Naujausios
Išparduota žiema
Vytautas KIRKUTIS
Vasarį tiek daug buvo visokių prekybinių žiemos išpardavimų, atrodo, kad šis metų laikas ne savaime praėjo, o buvo išparduotas. Tokie dabar laikai: jei perka, reikia parduoti, o jei parduodi, kas nors ir nuperka. Žiema pardavinėta su labai didelėmis nuolaidomis. Matyt, gerokai padėvėta arba nebemadinga pasidarė.
Bet ne apie žiemą šįkart mūsų dainos. Apie knygas. Apie vasario knygyną, kuris atveria duris Vilniuje, bet sukviečia visą Lietuvą. Skaitančią Lietuvą. Daugiau kaip 60 tūkstančių žmonių. Nežinau, kaip geriau rašyti: net tiek dar skaito ar tik tiek beskaito? Nors nė viena apklausa tiksliai ir neparodo, kiek knygos bičiulių iš tiesų yra.
Dabar dažniau skaičiuojamos knygos, o ne skaitytojai. Pasibaigus Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamai akcijai „Knygų Kalėdos“ paskelbta, kad surinkta 40 tūkstančių naujų knygų šalies bibliotekoms.
Kiekviena knyga turi magiškų galių traukti, žadinti smalsumą, kviesti ją atsiversti. Nuo pirmosios išspausdintos lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ (išleista 1547 metais). Nuo pirmųjų šios knygos lietuviškosios pratarmės „Knygelės pačios byla lietuvinykump ir žemaičiump“: „Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet/ Ir tatai skaitidami permanikiet“ (kalba netaisyta).
Tokia jau ji yra: ne krūmas, bet su lapais, ne marškiniai, bet susiūti, ne žmogus, bet šnekėti moka... Knyga, be kurios negalėtume išgyventi nė dienos. Abejojate? Ir aš abejoju, nes dar nė vienas nemirė nuo knygų bado ir nenutroško be šio žinių šaltinio.
Jei būčiau labai patiklus, turėčiau džiūgauti: valio, galų gale į mūsų savivaldybių tarybas po kelių dienų ateis apsiskaitę, knygas mėgstantys, literatūra besidomintys žmonės. Didelė kandidatų dalis savo autobiografijoje įrašė, kad knygų skaitymas, literatūra – mėgstamiausias jų laisvalaikio užsiėmimas. Labai noriu tuo tikėti... Jeigu kai kurie ir neskaito knygų, nors žino, kad toks laisvalaikis – su knyga rankose – gali būtų. O jei žino, gal kada pabandys, o pabandžius gal ir patiks...
Gal tikrai taip ir yra. Vakare, savaitgalį ima knygą ir skaito. Vasarį mačiau labai daug žmonių, kurių rankose buvo knyga. Atsitiktinumas? O gal teisūs deterministai, kurie teigia, jog kiekvienas įvykis pasaulyje yra iš anksto nulemtas kitų su juo susijusių įvykių ir jų grandinių? Taip pat ir mintys, ir pasirinkimai, ir veiksmai, ir knyga mūsų rankose.
Vasarį kiekvienas nusipirkom dalį žiemos: kas su knyga, kas su rūbu ar kokiu daiktu. Kas nepirko, tas nors nedidelę jos dalį nusifotografavo, nusipiešė, į eilėraščius ar noveles įsirašė. Telieka kaip prisiminimas. Kaip greitai išblunkantis paveikslas lango kvadrate. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas 1985 metais rašė: „Niekur nebeinu iš namų, tik sėdžiu ir žiūriu pro langą. Tiek daug gyvenimo telpa lango kvadrate, tiek daug įvyksta... Ne veltui kiniečiai sako: juo toliau eini, juo mažiau matai.“
Knyga – irgi savotiškas langas, kurio kvadrate telpa „daug gyvenimo“. Niekur neini, o matai. Įsižiūri į žodžius, kad pamatytum... O gal net praregėtum?
Norėdamas pamatyti, kaip atrodo šiuolaikinis skaitytojas, leidausi į didįjį vasario knygyną Vilniuje.
