Naujausios
Išgelbėtas talentas
(Kelmė išmokė į gyvenimą žvelgti lietuvio akimis)
Kovo 13-ąją Amžinybėn išėjo Icchokas Meras – vienas ryškiausių holokausto temos plėtotojų lietuvių literatūroje. Didi asmenybė su skaudančia vaiko siela. Lietuvos patriotas, mūsų šalį laikęs ne žydšaudžių, o gelbėtojų tauta. Rašytojas, suvokęs, jog holokaustas – ne tik žydų, bet ir lietuvių tautos tragedija.
„Kelmė mane išmokė žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas,“ – sakė Icchokas Meras 1977 metais pasakytoje savo kalboje Čikagoje, kai atsiėmė Lietuvių rašytojų draugijos premiją už romaną „Striptizas“.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Raktas į kūrybą
Namų bibliotekėlėje aptikau seną savo vaikystės knygelę gerokai aptrintu viršeliu. „Geltonas lopas“. Pirmasis pirmosios Icchoko Mero knygos leidimas. Ją skaičiau besimokydama pradinėje mokykloje. Neskaičiau, o išgyvenau kartu su trumpų apsakymų herojumi žydų berniuku, ant kurio pečių taip neteisingai užgriuvo pati baisiausia karo neganda – masinės žydų žudynės.
Tuomet nežinojau, jog kada nors gyvensiu mieste, kuriame vyko visi žiauriausi to berniuko gyvenimo įvykiai. Nežinojau, jog Mažūnai, kur Leizerio vienkiemis buvo paverstas žydų lageriu, yra Kelmės priemiestis. Ir nežinojau, jog būtent Kelmė tam berniukui įdavė raktą į kūrybos pasaulį.
„Kelmė mane išmokė žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas. (...) Tame – aš žmogus ir rašytojas, paprastas ir sudėtingas, aiškus ir prieštaringas kaip ir tos dvigubos šaknys, maitinusios mane,“ – sakė Icchokas Meras 1977 metais savo kalboje Čikagoje, kai atsiėmė Lietuvių rašytojų draugijos premiją už romaną „Striptizas“.
Tuomet jis jau penkerius metus gyveno Izraelyje. Tačiau rašė tik lietuvių kalba. Ir kalbėjo lietuviškai su žemaitišku kelmiškių akcentu, veiksmažodžių galūnėse subtiliai pailgindamas pirmąjį dvibalsio balsį : buvaaau, dariaaau, sakiaaau. Jis didžiavosi mokėdamas kalbėti žemaitiškai. Tačiau taip ir nepradėjo rašyti hebrajų kalba. Ilgėjosi savo Tėvynės Lietuvos. Baiminosi, jog niekuomet negalės čia sugrįžti.
Žydo lemties tema, istorijos labirintuose sulaužyto likimo problematika tapo Icchoko Mero – Žmogaus skausmu ir Icchoko Mero Rašytojo stiprybe bei unikalumu.
Tėvynėje Lietuvoje, kuri istoriškai nebuvo Icchoko Mero Tėvynė, jis patyrė ir beviltišką kančią, neįkainuojamus praradimus, ir gyvybės kaina matuojamą žmonių gerumą. Aštuonmečio berniuko akys tarp lietuvių matė baltaraiščių pavidalo žmogžudžius, varančius į žvyrduobes šimtus žydų. Bet viltingai žvelgė ir į gelbėtojus – didvyrių sielas besislepiančias po skurdžiu kumečio apdaru. Tai buvo dviprasmiška patirtis. Tačiau gyvendamas toli nuo Lietuvos Icchokas Meras negalėjo jos nesiilgėti.
Icchoko Mero lemtis ir jo kūrinių tematika šiandien ypač aktuali po pasaulį pasklidusiems lietuviams. Dvigubų šaknų prasme.
Mūsų nešaudė. Tik sudarė sąlygas išvažiuoti. Sudarė sąlygas gyventi ir čia. Bet tokias, prie kurių ne kiekvienas gali prisitaikyti. Atsitiko taip, kad Tėvynėje gali gyventi tik labai stiprus ir kantrus, gudrus prisitaikėlis arba socialiai remtinas žmogus.
Ir mes išvažiavome. Sakau mes, nes mūsų vaikai, tai dalelė mūsų fizinio kūno, dalelė tautos. Išvažiavome, kas vejamas staiga užgriuvusio skurdo, kas poreikių ir galimybių disbalanso, kas smalsumo ar klajokliško gyvenimo potyrių troškimo, kas uždaryto ir staiga išsilaisvinusio žmogaus sindromo... Išvažiavome, kad išliktume. Ir jaučiamės panašiai kaip tie žydai pasklidę po pasaulį. Būdami svetur, ilgimės Tėvynės, kurioje gimėme. Sugrįžę čia, ilgimės kitos – duonos ir galimybių mums suteikusios Tėvynės. Ir gali būti, jog daugelio anūkai ir proanūkiai jau nebemokės lietuvių kalbos.
Bet iš Tėvynės išvaryto žmogaus ilgesys emigracijoje pagimdys dar ne vieną romaną. Ne visi jie bus parašyti lietuvių kalba, tik pasakos apie Lietuvą.
Algirdas Dainauskas
Tokia vaikystėje buvo Icchoko Mero pavardė, drauge su meile ir užuojauta kaip apsaugos ženklas dovanota jo gelbėtojų Dainauskų.
Šiandien iš Dainauskų giminės išlikusi tik jų marti Stasė pasakoja iš savo uošvių Bronislavos ir Juozo Dainauskų ir iš savo vyro Petro ne kartą girdėtą mažojo Icchoko ir jo sesers Janinos gelbėjimo istoriją.
Jų tėvas Jehuda Meras tarpukario Lietuvoje buvo bankininkas, tarybinėje Lietuvoje dirbo kasininku. Mama Miriam šeimininkavo namuose. 1941 metais, prasidėjus karui, birželio 24 -ąją Kelmę okupavo vokiečiai.
Jau po poros dienų vietos baltaraiščiai, vadinami aktyvistais, ėmėsi teroro prieš žydus. Vyrus uždarė į Zundelio Lunco daržinę. Moterys su vaikais išskirstytos po žydų ūkininkų sodybas, pervadintas lageriais.
Liepos pabaigoje Jehudą Merą kartu su kitais žydų tautybės vyrais išvežė į Raseinius. Ten sušaudė. Miriam Mer su vaikais mirties laukė Mažūnuose, Šimono Ošerio sodyboje.
Po to pasmerktąsias perkėlė į Kelmės dvaro daržinę. Liepos 28 -ąją moteris su vaikais grupėmis varė į už pusės kilometro esančią žvyrduobę.
Pasklido kalbos, jog motinos, eidamos mirti, gali palikti vaikus. Jeigu juos kas nors pasiims, galės gyventi. Tai išgirdusi Miriam Mer paleido vaikų rankutes iš savo delnų, pastūmė juos atgal.
Alkani, išsekę vaikai nesuprato, kas čia darosi. Tačiau nepajėgė nei priešintis, nei verkti.
Netrukus Icchoką ir Janiną pasiėmė jų tėvų tarnaitė Michalina Legantienė. Buvo leista vietos gyventojams vaikus parsivesti pamaitinti.
Michalina nuomavosi mažą kambarėlį Kelmėje, Kalnų gatvėje, pas Petronelę Urbelienę.
Po kelių dienų išėjo naujas įsakymas. Parsivestus žydų vaikus suvesti į Mošės Gelmano ūkį priemiestiniame Laukodimo kaime. Vaikų globėjos nuvedė į lagerį Icchoką ir jo seserį Janiną, tačiau primokė, kad jie slapčia pabėgtų.
Septynerių metų Icchokas ir pora metų už jį vyresnė Janina parkeliavo atgal į Kelmę. Ėjo ne keliais, o slėpdamiesi krūmuose, daržinėse ir sudegintų namų griuvėsiuose.
Gelbėtojos džiaugėsi sugrįžusiais vaikais. Tačiau laikyti juos mieste buvo nesaugu. Sklido kalbos apie rugpjūtį vyksiančias dar vienas žydų masines žudynes. Globėjos išvedė vaikus į kaimą. Turtinga ūkininkė Sankienė, įkalbinta savo dukters, priėmė juos piemenauti.
Po rugpjūčio 22 – osios masinių žudynių globėjos vėl parsivedė vaikus į miestą. Icchokas slapstėsi pas Michaliną Legantienę, jo sesuo – pas Urbelius.
Tačiau vietinis vokietis Robertas Legantas pykdavęs ant žmonos, kam ji slapsto žyduką. Ne kartą į žmoną yra paleidęs batsiuvio peilį ir sužalojęs. Moteris savo kūnu užstodavo nelaimingą našlaitį.
Bijodama, kad vyras neįskųstų, Michalina Legantienė paprašė kaimynų bent trumpam priglausti Icchoką. Kaimynai vaiko ilgai nelaikė. Perduodavo kitiems. Šie taip pat bijojo.
Galiausiai Icchokas atsidūrė gatvėje. Sėdi prie jį išmetusių žmonių namų slenksčio ir verkia.
„Ko žliumbi?“ – netikėtai išgirdo vyrišką balsą. „Esu žydukas. Niekas nenori manęs laikyti.“ „Einam pas mane. Užtenka vietos šešiems, užteks ir septintam,“ – problemą paprastai išsprendė po pasisėdėjimo su draugais namo keliavęs Juozas Dainauskas. Į vaiką išmetusių Kalnų gatvės gyventojų duris iš pykčio paleido akmenį. Parvedė vaiką namo ir tarė: „Še tau, Brone, dar vienas.“
Pasak Stasės Dainauskienės, jos uošvę išgąsdino į namus parvestas žydukas. Tačiau šešių vaikų motinos širdis neleido mažylio išvaryti. Ryte išsiblaivęs vyras suvokė ką padaręs. Už žydų vaiko slėpimą grėsė sušaudymas visai šeimai.
Be to, šešis vaikus auginusi Dainauskų šeima gyveno mažyčiame kambarėlyje. Vertėsi labai skurdžiai. Kartais vieną bulvę tekdavo dalyti į kelias dalis.
Kiti vaikai pykdavo, kad mama pakiša skanesnį kąsnį našlaičiui. Icchoką labiausiai globojo vyriausias Dainauskų sūnus Petras – būsimasis Stasės vyras. Jis tuo metu jau dirbo pieninėje, buvo vienas iš šeimos maitintojų.
Be skurdo Dainauskus persekiojo ir baimė. Guodėsi tik tuo, kad visi jų vaikai buvo rudų akių, tamsaus gymio, Icchokas nuo jų ne ką tesiskyrė. Bronė Dainauskienė išmokė Icchoką poterių, pakrikštijo ir užregistravo lietuvišku vardu ir pavarde Algirdu Dainausku. Išmokė aiškiai tarti net „r“ raidę. Taip jis tapo septintuoju kelmiškių Dainauskų vaiku.
Bronislava Dainauskienė džiaugėsi, kad berniukas – labai gabus. Poterius išmoko greičiau už josios vaikus. Vėliau patarnaudavo prie Mišių. Kur ėjo, ten pritiko.
Bet smalsūs kaimynų žvilgsniai vistiek nedavė ramybės. Šeima nusprendė išsikelti į miesto pakraštį. Parsisamdė į dvarą kumečiais. Apsigyveno Kelmės dvaro kumetyne, šalia pušyno. Pušyne mažajam Icchokui Petras Dainauskas padarė keletą slėptuvių, kad pabėgtų, jeigu svetimi žmonės artinsis prie namų.
Tačiau buvo atvejų, kai nespėdavo išbėgti. Tuomet gelbėdavo kamara. Kartą, užsidaręs kamarėlėje palindo po duonkubiliu ir pratūnojo, kol aktyvistai žvilgsniais varstė namus.
Petras pavaišino atvykėlius samagonu, kad švelnesni būtų. Kadangi nerado žyduko, nušovė šuniuką. Svarbu, kad girdėtųsi šūvis.
Po tokių siaubo akimirkų nuo išgąsčio vaiką išpildavo votimis. Bronė Dainauskienė pati jį kaip sugebėdama gydė žolelėmis ir arbatomis, nes kreiptis į daktarą bijojo.
Dainauskų namuose I.Meras slapstėsi iki 1944 metų spalio 6 dienos, kol frontą pralaužė rusų kariuomenė. Paskui, kaip pats rašo savo prisiminimuose, jau gyveno, o ne slapstėsi dar porą metų – iki 1946 -ųjų.
Atgauta tapatybė
Po karo, kai viskas aprimo, Icchokas Meras lankė mokyklą kaip septintasis Dainauskų vaikas Algirdas Dainauskas.
Kelmiškis mokytojas Alfonsas Butkus, mokęsis viena klase aukščiau už būsimą rašytoją, prisimena, jog jis buvo labai gabus. Vienas iš pirmųjų baigė Kelmės vidurinę mokyklą aukso medaliu. Nepaisant didelių gabumų, buvęs labai paprastas, „nefanabernas“, lengvai bendraujantis vaikas.
„Jo elgsenoje atsispindėjo paprastiems kelmiškių vaikams nebūdinga laisvė. Jis laisvai kalbėjo, tai, ką mano. Su visais buvo labai draugiškas. Galbūt ta lanksti bendravimo maniera jį ir išskyrė iš kitų vaikų kaip žydą,“ – svarstė Alfonsas Butkus, pažinojęs Icchoką Merą dar nuo vaikystės, kai abu su būsimu rašytoju kaip piemenukai lakstydavę paskui Kelmės dvaro karves. Nors Icchokas buvo skaudaus likimo vaikas, netekęs tėvų, atskirtas nuo sesers, bet sugebėdavo to neparodyti.
Pasak A.Butkaus, mokyklą Algirdas Dainauskas jau baigė kaip Icchokas Meras. Mat, jį pradėjo globoti turtinga žydė Braudienė, gyvenusi netoli Kelmės bažnyčios. Ji pasirūpino, kad vaikas vėl atgautų savo tapatybę ir toliau mokytųsi.
„Didžiuojuosi, kad savo klasėje turėjome pasaulinio masto rašytoją, – sako Šiaulių rajone, Gruzdžių miestelyje, gyvenantis buvęs bendraklasis Aloyzas Petrikas. – Jau mokykloje matėme, kad jis neeilinių gabumų, leido mokyklos sienlaikraštį, bendradarbiavo su vietos laikraščio redakcija.
Mūsų mokytojas Henrikas Paulauskas, vėliau tapęs televizijos diktoriumi, sakydavo: „Kai Meras mane nužvelgia, eina šiurpas. Atrodo, kad skaito mintis.“ Prieš gabų vaikiną bijojo susikirsti ir mokytojai. Daugelis tuomet buvo baigę tik vidurinę mokyklą.
Bet I.Meras gabumais nesididžiuodavo. Išlikdavo paprastas, kuklus. Kaip ir visi vaikščiojo su vatinuku. Dalindavosi su kitais duonos kąsniu.
Kai apsigyveno pas Braudienę, pagerėjo I.Mero materialinė padėtis. Jis mokėsi skambinti pianinu. Tačiau pats Icchokas, kurį klasiokai kažkodėl vadindavo Jonuku, nepasikeitė. Ar reikės išspręsti uždavinį, ar pamokyti rusų kalbos – jis visada padės. Niekada nepasišaipys, neužgaus. Toks liko ir tapęs žymiu rašytoju. Nepamiršo kelmiškių tarmės. Vis atsimenu jo žodžius: „Kai man užein bizas, pradedu rašyti.“
„Kaip šiandien prisimenu, sėdi pirmame suole, prie sienos, – pasakoja I.Mero klasės draugė Emilija Janulaitytė – Eitmantienė. – Kartais klasiokų būrelis sėdėdavome prie jo globėjos Braudienės namų, ant pievelės, šnekučiuodavomės. I.Meras tiesiog spinduliuodavo gerumu, nuoširdumu. Net būdamas Izraelyje, kai prasidėjo atšilimas, paskambindavo. Atvirai pasikalbėdavome. Visuomet pasveikindavo su Naujaisiais metais. Pokalbiai baigdavosi žodžiais: „Turėkim vilties, kad susitiksim.“
Icchoko sesuo Janina su savo globėja gydytoja Petronele Urbeliene – Unikauskiene gyveno Kaune. Ten, įstojęs mokytis į politechnikos institutą, apsigyveno ir I.Meras.
Įgijęs radijotechnikos inžinieriaus specialybę, persikėlė dirbti į Vilnių.
1960 metais pasirodė pirmoji I.Mero knyga „Geltonas lopas“. Čia trumpuose apsakymuose vaizduojamas žydų berniuko Beno likimas ir išgyvenimai vokiečių okupacijos metais. Tai autobiografinė knyga, kurios leidimas pakartotas 2005 –aisiais. Ji pradėjo ne tik I.Mero rašytojo karjerą, bet ir žydų likimo temą, plėtotą ir kituose apsakymuose bei romanuose. Paakintas gerų vilnietės žydų gelbėtojos Onos Šimaitės atsiliepimų apie knygą žydų lemties tema I.Meras po trejeto metų išleido jį kaip brandų rašytoją išgarsinusį romaną „Lygiosios trunka akimirką“. Dar po poros metų sukūrė romaną baladę „Ant ko laikosi pasaulis“, kuriame piešiamas Motinos Gelbėtojos paveikslas.
Vilniuje I. Merui užteko veiklos. Jis rašė knygas ir kūrė scenarijus kino filmams, dirbo. Priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai. Tačiau 1973 metais, kai žydams buvo leista išsiveržti iš Tarybų sąjungos, ryžosi emigruoti į Izraelį. „Aš gimiau žydu,“ – taip paprastai aiškino savo poelgį. Iš tiesų tai buvo kelionė ieškoti tapatybės savo tėvų žemėje. Kurti Tėvynę ten.
Išvyko kartu su savo žmona Frida ir dukra Miriam. Izraelyje jau gyveno žmonos motina.
Tačiau, pasak S.Dainauskienės, pasikeitimai I.Merą savotiškai ir traumavo. Atvažiavo į Kelmę atsisveikinti. Baiminosi, jog išvažiavęs gali daugiau ir nebepamatyti Lietuvos.
Gyvendamas Izraelyje rašytojas ilgėjosi šalies, kurioje gimė ir augo. Čia jis jau buvo pasiekęs viską.
Ten teko ieškoti pragyvenimo šaltinio. Vėliau prisipažino, jog teko šluoti gatvę, plauti langus. Vėliau persikvalifikavo, gavo mokytojo darbo, dėstė koledže. Lietuvių kalba parašytos jo knygos pradėtos leisti ne tik Izraelyje, bet ir Amerikoje, išverstos į dvidešimties pasaulio šalių kalbas.
Atgavęs prigimtinę tapatybę, I.Meras prarado visa, ką buvo pasiekęs Lietuvoje. Jo knygos išbrauktos iš bibliografijos, išimtos iš mokyklų programos.
Tik po šešiolikos metų, 1989 –aisias jis vėl pakviestas tapti Lietuvos Rašytojų sąjungos nariu.
„Nors toli esu, bet visada esu Lietuvoj“
Pakviestas Lietuvos Rašytojų Sąjungos I.Meras 1989 metų rudenį atvažiavo į Lietuvą. Labai išgyveno, kad jau neberado savo antrosios mamos ir gelbėtojos Bronislavos Dainauskienės. Sužinojęs apie jos mirtį, laiške dar likusiems artimiesiems rašė: „Mama, nors ir toli, man buvo vienas artimiausių žmonių pasaulyje, nes aš jai likau visam gyvenimui jos Algirduku.
Man ypatingai skauda širdį, kad iki šiol neturėjau galimybės apsilankyti Lietuvoje ir dar nors vieną kartą pamatyti mamą gyvą.
Dabar, jei pateksiu kada į Kelmę, mane pasitiks kapai – prie pušikių. Bet pasitiksite ir jūs. Ir gal įžiūrėsiu Petro veide gerą mamos žvilgsnį, kuriuo ji mane visada pasitikdavo ir palydėdavo.“
Dėkingumą už išgelbėtą gyvybę ir nuolankumą paprastai, bet didelės sielos moteriai rašytojas jautė kiekvienoje erdvėje ir kiekviename savo amžiaus tarpsnyje. „Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, kurie nepaisydami žiauraus teroro gelbėjo pasmerktuosius mirti,“ – rašė I.Meras.
Pirmas vardas jo maldos žodžiuose kelmiškės Bronislavos Dainauskienės, nes „ji visą laiką gelbėjo slėpdama nuo svetimų akių, maudydama, kad niekas nematytų, valgydindama kąsneliu daugiau negu savo vaikus ir priglausdama prie širdies ar mielu žodžiu pakalbindama dažniau nei savuosius, vesdama greitom į mišką, jei iš tolo pamatydavo artėjant nepažįstamus, (...) ji visaip stengėsi ne tik išgelbėti man gyvybę, bet ir sušildyti prarasta motiniška šiluma.“
„Atvažiuodavo, pirma kelionė būdavo į kapus, – pasakoja Stasė Dainauskienė. – Uždegdavo žvakutę ant Dainauskienės kapo, aplankydavo tikrosios mamos nužudymo vietą. Kapuose jis laikydavosi vyriškai, o sesuo iš karto parkrisdavo ir raudodavo. Kai pirmąkart atvažiavo iš Izraelio, prašė palydėti į dvaro kumetyną, kur gyveno su Dainauskų šeima. Lenkėsi tiems kambariams, kurie jį apsaugojo. Svajojo Kelmėje dar pagyventi bent pusmetį.“
2004 metais, jau po mirties Bronislava Dainauskienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Kai smėlio kalnelin atgulė visi šeši Dainauskų vaikai, I.Meras sakė: „Liko dar vienas – Algirdas Dainauskiukas.“ Jį atskridusį iš tolimojo Izraelio priimdavo ir taip mėgstamais tarkuotų bulvių pyragiukais su varške pavaišindavo Bronislavos marti Stasė Dainauskienė ir jos dukros Reginos Razminienės šeima. Joms į Lietuvą iš Izraelio skriedavo laiškai.
Dabar Izraelyje liko serganti I.Mero žmona Frida ir dėl brolio mirties labai sielvartaujanti sesuo Janina. I.Mero dukra Miriam buvo ištekėjusi už lietuvio dailininko. Dabar jis jau miręs.
Paprasta kelmiškė moteris Bronislava Dainauskienė rizikuodama savo ir savo vaikų gyvybe, išgelbėjo žydų vaiką. Tuomet ji nežinojo, jog išgelbėjo ir didelį talentą.
„Išgelbėtas vaikas – tai išgelbėtas pasaulis, – rašydama apie I.Mero kūrybą teigė literatūrologė Dalia Striogaitė. – O išgelbėtas talentas – tai tokia nuostabi jėga, kuri nušviečia pasaulį, geba paveikti žmonių protus ir širdis.“
Gal atlikti tokią kilnią misiją Bronislava Dainauskienė buvo tiesiog pašaukta? Nes tik ji, pasikliaudama savo širdies gerumu ir moteriška nuojauta galėjo išgelbėti mažą vaiką, pašauktąjį aprašyti Žydų tautos katastrofą.
Dvasios didybės pamokos
Mintimis apie rašytojo Icchoko Mero ir Kelmės J.Graičiūno gimnazijos ryšį pasidalino šios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Živilė KLIMIENĖ:
Icchokas Meras mokėsi Kelmės gimnazijoje, aukso medaliu ją baigė 1953-aisiais. Simboliška, kad dabartinės Kelmės J.Graičiūno gimnazijos mokytojų iniciatyva aikštė prie gimnazijos pavadinta jo vardu. Aikštės atidarymo ir gimnazijos 70-mečio proga I.Meras visiems, susirinkusiems į šią dvigubą šventę, rašė: „Brangūs, brangūs Bičiuliai, sveikinu su 70-mečiu. Sveikinu jus ir save patį, nes jūsų mokykla juk ir manoji mokykla. Didžiuojuosi, kad nuo šiol mano vardas bus prie pat jūsų, prie mūsų visų gimnazijos slenksčio“.
„Man labai brangus ryšys su gimnazija, mokytojais ir gimnazistais“, – rašė I.Meras. Nuo 1961 m. jis buvo tuometinės Kelmės vidurinės mokyklos literatų būrelio garbės narys, lankėsi literatų susirinkimuose. 1971-aisiais rašytojas dalyvavo šio būrelio surengtoje kūrybinėje popietėje, paliko autografą jaunųjų kūrėjų metraštyje. Lankėsi mokykloje jis ir vėliau atvykęs iš Izraelio į Lietuvą. Ir dabartinė J.Graičiūno gimnazijos bendruomenė jautė nuoširdų rašytojo dėmesį. Gimnazijos biblioteka gavo jo knygų, beje, ir išverstų į užsienio kalbas rinkinius. I.Meras džiaugėsi kultūriniu, kūrybiniu gimnazijos gyvenimu, savo tekstų yra atsiuntęs gimnazijoje kasmet leidžiamam mokinių ir mokytojų kūrybos almanachui.
I.Mero dėka gimnazija užmezgė ryšius su Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi: jame organizuotos ekskursijos gimnazistams, gimnazijai dovanotos istorinės knygos. Kelmės J.Graičiūno gimnazijoje surengtas šio muziejaus išleisto kompaktinio disko „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ pristatymas mūsų krašto mokytojams ir visiems, besidomintiems istorija. Šiame diske publikuojama įvairi istorinė medžiaga (taip pat ir I.Mero bei jo sesers Janinos atsiminimai) buvo akstinas gimnazijos istorikams, lituanistams, etikos mokytojams kartu su mokiniais parengti leidinį apie tai, kaip galima panaudoti šią medžiagą pamokų metu – už leidinį, už pastangas įamžinti, pagerbti Holokausto aukų atminimą gimnazijos bendruomenė pelnė Pasaulio Tautų Teisuolės Onos Šimaitės ir Pasaulio Tautų Teisuolio Karlo Plagės premijas.
Icchokas Meras buvo dėkingas gimnazistams ir jų mokytojams už tai, kad jie rūpinasi Holokausto aukų kapais Kelmėje, kur palaidota ir nacių nužudyta rašytojo motina Miriam: tvarko juos pavasarį ir rudenį, uždega žvakeles rugsėjo 23-ąją – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pasodino ten medelių. Gimnazistams nuoširdi rašytojo padėka buvo labai svarbi, įkvepianti tolesnei veiklai ir apmąstymams. Beje, pušis, kurios dabar ošia Holokausto aukų kapuose, I.Mero prašymu, sodino buvusios Kelmės vidurinės mokyklos mokiniai. Mat paminklo, kurį norėjo pastatyti rašytojas, tuo metu Kelmės valdžiai neleido Vilniaus valdžia... Vietoj jo sužaliavo gyvasis – pušų – paminklas.
Bendravimas su I.Meru gimnazijos bendruomenei tarsi suteikė impulsą labiau gilintis į tragišką mūsų krašto praeitį ne ieškant kaltųjų, o nusilenkiant gelbėtojams, mąstant apie tikrąjį žmoniškumą, kuris atsiranda ir labai paprastuose dalykuose... I.Mero kūrybos nagrinėjimas, jo visai Europai reikšmingas, į dvidešimt kalbų išverstas romanas „Lygiosios trunka akimirką“ moko mus suprasti: gyvenime lygiosios trunka tik tą akimirką, kai turime nuspręsti, kieno pusėje esame – tiesos ar melo, prievartos ar žmoniškumo, abejingumo ar užuojautos ir pagalbos... Lygiųjų akimirką turime pasirinkti taip, kad ateityje netektų dėl savo sprendimo gailėtis.
Šitos I.Mero pamokos, liudijančios didį humanistą ir kūrėją, yra svarbios mums visiems. Kaip mums, kelmiškiams, svarbus žinojimas, kad Kelmė, kaip rašė Icchokas Meras, „visada buvo ir liko, tiesiogiai ar netiesiogiai, savotiškas mano gyvenimo ir kūrybos centras, o Kelmės gimnazija kažkada – mano antrais namais“. Namais, kuriuose stengsimės išmokti pačias svarbiausias gyvenimo pamokas apie Žmogų ir jo dvasios didybę.
ICCHOKO MERO KŪRYBA
Geltonas lopas: apsakymai , Vilnius 1960
Lygiosios trunka akimirką: romanas, Vilnius 1963
Žemė visada gyva: novelės. Vilnius 1963
Ant ko laikosi pasaulis: romanas-baladė, Vilnius 1965
Mėnulio savaitė: romanas, 1971
Lygiosios trunka akimirką; Ant ko laikosi pasaulis Vilnius 1968
Senas fontanas: apsakymai, Vilnius 1971
Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius: romanas. 1976
Sara: romanas. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1982
Du romanai. – Vilnius: 1991
Apverstas pasaulis: apsakymai. – Chicago: Mackaus knygų leidimo fondas, 1995
Lygiosios trunka akimirką; Ant ko laikosi pasaulis; Ties gatvės žibintu: trys romanai. – Vilnius 1998
Stotelė vidukelėj: apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004
Geltonas lopas: novelių apysaka. – 2-asis leidimas Vilnius: Vaga, 2005
Lygiosios trunka akimirką: romanas. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2006
Striptizas: romanas. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008
Sara: romanas. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008
Scenarijai:
1968 m. Kai aš mažas buvau. Bendraautoris ir filmo režisierius Algirdas Araminas, Lietuvos kino studija
1969 m. Birželis, vasaros pradžia. Bendraautoris ir filmo režisierius Raimondas Vabalas, Lietuvos kino studija
1970 m. Maža išpažintis. Bendraautoris ir filmo režisierius Algirdas Araminas, Lietuvos kino studija
APDOVANOJIMAI
1973 m. Izraelio valstybės Prezidento Zalmano Šazaro literatūrinė premija
1973 m. Tarptautinė atminimo, pagarbos ir meistriškumo Holokausto literatūrinė premija
1976 m. Lietuvių rašytojų draugijos (JAV) premija
1976 m. Rafaelio literatūros premija
1981 m. Sionistų federacijos literatūrinė premija
1995 m. DLK Gedimino 3 laipsnio ordinas
1996 m. Lietuvių rašytojų draugijos (JAV) premija
1998 m. Izraelio valstybės Prezidento literatūrinė premija
2005 m. Žemaitės literatūrinė premija
2010 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
ELTOS Nuotr.
PRARADIMAI: Icchokas Meras išgyveno, jog per šešiolika metų, kol jis gyveno Izraelyje, sovietinėje Lietuvoje užaugo karta, nieko nežinanti apie jo knygas.
LAUREATAS: 2010 metais Icchokas Meras pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
DALIS: Icchokas Meras tvirtino, jog jo kūryba yra lietuvių literatūros dalis.
DAINAUSKŲ šeimos nuotr.
MISIJA: Bronislava Dainauskienė išgelbėjo vaiką ir talentą.
GELBĖTOJAI: Juozas Dainauskas (dešinėje) parvedė žydų berniuką į namus. Vyriausias jo sūnus Petras mažesniuju broliuku tapusį Icchoką Merą palepindavo skanesniu kąsneliu ir vesdavo į mišką slėpti.
SIENOS: Po šešiolikos metų gyvenimo Izraelyje aplankęs Lietuvą Icchokas Meras nusilenkė jį gelbėjusioms Kelmės dvaro kumetyno sienoms ir nusifotografavo su šiandieniniais jo gyventojais bei Dainauskų šeima.
PRISIMINIMAI: Pušikės, prie kurių buvo sušaudyta Icchoko Mero mama, minimos jo laiškuose ir kūryboje. Atvažiavęs į Kelmę visada aplankydavo žydų masinių žudynių vietą ir uždegdavo žvakelę mamos atminimui. Jį lydėjo ir stiprino Bronislavos Dainauskienės marti Stasė ir jos sūnus Vytautas.
KAPAS: 1989 –ųjų rudenį, prasidėjus atšilimui, pakviestas Lietuvos rašytojų sąjungos Icchokas Meras atskrido į Lietuvą. Tačiau Kelmėje savo antrosios mamos ir gelbėtojos Bronislavos Dainauskienės jau neberado. Ji mirė tų pačių metų pavasarį. Rašytojas aplankė tik jos kapą.
LAIŠKAS: Po Bronislavos Dainauskienės mirties rašytame laiške Icchokas Meras išreiškia savo meilę ir pagarbą mama vadintai savo gelbėtojai. Ją minėdavo ir savo oficialiose kalbose.
DĖKOJIMAS: Rašytojas po viešnagės Lietuvoje dėkoja Dainauskų šeimai už pyragiukus visai taip pat kaip po pasaulį išsibarstę lietuvaičiai.
VAIKYSTĖ: Nors per karą neteko tėvų Icchokas Meras ir jo sesuo Janina gerų žmonių dėka turėjo vaikystę.
ŠEIMA: Icchoko Mero tėvai Miriam Mer ir Jehuda Meras (dešinėje) bei dėdė Leiba Litvinas sušaudyti 1941 metais
Emilijos Janulaitytės – Eitmantienės asmeninė nuotr.
KLASĖ: Icchokas Meras (paskutinėje eilėje su akiniais) ir jo bendraklasiai nusifotografavo 1952 -aisiais baigdami mokyklą.
Autorės nuotr.
ĮAMŽINIMAS: Prieš Kelmės J.Graičiūno gimnaziją aikštė pavadinta Icchoko Mero vardu.