„Ir tada dirbome... Lietuvos SSR...“

Stasio LINIAUSKO kolekcijos nuotr.
Micaičių kolūkio pienvežis. Šeštasis dešimtmetis.
Garsus šūkis, tiksliau, jo perdirbinys, pasirinktas neatsitiktinai. Tos neįtikėtinai keistos istorijos personažai yra 1950 metų rudenį Kuršėnų rajono partijos komiteto pirmasis ir antrasis sekretoriai, MGB agentas „Mironas“, jis dar ir kolūkio pirmininkas laisvalaikiu nuo skundimo saugumui, saugumiečiai, jų vadas, laikraščio „Komunizmo keliu“ redakcija ir kiti.

Ši tamsi pokario istorija, kaip ir dera pagal siužetą, prasidėjo 1950 metų naktį iš rugsėjo 23 į 24 dieną Užpelkių miške. Istorijai labai pasisekė, nes yra palikti duomenys apie labai tikslią šios istorijos pradžios vietą – Užpelkių miško 31–32 kvadratas. Juokaujant galima pridurti, kad čia galima statyti paminklą tam šūkiui: „Ir tada dirbome...“.

Šiame kvadrate, niekada nemieganti saugumo agento, o mūsų istorijoje, tai – agento „Mirono“ akis, pamačiusi partizanus. Ko ten kolūkio pirmininkas bastėsi po mišką sunku pasakyti, gal grybavo, gal dar ką veikė, bet pamatyti partizanai tas mums jo nežinomas veiklas nutraukė.

MGB šaltinis nenurodo, kaip jis pasiekė Kuršėnų saugumą, bet atlėkė į tą įstaigą, matyt, naktį.

Reikia būti labai ištikimam agentui, kad viską metus lėkti naktį, pranešti apie tokį „radinį“. Kaip pamatė, kiek buvo partizanų Kuršėnų MGB vadas Nadžafalijevas savo „spec. pranešime“ nedetalizavo.

Tačiau saugumo pajėgos sukilo ant kojų. Buvo pradėtas kurti operatyvinis čekistinis-karinis operacijos planas. Kaipgi, tokia svarbi operacija turėjo būti, jai reikėjo labai gerai pasiruošti.

Nežinia tik, ar planas buvo ilgai kurpiamas ir ar iš viso buvo daromas, gal tik laukiama, kol susirinks pajėgos. Pajėgų telkimo darbas nebuvo greitas. Tačiau minėtame „spec. pranešime“ Šiaulių srities MGB valdybos viršininkui pulkininkui draugui Vasiljevui buvo pranešama:

„... Kuriant planą į Kuršėnų MGB patalpas įėjo rajono pirmasis ir antrasis partijos sekretoriai draugai Lidis ir Byčkovas, kurie buvo neblaivūs ir prie agento „Mirono“, kuris dirba kolūkio pirmininku, o taip pat pavaldaus man operatyvinio darbuotojo drg. Lidis ėmė išsireiškinėti necenzūriniais žodžiais ir liepė „nuimti antpečius“ ir areštuoti operatyvinį įgaliotinį drg. Abramavičių, lyg ir už tai, kad jis ilgai nepranešė partijos vadovybei apie kolūkio pirmininko pranešimą.

Matydamas tokį netaktišką drg. Lidžio elgesį ir turint omenyje, kad jis buvo stipriai išgėręs, aš pasiūliau drg. Lidžiui ir drg. Byčkovui atlaisvinti kabinetą ir nesikišti į rajono MGB operatyvinius reikalus.

Drg. Lidis ir Bičkovas, paėmė į savo mašiną „Pobieda“ milicijos viršininką Kirsanovą ir kolūkio pirmininką /mūsų agentą/ ir išvažiavo be mūsų leidimo į rajoną, kur pagal agento „Mirono“ duomenis turėjo slėptis „banda“ ir ten operacijai organizuoti mes buvome sutelkę 167 žmones, tame skaičiuje 70 MGB karių iš Šiaulių miesto. Drg. Byčkovas iš savo turimo medžioklinio šautuvo iššovė ir pravesta operacija po to jokių rezultatų nedavė, ir be to, paimant agentą „Mironą“ su savimi į tą rajoną, tuo pačiu iššifravo jį. Kaip kitą dieną buvo nustatyta drg. Lidis ir Byčkovas dalyvavo vakare, kurį organizavo rajoninio laikraščio „Komunizmo keliu“ redakcija 100-ojo laikraščio numerio išleidimo proga „ir prisigėrė girti“ (kalba netaisyta – J. K.).

Prašau apie netaktišką ir nepartinį elgesį draugų Lidžio ir Byčkovo informuoti Šiaulių srities komunistų partijos komiteto sekretorių, kad imtųsi atitinkamų priemonių“.

Ypatingo slaptumo grifą turintis dokumentas į bylą atgulė išrašinėtas rezoliucijomis, iš kurių dvi gerai įskaitomos. 1950 09 27 draugui Ragačiovui (jei teisingai įskaityta pavardė – J. K.) nurodyta pakalbėti su Nadžafalijevu, matyt, reikėjo patikslinti kai kuriuos jo teiginius, ir tos pačios dienos rezoliucija: „Pranešta į srities partijos komitetą ir ministrui“.

Taigi, dviejų girtų rajono partijos sekretorių nuotykiai operatyviai, čekistiškai greitai nukeliavo ne tik iki Šiaulių, bet ir į Vilnių.

Kas toje istorijoje yra neaišku ir kelia klausimus?

Pirmiausia, kaip informacija apie per ilgai saugume užsibuvusį kolūkio pirmininką, saugumo agentą „Mironą“ atėjo iki puotos vietos – tai yra „Komunizmo keliu“ redakcijos, kurios redaktoriumi tuo metu dirbo Didžiojo tėvynės karo veteranas P. Bajoriūnas? Informacijos išplitimas už saugumo kabineto ribų pirmiausia turėjo kelti saugumui įtarimą. Tačiau ši informacija pranešime neatspindėta.

Pagaliau, ar rajono partijos vadovybė nebijojo visagalio saugumo, J. Stalinui gyvam esant?

Girti, necenzūriniais žodžiais besisvaidantys rajono partijos sekretoriai saugume, iš ten išsiveda kolūkio pirmininką su milicijos viršininku, važiuoja į vietą, šaudo. Kodėl jie taip bravūriškai elgiasi? Atrodo, jog jie rodo aktyvios kovos pavyzdį? Tačiau partizanams ši saugumo operacija žalos nepadarė, jie nebuvo surasti.

O gal šita istorija turi visai kitokią potekstę?

Pasvarstykim. 167 žmonių operatyvinis būrys nuvyksta į nurodytą kvadratą 31–32, ir jau nieko neranda, nes per ilgai buvo planuota ir telktos pajėgos, greičiausiai prieš kokius 3 ar 5 partizanus, o po to, pasinaudodami „girtų sekretorių siautėjimu“, greitai sukurpė savo pasiteisinimui „spec. pranešimą“.

Toje istorijoje „ir tada dirbome Lietuvos SSR“ tvirtas faktas lieka toks. Labai greitai Kuršėnų rajono MGB viršininkas majoras Nadžafalijevas neteko pareigų, kaip neteko pareigų ir laikraščio redaktorius P. Bajoriūnas. 1953 metais Kuršėnų rajono partijos sekretorius buvo jau Kastanauskas. Ar tie pokyčiai susiję su nepavykusia/grubiai nutraukta saugumo operacija, ar tik buvo pasinaudota proga pašalinti prastai dirbančius užimamose pareigose darbuotojus? Tuo metu „vadovaujančių kadrų“ kaita buvo didžiulė, ir minėtas P. Bajoriūnas per trumpą laiką spėjo pabūti ir miesto Vykdomojo komiteto pirmininku, ir laikraščio redaktoriumi, ir kitur.

Tačiau vaizdas kaip „prisigėrę girti“ partijos sekretoriai šturmuoja saugumą, lekia gaudyti partizanų, šaudo pamiškėje, juk ir gimdo tokias iš piršto laužtas legendas apie tai, kad „ir tada dirbome...“.

Viskas priklauso nuo to, kaip tą istoriją pradedi interpretuoti.

Jeigu pasakoti pagal saugumo raportą, tai girti sekretoriai su saugumo agentu kolūkio pirmininku – vos ne nacionaliniai didvyriai, perspėję partizanus, o kaip kitaip – šūvis iš medžioklinio pamiškėje. Be to, „Pobieda“ juk važiuoja greičiau negu kokia „polūtarka“. Taigi, partizanams yra laiko pasitraukti į saugesnę vietą. O gal tikslas – išgąsdinti partizanus ir išvaryti juos saugumiečiams „ant kelio“.

Pagaliau, dar ir paskutinis niuansas, visų tų sovietų karių, MGB, stribų ir partinių bonzų bailumas. Juk keli, 3–8, partizanai kėlė tikrą siaubą tiems aršiems kovotojams prieš civilius Lietuvos gyventojus, o ginkluotas partizanas jiems buvo jau kažkas tokio baisaus. Prieš partizaną eiti drąsu į mišką tik tada, kai turi penkiasdešimt kartų viršijančią persvarą. Tai juk ir yra atsakymas į klausimą, kodėl tiek ilgai Lietuvoje virė partizaninis karas. Todėl, kad į mišką išeidavo tikri kariai, kovotojai, o ne bailūs spintų ir alkierių stalčių bei lentynų kamarose šturmuotojai ar aukštųjų tribūnų partiniai trubadūrai su laikraštiniais lozungais lūpose.

Susijusios naujienos