Istoriją ir nūdieną liudija Vytauto Didžiojo ir Birutės atminimo ženklai

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Istorikas Jonas Sireika skleidžia žinią apie istorinės atminties ženklus: „Man tai būdas prisidėti prie lietuviško patrioizmo stiprinimo“.
Šiaulietis istorikas Jonas SIREIKA vasarą keliavo po kraštą, išsikėlęs tikslą prisiminti ir kitiems priminti legendinių tautos asmenybių – Vytauto Didžiojo ir jo motinos Birutės – įprasminimo ženklus Šiaulių apskrityje. Mūsų krašte yra išlikę pirmieji Lietuvoje jiems pastatyti paminklai. Burbiškio dvare (Radviliškio r.) Vytautui Didžiajam paminklas stovi jau 110 metų.

Su „Šiaulių kraštu“ istorikas dalijasi žiniomis ir akcentuoja, jog istorinės atminties ženklai ne tik liudija tautos praeitį, bet ir padeda susivokti, kas esame. Su nerimu jis kalba apie tendenciją tautos istoriją stumti į šoną.

Be patriotizmo nėra dvasinės stiprybės

– Kas paskatino tokiai tikslingai kelionei po kraštą?

– Kaip istoriką mane domina tautos atminties ženklai, jų įprasminimas paminklais. Dabartinė situacija, baisus karas Ukrainoje taip pat turėjo įtakos. Daugelį žmonių ir tautų tokie įvykiai skatina domėtis savo praeitimi, susimąstyti apie tautinio identiteto dalykus. Ukrainiečiai tik dabar galutinai susiformavo kaip tauta.

Man, istorikui, pasidarė įdomu pasižiūrėti, o kaip yra Lietuvoje? Ypač tai, kas susiję su Vytautu Didžiuoju (Lietuvos valstybę jis valdė nuo 1392 metų iki mirties 1430 metų spalio 27 d., 1430 rugsėjo 8 dieną turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi, bet karūnavimas taip ir neįvyko, nes iš senosios Vokietijos imperijos jos valdovo Zigmanto sprendimu delegacijos, per Lenkiją Vytautui ir jo žmonai Julijonai gabenusios karūnavimo dokumentus ir karūnas, buvo sulaikytos).

Savivaldos istoriją tyrinėdamas susidūriau su išskirtiniu Vytauto mirties 500 metinių minėjimu 1930 metais ir Vytauto paveikslo kūrimu. Iš tiesų, Vytauto tikrojo paveikslo niekada nebuvo. Dailininkai jo nebuvo pavaizdavę. 1930 metus paskelbus jubiliejiniais Vytauto metais, jo paveikslas buvo nešiojamas per visą Lietuvą, per miestus, miestelius ir kaimus. Su garbės sargyba nešiojo įrėmintą, padidintą skulptoriaus Petro Rimšos sukurto jubiliejinio medalio Vytautui atvaizdą.

1930 metais ir Šiauliuose Vytauto paveikslo sutikti tūkstančiai žmonių buvo susirinkę į Turgaus aikštę, ji dabar pervadinta į Prisikėlimo aikštę.

1930–1938 metais vyko ir paminklų Vytautui statymo vajus.

Man norėjosi į tuos įvykius pažvelgti ne per raštų tekstus, o per tuos atminties ženklus, pamatyti, kur jie yra ir kaip šiandien atrodo, ir tą žinią skleisti. Skatino noras sudominti žmones istorija, dalijausi feisbuke aplankytų paminklų vaizdais. Dabartiniam jaunimui labai svarbu vaizdas, svarbiau nei tekstas.

Man tai yra būdas prisidėti prie patriotizmo skatinimo. Šiaulių universitete dėsčiau įvairias istorijos disciplinas, pagrindinė buvo senovės istorija. Savo paskaitomis mažai prisidėjau prie lietuviško patriotizmo skatinimo, dėl to jaučiu sau priekaištą – ką padariau, kad būtume labiau patriotiški, labiau susipratę?

Išbandymams turime būti pasirengę ne tik kariškai, fiziškai, bet ir dvasiškai. Toks laikas, kad turime susivokti, kas esame ir kuo norime būti kaip tauta.

Vytautas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovas, ir Birutė, Vytauto motina, yra tautos simboliai. Per juos greičiausiai gali susivokti, kas pats esi. Kad esi lietuvis, kad esi tų žmonių darbų paveldėtojas. Ypač dabar reikia turėti aiškią poziciją mums visiems.

Paprastai aš renkuosi aplankyti vietovę, kurioje yra kultūros paveldo objektų, atminties ženklų apie svarbius įvykius, kuri pasižymi iškiliais arba originaliais žmonėmis, taip pat gamta. Lauksodis (Pakruojo r.) buvo tam tikra išimtis, nes labai norėjau pamatyti paminklą Birutei, kurio pastatymas tam tikra prasme yra išskirtinis, simbolinis moderniosios Lietuvos istorijos įvykis, moterų išsilaisvinimo ir įsiliejimo į visuomeninį, politinį, kultūrinį gyvenimą ženklas.

Paminklai ir aikštėse, ir kapinėse, ir kryžkelėse

– Kokie paminklai Vytautui yra išlikę mūsų krašte, kuo jie ypatingi?

– Mano duomenys nėra galutiniai, bet kiek domėjausi, Šiaulių apskrities teritorijos ribose, yra išlikę 10 paminklų Vytautui – ko gero daugiausia iš visų Lietuvos apskričių. Bent jau galime sakyti, kad mūsų kraštas buvo vienas iš pirmaujančių per didijį paminklų Vytautui statymo vajų 1930–1938 metais.

Iš tų 10 paminklų trys yra klasikiniai: Vytautas pastatytas ant pjedestalo, parodytas kaip valdovas, su galios ženklais, kalaviju. Kiti – kitokių formų.

Įdomu, kad mūsų krašte yra pirmasis Lietuvoje pastatytas paminklas Vytautui – dar 1912 metais, caro laikais. Jis klasikinės formos ir restauruotas iki šiol stovi Burbiškio dvaro parke, autorius architektas Kazimieras Ulianskis. Statė dvaro savininkas, lenkų kilmės bajoras Mykolas Baženskis – tai irgi įdomus faktas. Vadinasi, buvo Vytauto Didžiojo gerbėjas. Jam didelės įtakos padarė romantiko Adomo Mickevičiaus, šlovinusio Lietuvos praeitį, kūryba. Caro laikais viešoje vietoje tokio paminklo nebūtų pastatę, o privačiame dvare sumanė ir pastatė ir valdžia nieko nedarė, kad jį nugriautų.

Tarpukariu Vytautui pastatytas įspūdingas betoninis reljefinis 4 metrų aukščio paminklas Viekšniuose, kurie anksčiau priklausė Akmenės r. Įspūdingas betoninis klasikinis Vytauto paminklas su bareljefais yra Juodeikiuose (Joniškio r.) Jis suprojektuotas liaudies menininko Antano Šaulecko, bet atrodo tarsi profesionalaus skluptoriaus sukurtas. Pastatytas prie Žagarės-Kužių ir Jankūnų-Martyniškio kelių sankryžos.

Verta pamatyti Lygumuose (Pakruojo r.), miestelio aikštėje, pastatytą gelžbetoninį paminklą Vytautui. Projekto autorius – legendinis Šiaulių dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Retas atvejis šio menininko kūryboje, nes skulptoriumi jis nedirbo. Šis monumentas dabar atrodo gana griozdiškas, bet ne tai yra svarbu.

Mane nustebino, kad Vytautui paminklas pastatytas Šaukėnų (Kelmės r.) kapinėse. Parodė man šį paminklą kapines prižiūrintis žmogus, išmanantis, kas kur yra. Tada pirmą kartą sužinojau, kad Vytautui paminklai yra ir kapinėse, lyg ten jis būtų palaidotas. Paminklas didelis, įspūdingas, iš akmens.

– O kokia Birutės paminklo Lauksodyje istorija?

– Istorija išskirtinė, tai pirmasis paminklas, pastatytas Lietuvoje pagoniškajai Birutei, o statė jį katalikių moterų draugija.

Kai 1930 metais pagerbti kunigaikštį Vytautą ir statyti jam paminklą nusprendė Bardiškių kaimo (Pakruojo r.), esančio už poros kilometrų nuo Lauksodžio, vyrai, Lauksodyje veikusio Lietuvių moterų katalikių draugijos (LKMD) skyriaus moterys susirūpino: kodėl tik Vytautas pagerbiamas, o jo motina, kunigaikščio Kęstučio žmona Birutė lieka šešėlyje?

Jos ėmėsi gana drąsios iniciatyvos, rūpintis paminklu Birutei, nes Birutė buvo pagoniškos Lietuvos valdovo Kęstučio žmona pagonė (pagal tautos pasakojimą – iš pradžių vaidilutė).

Lauksodžio bažnyčios klebonas, suvokdamas tautos pagarbą kunigaikštienei Birutei, neprieštaravo. Labai veikli Lauksodžio LKMD skyriaus valdyba sugebėjo surinkti reikalingų lėšų ir kreipėsi į Žeimelio mokyklos mokytoją Antaną Nesavą, savamokslį skulptorių, jis jau darė Vytauto Didžiojo paminklo projektą Bardiškių kaimui.

A. Nesavas sutiko ir ėmėsi kūrybinio darbo. 1930 m. spalio 27 d. prie Linkuvos–Žeimelio ir Pašvitinio kelių sankryžos, ant aukšumėlės, pašventinti paminklo pamatai, o pats paminklas iškilmingai atidengtas 1931 m. rugpjūčio 16 d. Po pamaldų Lauksodžio šv. Aloyzo bažnyčioje žmonės atėjo prie paminklo, kurį pašventino kunigas Kurlianskis, o LKMD skyriaus pirmininkė E. Bernotienė perskaitė paminklo atidengimo aktą.

Buvo daug sveikintojų, prie kurių prisidėjo iš Lauksodžio apylinkių kilęs latvių žurnalistas ir visuomenės veikėjas, Rygos latvių ir lietuvių vienybės sąjungos laikraščio „Rygos balsas“ redaktorius A. Vronevskis. Sugiedota Lietuvos himnas, Birutės daina, sugrotas Savanorių maršas. Po iškilmingosios dalies organizuoti bendri pietūs po šimtamečiais medžiais (tikriausiai bažnyčios ar dvaro).

Tokiu būdu toli nuo Birutės gimtinės Palangos, žiemgalių žemėje, atsirado pirmasis, nors ir neprofesionalų darbo, monumentas vienai pirmųjų žymių Lietuvos moterų.

Iki šiol klasikinio paminklo kunigaikštienei Birutei, ištikimajai Kęstučio žmonai, jo šešių vaikų motinai, tikriausiai nužudytai kovų metu dėl valdžios Lietuvoje XIV a. pabaigoje, nėra. Palangoje stovi stilizuota Birutės statula, o Naujuose Trakuose – medinė Birutės, laikančios ant rankų Vytautą, statula.

Paminklas Birutei Lauksodyje – akivaizdus Lietuvos moterų sąmoningumo, aktyvumo ir savivertės prabudimo XX a. I pusėje faktas. Jos norėjo būti matomos, vertinamos ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

Įsivaizdavau, kaip anuomet pro Birutės paminklą važiuoja vežimais ūkininkai, koks turtingesnis ir mašina prarieda. Šalia, už kelių šimtų metrų, Lauksodžio bažnyčia, o čia ant kalvelės – Birutė. Kiti gal ir specialiai važiuodavo jos žiūrėti, juk buvo legendinė asmenybė.

Man atrodo, kad A. Nesavo sukurtas romantiškas paminklas Birutei daug labiau pavykęs, nei Vytautui Bardiškėse. Vytautas čia man panašesnis į valstietį su didiko rūbais ir ginklais, nei į valdovą.

– Kaip manote, kodėl paminklai Vytautui išliko nenugriauti sovietmečiu?

– Vytautas su Maskvos kunigaikščiais neblogai sugyveno, savo dukrą Sofiją ištekino už Vasilijaus, kuris tapo didžiuoju kunigaikščiu Vasilijumi pirmuoju. Vytauto dukra Sofija buvo palaidota Kremliaus teritorijoje stovėjusioje cerkvėje.

Dar kitas dalykas, Didžiajame Naugarde yra paminklas, statytas 1862 metais Rusijos valstybės tūkstantmečiui. To paminklo briaunose yra ir Vytautas, ir Algirdas, ir Kęstutis, ir Gediminas atvaizduoti. Dar iki sovietinių laikų buvo tokia koncepcija, kad ir Vilnius vienijo rusų žemes,o LDK – iš esmės buvo rusų valstybė. Sovietmečiu buvo tęsiama imperinė politika. Tad jeigu Didžiajame Naugarde to paminklo su Vytauto atvaizdu bolševikai nenugriovė, tai kodėl jo paminklus naikinti Lietuvoje?

Kita vertus, jais visai nesirūpino. Viena buvusi gruzdietė man pasakojo, kad Gruzdžiuose paminklas Vytautui sovietmečiu buvo visai apleistas, apaugęs krūmais ir piktžolėmis.

Pats ant kai kurių paminklų pastebėjau mažytes lenteles su užrašu „Liaudies dailės paminklas. Saugomas valstybės“. Atrodo, kad jos išlikusios iš sovietinių laikų, tai buvo gudresnių lietuvių, norėjusių išsaugoti paminklus, veiklos rezultatas. Matyt, tie vietos žmonės įtikino valdžios veikėjus, kad čia liaudies menas, o liaudis, kaip žinome, sovietų laikais oficialiai buvo gerbiama ir skelbiama, kad ji turi valdžią…

Be istorinės atminties gresia nutautėjimas

– Kaip šiandien elgiamės su paveldu? Ar paminklų vaizdas nerodo, kad jie būtų užmiršti?

– Aiškiai matosi, jog Birutės paminklui reikia restauravimo, pati statula ir jos pamatas aptrupėję. Aplink nupjauta tik žolė ir nuo kelio dar yra nuoroda apie paminklą.

Birutės paminklu nepasirūpinama, o Bardiškiuose Vytauto paminklas restauruotas. Du paminklai ir koks skirtingas požiūris: Vytautui – tvarkingas, o Birutei – kaip yra, taip. Birutė, aišku, ne Vytautas, bet Vytauto motinai ne mažiau pagarbos turėtų būti rodoma.

Iš to, ką mačiau, dauguma paminklų Vytautui nėra apleisti. Jie stovi miestelių aikštėse, daugiausia sutvarkyti: ar restauruoti, ar atstatyti. Tik vietos valdžios ypač tuo rūpinosi apie 1990–1993 metus, Atgimimo laikotarpiu. Dabar gal tai nebelaikoma labai aktualiu dalyku?

– Dėl istorinių paminklų statymo dabar diskutuojame metų metus ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir kitur. Kaip manote, kur glūdi priežastys?

– Turime demokratiją, bet ji dar nebrandi. Veikia labai daug interesų. Nesutarimų kyla ir dėl to, kad mūsų žmonės pasidarė visažiniai, nors iš tiesų yra daug nežinojimo ir nesupratimo. O politikai, planuodami savo ateitį, stengiasi žmonių neerzinti.

Šiauliai geriausias pavyzdys, kaip sunku susitarti. Ir pirmiausia nesusitariame, kokio paminklo norime? Tautos laisvei? Bet kaip ją išreikšti? Bandymų kažką kurti buvo, bet tikrosios nesutarimų istorijos nė nežinome.

Grupių interesų nesutapimas, kai kada gal ir kompentencijos ar istorinių žinių trūkumas – visa tai ir lemia. Ir kitose srityse tai matome. Be to, pas mus – ne Rusija, kur Putinas pasakė ir taškas. Pas mus pliuralizmas.

– Ar stiprėja istorijos pažinimas?

– Mūsų tapatybė priklauso nuo istorijos pažinimo, bet man atrodo, kad situacija blogėja.

Tokie sukrėtimai, kaip karas Ukrainoje, priverčia atsigręžti į tautos istoriją, didina domėjimąsi istorija. Bet jeigu žiūrėsime į pasaulines tendencijas, matysime, kad tautos istorija darosi vis mažiau svarbi.

Internete radau prof. Alfredo Bumblausko, kuris laikomas vienu iš didžiausių istorijos stulpų Lietuvoje, pasisakymą, jog visą dabartinę istorijos mokyklinę programą reikia išmesti. Mokytis, kas dabar aktualu, o ne Egipto faraonų istorijos.

Taigi, kam mums žinoti Kinijos istoriją ar šumerų (pirmosios civilizacijos pasaulyje) istoriją, kam reikia to bendro istorijos supratimo, būtino išsilavinusiam žmogui, žiūrėkim tik, kas šiandien aktualu. Tai pragmatinis požiūris. O gal galėtume jį vadinti ir vakarietišku požiūriu? Vertinti tik siauros srities specialistą, nors bendro išsilavinimo jam stinga?

Istorija pritaikoma pragmatiniams dalykams. Kaip tada galima suvokti savo tautą, jos praeitį, vietą ir vaidmenį bendrame Europos, pasaulio kontekste?

Man toks prof. A. Bumblausko požiūris atrodo abejotinas.

Bet visur stebima tendencija, jog istorija nėra svarbu, svarbu technologijos, IT. Kai pas mus suka galvą, ką į mokyklines programas įdėti, o ką išbraukti, tai pirmiausia nukenčia humanitariniai dalykai. Antikinės istorijos vidurinės mokyklos programose mažai belikę.

Kai nėra bendro humanitarinio išprusimo, labai lengvai plaunamos smegenys. Kai tautos istorija tampa nesvarbi, vyksta nutautinimas. Tada nėra svarbu, kur gyventi, stengtis, kad Lietuva klestėtų. Svarbu tik gyventi ten, kur materialiai gerai gali gyventi.