Naujausios
Intencija – kultūra ir menas
Rita Regina TRIMONIENĖ, Šiaulių universiteto Istorijos katedros vedėja, profesorė
Kilmė – Augusto laikų Roma
Žodis „mecenatas“ kilęs iš Romos imperatoriaus Augusto laikų. Gajus Cilijus Mecenatas, įtakingas politikas ir turtingas žmogus, rėmė jaunus literatus. Tačiau ne šiaip sau jiems duodavo pinigų. Ir Horacijus, ir Vergilijus, ir kiti remiami jauni literatai rašė savo kūrinius pagrįsdami tam tikras ir Romos imperatoriaus, ir Gajaus Cilijaus Mecenato politines pozicijas, ideologiją.
Taigi mecenavimo pradžia rodo, kad tai rėmimas su tam tikru tikslu – įsiamžinti istorijoje ir įtvirtinti savo politines pozicijas.
Vakarų Europoje mecenavimo pavyzdžių galime rasti jau Viduramžiais, bet mecenavimas ypatingai išplito Renesanso laikais (XIV – XV) Italijoje. Garsiausi to laiko mecenatai buvo Mediči giminė, kuri rėmė italų humanistus, menininkus užsakydami jiems reikalingus kūrinius. Net jeigu paveikslai būdavo ir religinio siužeto, dažnai juose galima atrasti ir pačių Mediči giminės žmonių atvaizdų.
Taigi mecenavimo ištakos – turtingi, dažnai – įtakingi žmonės, kurie remia švietimo, mokslo, literatūros, architektūros, dailės talentus, jiems dažniausiai užsakant tam tikrus kūrinius, kuriuose mecenatai įsiamžindavo arba užrašant, kas rėmė kūrinį, arba atvaizduojant mecenatą, arba literatūros kūrinyje paminint mecenatą.
Mecenatystės pradžia Lietuvoje
Kai kurie istorikai teigia, kad galbūt jau ir Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas galėjo remti meną. Tiesa, beveik nieko apie tai rašytiniuose šaltiniuose neišliko, todėl sunku ką nors tvirtinti.
Mecenatystės liudijimų išlikę iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Jogailos laikų, kai 1440 metais liepos 26 dieną Jogaila, kaip Lietuvos valdovas, išduoda fundaciją Krokuvos universitetui. Jogaila įvardino priežastį: „Tam, kad mūsų Lietuvos žemių gyventojus ir savo pavaldinius padarytume šviesos sūnumis“.
Taigi intencija kilni – parengti išsilavinusių žmonių Lietuvai. Prie šio Jogailos akto prisidėjo ir Lietuvos didikai, kurie parėmė Krokuvos universitetą tam, kad jame mokytųsi iš Lietuvos atvykę jaunuoliai. Į Krokuvos universiteto rėmėjus įsirašė Vilniaus vaivada Jonas Goštautas su žmona, žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila su žmona ir kiti.
Telkė intelektualus
Vienas ryškiausių vėlesnių laikų mecenatystės pavyzdžių Lietuvoje – Vilniaus vaivados, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto veikla, kai jis mecenavo Lietuvos Viduriniojo metraščio arba vadinamos Bychovco kronikos rašymą.
A.Goštautas subūrė to meto Lietuvos intelektualus, kurie parašė metraštį, atspindėjusį Lietuvos politinio elito ideologiją. Šiame metraštyje pirmą kartą paskelbiama legendinė Lietuvos kilmės iš romėnų dalis, garsusis Gedimino sapnas. Metraštyje, žinoma, atsispindi ir A. Goštauto giminės politinė veikla.
1641 metais Kazimieras Leonas Sapiega, tuo metu buvęs LDK pakancleriu, mecenuoja ir Vilniaus jėzuitų kolegijoje įsteigia Teisės fakultetą bei nuolat jį remia.
1636 metais Lenkijos karalius, Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza, susižavėjęs Italijos opera, Vilniuje užsakė pastatyti pirmąją Lietuvoje operą „Elenos pagrobimas“. Statyti operą sukviečia italų muzikantus, dainininkus, šokėjus, scenografus, kompozitorius.
Mecenatystės orientacija
Istorikai, tyrinėję mecenavimo istoriją, pastebi, kad XVI – XVII amžiuje Lietuvoje daugiausia buvo atvykusių menininkų – iš Italijos, kurie buvo remiami Lietuvos didikų, o XVIII amžiuje – iš germanų kraštų. Tai rodo tam tikrą Lietuvos didikų kultūrinę orientaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad XVIII amžiaus antrojoje pusėje jau remiami ir vietiniai kūrėjai Laurynas Gucevičius, Pranciškus Smuglevičius.
XIX amžiaus pradžioje mecenatystės tradicija Lietuvoje kurį laiką nutrūksta, tačiau XIX amžiaus antroje pusėje – atsinaujina. Prie dvarų steigiamos muzikos mokyklos. Rokiškyje – Reinoldas Tyzenhauzas turėjo muzikos mokyklą ir rėmė gabius jaunuolius, Rietave – Bogdanas Oginskis, Plungėje – Mykolas Oginskis.
XIX amžiaus antroji pusė – spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metas. Už spaudos atgavimą kovojo būtent inteligentija. Tam reikėjo ir nemažų pinigų: reikėjo rašyti prašymus caro valdžiai bei duoti nemažus kyšius. Vaižgantas atkreipia dėmesį, kad mes spaudą ne atgavome, o išsipirkome. Petras Vileišis, vienas garsiausių to meto pramonininkų paaukojo didžiules sumas būtent padėdamas atgauti spaudą, leisdamas lietuvišką spaudą. Būtent P. Vileišis parėmė apie 100 lietuviškų leidinių.
Tarpukariu mecenatystės situacija Lietuvoje atrodo šiek tiek liūdniau: dauguma mecenatų – smulkesni verslininkai, nes tarpukariu Lietuva prarado didžiąją dalį savo aristokratijos. Dalis užsienio kilmės aristokratijos išvyko, o likę nebebuvo tokie turtingi, nes iš jų buvo atimta dalis žemės paliekant tik nustatytą normą – 120 – 150 hektarų. Kūrėsi pramonė, bet naujieji pramonininkai jau nebuvo tokie, kaip XIX amžiaus aristokratai.
Bene vieni turtingiausių žmonių tarpukariu – broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai nutarė skirti apie 15 procentų gaunamo pelno labdarai ir mecenatystei. 1924 metais jų valdomas Ūkio bankas skyrė 150 tūkstančių litų Lietuvos universiteto studentų stipendijoms. Taip pat broliai padovanojo sklypus Vytauto Didžiojo universitetui ir šv. Kazimiero bažnyčiai Kaune.
Mecenatystė Šiaulių krašte
Statant Kurtuvėnų (Šiaulių rajonas) šv. Jokūbo bažnyčią, Jokūbas Nagurskis pasikviečia garsų to meto architektą Martyną Knakfusą, aptaria su juo, kokia ji turi būti. Taigi, Kurtuvėnų bažnyčios statyba artimesnė mecenavimui. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad Kurtuvėnų bažnyčia gauna šv. Jokūbo titulą.
Šiauliuose Jokūbas Frenkelis labiau buvo gerbiamas už labdaringą veiklą – padėjo žydams ir lietuviams. Už tai jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais meną ir kultūrą rėmė inteligentai – gydytojai, teisininkai, inžinieriai.
Iš dalies apie mecenatystę galima kalbėti prisimenant Zubovų giminės veiklą Šiaulių krašte: remia, padeda slėpti lietuvišką spaudą, remia inteligentus, kuria mokyklas, kuriose mokoma lietuviškai.
Mecenatystė šiandien
Vieno prekybos centro steigėjai broliai Ortizai Londono "Christies" aukcione nupirko Grigaliaus Sapiegos sidabrinę paauksuotą XVI amžiaus taurę ir padovanojo ją Valdovų rūmams su intencija, kad ji būtų nuolat eksponuojama. Tai brangi dovana šių dienų mūsų šaliai, nes Lietuva nebūtų įstengusi nusipirkti tokios taurės.
Tikra mecenavimo veikla užsiima Ramūnas Karbauskis. Jo darbai kultūrai ryškūs ir niekur kitur Lietuvoje apie tokio lygio darbus negirdime: įsteigtas Naisių vasaros teatras, kuriamas filmas, rengiami muzikos festivaliai, įkurti ir kuriami muziejai.
Jono TAMULIO nuotr.