Naujausios
Įšaknyta literatūra, arba mokslas ir trafaretai
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vadovo, Rašytojų sąjungos nario Vigmanto Butkaus kelias į literatūrą prasidėjo vaikystėje rašytais nebaigtais romanais. Būdamas studentas, susižavėjo latvių rašytojo Margerio Zarinio stiliumi: įšaknyti įvykius realioje erdvėje ir tada žaisti literatūrinį žaidimą V. Butkui patinka iki šiol. Moksliniuose tyrimuose humanitarinių mokslų daktarą domina literatūros susisaistymas su vieta.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Atstumas netrukdo
– Gyvenate Šiauliuose, dirbate Vilniuje. Atstumas šiais laikais nieko nebereiškia?
– Tam yra kompiuteris. Pakanka trejetą kartų per mėnesį nuvažiuoti į Vilnių. Žinoma, būna posėdžiai, konferencijos, seminarai. Nors posėdžius esu rengęs, juose dalyvavęs internetu.
Šiauliuose nebedirbu nuo 2013 metų – birželį baigiau skaityti paskaitas Šiaulių universitete. Vilniuje dirbu penktus metus.
– Vadovaujate Naujosios literatūros skyriui. Kokie šiuo metu vykdomi tyrimai?
– Dirbame pagal programas. Mūsų instituto nuostatose parašyta, kad 70 procentų darbo turi būti skirta ilgalaikėms programoms (jos trunka 5 metus), 30 procentų gali būti individualūs tyrimai.
Mūsų skyriuje vykdomos dvi ilgalaikės programos. Viena skirta Maironio kūrybai ir lietuvių literatūros kanono formavimuisi. Šioje programoje dirba didžioji skyriaus dalis. Išleista monografija, straipsnių rinktinė, turi pasirodyti Maironio recepcijos rinktinė, laiškai, atsiminimai.
Kitoje programoje, literatūrologinės baltistikos (tipologiniai lietuvių ir latvių literatūrų santykiai), dirbame trys mokslininkai, prie mūsų prisijungė ir doktorantė. Tai – Silvestras Gaižiūnas, žinomas baltistas, išleidęs daug šios srities knygų, Laura Laurušaitė, jos knyga apie lietuvių ir latvių egzodo romanus išėjo prieš keletą savaičių. Knyga, manau, turės atgarsį.
– Pakanka žmogiškųjų ir finansinių resursų?
– Dirbi etatinį darbą, finansus ramsto projektai.
Pas mus nėra praktikos, kad pats institutas finansuotų leidinius, tai būna retai. Didžioji dalis – projektinis finansavimas iš Mokslo tarybos, Kultūros tarybos, europinių fondų.
Vyksta ir pagal projektus finansuojami seminarai. L. Laurušaitė kuravo projektą, kurio metu vyko dvi baltistinių centrų konferencijos-seminarai, į juos suvažiavo dėstytojai, mokslininkai, studentai, doktorantai iš įvairių Europos baltistinių centrų, be abejo, ir Lietuvos.
Įdomu, ką Baltistikos centrai daro, tarkime, Italijoje ar Čekijoje, Lenkijoje.
– Kas domina Europos baltistus?
– Daugiausiai baltistų yra kalbininkai, bet yra ir besidominčių literatūra. Dažniausiai tai – komparatyvistiniai tyrinėjimai, pavyzdžiui, lenkų baltistai lygina lietuvių ir lenkų literatūras, žiūri, kokia lietuviška tematika yra Lenkijoje ir atvirkščiai.
Baltistikos centruose dirba ir lietuvių. Pavyzdžiui, Vengrijoje – Ričardas Petkevičius. Vaidas Šeferis dirba Brno universitete – jaunas žmogus, baigęs mokslus Lietuvoje, įsidarbinęs Čekijoje. Neseniai jis išleido novatorišką knygą apie Kristijono Donelaičio „Metus“. Tai, ko gero, dabar pats įdomiausias „Metų“ tyrinėjimas. Ir jis atliktas ne Lietuvoje, o Čekijoje.
– O kokie šiuo metu jūsų darbai?
– Baigiu sudarinėti straipsnių rinkinį „Baltiška, tautinė, regioninė savimonė literatūroje ir kultūroje“, jis atiduotas leidyklai, bereikia parašyti pratarmę. Knygoje yra Lietuvos ir Latvijos autorių darbai. Pagal projektą knyga turi pasirodyti gegužės 1-ąją.
Kas bado akis
– Šiaulių universiteto studentai 2010 metais jus išrinko Metų dėstytoju. Buvo sunku palikti universitetą ir studentus?
– Sprendimas buvo ne visai mano. Aš dar būčiau galėjęs turėti keletą paskaitų „formai palaikyti“. Bet suprantu, reikia krūvio žmonėms, kurie nedirba kitur.
– Savotiškas paradoksas – Vilniui reikia šiauliečių kūrybinio, mokslinio potencialo, o Šiauliams – ne?
– Literatūros tyrinėjimas yra gana egzotiškas darbas, specialistų lituanistų paklausa yra sumenkusi. Lieka didžiausias lituanistikos centras – Vilnius.
Viena vertus, lituanistų yra pakankamai paruošta, jie mokyklose, kolegijose dėsto lietuvių kalbą.
Kita vertus, mažėja vaikų skaičius, nebereikia dėstytojų, mokytojų. Mažiau ir stojančiųjų.
– Pernai „Atolankose“ buvo publikuotas jūsų straipsnis „Šiaulių universitetas vakar, šiandien, rytoj“. Ar dar gali jūsų gyvenime universitetas būti rytoj?
– Niekas nežino. Juk tiek metų niekas nežinojo, kad su universitetais bus taip, kaip dabar yra.
Galiu pasirodyti kiek nekuklus, bet, kai gyveni „tarp“, geriau matyti platesnis kontekstas. Ganėtinai lengvas būdas pasakyti: mus skriaudžia, dėl to yra blogai. Kažkiek to yra, bet daugiau – problemų viduje.
Nelabai matau, kad nuo mano straipsnio publikavimo kažkas esmingai pasikeitė. Bet pokyčių į gerąją pusę, be abejo, yra. Pirmiausiai – kad glaudinama. Tai yra neišvengiama, nes kontingento mažėja, todėl turi mažėti ir struktūrinių padalinių. Siūlyčiau radikalesnių pokyčių. Bet aš – žmogus iš šalies, galiu ne viską žinoti.
– Kokia, jūsų akimis, humanitarinių mokslų situacija Lietuvoje? Ar jie turi ateitį?
– Jeigu ne humanitariniai mokslai, Atgimimas būtų atėjęs (jei iš viso būtų atėjęs) vėliau. Kalbu plačiau – apie humanitariką, kultūrą.
Kai rūpi vien techninė, materialinė pusė, žmogui nelabai ir svarbu tėvynės, tautos dalykai. Gera mašina, geras butas, geras namas – nesvarbu, kur jis yra.
– O jums svarbu, kur jūsų butas, namas, mašina?
– Svarbu, turbūt jau per daug senas esu (juokiasi – red. past.).
– Žiniasklaidoje dažnai pareikšdavote nuomonę aktualiais klausimais. Esate pilietiškas – ne iš tų žmonių, kuriems pakanka diskusijos virtuvėje?
– Būtų tiksliau sakyti "buvau", nes dabar turiu labai daug darbo, nebespėju. Sureaguoju, bent virtuvėje pasišneku, jei negaliu kitaip.
– Kas dabar labiausiai jaudina?
– Be abejo, rūpi, kokia bus nauja valdžia Šiauliuose. Einu Vasario 16-osios gatve – net keista: kai kur – kone „dykra“, vienas namas nebaigtas stovi, prie kampo – kitas, dar du – apleisti. Pačiame centre. Juk visa tai reikia sutvarkyti.
Suprantu, gal yra didesnių problemų. Bet kad bent akių nebadytų! Kad būtų žolė pjaunama, gatvės nuvalomos, kai sninga.
Centras ir provincija
– Šiauliai – ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas. Ar tai – miestas-provincija?
– Bijau ką ir sakyti, nes mane bara, kai pasakau – provincija. Bet Šiauliai yra provincija.
Šiauliai nėra provincija, kai kalbame apie vaikų ir jaunimo choro „Dagilėlis“ fenomeną. Šiuo atveju Šiauliai yra tikras centras. Dar galime išskirti PET gamybą. Manau, specialiosios pedagogikos ruošime ir moksle Šiauliai irgi yra centras.
Centru tampama, kai kažkurioje srityje lyderiaujama. Bet jeigu esi paraštėje, marginalijoje, kaip Šiauliai daugumoje sričių, žodis „provincija“ yra tinkamas, nesuteikiant jam kažkokių labai neigiamų atspalvių.
– Kaip Šiauliai atrodo literatūros – kūrybos kontekste?
– Kuršėnai atrodo geriau, nes turi Petrą Rakštiką, Vytautą Kirkutį. Būsiu labai dėkingas, jei man įvardysite Šiauliuose poetą, rašytoją – tikrą savo srities meistrą.
– Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ pristatyme sakėte: „Jeigu Šiauliuose būtų bent dešimtadalis poezijos ir prozos meistrų, kokių yra fotografijos meistrų, pavydžiai atsidusčiau.“
– Taip. Tą galiu pakartoti. Turime puikių fotografų: Ričardas Dailidė, Aleksandras Ostašenkovas ir t. t. Analogų literatūroje, kuriuos galėtume pateikti tokiame kontekste, kokiame save šiuo metu gali reprezentuoti, tarkime, A. Ostašenkovas, nematau.
Kokios to priežastys, neįsivaizduoju. Gaila, kad labai anksti nustojo publikuotis Petras Balčiūnas. Jo kūryba buvo įdomi ir Lietuvos kontekste.
– Praėjęs savaitgalis priklausė Knygų mugei. Ką jūs, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, šiemet atradote dideliame knygų sraute?
– Stasio Jonausko poezijos knygą „Laikas išeina pats“. Poetas išlieka savoje paradigmoje. Nežinau, kas dar taip būtų įkritę į akį ir širdį. Ši knyga – labiausiai.
– Ar atkreipiate dėmesį į renkamus knygų dešimtukus?
– Priklauso, kas dešimtuką sudaro. Jei sudaro savos srities – literatūros – specialistai, būtinai peržiūriu. „Pasitikrinu“, jei būnu skaitęs.
Turiu pasakyti, kad dažniausiai nuomonės sutampa.
Literatūra ir vieta
– Jūsų knygos susietos su Šiaulių kraštu: „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“, „Šiaulių auto/topografija“, „Stebuklo horizontai. Šiluva ir jos legenda lietuvių literatūroje“. Nomadiškame pasaulyje ieškote pagrindo šalia?
– Taip susiklostė, kad ir toliau laikausi tos pačios krypties. Gal tai susiję su baltistiniais, latvistiniais tyrinėjimais. Man rūpi literatūros susisaistymas su vieta. Yra metodologinė geopoetikos tyrimų kryptis, kai kas tai vadina literatūros topografija, literatūros geografija – geografinės vietos ir literatūrinio teksto santykis.
Anglijoje yra rimtų literatūrologinių vadinamojo literatūrinio turizmo knygų. Kai lankomos kažkokios vietos, neišvengiamai paminima, kad čia buvo, pavyzdžiui, Baironas arba tą vietą aprašė Konanas Doilis. Net braižomi literatūriniai žemėlapiai.
– Po Kristinos Sabaliauskaitės trilogijos „Silva Rerum“ Vilniuje irgi atsirado ekskursijos pagal šį romaną. Literatūrinis turizmas populiarėja ir Lietuvoje?
– Pas mus irgi ateina domėjimasis literatūros, grožinio teksto santykiu su vietove.
Šia metodologija senokai užsiimu, ji man įdomi, patraukli. Priklauso, kaip prieisi prie teksto: semiotikai gali sakyti, kad nėra referencijos, kūrinys yra pats sau. Man įdomiau, kai matau referenciją su konkrečia vieta. Tada jau galiu aiškintis santykius: kokia ta referencija yra, ar ji įsivaizduota, ar atspindima daugiau mažiau realiai, ar romantizuota. Santykiai – labai įvairūs.
Knygoje, kurios apmatus ir tam tikras dalis jau turiu, ruošiuosi rašyti ta pačia metodologija apie geografinę vaizduotę ir tapatybę lietuvių ir latvių literatūrose, apie paribius – Lietuvos ir Latvijos pasienį, Kuršių neriją latvių literatūroje. Latviai, kaip žinote, kultūriškai šiek tiek savinasi Kuršių neriją, nes ten gyveno kuršininkai, kurie kalbėjo latviškai.
Latviai nerijos tema yra parašę labai įdomių kūrinių.
– Viena iš literatūros ir vietos santykių tyrimo vietų galėtų būti ir Užventis, iš kurio jūs kilęs?
– Esu rašęs porą esė apie Užventį. Nežinau, gal užteks. Užvenčio tema jau beveik išsemta, nemažai yra rašiusi Viktorija Daujotytė, jos gimtinė netoli Užvenčio.
Užventis minimas Maironio poemose, Šatrijos Raganos, Žemaitės kūryboje, būtų galima parašyti vientisą struktūruotą straipsnį „Užvenčio literatūrinės refleksijos“.
– Tebeturite sąsajų su Užvenčiu?
– Gyvena giminės, yra pažįstamų. Mano buvusiame name dabar yra klebonija.
Kai kraustėmės iš Užvenčio, klebonas nupirko mūsų namą, nes didžiulė klebonija buvo nacionalizuota, klebonas gyveno pačioje bažnyčioje, labai šalo.
Tėvas buvo kolūkio pirmininkas. Saugumas labai domėjosi, ar pirmininkas pardavė trobą klebonui, kaip asmeniui, ar klebonijai. Jei klebonijai, būtų lėkęs lauk iš visur, iš kur įmanoma. Pardavė asmeniškai. Paskui klebonas tuos klausimus išsprendė.
Reali erdvė ir nerealūs dalykai
– Pomėgį rašyti atsinešėte iš Užvenčio?
– Septintoje klasėje esu gana detaliai aprašęs buvusius visus mokytojus ir klasiokus.
Ar išvažiuodamas į Šiaulius, ar jau čia tą darbą 1979 metais ir padariau – turbūt, kad nepamirščiau. Žadu šį sąsiuvinį atiduoti Užvenčio kraštotyros muziejui, jei jiems bus įdomu.
Prieš tai dar buvo nebaigtų romanų, bet jų nebeturiu. Poezijos, man atrodo, visai nesu rašęs. Bent jau neprisimenu. O prozos yra storas sąsiuvinis.
Vaikystės romanus, kiek atsimenu, rašydavau pagal filmus: pamatai, įspūdį palieka, tada stilizuotai rašai.
Rašiau iki vidurinės (dabar – S. Šalkauskio gimnazija) baigimo. 11 klasėje mano apsakymas buvo publikuotas „Raudonojoje vėliavoje“ – išrinko moksleivių kūrybos konkurso laureatu.
Studijų metais buvau publikavęs dvi noveles – tokias keistas dabar man.
– Dabar rašote tik literatūrologinius tekstus ar randate laiko ir kūrybai?
– Prieš keletą metų parašiau legendą apie lobį Šiauliuose.
Man patinka įšaknyti įvykius tikroje erdvėje ir tada žaisti. Studijuodamas pirmame ar antrame kurse, dar silpnai mokėdamas latvių kalbą, perskaičiau rašytojo Margerio Zarinio romaną „Netikras Faustas, arba pataisyta ir papildyta patiekalų knyga“. Jo stilius toks: reali erdvė, realūs įvykiai, o staiga visai šalia išdygsta nerealūs dalykai. M. Zarinis iki šiol yra mano mėgstamiausias latvių rašytojas.
Beje, jis yra parašęs labai įdomų apsakymą apie Kuršių neriją, S. Gaižiūnas jį išvertė į lietuvių kalbą. Apie Kuršių neriją nieko geresnio nesu skaitęs. Nors apie ją yra rašę daug kas: lietuviai, rusai, latviai ir ypač – vokiečiai.
– Ar Lietuva, mažas kraštas, turi galimybių su literatūra išeiti už savo sienų?
– Manau, kad ne. Nebent atsirastų žmogus, kuris pradėtų rašyti kita kalba, ir prasimuštų. Arba tai turėtų būti toks žmogus, kaip Tomas Venclova, kurio ryšiai yra visur begaliniai: turiu galvoje, ir kultūrine, ir literatūrine, ir politine prasmėmis.
„Kas yra skiedrynas?“
– Apie M. Zarinį kalbate su užsidegimu. Ar turite tokį mėgstamą autorių naujausioje lietuvių literatūroje?
– Man artima Gintaro Bleizgio poezija, esu apie ją rašęs esė-recenziją. Ką tik išėjo naujas Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių tomelis.
Mano galva, geriausių lietuvių poetų trejetukas yra Sigitas Geda, A. Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova. Na, dar Henrikas Radauskas ir Albinas Žukauskas. H. Radauskas pakeitė poezijos kanoną po Maironio, o A. Žukausko žodis labai sodrus, įdomi sintaksė.
– O naujosios literatūros?
– Labai įdomus Jurgis Savickis – stiprus novelistas, padėjęs labai tvirtus pamatus lietuvių novelei. Galima paminėti tą patį H. Radauską.
Aš nesu iš tų optimistų, kurie sako, kad visa lietuvių klasika yra aukso fondas. Žiūriu rezervuotai, matau daug literatūros, kuri yra įdomi daugiau antropologine, etnografine prasmėmis. Žinoma, yra talentingų žmonių kaip, tarkime, Žemaitė. Bet ją, kaip rašytoją, galime suprasti tik mes. Kitų ji bus suprantama kaip etnografinė aprašinėtoja.
– Pakito ir žodynas – sakoma, kad mokyklose mokiniai sunkiai suvokia Žemaitės tekstą.
– Be abejo! Su pirmo kurso studentais prieš kelerius metus analizavome Jono Biliūno kūrinį „Lazda“, ten yra sakinys: „Tėvas netoliese ant skiedryno dirbo akėčias.“
Norėjau paaiškinti, kad buvo neturtingi žmonės, nes iš medžio darė akėčias. Bet jie manęs paklausė, kas yra skiedrynas! Tada supratau, kad mano aiškinimas – nieko vertas, kad atėjo visiškai nauja karta. Jei žmogus gyvena mieste ir prie kompiuterio, akėčios, skiedrynas, bulvienojus jam yra visiškai kitas pasaulis. Grąžino mane ant žemės.
– Teks knygas skaityti su žodynu?
– Arba adaptuoti. Etnografija kūrinyje reikalinga studentams, norint suvokti procesą, gilumines literatūros sąsajas su mentalitetu, su tautos istorija, jos vystymosi raidos etapais.
Mokykloje, mano galva, tokie kūriniai atbaido nuo literatūros. Skaito, nesupranta, jiems svetima, visiškai nesusiję su gyvenimu. Dingsta pagrindinis – estetinis – literatūros matmuo. Jeigu jo nebėra, apie ką galime kalbėti.
Matricas turime
– Pernai buvo K. Donelaičio ir Tarmių metai, šiemet – M. K. Oginskio ir Etnografinių regionų. Jei būtų jūsų valia, kieno metus skelbtumėte?
– Neskelbčiau, nes man nepatinka tokie vajai. Kartais tuo pradedama piknaudžiauti: būna daug patoso, parodomųjų dalykų, brukimo per prievartą.
Žinoma, padaroma ir daug gerų darbų, nes jubiliejus yra proga prisiminti. Visame foniniame triukšme to, kas yra gera, lieka koks 10 procentų. Kitiems per gerklę išlenda.
Po K. Donelaičio metų galėčiau išskirti Vaido Šeferio bei Miko Vaicekausko ir dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės knygas. Dabar sudarinėjamas straipsnių rinkinys iš jubiliejinės konferencijos. Dar – Dalios Dilytės monografija.
Įdomus dalykas – patosas praeina horizontalia linija, bet visi autoriai prie to dirbo seniai ir ilgai. Proginių metų privalumas – valstybė skiria lėšų profesionaliems darbams.
Man ypač nepatinka tokie renginiai, kaip, pavyzdžiui, savaitė ar mėnuo be patyčių. Ką reiškia mėnuo be patyčių? Vienuolika mėnesių su patyčiomis?
– Knygų mugė dar kartą parodė, kad popierinę knygą laidoti per anksti – elektroninė jos neišgujo. Kur slypi popierinės knygos galia?
– Smetoniškais laikais, nebūtinai Lietuvoje, bet ir kitur, buvo sakoma, kad nelabai knygų ir bereikės, nes per radiją skaitys.
Elektroninės knygos laikas, manau, dar ateityje. Mano dukra turi skaityklę, labai džiaugiasi, skaityklė nevargina akių. Bėda tik, kad lietuviškų knygų mažai. Privalumas – medžių lieka žaliuojančių. Pigiau.
– Jūs skaitote popierinę knygą?
– Labai įvairiai. Dabar internete gali prieiti prie specialybinės literatūros. Anksčiau tam būtų reikėję begalės stažuočių, lėšų, norint įsigyti knygas, parsisiųsti straipsnius.
Dabar prie daug medžiagos galima prieiti nemokamai, ją atsisiųsti internetu.
Atrodo, kad metodologine prasme sugalvoji mokslinių naujovių. Bet kai įėjau į Miunsterio bibliotekos saugyklas, fondus, supratau, kad kone viskas ir apie viską yra parašyta. Ir daug. „Matricas“ mes jau turime.
Man atrodo, kad jeigu mes dar kažką Lietuvos humanitarikoje išradinėsime, vis tiek kažką pakartosime. Ką pats buvau sugalvojęs (atrodė, labai protingai), pasirodo, kad apie tai jau yra parašyta ir knygų, ir straipsnių.
Jau senokai pastebėjau, kad moksle – humanitariniame ir ne tik – yra trys mokslininkų tipai. Vieni tie, kurie sugalvoja idėjas metodologiniams „trafaretams“. Tokie, kaip Michailas Bachtinas. Antras tipas – kurie sugeba sukurti metodologinius „trafaretus“. O kiti sugeba tuos „trafaretus“ tik apvedžioti. Nežinau, kas Lietuvoje generuotų idėjas humanitariniuose moksluose... Kuriančių „trafaretus“ yra. Bet daugiausia – apvedžiojančių. Reikia tai suvokti ir nesakyti, kad mes esame ne provincija. Žinoma, sąžiningas mokslinio-metodinio „trafareto“ apvedžiojimas irgi reikalauja daug žinių ir darbo.
Kai kažkada supratau, kad nebūsiu idėjų kūrėjas (tą irgi reikia suprasti), koncentravausi ties tyrimais, metodais, kurie man yra artimi.
Man, beje, įdomi lokalioji istorija. Įdomūs atminties tyrimai, tuo labiau, kad jie siejasi su vietos tyrimais. Jei yra vieta, be abejo, ten koncentruota tam tikra istorinė atmintis. Norisi sugrįžti prie Saulės mūšio temos latvių literatūroje, mene.
– Koks maloniausias pastarųjų metų atradimas?
– Gal Šiluvos fenomenas literatūroje. Galvojau, kad viskas apsiribos nedideliu literatūrinės refleksijos ratu. Bet buvau maloniai nustebintas, kad ratas labai išsiplėtė.
Žinau, kad kai kurių eilėraščių nepavyko rasti emigracinėje spaudoje. Bet darau prielaidą, kad didesnius kūrinius pavyko visus surinkti.
Esu nustebintas ne tik kiekiu, bet ir pobūdžiu, požiūriu – įdomiu, daugialypiu. Žinoma, yra daug šablonų, grafomanijos, be tai – suprantama, nes objektas yra sakralus, jis aukštinamas skoliniais iš giesmių.
– Ar dar daug dominančių temų stalčiukuose?
– Yra daug, tik laiko trūksta.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOMONĖ: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vadovas Vigmantas Butkus mokslininkus skirsto į tris tipus: sugalvojančius idėjas metodologiniams „trafaretams“, sugebančius sukurti metodologinius „trafaretus“ ir sugebančius tuos „trafaretus“ tik apvedžioti.
PASIRINKIMAS: „Kai kažkada supratau, kad nebūsiu idėjų kūrėjas (tą irgi reikia suprasti), koncentravausi ties tyrimais, metodais, kurie man yra artimi“, – sako Vigmantas Butkus.
PRISTATYMAS: Pernai Vigmanto Butkaus monografija „Stebuklo horizontai. Šiluva ir jos legenda lietuvių literatūroje“ buvo pristatyta Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre. Pristatyti knygą V. Butkui talkino Šiaulių universiteto docentė Dalia Jakaitė.
UŽDUOTIS: „Būsiu labai dėkingas, jei man įvardysite Šiauliuose poetą, rašytoją – tikrą savo srities meistrą“, – sako Rašytojų sąjungos narys Vigmantas Butkus.
Vigmantas Butkus
Gimė: 1965 m. kovo 12 d. Užventyje (Kelmės rajonas).
Lietuvių ir latvių literatūrų tyrinėtojas, pedagogas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
1987 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1993–1997 m. Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas, nuo 1997 m. humanitarinių mokslų daktaras.
Nuo 1988 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute (nuo 1997 m. – Šiaulių universitete). 2004–2006 m. Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėjas, docentas, 2006–2013 m. šios katedros docentas.
Nuo 2010 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, nuo 2013 m. – šio skyriaus vadovas.
Bibliografija: „Neoromantinė baltų drama“ (mokomoji knyga, 1991), „Latvių literatūros eskizai: iki XIX a. pabaigos“ (mokomoji knyga, 1998), „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“ (esė ir straipsnių rinkinys, 2005), „Latvių literatūros istorijos seminarai (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė)“ (mokomoji knyga, 2007), „Šiaulių auto/topografija“ (esė ir straipsnių rinkinys, 2011), „Literatūros žvalgymai“ (mokslo straipsnių rinkinys, 2011), „Stebuklo horizontai. Šiluva ir jos legenda lietuvių literatūroje“ (monografija, 2014).
Parengta pagal lt.wikipedia.org