Naujausios
Sutikime 22-ąjį istorijos ir kultūros žurnalo numerį. Jį leidžia Romualdo Ozolo paramos fondas. Pastarasis pernai grįžo į Šiaulių rajoną, signataro vaikystės namus – Bazilionus.
Naujasis „Padubysio kronikų“ numeris jau vadintinas „bombiniu“. Jame greta tradicinių istorinių, kraštotyrinių publikacijų yra tokių aktualijų, kurios dar nebuvo paviešintos arba to nerizikuotų spausdinti kiti leidiniai.
Tarkime, išsamus profesoriaus Arūno Gumuliausko komentaras „Šiaulių politikai kovoje dėl valdžios mieste [1995–2007]“. Tai tėra didelio ir vertingo tyrimo pradžia apie žmonių siekį laimėti savivaldos rinkimus dažnai keičiant partijas ar politinius judėjimus. Komentaro priedas – vardinė kandidatų lentelė, kurioje pavardės beveik 800 asmenų, dalyvavusių municipaliniuose rinkimuose ir „pasiblaškiusių“ keliuose politiniuose dariniuose. Žodžiu, valdžios galios svarbiau už ideologines ar kitokias nuostatas.
„Sąjūdžio biurokratės įžvalgos“ – publikacija apie įvykdytus ar bandytus „prakišti“ Lietuvai gigantiškus energetinius projektus. Ir veikiantieji, ir sustabdyti – baisus finansinis išbandymas valstybei ir jos piliečiams, nes visos paskolos gula ant mokesčių mokėtojų pečių. Vadinasi, kiekvienos finansinės avantiūros didvyrius privalome žinoti, o šviesaus atminimo signataro R. Ozolo įsteigti ir finansuoti leidiniai – „Padubysio kronikos“ ar „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ – jau nebe pirmas dešimtmetis atskleidžia skaitytojams ilgai slėptus ar sąmoningai nutylėtus verslo, politikos bei valdančiųjų sąžinės sandorių užkulisius.
Straipsnyje „Kuršėnų cukraus fabriko statybos vietos istorija: statybos eiga“ Jonas Kiriliauskas pasakoja apie svarbaus Šiaulių rajonui pramonės objekto – Pavenčių cukraus fabriko – atsiradimą mūsų regione. Žinot, kas įdomiausia šioje publikacijoje? Ogi nesavanaudiškumas! Iki sovietinės okupacijos lietuviai vietą pramonės objektui rinkosi pagal infrastruktūros išvystymą, darbo jėgos poreikius, žemės derlingumą ir t.t. Visai neturėjo reikšmės Prezidento Antano Smetonos ar jo aplinkos žmonių kilmės vietos ar kt. Priešingai, asmeninių subtilybių vengta ir visokie privatūs ryšiai nebuvo privalumas renkantys vietą fabriko statyboms. Beje, Kuršėnuose anuo metu gyvavo labai gausi ir įtakinga Tautininkų partija, kurios šiomis dienomis nebelikę nė užuomazgų.
Prisipažinsiu, labiausiai man patikusi publikacija – „Gabriejolė, Gabrijolai, Grabijolai – kaip iš tikrųjų?“. Joje Virginijus Lukošius į Lietuvoje vykstančią vietovardžių kaitą arba visišką jų sunykimą geba atkreipti dėmesį ir tų, kurie nelabai domėjosi šia problema.
Vardų pradžią konkrečiai vietai duodavo žmonės – giminė, šeima ar pan. Tačiau ne vien istorinių perversmų, sisteminių pokyčių metu nyksta vietovardžiai. Žmogaus veikla, t.y. žemės, miškų ir kitokios reformos – panaikina, o po to visai iš asmens atminties ištrina, pavadinimą, įtakojusį tam tikrą valstybės ar giminės istorijos etapą. Apsidairykime. Kartais artimiausioje aplinkoje ir dokumentuose neberasime kaimo, miško, pievos, medžio ar akmens pavadinimo... Man atrodo, kad taip po truputį triname Lietuvą. Iš žemėlapių, specialiųjų ar detaliųjų planų. Iš savęs.
Du žurnalo rubrikos „Žymiausi šiauliečiai“ autoriai – Jonas Sireika ir Alfredas Vilbikas – ištikimi tradicijai, nes primena garbius Šiaulių miestiečius. Publikacijoje „Vladas [Vladislovas] Vincentas Sirutavičius: žmogus savyje sujungęs priešingybes“ J. Sireika pristato mūsų kraštietį, revoliucionierių ir kovotoją už Lietuvos laisvę. Autorių stebina „iki šiol nenagrinėti tokie svarbūs klausimai, kaip ir kodėl lenkakalbis jaunuolis vėliau savąja kalba pripažino lietuvių kalbą, kodėl dvarininko sūnus tapo socialistu, pasirinko revoliucionieriaus kelią“.
„Parodos, skirtos Feliksui Bugailiškiui 140-osioms metinėms paminėti, eksponatus apžvelgus“ – taip vadinasi A.Vilbiko publikacija, kurioje, kaip aš vadinu „amžinas Bugailiškininkas“, autorius teisininkas pasakoja apie ekspozicijos kilmę, talkininkus, eksponuojamų vertybių istorijas. Įdomi epistoliarika, daug nematytų iliustracijų. Skaitytojai supažindinami su karo meto maisto kortelėmis ir net atskira duonos kortele F. Bugailiškiui. Šis A. Vilbiko straipsnis yra tarsi neakivaizdinis pakvietimas apsilankyti Šiauliuose įsteigtame teismų muziejuje ir patirti tai, kas gali tapti būsimųjų straipsnių temomis.
Tradiciškai naujajame „Padubysio kronikų“ numeryje daug vietos skirta pačiam žurnalo įkūrėjui. Šių metų sausio 26-ąją Bazilionuose buvo iškilmingai paminėtos Nepriklausomybės signataro Romualdo Ozolo 85-osios gimimo metinės. Ritos Žadeikytės reportaže „Romualdas Ozolas sugrįžo namo, kad sugrįžtų Lietuvai“ cituojamos garbių žmonių mintys apie tiek daug Tėvynei bei tautiečiams paaukojusį politiką, kurį kai kurie buvę kolegos net mirusį tebestumia į istorijos užribį. Žurnale pateikiamos R. Ozolo bendražygių mintys, prisiminimai vertinimai. Paskaitykime politinio ir visuomenės veikėjo Arūno Grumado, istoriko Arūno Gumuliausko, politologo Algimanto Jankausko, signataro dukters Jurgos Kručkienės, režisieriaus Gyčio Padegimo, LR Seimo parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėjos Angonitos Rupšytės, buvusio R. Ozolo paramos fondo direktoriaus Eugenijaus Skrupskelio prisiminimus. Užfiksuotas pokalbis prie apskrito stalo liudija neįkainojamą Romualdo Ozolo indėlį mūsų šalies politikos, kultūros, švietimo raidai. Tuomet gal lengviau suprasime kilmę visų deformacijų, kurios įvykdytos reformų strategijų autorių išgujus iš aktyviosios politikos.
Antroji R. Žadeikytės publikacija liudija naujos tradicijos formavimąsi. „Pirmosios Ozolinės signataro Romualdo tėviškėje“ – fotoreportažas apie šiltą, nevaldišką renginį Bazilionuose, iš kurio visi: ir bendraamžiai, pažinoję R.Ozolą, ir moksleiviai parsinešė namo kažką nuostabaus, nes ten karaliavo paprasta, nuoširdi bendrystė.
Ir pabaigai užsiminsiu, ko laukia visi skaitytojai. Kiekviename „Padubysio kronikų“ numeryje yra skelbiami autentiški, nei leidėjų, nei paties autoriaus nekopiūruoti dienoraščiai. Pastaruosius R. Ozolas pradėjo rašyti dar būdamas paaugliu ir tęsė iki pat mirties. 22-ajame numeryje spausdinami 1960- ųjų metų studentiško dienoraščio fragmentai. Verta pacituoti nuoširdžią žurnalisto Arūno Limanto reakciją, tiksliai apibūdinančią būsimojo signataro jaunystę: „O jis buvo gana bohemiška asmenybė...“
R.Ozolo dienoraščius yra lengva skaityti. Tai – artima. Gana dažnas, analogiškai fiksavęs kasdieną, yra buvęs toks pat atviras ir nuoširdus. Sau. Tačiau ne kiekvienas autorius ryžtasi asmenines mintis viešinti. Juolab be pataisymų. Signataras buvo drąsus žmogus. Jis, išleisdamas „Aušros raudonius. Sugyvenimus, arba 1990–1992 metų dienoraščių puslapius“ yra prisipažinęs, kad dienoraštis – tarsi gyvenimo atspindys: „Kas parašyta mano „Sugyvenimuose“, kaip aš vadinau ir vadinu savo dienoraščius, nebepakeisi. Žinoma, galiu jų neskelbti. Kai kurie dienoraščius perrašo, neva literatūriškai pagerina. Manau, tai vis dėlto falsifikavimas. Dienoraštis yra metais, diena, netgi valanda pažymėtos akimirkos dokumentas ir kaip nors koreguoti jį – tai klastoti ne tik fiksuojamo dalyko faktiškumą, bet ir fiksuotojo psichologiją bei filosofiją, nekalbant apie politiką, kuri gali stipriai nebesutapti su šiandienine.“
„Padubysio kronikose“ skelbiami dienoraščių fragmentai anksčiau niekur neviešinti.
Rugsėjo 4 dieną, 16val. Povilo Višinskio bibliotekoje visuomenei bus pristatytas naujasis „Padubysio kronikų“ numeris.