Naujausios
Gal laikmetis, ta terpė, kurioje augo, brendo autorius, lėmė, kad, mano nuomone, Aleksandrui artimesnė transcendencijos samprata, aptariama egzistencializmo filosofijoje, pavyzdžiui, K. Jasperso, M. Heideggerio, kurie kalba pirmiausia apie asmenybės perėjimą prie autentiškos egzistencijos, vadinamosios tikrosios laisvės.
Galvodamas apie būties ir buities santykį A. Ostašenkovo kūryboje, nuklydau į tą laiką, kai spaudai rengėme Linkuvos šviesuolės Stanislavos Lovčikaitės knygą „Tarp būties ir buities“ (2008). Ilgai tada diskutavau su autore, kuris žodis rašytinas pirmasis. Ji pasakė tvirtai ir aiškiai – „Būtis turi būti pirma“. Jai artimesnė buvo transcendencijos samprata, aptariama religijos filosofijoje, kurioje transcendencija tapatinama su Dievu, o krikščioniškojo mokymo šauklys šv. Tomas Akvinietis pabrėžė, kad Dievas yra visoje kūrinijoje, bet nesutampa su ja ir yra iki galo nepažinus.
Mano galva, Aleksandro albume „Atminties vieškeliai“ nuo buities, kasdienio gyvenimo, miesto asmenybių portretų eita prie Būties, o pristatomame albume „Kelias į atmintį“ akivaizdžiai vyrauja Būtis. Autorius aiškina: „Būties namuose mes viliamės apgyvendinti praeities blyksnius, asmeninių patirčių susiliejimus su bendra atmintimi. Tolimi prisiminimai, lyg tirštas ir sunkus rūkas, skiria mus nuo vidinių pasikeitimų, tampa sielos kelione, įkūnyta materijoje. Gyvenimas Laiko glėbyje atsisveikina su būties tyla, palieka mums savo planus, svajones, išmintį, klaidas...(...) Atmintis užpildo atsivėrusias būties properšas... Laikinai...“
–-
Ar Aleksandras savo kūryba yra išskirtinis, vienišius? Nori nenori, nejučia ieškai autoriaus darbų ryšio, bendrumų su kitais lietuvių fotomenininkais. Kas bendro tarp Aleksandro ir kitų, su kuo jį gali lyginti, nuo kurio laipto jis atsispyrė? Stebėdamas anksti palikusio gyvųjų pasaulį, nespėjusio atsiskleisti talentingo fotomenininko Adaukto Marcinkevičiaus (1936–1960) palikimą, randi ir įsitrauki į bendrą jo ir Aleksandro meninės ir dokumentinės kūrybos paieškų lauką, fiksuoji filosofinės fotografijos žymenis.
Tiesa, Adauktas gyveno tik privalomo socialistinio realizmo išpažinimo metu, jam reikėjo labiau pasitelkti Ezopo kalbą, Aleksandrui teko lemtis gyventi dviejų istorinių lūžių periodu, bet juos, mano nuomone, sieja bendri kūrybos vardikliai: vaizdo prasmės, asociacijų paieškos, impresiškas tapybiškos faktūros pasitelkimas.
Abiejų menininkų darbai iškalbūs savo lakoniškumu, tik jiems būdingais rakursais, šviesomis, šešėliais. Akcentuočiau dar vieną jų jungtį – kalbėti apie kelionę į Amžinybę, transcendenciją atvirai to nesakant, nevartojant žodžių Dievas, Dangus, Amžinasis gyvenimas. Abiejų darbai alsuoja susikaupimu, kažkur viršum tvyrančia neišvengiamumo nuotaika. Štai A. Marcinkevičiaus parodoje, kurią 2016 metais organizavo Nacionalinė dailės galerija, krito į akis net pats parodos eksponavimo kodas: atviro gedulo nuotaikos, tamsios sienos, laidotuvių vainikų užrašai... Atvira, bet pagavu.
Įdomu lyginti ir dar vienu rakursu – mieste ir kaime gimusius, gyvenusius, brendusius menininkus. Aleksandras – miesto vaikas, taigi jo skalsią kalboms fotografiją, tapybiškos kompozicijos paieškas, kartais atvirai dirbtinai surežisuotą „miesto peizažą“, žolelės ar gėlelės įsispraudimą betono ar asfalto įtrūkime gali lyginti su kito mūsų fotografijos klasiko Algimanto Kunčiaus peizažais, atkeliavusiais iš vaikystės Žiemgalos krašto.
Rodos, visai skirtingi autoriai, o kažkas lyg verčia juos lyginti. Kas? Ogi reminiscencijos, nuklydimai į pri(si)minimus, Aleksandro ir A. Kunčiaus kai kuriuos albumus sieja panašus filosofinis požiūris į kasdienybę, ypač tai pasakytina apie A. Kunčiaus 2012 metais pasirodžiusį albumą „Reminiscencijos“ (1976–1985). Įdomu, kad Vilnių prisijaukinęs menininkas A. Kunčius net pastarojo metų darbuose vaizduodamas didmiesčio peizažą, fiksuodamas vieno sostinės mikrorajono debesyną, išsaugojo tą paslaptingąjį, romantizuotą žvilgsnį, „paveldėtą“ iš Pakruojo apylinkių. Gyvenimo branda, amžėjimas nejučia kviečia kalbėtis apie transcendenciją...
–-
A.Ostašenkovas savo kūryba bando atsakyti į klausimus, nuo kur, kada, kaip prasideda mūsų kelias į atmintį. Tie klausimai ir atsakymai – filosofiniai, egzistenciniai. Juos bandai rasti ant antkapio, išblukusio portreto paminklo akmenyje, nuluptos ar iškritusios nuotraukos jame, čia pat ir laiko rūdžių neatlaikęs kapų kryžius. Į atmintį einama nuo sieninio kalendoriaus sukauptų atminčių, per drumstus debesis, nežemiškus bonaventūriškus mįslingus ūkus.
Albume gausu detalių, menančių (į)vykusius, (nu)gyventus gyvenimus: nukritusi spintelė, drabužių kabykla, kažkada duoną kepusios krosnies žiojėjančios ertmės, tuštumos, aprūkusios juodumos, visiems pažįstamas iš vaikystės tolių ir mokyklinių sąsiuvinio lapų atkeliavęs išlankstytas lėktuvėlis...
Nors albume pateikiami darbai yra vientisi, jaučiamas Aleksandro siekinių vientisumas, autorius lyg ir bandė darbus suskirstyti į keletą dalių: „kelias į atmintį“, „tylos kambarys“, „atminties upė“. Visas jas vienija detalės: molyje įspausti pėdsakai, sudūlėję senų statinių rąstai, paslaptingi paparčiai, užsilikusi kabykla, išlikęs vaikiškas žaislas, primenantis čia vykusį erzeliavimą, trobesių liekanos su nežinia kaip išlikusiu ant sienos čia gyvenusių šeimininkų portretu. Simboliškas kieme begulįs lagaminas – kažkas iškeliavo be jo... Čia ir autobusų stotelė, kurioje nebesustoja autobusai, čia ir stulpas su nutrauktais laidais, kuriais nebeteka elektra, čia ir apleistos pašto dėžutės, į kurias niekas niekam nebeatneša laiškų.
Esti darbų, kuriuose įžvelgi dabartinių realijų, geopolitinių paralelių – sename stalčiuje greta guli socialistinių laikų ordinas, o greta – nacių riterio kryžius, dar kitoje fotografjoje stalčiuje guli Nukryžiuotasis, kurio niekas gal nedrįso sunaikinti.
Aleksandro regėjimus ir jo darbuose užfiksuotą Laiko kismą prasminga lyginti su A.Tarkovskio filmais – „Veidrodis“, „Stalkeris“, „Nostalgija“. Per toli? Tada galvokime apie V. Mačernio „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ ir jo „dūžtančias gyvenimo formas“...
–-
Pristatomam albumui solidumo suteikia ir palydimieji autoritetingų autorių straipsniai. Agnė Narušytė, viena ryškiausių mūsų dienų meninės fotografijos kritikių, savo straipsnyje „Iš gelmės“ kalba apie Aleksandro kūrybos ženklus – efemeriškus atminties blyksnius, Atminties upes, fotolakštuose užfiksuotas tikrovės liekanas, ji ieško atsako, kaip autorius, besileidžiantis į atminties „užkaborius, platybes, labirintus ir dykras“, nejučia į tą kelionę įtraukia ir jo darbų stebėtoją, vertintoją: „Žiūrėdama į jo fotografijas ten keliauju ir aš – jo išgyventos praeities liudijimai tampa ir mano atmintimi“. Savo straipsnyje ji pasitelkia Henri Bergson, Gilles Deleuze, Elizabeth Grosz, Philip Zimbardo įžvalgas. Suprask, jei nori geriau pažinti Aleksandro kūrybą, studijuok šių autorių tekstus.
Tomas Pabedinskas publikacijoje „prisiminimai apie ateitį“ kalba apie Aleksandro nuoseklumą plėtojant atminties, amžinybės temas. Kita vertus, jis argumentuotai aptaria, kuo autoriaus žvilgsnis į žmogaus būtį ir jo santykį su istorinėmis realijomis išsiskiria iš kitų 9-ojo dešimtmečio pradžioje vyravusios „nuobodulio estetikos“ autorių.
T. Pabedinskas akcentuoja, kad Aleksandro „atminties darbas“ niekada nėra baigtas. Pasak kritiko, Aleksandras darbuose tiesia atminties kelio ėjimą dviem kryptimis – į praeitį ir ateitį, „kurioje nebūtis laukia ir paties prisimenančio subjekto. Šioje perspektyvoje netgi dabartis patiriama jau kaip prisiminimas, kaip nuolat prarandama akimirka ir melancholijos objektas“.
Pabrėždamas A. Ostašenkovo darbų nuoseklumą, tęstinumą, profesorius Gintautas Mažeikis palydimajame albumo straipsnyje „Ilgas kelias į svetimą ateitį“ kalba apie egzistencinę atmintį, apie Aleksandro darbų sąsajas su A. Tarkovskio kūryba, išskiria šiauliečio darbų pesimistiškumą ir melancholiškumą. Pasak filosofo, „Ostašenkovo fotografija yra egzistencinė: svyruojanti tarp čia būties rūpesčių, šalia būties užuojautos ir anapus būties regėjimo“.
–
A. Ostašenkovo naujasis albumas – nelinksma, mąsli kelionė į atmintį. Jo fotografijos – išgyventos, užrašytos jausmais, išgyvenimais, gyvenimo patirtimi. Tik Aleksandro plunksna ne ta, kuri užfiksuota paskutinėje albumo fotografijoje. Jo plunksna – fotoobjektyvo ieškiklis, prisodrintas širdies išgyvenimo, patirties ir kalbantis gal labiau apie egotranscendenciją, kur tvyro Laikas, Erdvė ir tavo santykis su tave supusiu ir tebesupančiu Gyvenimu. Žemiški ir prasmingi Aleksandro žodžiai: „Gyvenimas – laiko blyksnis, kuriame mus kažkas prisimena...“
