Naujausios
Teatras – kaip feniksas
Su A. Armonu susitinkame Kelmės kultūros centre, čia ir įsikūręs Kelmės mažasis teatras.
Kolektyvas metų pradžioje išgyveno sukrėtimą – Kelmės kultūros centro gaisrą. Nuo gaisro praėjo tik pusmetis, tad emocijos teberusena.
„Įvyko labai skaudus gaisras, kraupinantis. Atrodo, kad visas tavo gyvenimas, darbas, idėjos išeina dūmais – lyg aukoji. Ir nieko padaryti negali, – sausio rytmetį prisimena A. Armonas. – Kai mums leido, įbėgome, išgelbėjome aparatūrą. Paskui – kantrus laukimas, atėjo firma, kuri sutvarkė, valė mergaitės labai atsakingai kiekvieną kabinetą, kai išvalė, prasivėdinome, žiūrime, kad galime sugrįžti.“
Puikų humoro jausmą turintis režisierius netrunka pašmaikštauti.
„Laba diena, aš iš sudegusio Kelmės mažojo teatro, – atkartoja neseną savo prisistatymą. – Visi priima: „Ooo!“ Nematę sudegusio teatro aktoriaus gyvo!“
Kurį laiką Kelmės mažasis teatras repetavo Vaiguvos kultūros namuose. Kaip tik artėjo tragikomedijos „Tas, kuris atidarys duris“ premjera. Vaiguvoje vyko ir generalinė repeticija su žiūrovais. O vėliau teatras jau grįžo namo – į Kelmę.
„Man ne kiek savęs buvo gaila, bet Kelmės žmonių. Atrodo, gali tie žmonės gyventi be kultūros. Atrodo. Bet eina, klausia, ar rodysite spektaklius? Galvoju, ką čia mes darome tokio?“ – šypsosi A. Armonas.
Išgyvenęs gaisrą, teatras sparčiai atsitiesė ir suorganizavo festivalį. Nutarė, kad tinkamiausias pavadinimas festivaliui bus „Feniksas“ – juk teatras iš pelenų prisikėlė. Festivalis vyko balandžio 15–21 dienomis, jame dalyvavo Liepojos (Latvija) teatras, Kauno valstybinis lėlių teatras, Stalo teatras.
Kelmės mažasis teatras festivalyje parodė jau minėtą premjerą – pagal Nadijos Mirošničenko pjesę pastatytą spektaklį „Tas, kuris atidarys duris“.
„Įdomi istorija su autore, jos slapyvardis Neda Nejdana. N. Mirošničenko, mokslų daktarė, žymi dramaturgė, ar 20 šalių spektakliai statomi, o mes nieko nežinojome. Pjesę iš kolegos, kursioko, gavau. Man pjesė patiko, baigiu statyti ir galvoju: jetau, gal čia rusų autorė?!“
Režisierius pradėjo paieškas internete ir nurimo – Neda Nejdana iš Kijevo. A. Armonas susisiekė su autore, pasisakė, kad teatras pastatė spektaklį pagal jos pjesę, laukia premjera, nori susimokėti už autorines teises. Ukrainietė pasakė, kad kaip tik važiuos į Vokietiją, o grįždama gali užsukti į Kelmę. Taip pjesės autorė atvyko į festivalį.
Pjesė, parašyta prieš 20 metų, bet, sako režisierius, atliepia šių dienų aktualijas. Dvi mergaitės atsiduria morge, o durys automatiškai užsidaro – ten buvo slėptuvė nuo atominio karo. Jos pradeda aiškintis, kas vyksta, atominis karas ar politinė kova?
„Viskas apie dabartines aktualijas, mes nežinome, ar šiandien atominis karas, ar rytoj, ar bus karas, su kuo, kokios gali įvykti situacijos – mane taip užkabino! Spektaklyje mergaitės taip susigyvena, apsikabina iš baimės ir tokia mergaitiška pagarba viena kitai, lyg meilė tarp jų. Autorė nustebo – kaip įdomiai išsprendei, pjesė statoma daug kur, bet kad taip išspręstų! Sakau, kad taip turi būti – meilė yra meilė. O aktualija tokia nūdieniška: nežinau. Kaip ir patys ukrainiečiai nežino, ar šiandien kris raketos, ar ne.
Vyksta žiaurūs dalykai. Aš, kaip tarnavęs tarybinėje armijoje, pažinodamas rusų karininkus, sakau: jie taikos sąlygomis buvo pakankamai dideli žvėrys, brutalumo, nenormalumo turėjo, atrodė, kad karaliauja, kito pasaulio nėra, tik jiems pirmenybė. Egoizmas, bjaurus nesiskaitymas su žmonėmis, karo atveju tai visiškai išryškėjo, – sako A. Armonas. – O su ukrainiečiais, tokiais protingais žmonėmis, reikia palaikyti ryšius, labai daug ko galime pasisemti ir kaip menininkai – suvokimo, supratimo.“
„Salikė partkome“ tapo profesionaliu teatru
„Dievas pasodino mane ten, kur reikia. Aš negaliu kitkuo užsiimti – vieną kartą važiavome biznį daryti į Rygą, mašiną sudaužiau“, – nusijuokia A. Armonas.
Režisierius sako, kad toks yra nuo prigimimo – negalintis nustygti. Gimtuosiuose Varniuose lankė šokių būrelį, 1969 metais dalyvavo Dainų šventėje. Komisija, rinkusi moksleivius mokytis baleto M. K. Čiurlionio menų mokykloje, iš visos klasės užsirašė vienintelį – A. Armoną.
Ir dabar režisierius ryškiai prisimena savo, tuomet vienuolikmečio, didžiąją kelionę iš Varnių į Vilnių: „paziuke“ sėdi prie vairuotojo, kažkokios vilnos sudėtos. Mama jokiu būdu nenorėjo išleisti, bet tėvas žemaitiškai paprotino: kiek yra norinčių važiuoti, „o tik mūsų vaks vyns važiuoj, išleiskem, gal išeis į žmuones“.
„Mama buvo siuvėja, tėvas pieninėje dirbo, ūkio darbus – čia aš vienas ir aktorius, ir šokėjas. Paskui dar brolį išsivežiau, pamačiau, kad reikia išeiti iš provincijos, reikia gauti žinių. Aš labai daug gavau. Šokom, fantazavom, norėjome būti baleto artistai. Su Petru Skirmantu, jis buvo dvejais metais vyresnis, kartu grįždavome, mus mokė tie patys pedagogai. Buvome fanatikai.“
Po aštuntos klasės A. Armoną perkėlė į liaudies šokius, lydėjo ir klasikinis šokis. Šoko valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, įstojo į choreografiją.
„Priėmė profesorius a. a. J. Gudavičius, labai stipri mokykla – tik vėliau supratau. Pamačiau, kad su mano mąstymu liūdnai, reikia išmokti mąstyti. Aš toks vaidinantis, išraiškos turėjau, stojau į Klaipėdą, į režisūrą, pas Gediminą Šimkų, labai stiprus žmogus, asmenybė, rizikavo mane paimti, o paskui labai džiaugėsi, kai prasidėjo darbai, kai teatrą pavyko įkurti.“
Kai reikėjo nuspręsti, kur statys diplominį spektaklį, A. Armonas bakstelėjo pirštu – Tytuvėnai! Statė Jono Mackonio „Ulijoną“.
„Sentimentali dramaturgija, bet taip praėjo, anšlagas, maniau, balkonas suluš, kultūros namai išsiskleis, tokie seni, tratantys. Aš nesupratau, kur papuoliau, kas čia vyksta, – juokiasi A. Armonas. – Hubertas Smilgys pasikvietė į kultūros namus, paskui armija, neišėjo išsisukti, grįžau visokių patirčių prisiėmęs. Nes esi gavęs režisūros pagrindus, kur mokė: mąstykit, mąstykit, mąstykit. Ir čia praėjau visus sunkumus ir atėjo mintis 1991 metais – išeinu iš Kelmės, gana.“
Bet sužinojo, kad yra „salikė partkome“. A. Armonas juokiasi pasakodamas, kaip kalbėjosi su tuometiniu pirmuoju sekretoriumi Zenonu Mačerniumi: „Gerbiamas sekretorius, komjaunimas žlugo, atsiskyrė komunistų partija, ji irgi žlugs. Turite gražią salikę, padarom teatrą, o susirinkimams visada aš vietos duosiu, leisiu.“
„Jam patiko ta mintis. Važiavom, dar A. Brazauskas buvo pirmasis sekretorius, iš partijos pinigų man davė. Tos patalpos ir davė esmę. 2006 metais tapome profesionalais. M. K. Čiurlionio menų mokykla išmokė: jeigu užsiimi reikalu, būk fanatikas. Išlikau toks, kitaip nemoku. Pasakei žodį – padaryk. Pjesės, spektakliai. Mėgėjai, talentingi žmonės eina paskui mane, labai nepatogūs, su charakteriais, bet talentingi. Visi talentingesni žmonės nepatogūs. Ėjome, važiavome, kūrėme. Begalinis noras. Man buvo labai, labai sunkių momentų, atlyginimai maži, sėdi, galvoji, galą su galu sudursi? Tada sutramdai mintis – galvok apie teatrą, apie meną, apie savo darbą. Ir tie galai su galu susidurdavo.“
Kosminės kūrybos paslaptys
2021 metais Kelmės mažajam teatrui buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo padėkos raštas bei Žemaitei dedikuotas medalis už pastatytus žemaičių autorių spektaklius ir jų sklaidą visoje Lietuvoje. Žemaitiškai vaidinti spektakliai „Trys mylimos“, „Kražių skerdynės“, „Žemaičiai bylinėjasi“.
„Žemaitiška linija labai svarbi. Yra labai daug gražių žemaitiškų eilėraščių prirašyta, mintinai esu išmokęs. Bet žemaičių pjesių dabar nedrįstu imti, nėra aktualijos, skausmo“, – sako A. Armonas.
Ir akimirksniu atkunta, prisimindamas išskirtinį spektaklį teatro istorijoje „Kražių skerdynės“.
„Mums buvo atradimas, mano išprotėjimas. Profesoriui amžinatilsį A. Motuzai sakiau, sukursiu „Kražių skerdynes“ ir kaip kodą sau ant galvos užsidėjau. Aš tada niekam neaiškinau, nei kunigai, nei klerikalai nežinojo, dariau savarankiškai. Turėjau laisvę. Pasikviečiau dailininkę Sofiją Kanaverskytę, scenografiją sukūrėme. Pradėjome kurti kaip mėgėjų teatras, baigėme kaip profesionalų. Apie 40 žmonių dalyvavo, ansamblį suorganizavome. Trenksmas buvo ir pirmas spektaklio variantas, ir antras, kai palaimino Kultūros taryba, davė pinigų – buvo 800 metų Žemaitijai. Buvo įspūdingų dalykų, vaidinome Kražiuose, šventoriuje. O vaizdas! Bažnyčia, žmonės – alsuoja dvasia! Paskui Kelmėje, Kultūros centro scenoje, prakaitai devyni, pilna salė. Baigėsi spektaklis, kaip spyruoklės iššovė žiūrovai, plojimai, ovacijos, nebežinau, ką daryti, pasimečiau – žinoma, dėkojau.“ Šie prisiminimai A. Armonui iki šiol glosto širdį.
Iš viso Kelmės mažasis teatras yra sukūręs apie 100 spektaklių, A. Armonas režisavo 33. Jo režisuoti spektakliai „Trys mylimos“ (1993 m.), „Pabališkių karčemoje“ (1996 m.) buvo įvertinti B. Dauguviečio premijomis. A. Armonas leidžia kurti ir kitiems režisieriams, nors sako pats esąs besotis: „Darau vieną, jau noriu kitą daryti, trečią daryti.“
Teatro repertuare dabar yra aštuoni spektakliai. Trupė gastroliuoja Lietuvoje, iki pandemijos dalyvaudavo ir tarptautiniuose teatro festivaliuose užsienyje. Priklauso Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijai ASITEŽAS.
„Kiekvienas festivalis, išvažiavimas labai naudingas – pamatai, ryšį surandi, apie tave sužino. Ne pinigai vaidmenis daro – aktoriai daro“, – neabejoja režisierius ir komplimentais apiberia savo kūrėjus.
„Trupėje yra dešimt narių, galbūt būsime vienuolika, visi brangūs, tiki manimi. Mano darbas pats sunkiausias. Man sako: „Kur sunkiausias, mes dekoracijas nešame, o jūs sėdite ir mąstote!“. „Aš turiu sugalvoti, ką jūs darysite! Ką jūs veiksite – o paimk ir sugalvok, čia pats sunkiausias dalykas yra!“ – šmaikštų dialogą su trupės nariais atkartoja režisierius.
A. Armonas džiaugiasi, kad į Kelmės mažąjį teatrą grįžo aktorius Modestas Vaitkevičius.
„Šiauliškiai mano aktoriai, estrados meno specialybės. Gaila, kad nebeliko – J. Žibūda su Marija meistriškai rengė aktorius, jiems davė labai stiprią mokyklą. Šiauliai nemato, kokį darbą jie nuveikė, kiek jie paliko žmonių visoje Žemaitijoje! Iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus neprisikviesi, o jie tos žemės išauginti, gavę mokslus, dirba direktoriais, režisieriais. Kiek mes stiprių aktorių gavome, be jų viskas, aš žlugęs! Man reiktų savo studiją daryti – iš ko, iš kokių pinigų?“
A. Armonas išvardija ir komplimentais apiberia visą savo kolektyvą – nuo aktorių iki administratorės: Austėja Gendvilaitė-Austieja, Laura Šmitkinienė, Armida Lėščiūtė, Justina Kasiulytė, Česlovas Brazinskas, Armandas Lazdauskis, Gediminas Trijonis, Justinas Jurgilas, Julius Kančiauskis, Skaistė Antanavičiūtė.
Su pasigėrėjimu prisimena ir į teatro istoriją įsirašiusias asmenybes: Dalia Stribytė, Kęstutis Kelpša, Tomas Kučinskas, Diana Tiškovaitė...
„Turi būti komanda, susiklausymas, turi patikėti vadovu. Mums padeda tai, kad mums niekas netrukdo, niekas nevaikšto su savo pastabomis ir neaiškina, kaip daryti. Aš esu pilkasis kardinolas, toks tėvelis, pro mano rankas neprabėgsi meluodamas, apgaudinėdamas, pajaučiu, ar teisybę sakai.“
A. Armoną žavi vyresniosios kartos aktorinė mokykla, džiaugiasi, kad žinomi aktoriai vaidino ir Kelmėje. Nepaprastai gražiu momentu vadina Reginos Arbačiauskaitės įkūnytą karalienę Mortą spektaklyje pagal jos a. a. vyro Roko Flick pjesę „Karalienė Morta“. Spektaklis prieš 13 metų Mindaugo karūnavimo dieną buvo parodytas prie Kelmės dvaro.
Režisierius prisimena R. Arbačiauskaitės atneštą impulsą į teatrą – kaip giliai išgyvendama, gilindamasi aktorė ruošėsi vaidmeniui.
„Ji man romanus neša, pati skaito medžiagą apie laikmetį, charakterius – taip vaidmuo ir kuriamas. Ir kitas aktorius, Petras Venslovas, vaidinęs spektaklyje „Čičinskas“, taip kūrė vaidmenį – neskubėkime, prisineškime medžiagos, perskaitykime. Vyresniosios kartos aktorinė mokykla kuria vaidmenį pagal K. Stanislavskį. Labai įspūdinga, gražu žiūrėti. Man dabar sunku vertinti, aš toli nuo Vilniaus, gal ten unikalūs dalykai vyksta.
Žinoma, įvairiausios mokyklos, net ir aš pats, važinėdamas per Europą, festivaliuose mačiau, kad ne vien K. Stanislavskis karalius, yra daug įdomių, įspūdingų teatrinių mokyklų, kurių reikia mokytis. Aktorius (jau nekalbu apie režisierius) tokias unikalias žinias gauna, kad mistinius dalykus gali iškapstyti. Ateina mintis – gal jai reikia paklusti? Bandau paklusti. Su kosmosu bendraujame. Iš tiesų kitą kartą darai – kažin, kaip žiūrovas įvertins? Žiūrovas atsistojęs ploja, verkia, eina iš proto – tai žinok, su kosmosu susijungė. Didieji aktoriai visaip kuria vaidmenis, nesakydami, nepasakodami, labai įdomus kūrybinis procesas – mane taip žavi!“
A. Armonas pasidžiaugia, kad pavyko įtikinti ir šiemet Kelmės garbės piliečio vardas suteiktas garsiam aktoriui, kilusiam iš Kelmės rajono, Juozui Budraičiui.
Kur ta prasmė?
A. Armonas kritikuoja, kad dabar dažnai nueinama paviršiumi: siautėja popsas. Netrukdykite čia mums biznio daryti!
„Aš taip jaučiuosi. Amžinatilsis Petras Bingelis atvažiuodavo ir dėkodavo, kad surinkau dieviškai dainuojančiam Kauno valstybiniam chorui 100 ar 80 žmonių. Sako, tu esi herojus. O jų nuostabi M. K. Čiurlionio programa, kosmosas, apalpti iš to gražumo gali, ir kitos programos, kurias atveždavo! Žmogus, užsiėmęs menu, ne reklama, kuria esminį produktą. Kiek įmanoma, bandome veržtis į giluminį pradą. Kai ieškai esmės, išlieki vertingas ir įdomus. Reikalinga dvasinė atgaiva – ne linksmumas. Yra išsilavinusių žmonių kaimuose, pradeda diskutuoti, analizuoti spektaklius – net suklūsti. Iš kur žinote? Važiuojame į Šiaulių teatrą, Kauno teatrą. Važinėja žmonės, trauka nenugalima. Gal tik aktyvesnės politikos reikia, tikrosios kultūros, tikrojo meno vadyba, man atrodo, per silpna.“
– Ankstesniame interviu esate sakęs, kad Lietuvoje prasidėjo kultūros augimas regione, jaučiate tokią tendenciją?
– Intelektualesni žmonės pasiilgsta peno mąstymui. Nuvažiuojame į kaimelius, miestelius. Sudėtingas absurdo spektaklis „Atviroje jūroje“, visko yra, humoro yra, finalas baigiasi netradiciškai. „Mes žinome jūsų spektaklius, giluminiai“, – sako. Po spektaklio man pristato žiūrovus: kitas 30 kilometrų atvažiavęs. Pasilavinę žmonės, tik dažnai, man atrodo, nuvertinami.
Įdomu, kad analizuoja, išskiria silpnąsias, stipriąsias spektaklio vietas – labai svarbu grįžtamasis ryšys. Gal negerai elgiuosi, bet kartais po spektaklio kažkur prie durų pasimaišau, išgirstu nuomones, toks socialinis tyrimas: kaip žmonės reaguoja, kas čia buvo?
Reikia sugrįžti prie tikro meno. Režisierius, teatras privalo, nori nenori, eiti gerokai priekyje, žmonės turi paskui eiti, privalai juos vesti. Skaityk knygas, analizuokis, mokinkis, daryk, žiūrėk, mąstyk, jei nori turėti teatrą.
Nors buvo ir gerų komercinių dalykų, siautėjome po visą Lietuvą su spektakliu „Amerika pirtyje“. Dabar jau vežu kitokius spektaklius, nors labai mėgstu humorą. Labai juokas patinka, kalbėti, bendrauti, neužsiciklinti problemose. Bet šiuo metu kažkaip vis kyla klausimas: kur ta prasmė? Per absurdą bandau spręsti.
Ne tik mums, visiems sunku surasti gerą dramaturgiją. Labai mėgau pastatytas, nustatytas pjeses perinterpretuoti, perdirbti. Ir kaukes uždėdavau – visiškai kitoje šviesoje nušviesdavau. Dramaturgija teatre labai svarbus dalykas, kodas.
– Menininkų grupė „Žuvies akis“ Kelmės mažąjį teatrą yra pavadinusi „liberalaus meno laboratorija“. Ar sutinkate su tokiu apibūdinimu?
– Atsiremkime į J. Miltinį: ką pasakė, nebandyk daryti kitaip. Kur tas liberalumas yra? Aš visada baigęs statyti spektaklį jaučiu, kad nieko nebemoku. Ką padariau, tą mokėjau, daugiau nežinau. Su aktoriais įsikalbi, koks džiaugsmas yra, kai jie pradeda fantazuoti, kai save gali atskleisti. Kai suveikia vaizduotė, pradeda smegenys dirbti! Myliu žmogų, kai jis skleidžiasi, kai yra aktyvus, kai nori pasakyti, bet mūsų kvaila prigimtis – ką aš pasakiau, yra mano tiesa. Žinoma, reikia laikytis savo pozicijos, bet būk kritiškas, vertink save.
Gyvenimo misija – nešti meno tiesą. Kiek gali, tiek nešk, kiek turi sveikatos, kiek supranti, nešk, nes tu eini priekyje ir būk geras, į tai žiūrėk atsakingai. Visas blogumas, kai mes prikuriame nuostatų, lozungų, taisyklių – visa tai man neįdomu. Žiūrėk ir stebėk gamtą, jeigu šakelė negali išaugti tiesiai, jai trukdo kita šakelė, ji apeis, apsiraitys ir pasieks savo. Ir tu eik ir daryk, raitykis, bet įrodyk, kaip tau atrodo. Jei blogai mąstai, atkreipk dėmesį, kad blogai mąstai. Būk judrus. Tu režisierius, būk protingesnis ir nešk savo tiesą, tik nesimaivyk, kad tu esi tikrai protingas.
Nesustojantis augimo procesas
– Profesionalus menas ir provincija, ar nedusina aplinka?
– Turime savo laboratoriją ir savo gyvenimą gyvename. Mums nenurodinėja, bet dusina finansų neturėjimas. O pasaulis šiais laikais yra atviras.
Kelmės miestas... profesionalus teatras? Na ir ką? Kas čia tokio? Prisimenu pokalbį su S. Klibavičiumi, Kauno lėlių teatro direktoriumi. Sakau, gyvenimą pasidariau tokį savo, Kelmėje kūriau tuos teatrus, mažas miestelis, o mane juk kvietė į Kauno muzikinį teatrą...
Sako, tylėk. Na ir kas – Muzikiniame teatre tokių kaip tu daug būtų, o Kelmėje sukurti profesionalų teatrą, tokiame miestelyje, aš neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma!
O aš taip – bešokdamas, bešokdamas! Su meru pasikalbėjau – a. a. Kostas Arvasevičius koks buvo nuostabus. Pinigai, pinigai... Sakau, kas tie pinigai, na ir kas, kad tam teatrui 100 tūkstančių nueis šonu iš biudžeto, na ir kas, kad kokių vakaronių nepadarysite, bet įsivaizduojate – bus profesionalus teatras!
Gerai, įdomiai šneki, rašyk raštą. Raštas, važiuoju į ministeriją, saldainių nusinešu, mergaitės išraudo, nereikia, iš kur čia tokie? O aš per gatvę perėjau, žiūriu, krautuvė. Čia iš Kelmės? Iš Kelmės, pas mus gamina. Mes taip bejuokaudami dokumentus sutvarkėme.
Kai gavome profesionalaus teatro vardą, galvojau: kaip čia išsisuksi dabar, Armonėli, ką tu čia dabar pridirbai? Po truputį, po truputį – yra augimo procesas. Statusą gavai – turi sau uždavinius iškelti, rinkti aktorius, žmones, kurti.
– Jaučiatės užaugę?
– Augimo procesas yra nesustojantis. Bet esame daug stipresni nei buvome, supratimas daug didesnis.
Rudenį norime pasikviesti Turgay Velizade iš Tbilisio – turi teatrą, mėgsta Lietuvą.
Labai svarbus teatre planavimas. Mūsų rinka maža, Kelmėje 8 tūkstančiai gyventojų, belieka gastrolės. Džiaugiamės, kad į skolas, į bankrotą neįkrintame, visko turime. Patiko festivalis – gal pasidarykime festivaliuką vaikams arba teatro festivalį „Feniksas-2“? Planai kilo ir darai. Dabar visi zulina kaip išprotėję projektus. Rašo, galvoja misijas, uždavinius, tratina galvas. Neįdomi man ta sistema. Žmonės baigia mokslus, išmoksta rašyti, žino, ką pameluoti. Nėra kada užsiiminėti tokiais dalykais.
Mokyklos eina į spektaklius. Vaikams tai pirmoji pažintis su teatru, vedame ir edukacijas. Mėgsta ir pensininkai atvažiuoti iš Raseinių, Šiaulių – eina į muziejų ir į spektaklį.
– Iš Kelmės taip ir neišvažiavote?
– Esu statęs spektaklius Kauno lėlių teatre, Panevėžyje eksperimentą sugalvojome ir Ričardas Bakanauskas (ansamblis „Pynimėlis“ – red. past.) gavo dvi „Aukso paukštes“, dabar jau trečia programa yra padaryta.
O iš Kelmės jau, matyt, taip ir neišvažiuosiu. Įsikūriau, susitvarkiau namą, žemę, kad tik Dievulis leistų pagyvent, pasidžiaugt. Jeigu jau pasakytų, kad eik į pensiją, išeičiau. Nėra teatras juokingas dalykas vadovo prasme – surask tą vadovą, kuris nueitų pas merą, vicemerą, pašnekėtų, pajuokautų, sugalvotų kokį fintą.
