią su­dau­žy­ti –

da­bar ak­me­ny­je – Da­rius ir Gi­rė­nas –

Lie­tu­vos gar­bė –

už ja­vų lau­ko

ma­lū­nas tu­pi lyg pa­si­kly­dęs kiš­kis.

Še­du­vos ma­lū­ne

dar gy­ve­na vel­niai –

ir ky­bo su ži­bin­tais ant stul­pų –

už nuo­dė­mes –

ir skam­ba va­ri­niai var­pai –

mi­ru­siems –

ir skam­ba auk­si­nės var­pos –

gy­ve­nan­tiems –

---

Mi­nia­tiū­ri­nė ro­ži­nė aza­li­ja –

aza­li­ja –

blyš­kio­je pa­ro­dų sa­lė­je –

aza­li­ja –

vis­kas ga­li­ma – sa­lė­je ir pa­sau­ly­je –

aza­li­ja

žy­din­ti

ir sky­lan­tis ato­mas.

***

Ma­no iliu­zi­nis pa­sau­lis –

ma­no lė­lių na­mai,

ku­rie bai­gia su­griū­ti –

ke­lias ties be­dug­ne,

o kran­tuo­se

gė­lės žy­di

ir sau­lė švie­čia.

Ar verk­ti,

ar sta­ty­ti smė­lio pi­lį

efe­me­riš­ka­me pa­sau­ly­je.

***

Dan­gu­je de­be­sų juo­dų in­tar­si­jos –

vė­jai su­si­ti­kę bar­sis

dėl mies­to su­si­vai­di­ję –

ant vei­do

snai­gės be­for­mės ar la­šai mur­zi­ni –

kris –

vė­jai bar­sis

ir bel­sis į na­mų niau­rių du­ris –

nu­ka­po­ti me­džiai gat­vė­se

lyg se­ni gip­si­niai tor­sai –

abe­jin­gai mirk­čio­ja švie­so­fo­rai –

tar­si nu­mi­rė vi­sos var­sos,

tik ma­ši­nų jung­ti­nis gar­sas

nuo­din­gą įnir­šį svai­do,

dan­gu­je de­be­sų juo­dų in­tar­si­jos –

ne,

čia ne­bus iš­gy­ven­tas ka­tar­sis.

***

Va­ka­ras sar­go na­me­ly­je,

o Ru­dė ne­bu­vo dar įka­lin­ta –

ma­no vai­kys­tė bė­gio­jo kran­tais –

va­ka­ras sar­go na­me­ly­je,

o pa­sau­lis ver­žia­si tik per ra­di­ją

ir ne­do­mi­no –

va­ka­ras sar­go na­me­ly­je,

ir sku­du­ri­nė Onu­tė iš spal­vo­tos kny­gos

lauks il­gai su­si­ti­ki­mo –

va­ka­ras sar­go na­me­ly­je –

su­te­mų šne­kos

apie už­keik­tą dva­rą Ši­mo­nio pie­ši­ny –

va­ka­ras sar­go na­me­ly­je –

mė­nu­lis – auk­so pa­sa­ga,

o sar­gas iš­ke­lia­vo su Vai­čiu­lai­čiu –

va­ka­ras sar­go na­me­ly­je –

vai­kys­tės na­mas žu­vo ka­re

su lan­gi­nė­mis ir slė­pin­ga pa­sto­ge,

va­ka­ras sar­go na­me­ly­je –

tik­ras, kny­gi­nis ar sim­bo­liu ta­pęs,

bai­gia­si – ir ne­si­bai­gia...–

va­ka­ras sar­go na­me­ly­je –

ka­da grįš sar­gas –

vai­kys­tės, žy­dė­ji­mo, vil­ties ir sap­nų sar­gas –

miš­kų ir pie­vų ir dai­nų sar­gas?

---

Įra­šy­ta į kny­gą

Tas ei­lė­raš­tis už­ra­šy­tas mė­ne­sie­no­je,

ta auš­ra – lai­mės pro­lo­gas –

vėl pa­te­ka sau­lė –

pa­ky­la mig­los už­dan­ga –

ir gie­da paukš­čių cho­ras,

ar­ba

gro­ja lie­taus or­kestr­as, ar­ba

šo­ka ba­le­tas.

Ta aki­mir­ka yra taš­ke­lis

imp­re­sio­nis­ti­nia­me pa­veiks­le.

***

Pi­sa­ro pie­vo­je ga­no­si kar­vės –

ir aš ga­nau­si pie­vo­je –

ne­pa­ži­no­jo ma­nęs Pi­sa­ro

ir aš jo ne­pa­ži­no­jau,

bet esu jo se­suo, kol ma­no žvilgs­niai

bė­gio­ja

pa­veiks­lų pie­vo­se.

***

Kai ir mes bū­si­me is­to­ri­ja,

mū­sų kny­gos –

pa­siun­ti­niai į atei­tį –

kaž­kur su kaž­kuo bend­raus,

kaip da­bar

su mu­mis

gy­ve­na praei­tis.

***

Ru­duo

pa­me­tė

va­sa­ros do­va­no­tą

juos­tą žė­rin­čią

ir ser­mė­gą

dar­ga­nų glė­by­je su­plė­šė,

vien auk­si­niai la­pų ei­lė­raš­čiai

sau­go va­sa­ros aist­rą švie­sią.

***

Le­kia

die­nos lyg žir­gai –

plas­ta

vil­čių si­dab­ri­niai kar­čiai –

trum­pai ar il­gai –

gy­ve­ni­mo var­tai

at­vi­ri

džiaugs­mui ir kan­čiai –

bė­ga­me ar su­klum­pa­me –

pla­tūs ke­liai – siau­ri liep­tai –

ir nė­ra to­kio už­kam­pio,

kur ga­li­ma pa­si­slėp­ti.