Naujausios
O vėliau su Romualdu teko bendrauti daug ir ilgai. Įsiminė jo drąsi kalba, pasakyta dar Sąjūdžio priešaušryje, apie Molotovo-Ribentropo slaptuosius protokolus Inžinierių namuose. Tuomet ši tema buvo tabu ir niekas viešai jos nelietė. Vėliau labiau suartėjome per Kultūros fondo, kuriam vadovavo profesorius Česlovas Kudaba, o aš buvau Šiaulių skyriaus pirmininkas, veiklą.
Romualdas buvo vienas iš Sąjūdžio Šiauliuose susikūrimo iniciatorių. Man teko būti jo „asistentu“, jam Šiauliuose kandidatuojant į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Miesto Kultūros namuose sausakimšoje salėje „kovėsi“ Romualdas Ozolas ir Česlovas Juršėnas. Salėje sėdėjo Sąjūdžio žmonės, ir Juršėnas, bent taip atrodė iš gausių plojimų Romualdui ir triukšmo prieš jo oponentą, buvo sutriuškintas.
Kitą dieną nuvykome į Lieporių kultūros namus, kur susirinko visai priešinga publika. Dauguma į susitikimą atėjusių, berods tai buvo aukštelkiškiai, sąjūdininkui Ozolui į akis nešoko, bet jų priešiškumas iš teikiamų klausimų buvo akivaizdus. Romualdui trūko kantrybė ir jis griežtai išrėžė: „Reikia pradėti nuo tokių komunistų kaip jūs iš visur kur ir nuo visa ko nušalinimo“.
Šiauliuose, Inžinierių namuose, kuriems vadovavau, įvyko steigiamasis Lietuvos centro judėjimo suvažiavimas. Vėliau su Romualdu mane jungė veikla Lietuvos centro sąjungoje.
Pirmiausia buvo žodis. Ši fundamentali Biblijos pratarmė – tinkama metafora Ozolo asmenybei apibūdinti. Žodis, idėja, vizija. Kasdienybė Romualdui buvo jau įvykęs faktas. Jis nuolat žvelgė į priekį, kartais tiek toli, kad būdavo sunku jį ir suprasti. Savo vertinimus ir perspektyvos numatymą teigdavo tvirtai, kartais net kategoriškai. Reiškinius ar įvykius jis vertino juos sistemiškai apibendrindamas, o pats vertinimas būdavo labai konkretus ir aiškus. Negalėjai nepastebėti jo išsilavinimo, apsiskaitymo, taisyklingos lietuvių kalbos.
Šie ir kiti panašūs dalykai akivaizdžiai jį skyrė nuo politikų pragmatikų.
Antra vertus, pragmatizmo stoka pakišdavo jam koją. Ypač tai jautėsi politinėje veikloje. 1997 metų Šiaulių miesto savivaldos rinkimuose centristai laimėjo 8 vietas, pagal mandatų skaičių buvo antri, ir iškart konservatorių buvo pakviesti sudaryti dviejų partijų valdančiąją koaliciją. Bet Ozolas pasakė: „Su konservatoriais į koaliciją neiti.“ Ir nors tada turėjome žmonių, tinkamų savivaldybėje eiti vadovaujančias pareigas, visą trejų metų kadenciją, valdžią atidavę rinkimuose blogiau pasirodžiusiems, prasistumdėme nieko gero nenuveikę. 1996–2000 metų Seimo kadencijoje jis, nesutardamas su tais pačiais konservatoriais, atšaukė gerai dirbusius Centro sąjungos ministrus iš Vyriausybės. Jų postai atiteko kitiems, o savų pradėti darbai liko neužbaigti.
Tokius sprendimus Romualdas priimdavo vertybiniu pagrindu. Idėja ir vertybės jam buvo svarbiau nei veiksmas ar praktika. Jam buvo svetimi nuogas pragmatizmas ir asmeninė nauda. Tokio jo požiūrio ir laikysenos daugelis nesuprato arba nepritarė. Po Centro sąjungos skaudžiai pralaimėtų 2000-ųjų Seimo rinkimų jis liko vienišas, nereikalingas net buvusiems Sąjūdžio bendražygiams – „nepraktiškas“. Daugumai jo idealizmas buvo nereikalingas.
Romualdas buvo tikras inteligentas. Tai kiekvienas pajusdavo iš jo elgsenos, net išvaizdos. Dėmesingas pašnekovui, jį atidžiai išklausantis, mokantis taktiškai įsiterpti ar ką pastebėti. Visada estetiškai apsirengęs, gražios laikysenos. Visi, kurie su juo bendravome, įsiminėme jo šypseną, kuria vienas buvęs Pirmosios vyriausybės ministras gražiai pavadino šypsenėle.
Tokį Romualdą Ozolą ir prisiminsime – iškilų Lietuvos valstybės politiką, kultūros ir visuomenės veikėją, šiltą ir gražų žmogų. Lietuvos Ąžuolą.
Straipsnis buvo išspausdintas 2015 m. 1(4) „Padubysio kronikų“ numeryje.
