Naujausios
Ir bus gera smiltelėj gulėti.
Per šią žemę praėjus šešėliu.
Ar ne vargšams juk toliai žadėti?
Susirinks mūsų vėlės ten vėliai.
B. Stasiūnaitė-Gruzdienė, „Testamentas“.
Į amžinuosius kūrybos sodus iškeliavo ilgametė Vievio (Trakų r.) mokytoja lituanistė, 1948 metų Pakruojo r. Linkuvos gimnazijos auklėtinė, poetė, išleidusi 6 autorines poezijos knygas, BIRUTĖ STASIŪNAITĖ-GRUZDIENĖ (1929–2025).
Dramatiškas jos likimas atspindi sudėtingą gyvenimo kelią, kuris ir lėmė B. Gruzdienės žodžių ištartį apie jai egzistavusias dvi gimtines. Ji gimė 1929 m. lapkričio 6 d. Salako miestelyje (Zarasų r.), ten mokėsi, o Antrojo pasaulinio karo geopolitinių vėjų nublokšta į Linkuvą, 1948 m. čia baigė Linkuvos gimnaziją. Studijavo Klaipėdos mokytojų institute, kurį baigė su pagyrimu. Vėliau mokytojavo Lazdijų rajone, kartu neakivaizdžiai mokėsi ir Vilniaus pedagoginiame institute. Persikėlusi į Trakų rajoną, trumpai dirbo Kazokiškėse, o nuo 1955 m. – Vievyje. Šioje mokykloje per 50 metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Nuo pat vaikystės ją traukė poezijos pasaulis, talentingai merginai pranašauta Salomėjos Nėries ateitis. Pirmuosius eilėraščius, noveles parašė būdama pirmos klasės gimnazistė. Ne kartą yra tapusi literatūrinių konkursų prizininke. Jos paauglystės eilėraščiuose nerasi liūdesio, nerimo, jos eilės spinduliuoja gyvenimo grožį:
Plakas ugnys aguonėlių
Ten palaukėj prie rugių.
Atneša jos meilę vėliai
Ant sparnų baltų.
Aguonėlių ugnys plakas,
Žiedai kvepia medumi.
Ar į laimę šitas takas,
Kuriuo tu skubi?
(„Aguonėlių ugnys“)
Deja, Antrojo pasaulnio karo audros, priverstinė tremtis (tėvelis Aleksandras Stasiūnas buvo Salako vargonininkas, viršaitis, savanoris, 1918 m. stovėjęs prie Zarasų savivaldos kūrimo ištakų) išblaškė šeimą, nubloškė į Šiaurės Lietuvą, kur ežerų, kalvų, pušynų krašto vaikui teko pratintis prie Žiemgalos lygumų. Vėliau ji sakydavo: „Man egzistuoja dvi gimtinės”… Abiems joms – ir Zarasų kraštui, ir Linkuvai – ji paskyrusi ne vieną eilėraštį:
Amžinai liksiu Luodžio bangelėj
Ir takely smiltelės baltos.
O kiekvieną pavasarį žalią
Pušys arfomis requiem gros.
(„Paskutinis prašymas”).
Ne mažsenė meilė vėliau apdainuota Šiaurės Lietuvai, ji pamilo šį lygumų kraštą, tai atsispindi eilėraščiuose, skirtuose poetui Vaidotui Spudui, rašytojui Juozui Paukšteliui, Linkuvai:
Lygumom keliavus, kalnan palypėjus,
Gimė nuostabioji mūsų Linkuva.
Negresia pavojus Mūšai išsiliejus.
Šimtmečius stovėjus ji tvirta, gyva.
(„Linkuva”).
Sovietmečiu penkias dėšimtis metų mokytoja lituanistė B. Gruzdienė stovėdavo priešais klasę ir sakydavo viena, o galvojo – kita, ji galėjo tik mintyse reflektuoti būseną, žodį, jausmą, laiką, erdvę apie tai, kur ir kokioje aplinkoje ji brendo, augo, jai sopėjo sielą, neapleido mintys, kad visko ji neteko vien todėl, kad tavo valstybei, tavo žemei, tavo gimtinei visada buvo lemta gyventi kryžkelėje tarp didžiųjų valstybių, tarp visa trypiančios politikos, dažniausiai – nedraugiškos mums.
Apie paauglystėje išgyventas istorinio tragizmo dienas ji rašė jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę: „Prievartos tremtis išplėšė mane iš gimtosios žemės. Naktys po žvaigždėtu dangumi buvo skausmingos. Paskiau svetima pastogė, svetima skara, sprangus svetimas kąsnis...“
Gyvenimas B. Stasiūnaitei-Gruzdienei pokariu uždėjo kaukę: „Priverstinė šypsena ir raudanti siela, melo žodis priešui ir tikras bičiuliui“. Savo širdgėlą ji išdainuodavo slepiamuose eilėraščių sąsiuviniuose: „Kai širdis netikrumo ir skausmo pilna, nerašyti negalima. Rašiau ir rašiau... Dešimtys pageltusių sąsiuvinių...“
Dešimtmečius tylėjusi, eiles rašiusi tik į stalčių ar mokyklos sienlaikraščiams, dar proginius eilėraščius draugams, bendradarbiams (kaip kitaip – juk mokytoja lituanistė, privalu tai daryti), B. Stasiūnaitė-Gruzdienė it feniksas prisikėlė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ji įsitraukė į Trakų literatų būrį, tapo literatų klubo „Strėva“ nare. Jos kūryba spausdinta Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos leidinyje „Ties rugsėjo taku“ (1996), vėliau „Ties spalio taku“ (2006), Autorės kūryba buvo publikuota Elektrėnų savivaldybės literatų kūrybos almanachuose „Laiko ženklai“, „Brydės“ (2007), „Minčių sodai“ (2009), „Saulėtekio toliai“ (2011), „Kai žodžiai išeina į kelią“ (2014).
Malonu prisiminti autorės bendradarbiavimą su „Šiaurės Lietuvos“ leidykla, kuri išleido jos kelias poezijos knygas. Autorė išgyveno, abejojo, ar jos eilėraščiai reikalingi naujajai Lietuvos kartai, „ar kas besupras juos?“.
Visi autorės rinkinių pavadinimai nėra linksmi, jie atspindi ne šviesą, o abejones, nostalgiją, dužusius lūkesčius, subyrėjusią jaunystę, tėviškės praradimą. Lydėjo ir abejonės, ar verta bandyti atkurti tuos prarastus, sudegintus, suplėšytus, negrįžtamai paslėptus pageltusių sąsiuvinius, eilėraščius, kurie „iš baimės seniai pelenais virtę“...
Taigi natūralu, kad ir pirmasis jos jautrus eilėraščių rinkinys, „stalčiuose išgulėtas“, vadinosi „Sudegintų žodžių pelenai“(1997). Autorės, Vievio vidurinės mokyklos mokytojos, pirmojo rinkinio leitmotyvai: dramatiška minties sklaida, trapūs lyriniai atsivėrimai, liudijantys autorės išgyvenimus istorijos kryžkelėse, dvilypės pokario gyvenimo būsenos ir grįžimas... į savo pirminę būseną:
Gūdžios spalio naktys – liūdnos mano mintys,
Kad užmigt galėčiau su beržais ir uosiu...
Nėra balto astro dėl tavęs nuskinto.
Kam gi aš, bedalė, šiandien pasiguosiu?
(„Kam gi pasiguosiu?“)
Autorė rašė ne tik eiles, bet ir miniatiūras, kuriose „išlenda“ jos mokytojos profesijos pašaukimas, kasdienybė, santykiai su mokinais, subtili didaktinė gaida. Pirmajame rinkinyje tam skiriamas visas skyrelis „Mėlynas ilgesys“: „Aš labai mėgstu rašyti laiškus, tokius, kurių niekas neskaito, niekas nesupranta. Rašau juos jūros smiltelėj, žieduos vyšnios, melsvame debesėly, rudenio lapuose, sniego vilny. Ilgi ir kvaili tie laiškai. Kaip ir autorius. Tiesa? O rašau, nors jų niekas neskaito...“
2001 m. išleista ilėraščių ir miniatiūrų knyga „Vakarop“; 2002 m. – „Sutemos“. Autorė labai mylėjo savo vaikaičius Julių, Paulių, Pilypą, Beatričę, todėl 2003 m. ji parengė ir jiems dedikavo eilėraščių vaikams rinktinę „Margaspalvė vaikystė“. 2004 m. išleista poezijos ir miniatiūrų knyga „Amžinas nerimas“, o 2007 m. – paskutinis iliustruotas leidinys vaikams „Gamtos sakmės“.
B. Stasiūnaitės-Gruzdienės kūryba spausdinta Trakų krašto literatų kūrybos almanache „Paparčio žydėjimas“ (2001), „Zarasų krašte“, Trakų r. laikraštyje „Galvė“, „Elektrėnų kronika“, „Tremtyje“ ir kt.
Atsisveikinome su Mokytoja, nuoširdžia daine Birute, Vievio kapinaitėse. Iš čia ji dabar dainuos mums savo jautrias, patriotines, meilei kviečiančias eiles.
Ir niekada nepamiršiu jos žodžių apie žmogaus laikinumą šioje žemėje: „Žmogaus laikinumas – amžina žmonijos problema. Gal tik atskiri, labai reti vienetai pragyvena taip, kaip troško, planavo. Žmonijos, žemės istorijoje žmogutis – dulkelytė, skruzdėlytė, akimirksnio akimirksnis. Kai pragyveni daug metų, kai viešnagė žemėje trumpėja, norėtum kaip tas Gėtės Faustas šaukti: „Akimirksni, sustok“.
Minėjau, kad B. Stasiūnaitės-Gruzdienės poezija niekada nebuvo linksma, joje vyravo dramatizmas, gyvenimo laikinumo nuotaikos. Bet pati autorė kalbėdavo, kad jos kūrybos dramatizmas nėra depresiškas. Net ir mirties laukimas jai buvo ramybė ir poilsis. Gal todėl, kad ji visą gyvenimą gyveno Dievo namuose... Juk ir eilėraštyje „Atsisveikinant“ ji sakė:
Kai girdėsiu nenuoramą juoką,
(Šurmulys jų be galo brangus),
Pajusiu sieloj skausmą keistoką –
Jį išgydys bekraštis dangus...
EILĖRAŠČIAI ŠIAURĖS LIETUVAI
LINKUVA
Lygumom keliavus, kalnan palypėjus,
Gimė nuostabioji mūsų Linkuva.
Negresia pavojus Mūšai išsiliejus,
Šimtmečius stovėjus ji tvirta, gyva.
Primena archyvą rausvų plytų mūrai.
Jie juoste apjuosia seną miesto aikštę.
Pro kiekvieną langą praeitis čia žiūri.
Ir garbingi žmonės, rodos, tebevaikšto.
Priglusti pavargęs prie senos bažnyčios
Ir klausais, kaip liepos šimtametės šnara.
Trakšteli šakelė, palaužta netyčia.
O tyloj šventoriaus pamąstyti gera.
Čia pat vienuolyno šaltos mūro sienos.
Ištuštėjo celės, kažkada lankytos.
Atjautą giliausią rado čia ne vienas.
Ne vienam nušvito šviesios vilties rytas.
Skersvėjai išblaškė seseris ir brolius.
Škaplierinės dienos vėl gyvus sušaukia.
Grįžtame iš tolių, grįžtame namolia.
Ir apglėbiam rankom tėviškės palaukę.
PRIE POETO KAPO
Vaidotui Spudui
Ant pačios kapinių aukštumėlės
Amžiams užmigęs mąstai:
Ar grįžta pavasaris vėlei?
Ar žali jau Apasčios krantai?
Mažytė dienų atkarpėlė
Tau žemėj buvo skirta.
Bedžiaugsmė dalia širdį gėlė...
Ir ilgesio liejos daina.
Tu sugrįžti mums pažadėjai
Prie takelio gelsva gėlele.
Ar girdi? Šnabžda paslaptį vėjai.
O pušis numylėta šalia.
Liko mėlynos pušys kvepėti.
Prieš akis lygumų lyguma.
Skris pavasariai šviesūs, saulėti,
Jiems tavoji kančia tolima...
JUOZUI PAUKŠTELIUI
Rodos, vakar šurmuly Škaplierinės
Jį mačiau susimąsčiusį, tylų...
Išėjo jisai. Bet liko „Kaimynai“
Ir žodžiais gražiausiais prabyla.
Kasdien aplankyt galim pirkią Luknienės
Ar išgirsti, kaip rauda Saliutė...
Gyvena širdy jo herojus ne vienas.
Kaip gera jo knygose būti.
O kaime Titonių jo pėdos išlikę.
Net brolių daina, rodos, skamba.
Pailsėt pas savuosius vyko ne sykį,
Širdim išbučiuot žemę brangią.
Tėvus glaudžia seniai Linkuvos kapinėlės.
Pats Antakalnio smėlyje miega.
Dažną nemigo naktį šešėliais
Jo knygų herojai atbėga.
VĖJO MALŪNAI
Jūs, bekraščių lygumų gražuoliai,
Lyg iš pasakų atėję milžinai.
Statė jus nagingieji senoliai,
Tęsė darbą jų vaikų vaikai.
Kai sustaugia vėjas, jaunas ir padūkęs,
Pūsteli gražuoliui tiesiai į akis,
Tuoj sparnai malūno karusele sukas,
Ir jų niekas sustabdyt nedrįs.
Juokiasi malūnas, žilas, greitakojis,
Tikisi, kad vėją skrendantį pralenks,
O prie girnų vyrai nuoširdžiai kvatojas,
Ant aslos ąsotis (aišku, ne vandens).
Kol į maišą miltai baltutėliai byra,
Klausosi malūnas pasakų baisių.
Susirinkę seniai daug, oi daug patyrę,
Pragyvenę žemėj ir sunkių dienų.
O sparnai galingi veja vienas kitą.
Nuostabios lenktynės. Ir visiems smagu.
ŠAUKSMAS
Ar negirdi, kaip šaukia Kruoja?
Kaip Mūša plaka bangele?
Ar nematai? Žilvičiai moja –
Sugrįžti kvečia jie tave.
Takelis pievos toks minkštutis,
Ant smilgų drebanti rasa.
Ateiki parugėj pabūti –
Čia praeitis brangi visa.
Net akmenys čionai švelnučiai,
Ražienos kojų tau negels...
Čia tik vasariai vėjai pučia,
Sūpuodami šakas obels.
Ateik ir būk laiminga fėja.
Kvatoklė iš anų dienų...
Sugrįš ir tie, kurie išėjo
Ieškoti lobių svetimų...
