Naujausios
„Lietus Amsterdame“ – įtempto siužeto kriminalinis detektyvas-istorinis romanas, iš šių dienų nukeliantis skaitytoją į Antrojo pasaulinio karo pradžios Lietuvą, į Liepkalnio miestelį, kur užsimezga kūrinio drama. Didelis kamuolys siužetinių virvelių, kurias išnarpliojęs autorius suriša į vieną.
Vartydamas mirusio tėvo albumą jaunas žurnalistas atranda nuotrauką iš lietingojo Amsterdamo. Kodėl Amsterdamas, kas tas dviratininkas, krepšyje vežantis katiną? Dar jo akį patraukia ir rajono laikraščio iškarpa, kurioje – straipsnis „Partizanas Saliamonas Kacas lankosi tėvynėje“. Sūnus žino, kad velionis tėvas nemėgo žydų, tad kodėl iškirptas ir saugotas būtent straipsnis apie žydą raudonąjį partizaną?
Atmintyje liko tėvo žodžiai: „Jie visada buvo ir bus penktoji kolona, todėl lietuviai ir keršijo jiems prasidėjus karui, o dabar mus kaltina.“
Taip – tai knyga apie Holokaustą Lietuvoje. Saliamonas pirmosiomis karo dienomis mina dviračiu į Liepkalnį pas tėvus. „Universitetas galutinai tavo sąmonėje įtvirtino lietuvių kalbą – ja šnekėjai ir sapnuose“, – pristatomas Kacas, kurio laukia šeimos žūtis, išsigelbėjimas, žydų policininko uniforma gete ir keršytojo dalia.
Romano veiksmas rutuliojasi karo ir pokario Lietuvoje, Pietų Amerikoje ir Amsterdame. Žydšaudžiai, partizanai, žydų gelbėtojai, stebėtojai ir tragiškos praeities tyrėjai. Tema, kurios „sveiko proto lietuviai“ vengia.
„Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atskirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas“, – rašoma knygos anotacijoje.
„Lietus Amsterdame“ – „kietai“ sukaltas detektyvas, kuriame nieko nėra nereikalingo – kaip klasikiniame spektaklyje: jei ant sienos kabo šautuvas, vadinasi, kažkada jis iššaus. Nors tema ir sunki, bet knyga lengvai skaitoma, įtraukianti. Romanas ypač rekomenduotinas tiems, kuriems Holokaustas yra nežinoma žemė, bet apie tai nori daugiau sužinoti, suprasti, tačiau istorijos tomų nedrįsta atsiversti.
Iškalbinga, „lemtinga“ ir buvusio šiauliečio, žinomo žurnalisto Ričardo Jarmalavičiaus nuotrauka ant knygos viršelio. V. Bartasevičius šių eilučių autoriui pasakojo, kad būtent ši fotografija, daryta mobiliuoju telefonu ir pasauliniame konkurse laimėjusi pagrindinį prizą, tapo kūrinio siužeto rišamąja medžiaga. „Senis, kaip ir katinas, nesidairė į šalis, nunarinęs galvą, atrodo, spoksojo į ratus. Vos vos lynojo, bet grindinio plytos pamažu drėko.“
Knygą išleido leidykla „Alma littera“, redaktorė Sigita Bertulienė, dizainerė Lina Lingienė.
Istorinės tiesos nutylėjimai kenkia visuomenei
Kalbiname knygos autorių Valdą Bartasevičių.
– Valdai, kodėl Jus sudomino Holokausto Lietuvoje tema?
– Holokausto tema susidomėjau prieš gerus du ar net tris dešimtmečius, kai ėmiau iš Grigorijaus Kanovičiaus ir Tomo Venclovos kelis interviu „Lietuvos rytui“, taip pat rašydamas į komentarų skiltį.
Kai nutikdavo tokie atsitikimai, kaip, pavyzdžiui, triukšmas dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo Vilniuje ar dėl „generolo Vėtros“ atminimo lentos ant Vrublevskių bibliotekos sienos (beje, situacija puikiai žinoma ir šiauliečiams, susidūrusiems su tokiu pat konfliktu), parašydavau komentarą. Taip pamažu įsitraukiau į šią temą.
– Knygoje šmėsteli ir kelios istorinės asmenybės. Kiek Jūsų knyga istoriška ir kiek asmeniška?
– Personažas žurnalistas Tomas šiek tiek autobiografiškas. Beje, Liepkalnis – mano amžinatilsį tėvo gimtinės Leipalingio prototipas. Asmeniškai iš artimųjų, pavyzdžiui, iš močiutės girdėtų pasakojimų apie žydų sunaikinimą nemažai panaudojau romane, aišku, literatūriškai juos įrėmindamas. Tačiau visos, net ir žiauriausios scenos nėra išgalvotos – jos pagrįstos arba girdėtais asmeniškais pasakojimais, kurių tikroviškumu nė kiek neabejoju, arba perskaitytos atsiminimų apie Holokaustą knygose. Perskaičiau ir kelias istorikų studijas apie šiuos įvykius.
Turiu prisipažinti, kad kurį laiką buvau patikėjęs „dviejų genocidų“ teorija, labai populiaria Atgimimo laikais, tikėjau, kad lietuviai keršijo žydams už 1940–1941 metų įvykius, kai neva daugybė žydų dalyvavo represijose prieš lietuvius. Imant interviu iš T. Venclovos jis mane „paprotino“ – faktais įrodė, kad tai mitas, sovietų ištremtų žydų procentas buvęs net didesnis nei lietuvių, nes daug jų priklausė turtingųjų klasei ir juos represuodavo kaip turtuolius. NKVD turbūt dirbo nemažai žydų, bet jie daugiausia būdavo atsiunčiami iš „plačiosios sovietinės tėvynės“ ir nieko bendra su litvakais neturėjo. Aišku, vienas kitas ir vietinis žydas pasidarbavo per represijas, bet jie sėkmingai pabėgo į Rusiją kilus karui, o išpyškinti buvo niekuo nenusidėję miestelių ir kaimų žydai. Ši mano požiūrio kaita atsispindi ir romane.
– Holokaustas – ne tik žydų tautos, mūsų bendrapiliečių tragedija, bet ir Lietuvos didžiausia praeito šimtmečio nelaimė, iki šiol sėjanti nesantaiką ir istorinį vištakumą. Kas Jums paaiškėjo parašius/rašant šią knygą ir kokią svarbiausią žinutę siunčiate skaitytojams?
– Knygos rašymas tapo ir mano Holokausto studija, nors nemažai žinojau apie tai jau imdamasis romano. Paskata ir buvo, kad Lietuvoje didelė žmonių dalis beveik nieko apie tai nežino arba žino mažai (jaunimas), kiti ir nenori žinoti, nes ši tema atrodo slogi, atstumianti, suveikia ir lietuvių – tik aukų, bet jokiu būdu ne budelių – kompleksas. Norėjau nors šiek tiek prisidėti plečiant suvokimą apie Holokaustą patrauklesne romano, ir dar kriminalinio, forma.
Žinutė skaitytojams gal kiek tiesmukai išsakyta paskutinėje romano scenoje, kur personažas Tomas atgailauja dėl to, kas nutiko Lietuvos žydams. Lietuvos vadovai jau atsiprašė žydų, bet daliai Lietuvos visuomenės tai labai nepatiko – prisiminkime kaltinimus Algirdui Brazauskui, kai jis tai padarė viešėdamas Izraelyje. Manau, visi lietuviai turi suprasti, kad mūsų politikai pasielgė labai teisingai, nes tai – vienintelis susitaikymo kelias. Ne tik dėl žydų, bet ir dėl mūsų pačių – liberalios demokratinės visuomenės kūrimui labai trukdo istoriniai nutylėjimai, iškraipymai, nenoras, kad ir labai nesmagiai istorinei tiesai pažvelgti į akis. Tokios nuostatos tik kursto visuomenės nepakantumą, pyktį kitaip manantiems, savikritikos stoką.
––
Knygos „Lietus Amsterdame“ pristatymas įvyks Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje spalio 17 d.
–
V. Bartasevičiaus parašytos ir parengtos knygos
1. Likimo vardas Lietuva. – Valdo Adamkaus, tada dar tik kandidatavusio į prezidentus, atsiminimų apie visą savo gyvenimą knyga. (Išėjo du leidimai, antrasis kiek praplėstas.)
2. Vilties kelias. Verslininko Juozo Kazicko ir jo žmonos Aleksandros atsiminimai (lietuviškai išėjo trys leidimai).
3. Be nutylėjimų. – Pirmosios V. Adamkaus kadencijos dienoraščiai ir komentarai.
4. Paskutinė kadencija – antroji V. Adamkaus kadencija.
5. Pareigos, kurios nesibaigia. – V. Adamkaus pasakojimas apie gyvenimą ir veiklą baigus prezidentavimą.
6. Alvydas Sadeckas Valdas Bartasevičius. Iš kriminalisto gyvenimo.
Detektyvai (pasirašyti Valdo Barto trumpiniu).
1. Valdas Bartas. Vorų šokis.
2. Valdas Bartas. Mirtis Nidoje.
3. Valdas Bartas. Mirtina meilė.
4. Valdas Bartas. Spąstuose.
5. Valdas Bartas. Lietus Amsterdame.
