Naujausios
Ar jau turi „šipkartę“?
Budrių šeima iš Biržų apskrities: dvidešimt aštuonerių Pranas, dešimtmečiu vyresnė jo žmona Albina ir jų dukra Valerija bei jaunėlis sūnus Leonas pagal 1929 metų balandžio pabaigoje sudarytą Laivakortės kontraktą turėjo iš Lietuvos išvykti į Kanados pietuose esantį Vinipego miestą. Geležinkeliu iki uosto, trečiąja klase garlaiviu iki Amerikos pakrantės ir tokios pat klasės Amerikos – Kanados geležinkelio vagone iki Vinipego.
Budriai į kelionę išsiruošė neapdraudę bagažo, o laivakortė šeimai kainavo 4 600 litų.
Stasys Totaris Kaune veikusiame išeivybės biure „Susisiekimas“ 1929 metų sausio 20 d. įsigijo greitojo laivo „Cap Polonio“ atviruką, kurį išsiunčia savo artimiesiems į Ubiškių kaimą Biržų apskrityje: Sudiev Jonius / aš jau iš Kauno pradėsiu toliau stumtis juo, gal gausiu šiandien Vokietiją matyti. Šituo laivu išveža iš Lietuvos apie 400 žmonių į svetimas šalis. Sudiev Joniuk ir Olia sesute / Stasys Totaris.
„Pats perskaityk ir kaimynams pasakyk“ – skelbia Šiauliuose įsikūrusios Prancūzų linijų susisiekimo biuro reklaminis atvirukas. Iš Šiaulių veža į Ameriką, Kanadą, Kubą, Australiją, Palestiną... ir kitur. Laivai išplaukia du kartus per savaitę. Leidinio įžanginiame straipsnyje (autorius – Jonas Nekrašius) teigiama, kad 1918–1940 metais iš Lietuvos svetur iškeliavo per 100 tūkstančių žmonių. Išeivybės biurai veikė Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.
Ar jau turi „šipkartę“ (taip vadintos emigracijos laivakortės) – nelinksmai juokauta prieškario Lietuvoje.
Gerbiama panele mokytoja pranešu jums, kad aš jau plaukiu šiuo laivu per jūras. Gut bai, reiškia Sudiev, – iš garlaivio rašė Mis M. Bornauskienė. Geresnio gyvenimo, svajonės link.
Kodėl Pocytė nevažiavo?
Geresnio gyvenimo, svajonės link. P. Kaminsko kolekcijoje saugoma turbūt tipiška lietuvių emigrantų fotografija, siunčiama į gimtinę. Savas automobilis – daugeliui tėvynainių Lietuvoje neįgyvendinama svajonė, o Amerikoje – tik panorėk. Jauna moteris, sėdinti prie vairo, turbūt užjūryje jau prakutusi, gal sėkmingai ištekėjusi jauna moteris. Žinutė kitoje nuotraukos pusėje:
Štai kuo Pocytė būtų važinėjusi po Ameriką, dabar pasiliko amžina durne. Mislino kitaip gi laimės, kad anksčiau apsives. Dabar mažu neturi nė juodbėriuko, su kuo nuvažiuoti iki Šiaulėnų, pėsčia eina. (Kalba šiek tiek sunorminta – red. past.)
Kodėl Pocytė nevažiavo? Šis klausimas – jau ne tik retorinis, tačiau ir iliustruojantis to meto emigrantų mąstyseną, pasaulėjautą. Ir kiti knygos skyrelyje „Lietuviai emigracijoje“ pateikti tekstai po atvirukais ar nuotraukomis yra ir emocionalaus, nuoširdaus bendravimo pavyzdžiai, ir kasdieninio gyvenimo autentiški faktai iš šeimų istorijos knygų bei papildo lietuviškos emigracijos archyvą.
Gerbiamas Dėde! Linkėjimai iš tolimo krašto. Dabar vaikštau po tą miestą; nors didelis, bet Kražiai atrodo geriau.
Pranciškus.
Pranešu Tamstai, kad aš esu Afrikoj, nes aš pastojau į svetimšalių legioną penkiems metams. Daugiau turbūt negrįšiu į Lietuvą.
Legioner Paul Rakusin.
Skrendam į Lietuvą
Gali būti, kad iš daugybės knygoje publikuojamų įvairių kolekcijų eksponatų, patiems kolekcininkams vertingiausi lietuvių lakūnų, Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus, Stasio Girėno ir Felikso Vaitkaus į Lietuvą atskraidinto pašto specialūs vokai. Jie publikuojami skyrelyje „Išeivijos lietuvių paštas ir laiškai“.
„Norėdamas surinkti trūkstamų lėšų skridimui per Atlantą, S. Darius nutarė gabenti paštą iš JAV į Lietuvą. Apie tai jis pranešė 1933 m. sausio 11 d., kalbėdamas per Čikagos radiją“, – knygos įžanginiame straipsnyje rašo J. Nekrašius. Buvo išleisti sunumeruoti vokai.
Rašoma, kad, lakūnams žuvus, Lietuvos pasiuntinys Berlyne Jurgis Šaulys maišą su korespondencija atvežė į Kauną. „Pagerbiant lakūnų atminimą korespondencija pažymėta neapibrėžtu keturių eilučių antspaudu: „Nugalėję Atlantą / Didvyriškai / Žuvo Lietuvos / Garbei“.
Leidinyje pateikta 11 S. Dariaus ir S. Girėno atgabentų ir 8 F. Vaitkaus atgabentų pašto vokų.
15 knygos potemių
Emigracijos, gyvenimo svetur tema – labai plati, knygoje pateikiami kolekcijų eksponatai suskirstyti į 15 potemių. Nors tai ir gerokai susmulkina pateiktą informaciją, bet, manau, nesumenkina leidinio vertės. „Išeivybės biurai Lietuvoje“, „Lietuvių emigrantų kelionės laivais“, „Užsienio lietuvių draugijos ir organizacijos“, „Išeivijos lietuvių paštas ir ženklai“, „Įvairūs vertybiniai popieriai, blankai“, – dalis leidinio potemių, rodančių, kaip tautiečiai keliavo už jūrų, kaip ten įsitvirtino, dirbo ir poilsiavo.
Išleista 30 numeruotų knygos egzempliorių. Knygoje publikuojami eksponatai iš 45 privačių ir Pasvalio krašto bei Šeduvos krašto muziejų kolekcijų.
