Naujausios
IŠSISKYRIMAS SUBRANDINO NAUJĄ KNYGĄ
Stasys TUMĖNAS
Žiemgalos dailininkui, pedagogui, mozaikininkui, kelių knygų autoriui, Šiaulių miesto garbės piliečiui Vitoliui Trušiui rugsėjo 16 d. sukako 77-eri. Ne jubiliejus, bet gražūs gyvenimo skaičiai.
Profesoriaus vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Pušalote. Kelis dešimtmečius V. Trušys savo kūryboje skelbia žiemgališkąsias tradicijas ir vertybes, aktyviai dalyvauja „Žiemgalos“ draugijos veikloje, daug metų kuravo kasmet vykstančius žiemgalių dailininkų plenerus.
Rugpjūčio mėnesį jo paskutinius darbus vertintojai galėjo pamatyti parodose Šiauliuose ir Pakruojyje.
1955–1961 metais V. Trušys studijavo Vilniaus valstybiniame Dailės institute. Daug metų jis dirbo Šiaulių universitete, buvo Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius. Nuo 1974 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Už mozaikų ciklą „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete (1974–1978) buvo apdovanotas respublikine premija.
V. Trušio kūrybos amplitudė labai plati: tapyba, freskos, mozaikos. Su tapybos ir akvarelės darbais dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Pastaraisiais metais V. Trušys daug rašo, nes, autoriaus teigimu, rašymas padeda praplėsti kūrybos ribas, geriau suvokti jo dailės kūrinius. 2006 m. pasirodė jo poezijos knyga „Už horizonto“, kurioje autorius grįžta į žiemgališkąją tėviškę.
V. Trušio poezija savita – joje vertintojas neras tradicinio rimavimo, poezijos nusistovėjusių taisyklių. Netradicinis eiliavimas – tąsa tapybos ir pastelių darbų – rupi, vyriška, nepataikaujanti, kartais skaudi.
Skaitydamas V. Trušio poeziją prisimeni linkuvietės Mokytojos Stasės Lovčikaitės žodžius: „Šiaurės Lietuvos dvasia negreita nei meilei, nei pykčiui, lėta ir sunki kaip arimų velėna. Tačiau joje jėga: jausmo gelmė ir pastovumas, gyvenimo išugdyta išmintis – lyg tos Mūšos sietuvos, prašalaičiui nežinomos ir neįžvelgiamos“.
2010 m. pasirodė V. Trušio knyga „Laikas virto akmeniu. Gyvenimo ir kūrybos proskynos“, kurioje autorius pasirinko drąsią ir intymią savo gyvenimo ir kūrybos atsivėrimo formą – savotišką dienoraštį, kurį pats autorius įvardijo proskynomis.
2011 m. V. Trušys netikėtai neteko žmonos Galinos. Jos mirtis subrandino mintį parašyti knygą „Užgeso mano Gabija“ .
Naujoji knyga – jautrus, skausmingas V. Trušio kalbėjimas su Galina, reflektavimas, išsakytas eilėraščiais, piešiniais, mirties žyme pažymėtomis žmonos paskutinių gyvenimo dienų dienoraščių ištraukomis.
Knyga rugsėjo 18 d. pristatyta skaitytojams Šiaulių universiteto bibliotekoje. Knygoje skaitytojas ras daug atsiminimų apie metus, praleistus vaikystės Pušalote, vėliau – Šiauliuose.
Daug kas vertintojui bus nauja, negirdėta arba primiršta. "Atolankų" skaitytojams siūlome profesoriaus knygos tekstus ALBERTAS ir VACIUKAS. Juose V. Trušys paskoja apie pamirštą šiandien šiauliečių dailės gyvenimo metraštininką Albertą Kivilį, kuris daug metų nuotraukose fiksavo tuometinio Šiaulių gyvenimo tėkmę.
A. Kivilis ne tik fotografavo, bet ir tapė, nors niekada nesiveržė į parodų sales. Po jo mirties giminaičiai palovėje surado ilgai ten gulėjusius darbus, kurie po truputį ateina į žiūrovų širdis, susilaukia pripažinimo.
Kitas knygoje pristatomas personažas – grafikas, monumentalistas Vaclovas Zigmantas, kurį V. Trušys, būdamas ŠPI katedros vedėjas, priėmė į darbą. Priminsiu, kad V. Zigmanto sgrafito technika atlikti kūriniai ir šiandien puošia Šiaulių ir Akmenės ligoninių interjerus.
KLODAI: Savo knyga V. Trušys ne tik įamžino savo žmonos Galinos atminimą, bet ir atvėrė primirštus Žiemgalos krašto ir Šiaulių istorijos klodus.
ALBERTAS
Albertas Kivilis – šiauliečių dailės gyvenimo metraštininkas. Jis nuotraukose fiksavo visą tuometinio mūsų gyvenimo tėkmę.
Draugystė prasidėjo pirmoje šiauliečių dailininkų parodoje „Aušros“ muziejuje ir nenutrūko iki pat Alberto gyvenimo pabaigos. Prisimenu jį su skandinaviška barzdele – trumpa, be ūsų; glotniais, į viršų sušukuotais plaukais. Trumpa nosis su šiek tiek prasiplėtusiomis šnervėmis. Dažnai besišypsančios, gal kiek ironiškos, lūpos. Tai svarbiausi jo portreto bruožai. Jis buvo labai draugiškas, visada paslaugus, niekada neprarandantis energijos, judrus, nekategoriškas. Albertas nebuvo baigęs jokių mokslų, tačiau mūsų kompanijoje, kur jis visada dalyvaudavo, buvo tikras filosofas – labai blaiviai vertino gyvenimą, atsiliepdavo į nūdienos aktualijas, turėjo aiškią nuomonę.
Jis su fotoaparatu lydėjo mus visur. Parodos, ekspedicijos, susitikimai, pasilinksminimai už stalo prie taurelės – visur dalyvaudavo Albertas.
Svarbiausia mums su Galina tai, kad jis užfiksavo mūsų reikšmingą gyvenimo įvykį – vestuves. Albertas fotografavo viską: dokumentų pasirašymą prie metrikacijos stalo, pirmos šampano taurės dūžį, linksmybes prie vestuvių stalo, šokių siautulį. Viskas įamžinta ne oficialiai sustačius vestuvių dalyvius į eilutę, bet gyvai, niekam nepozuojant. Iš tų nuotraukų sudariau albumą, kurį dabar dažnai pavartau ar parodau draugams.
Bėgo laikas. Albertas paliko Šiaulius ir Klaipėdoje pradėjo gyvenimą jūrininkų žvejybos laivyne. Apkeliavo daug pasaulio uostų. Grįžęs atostogų, aplankydavo savo draugus Šiauliuose. Atveždavo dovanų, suvenyrų, parodydavo fotografijų iš svetimų kraštų. Išėjęs į pensiją, Albertas pasiliko gyventi Klaipėdoje. Vienišas viengungis. Nežinojome, kad jis gyvenimo saulėlydyje pradėjo tapyti. Po jo mirties giminaičiai palovėje atrado daugybę pastelių. „Aušros“ muziejaus darbuotoja tuos darbus įrėmino ir surengė kelias parodas. Pirmiausia Šiauliuose, po to – Klaipėdoje, Pakruojyje. Man teko pristatyti jo parodas. Albertas labai mylėjo jūrą, todėl daugelyje pastelių nutapyti pajūrio vaizdai, Nida, žvejų sodybos. Keletas pastelių vaizduoja užsienio uostus.
Ne vienas dailininkas, kartais dar nesubrendęs kaip kūrėjas, rengia parodas vieną po kitos, bruka savo paveikslus į visas bendras ekspozicijas ne tik Šiauliuose, stengiasi prastumti dar labai žalią kūrybą į tarptautinę areną.
Tikra, nuoširdi kūryba, atėjus laikui, susiranda kelią į žiūrovų širdis, susilaukia pripažinimo, nesvarbu, kad paveikslai ateis į parodą, ilgai išgulėję palovėje...
Albertas mirė pakirstas sunkios ligos. Jis atgulė amžinam poilsiui Radviliškyje – iš čia buvo kilęs. Palydėjome mūsų Albertą į tą kelionę, iš kurios negrįžtama, kartu su Galina. Karste jis gulėjo toks pat rimtas, atrodė, lyg susimąstęs, kyšojo ta pati jūreiviška barzdelė...
Palaidojome žinomą fotografą, kartu paprastą ir nuoširdų tapytoją. Vieną jo pastelę, vaizduojančią pajūrį, saugau savo kolekcijoje.
Gyvendamas Šiauliuose, turėjau daug draugų, tačiau Albertas Kivilis išliko atmintyje kaip nuoširdus mūsų šiaulietiško dailės gyvenimo metraštininkas, vėliau atsiskleidęs pats kaip kūrėjas. Kas tada galėjo pasakyti, kad jis ne tik fotografas, bet ir tapytojas...
VACIUKAS
Įsteigus Šiauliuose dailės mokytojų specialybę, kasmet mūsų, dėstytojų, gretas papildydavo jauni dailininkai iš Vilniaus dailės instituto. Pas mus atvyko grafikas Vaclovas Zigmantas. Vien jo vardas ir pavardė, atrodė, tarsi atėję iš Lietuvos istorijos.
Mane aplankė – tuomet buvau naujai įsteigtos katedros vedėjas – patrauklus, tvarkingai apsirengęs jaunuolis. Ypač imponavo jo puošnūs marškiniai. Nedidelio ūgio, apvalaus veido, gyvų linksmų akių, judrus jaunuolis man iš karto paliko gerą įspūdį. Susitarėme susitikti prieš mokslo metų pradžią.
– Tada nuspręsime, kokią discipliną ir kuriam kursui dėstysi, – paaiškinau.
Per pirmuosius darbo mėnesius Vaclovu buvau labai patenkintas. Dirbo jis užsidegęs, išradingai. Dėstytojų kambaryje, kai per pertrauką ateidavo Vaclovas, visada būdavo linksma. Jis niekada nepristigdavo šmaikščių posakių, anekdotų. Jo dėstymu buvo patenkinti visi studentai.
Bėgo mėnesiai. Vacys pradėjo kelti mums rūpesčių. Dažnai į paskaitas ateidavo išgėręs. Pradėjo praleidinėti užsiėmimus, o kartais dingdavo kelioms dienoms. Turėjome jo atsisakyti.
Iš Vaclovo kūrinių, kuriuos pradžioje eksponuodavo mūsų parodose, galima buvo spręsti, kad jis – neeilinių gabumų. Apie jo kūrybą labai teigiamai atsiliepė jo diplominio darbo vadovas prof. J. Kuzminskis.
– Pas jus atvyksta labai gabus grafikas, – man kartą sakė profesorius.
Gabumai dar ne viskas, gabumus reikia puoselėti darbu, – tai patvirtina visi kūrėjai.
Vacys, išėjęs iš mūsų, ilgą laiką dar dirbo Šiaulių pagalbinėje mokykloje. Sekėsi jam gerai. Čia tais laikais mokytojavo kitas menininkas, t. y. dabar garsus kantri muzikos atlikėjas V. Stakėnas, kurį vaikai pravardžiavo Baseinu. Muzikantas ir dailininkas susibičiuliavo. V. Stakėnas nuosekliai kilo karjeros laiptais, Vacys vis labiau ir labiau klimpo į alkoholį. Be darbo jis visiškai nuklydo šunkeliais.
Gyveno mažame kambarėlyje priešais mūsų butą. Susitikdavome su juo kiekvieną dieną. Pas jį pradėjo lankytis abejotinos reputacijos žmonės. Vacys, prisimenu, bandė kovoti su savim. Paskutiniais metais įstatė į koridoriaus duris naują spyną – tikėdamasis užsibarikaduoti nuo neprašytų svečių. Bet alkoholikai ir narkomanai prasiskverbia pro bet kokias duris.
Manau, kad ir mūsų kaimynas tapo narkomanu. Jis ne kartą, atėjęs pas mus, baisiai kentėdamas, maldaudavo iškviesti greitąją pagalbą. Atvykę gydytojai jau žinojo jo kančių priežastis, suleisdavo morfijaus – Vacys apsiramindavo.
Vacys buvo draugiškas, linksmas, kol dar nebuvo pakąstas alkoholio ir narkotikų. Menu, mes, plaukdami baidarėmis Nerim, apsilankėme jo tėviškėje netoli Ruklos. Kaimo sodyba beveik glaudėsi prie upės. Pamatęs netikėtus svečius, tuoj paliepė motinai:
– Motin, pakasyk padus, – atseit atnešk iš kaimynų svečiams naminukės.
Visą dieną gėrėm namų gamybos gėralą. Aš, truputį paragavęs, atsisakiau, nes, pamatęs ant degtinės paviršiaus blizgančią melsvą plėvelę, bijojau apsinuodyti. Kiti gėrė. Pasirodo, nieko neatsitiko – liko gyvi.
Gyvendamas Šiauliuose, Vacys dar sugebėjo sukurti monumentalių darbų. Didelis (sgrafito technika) kūrinys puošia Šiaulių ligoninės interjerus. Išgražino sgrafitais Akmenės ligoninę. Tačiau darbas ligoninėse, spėju, dar labiau jį įklampino į narkotikus, iš kurių kelio atgal nebūna.
Vacio gyvenimo pabaiga ypač tragiška. Draugai jį rado negyvą savo butelyje. Išgulėjo negyvas, nuogas palindęs po sofa, gal kokią savaitę ar ilgiau. Kaimynai, pajutę kvapą, pranešė milicijai. Gydytojai konstatavo: mirties priežastis – narkotikų perdozavimas. Palaidojo jį ant Neries kranto.
Dabar mano atmintyje gyvas pirmos pažinties vaizdas. Gražus, tvarkingas jaunuolis su nėriniais papuoštais baltiniais, atvykęs dirbti ir kurti, atrodo, tebestovi prieš mane.
DĖSTYTOJAI: Šiaulių pedagoginio instituto Piešimo katedra, 1983 m. Grafikas V. Zigmantas – pirmoje eilėje, centre.
Menų fakulteto archyvo nuotr.
METRAŠTININKAS: Albertas Kivilis – Šiaulių dailės gyvenimo metraštininkas.
Šiaulių „ Aušros“ muziejaus nuotr.