Iš molio ir ugnies sutvertas pasaulis

Iš mo­lio ir ug­nies su­tver­tas pa­sau­lis

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Kai už pe­čių – pen­ki kū­ry­bos de­šimt­me­čiai ir nuei­tas ne­ vi­sai trum­pas gy­ve­ni­mo ke­lias, kai be­veik pu­sę am­žiaus gy­ve­ni ir dar­buo­jie­si ta­me pa­čia­me mies­te, tarp tų pa­čių žmo­nių, kai kar­di­na­liai ne­kei­ti kū­ry­bos prin­ci­pų, me­ni­nių įsi­ti­ki­ni­mų ir žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių, ne taip leng­va nu­ste­bin­ti ap­lin­ki­nį pa­sau­lį, pri­pra­tu­sį prie nuo­la­ti­nės kai­tos ir be­ga­li­nio lė­ki­mo.

Šiau­lie­tė me­ni­nin­kė Al­do­na Vi­soc­kie­nė, ne tik Šiau­lių, bet ir Lie­tu­vos dai­lės kon­teks­te ži­no­ma ke­ra­mi­kė, įspū­din­gų mo­nu­men­ta­lio­sios ke­ra­mi­kos dar­bų bei ma­žo­sios skulp­tū­ros kū­ri­nių au­to­rė, il­ga­me­tė Šiau­lių uni­ver­si­te­to (anks­čiau pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to) dės­ty­to­ja, do­cen­tė, ju­bi­lie­ji­nei pa­ro­dai pa­si­rin­ko ne­ti­kė­tą erd­vę ir ne­ti­kė­tą kryp­tį. Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­ren­gė ne ke­ra­mi­kos dar­bų (kas bū­tų la­biau­siai ti­kė­ti­na), bet ke­lias­de­šim­ties pieš­tu­ku ir ki­to­mis dai­lės prie­mo­nė­mis su­kur­tų po­rtre­tų ir bib­liog­ra­fi­jos dar­bų pa­ro­dą. Ju­bi­lia­tė sa­ko, kad pa­ti gal­būt vi­sai ne­bū­tų ėmu­sis kaž­kaip iš­skir­ti­nai pa­mi­nė­ti gra­žią gy­ve­ni­mo su­ka­tį, jei ne pro­f. An­ta­nas Vi­soc­kis – dau­ge­lio jos mo­nu­men­ta­lių kū­ri­nių bend­raau­to­ris ir gy­ve­ni­mo bend­ra­ke­lei­vis, ne­lei­džian­tis su­sto­ti, ska­ti­nan­tis veik­ti, kur­ti, da­ly­vau­ti me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Ko­dėl ne kū­ri­niai, bet lei­di­niai?

Me­ni­nin­kė sako – „mo­lio sie­nų“ į jo­kią pa­ro­dų sa­lę neat­ne­ši. Taip kas­die­niš­kai, „mo­lio sie­no­mis“, Al­do­na pa­va­di­na mo­nu­men­ta­lius, įspū­din­gų pa­ra­met­rų rel­je­fus, vi­suo­me­ni­nių Šiau­lių pa­sta­tų in­ter­je­rus puo­šu­sius ke­ra­mi­nius pa­no, ku­rių vie­nam su­kur­ti pri­reik­da­vo ran­ko­mis per­min­ky­ti po ke­lias to­nas mo­lio.

Ma­žes­nės apim­ties, ka­me­ri­niams jos dar­bams, į ku­riuos įdė­ta ma­žiau mo­lio, bet ne ma­žiau šir­dies, ir ku­rių vie­ni yra pa­skli­dę po pa­sau­lį, ki­ti, itin mie­li šir­džiai, sau­go­mi ir jau­kiai gy­ve­na na­muo­se, ši erd­vė ne­bū­tų pa­ti tin­ka­miau­sia ir sau­giau­sia.

Lei­di­niai to­dėl, kad rei­kė­jo ras­ti bū­dą pa­ro­dy­ti sa­vo kū­ry­bi­nio ke­lio vyks­mą ir re­zul­ta­tus. Pa­ro­do­je pa­tei­kia­mi kū­ri­nių ka­ta­lo­gai su ke­ra­mi­kės dar­bų fo­tog­ra­fi­jo­mis iš Dai­li­nin­kų sa­jun­gos ren­gia­mų Bal­ti­jos ša­lių šiuo­lai­ki­nės ke­ra­mi­kos pa­ro­dų, mies­to dai­li­nin­kų ir per­so­na­li­nių kū­ry­bos pa­ro­dų, ple­ne­rų, kai ku­rių kū­ri­nių ap­ra­šy­mai, straips­niai, ku­riuo­se mi­ni­ma ar ap­ta­ria­ma jos me­ni­nė kū­ry­ba.

Aki­vaiz­du, kad tų pa­ro­dų bū­ta daug ir įvai­rių, jų geog­ra­fi­ja pla­ti, neap­si­ri­bo­jan­ti Lie­tu­vos mies­tais ir pa­ro­dų sa­lė­mis. Da­ly­vau­ta pa­ro­do­se Lat­vi­jo­je, Ru­si­jo­je, Olan­di­jo­je, Šve­di­jo­je, Bel­gi­jo­je. Ir vi­sur ne­sto­ko­ta dė­me­sio. Vi­sur pa­ste­bė­ti svar­biau­si kū­ry­bos bruo­žai: mo­nu­men­ta­lu­mas ir ly­riz­mas, me­džia­gos pa­ži­ni­mas ir įval­dy­mas, sa­vi­tu­mas ir at­pa­žįs­ta­mu­mas, me­ni­nin­kui bū­ti­ni, bet ne­leng­vai pa­sie­kia­mi dy­džiai.

Ir dar vie­na prie­žas­tis, nu­lė­mu­si pa­ro­dai pa­si­rink­ti ne mo­lį, bet po­pie­rių. Ne­ma­žai bran­džiau­sių Al­do­nos Vi­soc­kie­nės kū­ri­nių yra iš­li­kę tik po­pie­riu­je – nuo­trau­kų, ap­ra­šy­mų, do­ku­men­tų pa­vi­da­lu. Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, vyks­tant es­mi­niams vi­suo­me­ni­niams po­ky­čiams, kei­čian­tis nuo­sa­vy­bės for­moms, dau­ge­liui vi­suo­me­ni­nių pa­sta­tų ta­pus pri­va­čia nuo­sa­vy­be, jų sa­vi­nin­kams juo­se esan­tys ­me­no kū­ri­niai pa­si­ro­dė esan­tys be­ver­čiai, ne­tgi kliu­vi­niai sie­kiant sa­vų tiks­lų.

Gai­la, bet tai, kas ga­lė­jo mies­tą puoš­ti de­šim­tis ar net šim­tus me­tų, bu­vo bru­ta­liai su­nai­kin­ta, neat­siž­vel­gus į vi­suo­me­nės in­te­re­sus, daž­niau­sai be au­to­rių ži­nios ir su­ti­ki­mo.

Al­do­na sa­ko sa­vo aki­mis ne­ma­čiu­si, kaip kū­jais bu­vo dau­žo­mi jos kū­ri­niai, bet vis tiek la­bai skau­dė­jo. Nors Al­do­na per gy­ve­ni­mą ne­nu­lip­dė nė vie­nos Le­ni­no gal­vos ir neiš­de­gė nė vie­nos Sta­li­no sau­lės, gal­būt kaž­kas tuo­se darbuose ieš­ko­jo ideo­lo­gi­jos. Nors grei­čiau­siai ieš­ko­jo net ne jos, bet grei­tos nau­dos, pi­ni­gų, ku­rie nau­jie­siems šei­mi­nin­kams at­ro­dė už me­ną ver­tes­nė ver­ty­bė.

Al­do­na­ Vi­soc­kie­nė yra ne vie­nin­te­lė me­ni­nin­kė, ku­riai te­ko iš­gy­ven­ti ne tik sa­vo kū­ri­nių gi­mi­mo džiaugs­mą, bet ir jų ne­tek­ties skaus­mą.

Taip tie kū­ri­niai ta­po is­to­ri­ja, iš­li­ku­sia tik po­pie­riu­je – „rank­raš­čiuo­se, ku­rie ne­de­ga.“

Jų bū­ta daug – kū­ry­bi­nių at­ra­di­mų ir pra­ra­di­mų, ta­čiau be mo­lio Al­do­na ir šian­dien gy­ven­ti ne­ga­li. Da­ly­vau­ja pa­ro­do­se, ple­ne­ruo­se – juk taip smal­su ir įdo­mu pa­žiū­rė­ti, kaip dir­ba ki­ti, ir pa­čiai kaž­ką nau­jo su­kur­ti. Na­muo­se ir da­bar sto­vi ko­jo­mis mi­na­mas žie­di­mo ratas, prie ku­rio kar­tais taip ma­ga pri­sės­ti, kad tam no­rui tie­siog nė­ra jė­gų at­si­spir­ti.

Pie­ši­mas – kaip mu­zi­ka

Apie pie­ši­mą – at­ski­ra kal­ba.

Pie­ši­mas Al­do­nai Vi­soc­kie­nei nuo se­no, gal­būt vi­są­laik, bu­vo ir yra ne­sle­pia­ma, puo­se­lė­ja­ma ir vis pa­kurs­to­ma gy­ve­ni­mo mei­lė ir kū­ry­bos sri­tis.

„Pie­ši­mas man yra ne tik poil­sis po sun­kaus mo­lio min­ky­mo. Man pie­ši­mas yra tai, kas ki­tam yra dai­na­vi­mas, gro­ji­mas pia­ni­nu ar ei­lė­raš­čių ra­šy­mas“, – sa­ko me­ni­nin­kė.

Nors A. Vi­soc­kie­nė tei­gia, jog sa­vo su­kur­tais po­rtre­tais ne­pre­ten­duo­ja į me­no aukš­tu­mas, tai liu­di­ja dau­giau kū­rė­jos kuk­lu­mą, o ne rea­ly­bę. Ji yra ne tik en­tu­zias­tin­ga, bet ir nuo­sek­li, di­de­lį pa­ty­ri­mą su­kau­pu­si pie­šė­ja, dek­la­ruo­jan­ti ir įtvir­ti­nan­ti pie­ši­nį nuo es­ki­zo iki sa­va­ran­kiš­ko, iš­baig­to pa­veiks­lo.

Lai­ky­da­ma­si kla­si­ki­nės nuo­sta­tos, kad pie­ši­nys yra vi­sų dai­lės žan­rų pra­džių pra­džia, pie­ši­mo Al­do­na nie­ka­da ne­bu­vo už­me­tu­si ar ap­lei­du­si. Me­no­ty­ri­nin­ko, pro­fe­so­riaus Vy­te­nio Rim­kaus žo­džiais, ji „rea­bi­li­tuo­ja pa­tį pie­ši­mą, ku­riam pa­sta­ruo­ju me­tu stin­ga ne tik me­ni­nio dė­me­sio, bet ir meist­rys­tės.“

Al­do­na Vi­soc­kie­nė ne­lau­žo po­rtre­to tra­di­ci­jų, ne­de­monst­ruo­ja di­de­lių eks­pe­ri­men­tų. La­biau sie­kia pa­na­šu­mo, cha­rak­te­rių au­ten­tiš­ku­mo. Eksp­rom­to yra, tai tie­sa, nes dau­ge­lis po­rtre­tų nu­pieš­ti per ke­le­tą ar ke­lio­li­ka va­lan­dų, pri­klau­so­mai, kiek lai­ko ir kant­ry­bės tu­rė­jo pa­si­rink­ta mo­de­lis.

Pa­ro­dos ko­lek­ci­jo­je ma­ty­ti daug vei­dų iš ar­ti­mos dai­li­nin­kės ap­lin­kos, ži­no­mų mies­to žmo­nių – tai da­ro eks­po­zi­ci­ją pa­trauk­lią ir ar­ti­mą žiū­ro­vui. Ša­lia ge­rai pa­žįs­ta­mų vei­dų pa­ro­do­je ma­to­me ir A. Vi­sos­kie­nės nu­pieš­tą ra­šy­to­jos Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės po­rtre­tą. Jis yra ne vie­nin­te­lis ži­no­mų žmo­nių po­tre­tų ga­le­ri­jo­je.

2014 me­tais Šiau­lių uni­ver­si­te­te ati­da­ry­tą Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio au­di­to­ri­ją puo­šia Al­do­nos Vi­soc­kie­nės su­kur­tas jo ba­rel­je­fas. Ša­lia – ir pie­ši­nys, at­lik­tas pa­gal dai­li­nin­ko Eri­ko Var­no kū­ri­nį. Ky­la min­tis, kad me­ni­nin­kė ga­lė­tų pra­tęs­ti jai taip bran­gios ir ar­ti­mos Že­mai­ti­jos, Ma­žo­sios Lie­tu­vos di­džių­jų žmo­nių po­rtre­tų cik­lą.

Kal­bant apie po­rtre­tus, dar vie­nas ma­žas, bet ma­lo­nus ne­ti­kė­tu­mas: be­veik vi­sus su­kur­tus po­rtre­tus me­ni­nin­kė do­va­no­ja sa­vo mo­de­liams. Mū­sų lai­kais toks dos­nu­mas tik­rai ne kas­dien su­tin­ka­mas.

Bib­lio­te­ko­je – pedagoginio ir kū­ry­bi­nio dar­bo tą­sa

Ga­li kil­ti dar vie­nas klau­si­mas: ko­dėl ši me­ni­nin­kės kū­ry­bos pa­ro­da su­reng­ta bib­lio­te­ko­je, o ne ku­rio­je mies­to ga­le­ri­jo­je, ku­rių du­rys ju­bi­lia­tams tra­di­ciš­kai yra at­ve­ria­mos?

At­sa­ky­mas pa­pras­tas: jau ke­le­rius me­tus me­ni­nin­kai Al­do­na ir An­ta­nas Vi­soc­kiai bib­lio­te­ko­je yra dau­giau ne­gu daž­ni sve­čiai. Jau­čia­si čia kaip na­muo­se, o prieš po­rą me­tų čia įkū­rė suau­gu­sių­jų me­no ir dai­lės pa­ži­ni­mo stu­di­ją „Pa­le­tė“, ku­rio­je de­ra edu­ka­ci­nė ir kū­ry­bi­nė veik­la. Mar­ga „Pa­le­tė“ tam­pa gra­žiu bend­ra­min­čių bū­re­liu, jau raš­kan­čiu pir­muo­sius kū­ry­bos vai­sius.

Vi­sa gen­tis iš ge­ro mo­lio

Al­do­na Vi­soc­kie­nė yra vie­na iš tų lai­min­gų­jų pa­der­mės, ku­rie nie­ka­da ne­si­gai­li pa­si­rink­to gy­ve­ni­mo ke­lio, ne­no­ri at­gal pa­suk­ti lai­ko ra­to, kad gy­ve­ni­mą ga­lė­tų nu­gy­ven­ti ki­taip. Kad bus me­ni­nin­kė, bu­vo aiš­ku nuo pat ma­žų die­nų – ki­to ke­lio tie­siog ne­bu­vo. Kū­rybos ge­nai ati­te­kė­jo iš tė­vo ir ma­mos gi­mi­nės: pro­se­ne­lių, se­ne­lių ir tė­vų. Vi­si bu­vo na­gin­gi, gra­žia­dar­biai, smal­sūs ir gu­vaus pro­to.

Se­ne­lis iš mo­ti­nos pu­sės Leo­nar­das Jok­šas bu­vo dva­ro dai­li­nin­kas. Iš me­džio dro­žė įmant­rius or­na­men­tus, an­ge­lų gal­vas, fi­gū­rė­les, ku­rio­mis pa­skui puo­šė bal­dus, veid­ro­džių rė­mus. Dir­bo ir bu­vo ge­rai ži­no­mas Pa­van­de­nės apy­lin­kė­se.

Mo­čiu­tė iš tė­vo pu­sės, su­dė­tin­go li­ki­mo ir biog­ra­fi­jos mo­te­ris, bu­vo ap­do­va­no­ta ne­pap­ras­ta in­tui­ci­ja, re­gė­ji­mais.

Apie sa­vo tė­vus, ku­rie sa­va­me lai­ke ir sa­vo­je ap­lin­ko­je ne­bu­vo stan­dar­ti­niai žmo­nės, Al­do­na ga­li pa­sa­ko­ti daug ir jaut­rių is­to­ri­jų. Ma­ma bu­vo gra­žia­dar­bė, bet koks dar­bas jos ran­ko­se tirp­te tir­da­vo: ar tai bū­tų siu­vi­mas, ar au­di­mas, ar vil­nos vė­li­mas – vis­ką pa­da­ry­da­vo greit ir gra­žiai.

Jai tek­da­vo im­tis ir ne­ vi­sai mo­te­riš­kų dar­bų – su­dė­ti grėb­liams dan­tis, įtver­ti ko­tus plak­tu­kams ir dal­giams, pin­ti krep­šius, siū­ti šikš­nas. Tė­vo gal­va bu­vo pra­muš­ta ki­tiems rei­ka­lams. Tė­vas bu­vo gy­va kai­mo en­cik­lo­pe­di­ja. Iš­si­la­vi­nęs, įgi­jęs ke­lias spe­cia­ly­bes, pa­me­tęs gal­vą dėl kny­gų, ste­bi­nęs gu­viu pro­tu ir uni­ka­lia at­min­ti­mi. Bet na­mų ūky­je tai ne­bu­vo di­de­lė va­ro­mo­ji jė­ga, daž­niau kliu­vi­nys.

Kar­tą Al­do­na yra pa­sa­ko­ju­si, kad kol tė­vu­kas, mamos dau­gy­bę kar­tų pa­ra­gin­tas išei­da­vo pjau­ti ato­lo, že­mę ne­re­tai jau bū­da­vo su­kaus­tęs gruo­das.

Tai toks bu­vo mo­lis, iš ku­rio su­tver­ta stip­ri, ener­gin­ga ir kū­ry­bin­ga Al­do­nos gen­tis. Al­do­na iš vi­sų su­si­rin­ko po tru­pu­tį. Kai vis­ką su­dė­jo į krū­vą, pa­si­ro­dė ne taip jau ma­žai.

Ža­rė­nai, Že­mai­ti­jos že­mė ir oras, na­muo­se iš­mok­tos gy­ve­ni­mo pa­mo­kos neiš­tir­po iki šiol. Ir da­bar ne­re­tai abu su An­ta­nu ten nu­va­žiuo­ja. Įk­vėp­ti tė­viš­kės oro, at­si­spir­ti į že­mę, pa­si­dai­ry­ti po apy­lin­kęs – pri­si­min­ti, at­si­gai­vin­ti, pa­si­sem­ti jė­gų.

Tas šal­ti­nis at­ro­do neiš­se­mia­mas.

Mo­liui pa­si­ža­dė­jo la­bai anks­ti

Mo­liui Al­do­na pa­si­ža­dė­jo bū­da­ma vos try­li­kos me­tų mer­gai­čiu­kė, kai bai­gu­si sep­tyn­me­tę mo­kyk­lą Ža­rė­nuo­se, at­va­žia­vo į Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą. Da­bar sa­ko, kad tas pa­si­rin­ki­mas bu­vęs vai­kiš­kas. Apė­ju­si vi­sas tec­ni­ku­mo kla­ses ir dirb­tu­ves: me­ta­lo, me­džio ap­dir­bi­mo, teks­ti­lės, stab­te­lė­jo, ke­ra­mi­kos dirb­tu­vė­se iš­vy­du­si dai­lius mo­li­nius paukš­tu­kus. Stab­te­lė­jo ir li­ko su mo­liu vi­sam gy­ve­ni­mui, nors iki tol ne­bu­vo mo­lio nei min­kiu­si, nei lip­džiu­si.

Me­tai Tel­šiuo­se pra­lė­kė la­bai greit. Iš vi­sos tech­ni­ku­mo lai­dos, ji vie­na ga­vo re­ko­men­da­ci­ją sto­ti į Dai­lės ins­ti­tu­tą. Ir čia pa­si­rin­ko mo­lį – tarp sto­jan­čių į ke­ra­mi­ką bu­vo pir­ma.

Po stu­di­jų ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Vil­niu­je, bet ja­me neuž­si­bu­vo.Vi­sa, kas svar­biau­sia Al­do­nos Vi­soc­kie­nės gy­ve­ni­me, at­si­ti­ko Šiau­liuo­se: čia su vy­ru An­ta­nu užau­gi­no duk­rą Vik­to­ri­ją, ku­ri tę­sia me­ni­nin­kų šei­mos tra­di­ci­jas: čia ta­po bran­džia me­ni­nin­ke. Dirb­da­ma aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, į gy­ve­ni­mą iš­lei­do vi­są ple­ja­dą sa­vo mo­ki­nių. Šiau­liuo­se prieš 50 me­tų su­reng­ta pir­mo­ji kū­ry­bos pa­ro­da.

Kai bu­vo dar vi­sai ma­ža

Be­nar­šy­da­ma po švie­sius vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų už­ka­bo­rius Al­do­na pri­si­me­na vie­ną is­to­ri­ją.

Al­du­tė Kro­ly­tė – to­kia bu­vo iš tė­vų gau­ta mer­gau­ti­nė pa­var­dė – tuo­met bu­vo dar vi­sai ma­ža mer­gai­tė – gu­vi, jud­ri ir la­bai sa­va­ran­kiš­ka, nors dar ne­lan­kė nė pra­džios mo­kyk­los. Daž­nai iš­si­ruoš­da­vo į ne­to­li­mą ke­lio­nę „ant kal­no“ – kur gy­ve­no kai­my­nai Dob­ro­vols­kiai ir jų sū­nus Sta­siu­kas, su ku­riuo Al­du­tė gra­žiai drau­ga­vo.

Sta­siu­kas taip pat bu­vo ne­di­de­lis ir gu­vus, bet jau krem­tan­tis moks­lus pra­džios mo­kyk­lo­je. Kar­tą Al­du­tė už­ma­tė pas jį kny­gu­tę su dau­gy­be skai­čiu­kų ir pa­veiks­lė­lių. Tarp jų bu­vo ir la­bai gra­žios vyš­nai­tės, ku­rias rei­kė­jo gal­būt su­dė­ti, gal pa­dau­gin­ti ar at­lik­ti ko­kį ki­tą pro­tin­gą veiks­mą. Tai bu­vo arit­me­ti­kos va­do­vė­lis. Al­du­tei taip pri­rei­kė tos kny­gos ir tų vyš­nai­čių, kad sa­vo drau­gui ji pa­siū­lė iš­min­tin­gą san­do­rį: „Mai­nom“. Ir iš­mai­nė – sa­vo tė­vo tu­rė­tą ir bran­gin­tą vo­kiš­ką fo­toa­pa­ra­tą į nuo­sta­bią kny­gą su rau­do­no­mis vyš­nio­mis.

Kai tė­vas pa­si­ge­do fo­toa­pa­ra­to ir su­ži­no­jęs, kas nu­ti­ko, lie­pė „at­si­mai­ny­ti“, bu­vo per vė­lu: gu­vu­sis Sta­siu­kas bran­gų fo­toa­pa­ra­tą jau bu­vo ne­grą­ži­na­mai išar­dęs į smul­kiau­sias de­ta­les. Ar kny­ga su vyš­nai­tė­mis li­ko pas Al­du­tę, is­to­ri­ja nu­ty­li. Bet Al­do­na Kro­ly­tė- Vi­soc­kie­nė vi­są gy­ve­ni­mą li­ko iš­ti­ki­ma gro­žiui, o jos šau­nu­sis vai­kys­tės die­nų drau­gas „nuo kal­no“, ta­po ži­no­mu moks­li­nin­ku, ty­ri­nė­jan­čiu pa­sau­lio san­da­rą ir tvar­ką.

Tie mainai, matyt, buvo lemtingi.

„Pie­ši­mas man yra di­džiu­lis ma­lo­nu­mas, poil­sis po sun­kaus mo­lio min­ky­mo“, – sa­ko ne­tra­di­ci­nę ju­bi­lie­ji­nę pa­ro­dą su­ren­gu­si ke­ra­mi­kė Al­do­na Vi­soc­kie­nė.

„Sup­ran­tu, kad vi­so pa­sau­lio mo­lio ne­per­min­ky­si, bet skir­tis su juo vis tiek ne­si­no­ri“,– mo­liui pa­si­ža­dė­ju­si la­bai anks­ti, Al­do­na Vi­soc­kie­nė li­ko jam iš­ti­ki­ma vi­są gy­ve­ni­mą.

Ro­man­tiš­kas, tau­rus ir mo­nu­men­ta­lus Al­do­nos Vi­soc­kie­nės su­kur­tas an­ge­lų ir mo­te­rų pa­sau­lis. Šis „An­ge­las“ su­kur­tas 1994 m.