Naujausios
„Ilgiuosi to krašto, man mielo ir gero“
Vytautas KIRKUTIS
„Ilgiuosi to krašto, man mielo ir gero“... Eilutė iš poeto ir vertėjo Alfonso Jono Navicko eilėraščio.
Eilutė, apšviesta prisiminimų šviesa...
Prisiminimai dažnai turi geografinius ženklus: gimtinės upėvardį, kalno pavadinimą, girios ar tako vardą. Turi ir asmenvardžių ženklus: čia gyvenusių rašytojų, meno žmonių, paprastų pasakotojų ir dainininkų, poetų ir amatininkų. Kokie poeto, vertėjo Alfonso Jono Navicko prisiminimų ženklai? Daukantas, Venta, piliakalnis, Jurakalnis, Papilė...
Labai aiškiai surandami taškai Akmenės rajone, kur Sablauskiuose (netoli Senosios Akmenės) poetas Alfonsas Jonas Navickas gimė, kur septyniolika metų gyveno Šemetaičių kaime, kur baigė Žilių septynmetę mokyklą.
Vietos, kurias malonu prisiminti, aplankyti, apie jas rašyti ar pasakoti kitiems. Kaip pats sako, „mano eilės sukasi apie Papilės kraštą. Papilė buvo pirmas miestelis, kurį aš aplankiau pėsčias dar nepradėjęs lankyti mokyklos. Gal kas ir panešė: nuo Šemetaičių iki miestelio – 6 kilometrai.“
Papilėje apsilankė ir šį rudenį. Spalio 28 dieną, Papilės Simono Daukanto muziejaus vadovės Ernestos Šmukštaitės pakviestas, dalyvavo kasmetinėse „Daukantinėse“ – tą dieną, buvo paminėtos Simono Daukanto 221-osios gimimo metinės. Papilės piliakalnyje aplankė Simono Daukanto kapą.
Kelionė į Papilę liko įrašyta naujuose eilėraščiuose, nuotraukose, prisiminimuose... Liko susitikimų ir pokalbių, gimtųjų vietų šviesa ir šiluma, kuri ilgai neišblėsta ir grįžus į Klaipėdą.
Mieste prie jūros Alfonsas Jonas Navickas gyvena nuo 1954-ųjų. Dirbo įvairiose įstaigose, dalyvauja miesto kultūriniame-literatūriniame gyvenime, yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, jam suteiktas Lietuvos Respublikos meno kūrėjo (rašytojo) statusas. Yra išleidęs penkis eilėraščių rinkinius suaugusiems, keturias knygeles vaikams, atsiminimų knygą apie poetą, tremtinį Paulių Drevinį.
Spausdiname keletą Alfonso Jono Navicko eilėraščių, kurie apšviesti gimtųjų vietų šviesa. Prisiminimų šviesa.
Alfonsas Jonas Navickas, lankydamasis Papilėje, dažnai pavaikšto akmenuotu S. Daukanto taku link Ventos, aplanko S. Daukanto paminklą.
A. J. Navicko asmeninio albumo nuotr.
Alfonsas Jonas Navickas
Daukantas
Prie didelio kelio, miestelis...
Sustoję, kelionėj namai.
Lankau vėlei Daukanto žemę. –
Papilė... Čia Tu gyvenai.
Piliakalny kapas, prigludęs,
Jis mena sunkiuosius metus.
Bet siela, kentėdama budo,
Jautei savo sielvartą Tu...
Žvelgi vėl į žygį, į tolį, –
Paminklas, žydrynėj aukštai...
Tau meilė gyva ligi šiolei;
Mes Tavo, Tėvynės vaikai.
Venta, ir pražystantis slėnis,
Ir takas, nuo Tavo namų...
Tai – Daukanto žemė, jos gėris;
Telydi nuo žingsnių pirmų...
Atsisveikinimas
Simonui Daukantui
Išėjo šešėlis iš medžio
Grįžo į medį skambėjo
Karstą vargdieniai nešė
Daukantą savo lydėjo
Buvo diena rudeninė
Lapus vėjai vis blaškė
Verkė senoji Tėvynė
Liko jai amžini Raštai
Atgimimo pranašu liko
Tautą mylėti pakėlė
Tavo paminklas pražydo
Kapą pažadino gėlės
Tavo likimą mes tęsiam
Šaukiam į ateitį Tautą
Lietuva! gimę tau esam
Padėkos mūsų tu lauki.
Papilė, 2014 m. spalio 28 d.
Papilės Jurakalnis
Laiptais keliuos per amžius,
Per tavo tvirtumą ir skrydį,
Per tavo, šviečiamą tamsą,
Išmoktą teisybę,
Tu esi žvaigždė didžiulė,
Bylojanti Atmintį saulė.
Jurakalnio žemėj guli,
Tavo visas pasaulis!
Vieškelis per girelės širdį
į Papilę
(Iš prisiminimų)
Toks baltas toks baltas
Per girelės širdį
Vieškelis buvo
Basi keliavom
Jauni keliavom
Karu keliavom
Ir po jo jau
Gražiai dainavom
Liūdnai giedojom
Dabar jau pražilę
Keliu į Papilę
Širdim į Papilę
Sapnais į Papilę
Per girelės širdį
Ak
Ir Dievas taip sako
Bet
Nieks atgal negrąžins
O gal
Ir
Nereikia. – - – -
Iškeliavus
Ilgiuosi to krašto, man mielo ir gero;
Svaigina jo dangūs spalvoti.
Bėgo ten vieškelis, siauras po karo;
Ten medžiai suklupo, randuoti.
Dingsta ne viskas, kaip knygose žinom,
Skaitom, atslinkusį laiką;
Jis mūsų vardus sugrąžina,
Nudildo antspaudo raidę.
Venta šiandien
Miega šešėliai sugulę palei Ventą
Nebežadina jų jos srovė įmantri
Nebegirdo ajerą ilgąjį meldą
Malūnų nebesuka girnas nors ir bari
Pabėgo visos vyliokės verdenės
Pasikėlė pagirtas senasis akmuo
Lelijų nebesupa bangos bangelės
Nebegina karvių tarpekly piemuo
Nebegaudo viens kito drugeliai įšėlę
Lakštingalos krūme nebegirdim tarmės
Tiek amžių greta pragyventa mylėjom
Ar vėlei sulauksima tavo giesmės
Dar kartą kopsiu
Ak dar kopsiu į kalną į pilį kilsiu aukščiausią
Kur kovės žemaičiai savo gyvenimą gynė
Kur Daukantas gulė mūsų istorijos klausęs
Kas esi Lietuva kuo buvus ta mūsų Tėvynė
Kuo bus jinai ateity – jauna ar pražilus senolė
Laukai ūkuose tvyro rasomis barstomos brastos
Reikia tvirtai pažadėti ir baigti kaip buvo lig šiolei
Amžiuose tvirtą savo Likimą Tau rasti!