Įamžinta Žibunto Mikšio gelmė

Ričardo DAILIDĖS nuotr.
Paryžiaus dailininko Žibunto Mikšio portretas.
Šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė archyve saugo Paryžiuje gyvenusio lietuvių grafiko, intelektualo, kultūros veikėjo Žibunto Mikšio fotografijas, o atmintyje – susitikimų momentus. Fotomenininkas su dailininku du kartus bendravo Paryžiuje ir ne kartą – Šiauliuose.

Šiemet minimos šimtosios Ž. Mikšio gimimo ir dešimtosios mirimo metinės. Ž. Mikšys gimė 1923 metų gruodžio 12 dieną Kaune. Meno pagrindus įgijo pas skulptorių A. Janulį jėzuitų gimnazijoje Kaune. Baigiantis karui, pasitraukė iš Lietuvos. 1946–1949 metais studijavo Vokietijoje, Niurnbergo ir Stuttgarto dailės akademijose. Nuo 1962 gyveno Paryžiuje. 1979–1988 metais dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją (iki 1985 metų) Nacionaliniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute Paryžiuje. Kūrė linoraižinius, ofortus ir litografijas.

Amžinybėn išėjo 2013 metų lapkričio 16 dieną Paryžiuje.

Metų pradžioje Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, buvo atidaryta paroda, pradėjusi dailininko šimtmečio minėjimo metus. Parodoje asmenine kolekcija pasidalijo buvusi ilgametė „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė su vyru Vygintu Ališausku, daug metų bendravę su Ž. Mikšiu. Pirmoji Ž. Mikšio paroda „Laiptų galerijoje“ eksponuota 1993 metais, o nuo 1995 metų, menininkui atvykus skaityti paskaitų Šiaulių universitete, su galerija užsimezgė itin glaudi draugystė. Šiemet „Laiptų galerijoje“ surengta Ž. Mikšio jubiliejui skirta paroda buvo jau septintoji. „Laiptų galerija“ rengė Ž. Mikšio parodas ir kituose miestuose – Kėdainiuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Vilniuje, Rygoje.

Baigiamasis Ž. Mikšio šimtmečio minėjimo renginys metų pabaigoje numatytas Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.

R. Dailidė su Ž. Mikšiu pirmą kartą susitiko Šiauliuose.

„Labai daug malonių susitikimų, pasimatymų“, – prisimena R. Dailidė. Nors fotomenininkas Ž. Mikšio viešnagių metu neturėjo galimybės daug pabendrauti, bet daug fotografavo. Fotografijos liko lyg trumpi pokalbiai, miniatiūros, šiandien atskleidžiančios vis naujus asmenybės ir prabėgusio laiko sluoksnius.

Kai iš Paryžiaus atvykęs grafikas Šiaulių universitete, Menų fakultete, skaitė paskaitą, R. Dailidė atėjo su fotoaparatu. „Nufotografavau, kaip kalba su studentu“, – rodo įamžintą pokalbio akimirką. Kitoje nuotraukoje Ž. Mikšys su studentais stovi prie dabar jau tuščių Zubovų rūmų.

Prancūzijos sostinėje R. Dailidė lankėsi 1994 ir 2000 metais.

Vienas iš pirmųjų R. Dailidės darbų Paryžiuje – Ž. Mikšio ir profesoriaus dr. Vytauto Bikulčiaus pokalbis grafiko namuose.

„Jie ilgai kalbėjosi. Šviesus langas. Knygos nuo lubų iki žemės. Man pavyko įamžinti jų pokalbį, atrodo, kad srovė čia eina – ne šiaip sau žmonės“, – ties juodai balta fotografija stabteli R. Dailidė.

„Džiaugiuosi, kad pavyko užkabinti gelmę“, – įvertina Ž. Mikšio portretą.

Ant nuotraukų išliko autografai. Kai jau gerokai vėliau R. Dailidė iš V. Bikulčiaus sužinojo, kad Ž. Mikšys silpnėja, atspaudė nuotraukas ir paprašė: jei Ž. Mikšys nesupyks, gal pasirašys... V. Bikulčius grįžo su parašais.

Antrą kartą į Paryžių R. Dailidė vyko 2000 metais, Lietuvoje laimėjęs fotografijos konkursą. Viešėdamas fotografavo Per Lašezo kapines ir Eifelio bokšto istoriją, lankėsi Lietuvos ambasadoje – ir dabar dėkingas V. Bikulčiui, padėjusiam pažinti Paryžių.

Prisimena: apsistojęs viešbutyje, paskambino Ž. Mikšiui. Dviese išėjo pasivaikščioti po miestą.

„Principingas, turintis daug išminties, – apie grafiką sako R. Dailidė. – Jis vertino žmones, kurie turi dvasią... Su manimi jis elgėsi labai draugiškai, nors žinau, kad didelius reikalavimus kėlė kitiems.“

„Čia jis mane lydėjo Monparnase, vedinėjo ten, kur nevedinėja turizmo grupių. Mes bendravome ilgai. Bevaikštant kreipiausi į Ž. Mikšį: „Dailininke, ar negalėtumėte manęs palydėti į Per Lašez kapines? Paaiškinau, kad noriu fotografuoti paminklus. Jis sako: „Čia reikia kiekvieno žmogaus atsiprašyti, nedrumsti ramybės.“

Nelydėjo. Po Per Lašezo kapines R. Dailidė vaikščiojo ir fotografavo vienas. Po 13 metų šiose kapinėse amžinojo poilsio atgulė ir pats Ž. Mikšys.

O tuomet, 2000-aisiais, atsisveikinęs su Ž. Mikšiu, R. Dailidė įamžino benueinantį grafiką. Ant autobuso matyti važiavimo kryptis – Bastilija. Paskutiniai Ž. Mikšio žingsniai ir autobusas tuoj pajudės.