Helen Keler įvaizdis kultūros pavelde

Lado Gudžabidzės sukurtas Eni Sulivan ir Helenos Keler bronzinis biustas
Praėjusiais metais sukako 140 metų, kai gimė žymi amerikiečių pedagogė, rašytoja ir visuomenės veikėja Helena Adams Keler (Helen Adams Keller, 1880–1968), kurios gyvenimas liko didžiulių pastangų pavyzdžiu nugalint negalią. Todėl nenuostabu, kad ją bandė pavaizduoti daugelis menininkų, kurių dėka šios žymios moters įvaizdis išliko kultūros pavelde.

V. Paskalis. Helena Keler

Helena Keler gimė Tuskumbijoje, Alabamos valstijoje, JAV. Helena buvo pirmoji iš dviejų dukterų, gimusių Artūro H. Keller ir Katerinos Adams Keller šeimoje. Jos tėvas pilietinio karo metu tarnavo karininku Konfederacijos armijoje. Ji taip pat turėjo du vyresnius brolius. Du vaikai buvo iš pirmosios tėvo santuokos.

Šeima nebuvo ypač turtinga, pajamų gaudavo iš medvilnės plantacijos. Vėliau Artūras Keleris tapo savaitinio vietinio laikraščio „Šiaurės Alabamian“ redaktoriumi. Helena puikiai matė kūdikystėje, bet po smegenų uždegimo mergaitė neteko regėjimo ir klausos. Jai tada buvo 19 mėnesių (Stuckey, 1997). Mergaitė artimuosius pažindavo iš žingsnių keliamos vibracijos. Perkinso aklųjų mokyklos direktorius jos tėvams rekomendavo mokytoją Eni Sulivan, labai gerą pedagogę, sugebėjusią lavinti tokius vaikus.

1888 metais Helena pradėjo mokytis Perkinso aklųjų mokykloje. Vėliau 1894 m. keturiolikametė, lydima mokytojos E. Sulivan, išvyko į Niujorką, kur mokėsi kurčiųjų mokykloje. E. Sulivan mokydama Heleną naudojo kurčiųjų daktilinę (pirštų) abėcėlę ir neregiams skirtą Brailio raštą.

1898 m. H. Keler grįžo į Masačiusetą, kur mokėsi Kembridžo jaunųjų ledi mokykloje. 1900 m. įstojo į Harvardo universiteto Redklifo prestižinį, skirtą moterims koledžą. Jos gerbėjas rašytojas Markas Tvenas pristatė ją naftos magnatui Henriui Rodžersui, kuris su žmona Ebi apmokėjo Helenos studijas. Atsidėkodama Helena H. Rodžersui dedikavo savo knygą „Pasaulis, kuriame gyvenu“.

Dvidešimt ketverių metų Helena Keler 1904 m. tapo pirmoji nematanti ir negirdinti studentė, įgijusi bakalauro išsilavinimą. Metodiškai ir dalykiškai gerai apgalvoto mokymo ir savo pačios darbštumo bei talento dėka ji išmoko vokiečių, prancūzų, italų, graikų bei lotynų kalbas, įsigijo daug žinių iš kitų mokslo sričių. H. Keler susirašinėjo su austrų filosofu ir pedagogu Vilhelmu Jarusalimu, kuris vienas pirmųjų pastebėjo merginos literatūrinį talentą.

Savo išgyvenimus ir patyrimą H. Keler aprašė autobiografinėse knygose „Mano gyvenimo istorija“ (1903, išversta į 50 pasaulio kalbų), „Gyvenimo verpete“, „Optimizmas“ (1903), „Pasaulis, kuriame gyvenu“ (1908), „Akmeninės sienos daina“, (1910), „Iš tamsos“ (1913), „Mano religija“ (1927), „Upės vidurys“ (1929) ir kt. Publikavo 475 straipsnius ir ese (Ohles, 1978). 1957 m. išėjo jos filosofinių darbų rinkinys „Atviros durys“.

H. Keler domėjosi ir socializmo klausimais. Knygoje „Kaip aš tapau socialiste“ ji reikalavo socialinio teisingumo ir teisės streikuoti, pasisakė už lygias moterų teises. Savo straipsniuose, kalbose bei paskaitose reikalavo lygių teisių akliesiems. Dirbo įvairiuose organizacijose, besirūpinančiose neregiais, buvo Amerikos aklųjų fondo patarėja. Skaitė paskaitas, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose, kuriuose buvo svarstomos aklųjų problemos. Įkūrė Helenos Keler labdaros aklųjų organizaciją.

Helen Keler įvaizdis vaizduojamajame mene

Šiuolaikinis amerikiečių skulptorius Edvardas Hlavka 2009 metais sukūrė ekspresyvią Keler skulptūrą, kurioje Helena vaizduojama septynerių metų, stovinti prie vandens kolonėlės. Ši skulptūra vaizduoja esminį Helenos Keller gyvenimo momentą, kai ji suprato savo pirmąjį žodį: WATER (vanduo), kurį jos delne parašė mokytoja Eni Sullivan. Ant pjedestalo pagrindo lentelėje citata parašyta reljefinėmis lotyniškomis raidėmis ir Brailio raštu: „Geriausi ir gražiausi dalykai pasaulyje negali būti matomi ar net paliesti, juos reikia jausti širdimi.“ Menininkui ypač gerai pavyko pavaizduoti nereginčias mergaitės akis ir perteikti nuostabą veide. Šis siužetas skirtas pirmam, daktiline kalba į jos delną įdėtam ir suvoktam žodžiui „vanduo“.

1

Itin žavus skulptoriaus Lado Gudžabidzės sukurtas Eni Sulivan ir Helenos Keler bronzinis biustas, kuriame švelniai suglaustomis galvomis, išraiškingais veidais ir kalbančiomis mokytojos ir mokinės rankomis. Biusto apačioje užrašas reginčiųjų ir Brailio raštu: “Ką jūsų mokytojas padėjo pamatyti, kas kadaise buvo nematoma?“ Šis skulptūrinis portretas publikai pirmą kartą buvo pristatytas 2019 metais Masačiuseco „Liūtų klubo“ suvažiavimo metu. Beje, būtent Helena Keler 1925 metais pakvietė „Liūtus“ tapti neregių riteriais. Iššūkis buvo priimtas ir nuo to laiko visi pasaulio „Liūtų klubai“ didžiausią dėmesį skiria neregiams ir silpnaregiams.

1

R. Še­ter­lis. He­le­nos Ke­ler po­rtre­tas.

1

T. van Ry­sel­ber­gas. He­le­nos Ke­ler po­rtre­tas (mo­te­ris bal­tais rū­bais).

Helen Keler įvaizdis numizmatikoje ir proginiuose medaliuose

Ketvirčio dolerio vertės moneta, 2003 m. pagaminta JAV, skirta H. Keler knygos „Mano gyvenimo istorija“ išleidimui paminėti. Naujosios monetos aversas išlaiko ilgametes jų dizaino tradicijas, vaizduojant įvairių JAV prezidentų portretus. Be to, čia kaip privalomi nusistovėję elementai yra ir simboliniai valstybės užrašai: „Laisvė“ bei „Mes tikime Dievą“. Žinoma, ir monetos vertė nurodyta: „Ketvirtis dolerio“. Reverso viršuje – „ALABAMA 1819“, centrinėje dalyje pavaizduota krėsle sėdinti įžymioji moteris ir pirštais skaitanti ant kelių gulinčią knygą. Po vaizdu užrašas: „Vyriškumo dvasia“. Apatinėje dalyje užrašas „Vienas iš daugelio“.

1

Ypač įsimintinas jubiliejinis medalis, skirtas Helenos Keler 100-sioms gimimo metinėms, 1980 m., JAV. Medalio averso viršuje užrašas: „Helen Keler šimtmečiui“, centre – įžymiosios moters profilis, apačioje nurodyti 1880–1980 metai. Reverse įrašas: „Kol jie tarpusavyje kalbėjo, kad to negalima padaryti, tai buvo padaryta“. Įrašu akcentuota kai kurių to meto asmenų klaidinga nuomonė, kad žmonių, turinčių kompleksininę aklumo ir kurtumo negalią, neįmanoma išugdyti, ir tai, kad Helenos Keler pavyzdys atmeta šią nuostatą.

1

Pagerbiant Heleną Keler, sukurtas ne vienas atminimo medalis, jos atvaizdai buvo naudojami pašto ženklams bei proginiams vokams gaminti (žr. poskyrį „Neregio įvaizdis ir aklumo tema filatelijoje“ 2.13).

1

A. Brauvn. At­mi­ni­mo žy­mek­lis, skir­tas He­le­nai Ke­ler, 2015, JAV.

1

Šią įžymią moterį skulptūrose vaizdavo Kraigeris Braunas (Craigger Browne), Viki Taro (Wiki Taro), Klideta Fulmer (Clydetta Fulmer), tapė belgų dailininkas Teo van Ryselbergas (Theo van Rysselberghe), amerikiečių tapytojai – Augustas Vincentas Takas (Augustus Vincent Tack), Vainas Paskalis (Waine Pascall), Robertas Šeterlis (Robert Shetterly), Austinas Pinkertonas (Austen Pinkerton) ir kiti menininkai.

2011 m. centriniame Čibos miesto (Japonija) parke pastatyta amerikietės skulptorės Viki Taro Helenos Keler skulptūra. Greta bareljefo atlieti Helenos Keler žodžiai „Asmuo, turintis didelių sutrikimų, niekada nesužinos savo paslėptų galimybių tol, kol jis nebus traktuojamas kaip normalus žmogus ir nebus skatinamas kurti savo gyvenimą“.

Helen Keller įvaizdis filatelijoje

Pirmiausia derėtų paminėti Helen Keller mokytoją Ana Sulvan Meisi (Ana Sulvan Macy, 1866–1939), kuri 1880 m. atvyko į Perkinso aklųjų institutą (JAV), labai buvo paveikta trachomos. Kaip ir James Joyce, ji patyrė ne vieną akių operaciją, padėjusias atkurti didžiąją regėjimo dalį. Tačiau keletą metų prieš mirtį, 1936-aisiais, ji apako nuo kataraktos (Stuckey, 1997). JAV išleistam meniškam pašto ženklui panaudotas paveikslas, kuriame pavaizduota Anna Sullivan Macy, negarsine taktiline kalba bendraujanti su jauna, bet jau apakusia ir apkurtusia Helena Keler – ši susikaupusi bando atkoduoti jai perteikiamą informaciją. A. Sulivan, kaip mokytoja, o vėliau vertėja, iš viso su H. Keller dirbo 49 metus. Dar 1929 metais Helena Keler rašė: „Jei ji išeis (Ana, V. G.), aš išties tapsiu akla ir kurčia“ (Келлер, 2003, p. 16).

Šios amerikiečių rašytojos ir visuomenės veikėjos portretas puošia JAV išleistus pašto ženklus. Tokiu būdu amerikiečiai atsidėkojo jai už visuomeninę veiklą ir publikuotas autobiografines knygas „Mano gyvenimo istorija“, „Gyvenimo verpete“, „Optimizmas“, „Mano pasaulis“ bei filosofinių darbų rinkiį „Atviros durys“.

Pašto ženklai Helen garbei buvo išleisti Brazilijoje, Ispanijoje, Indijoje, JAV, Liberijoje, Madyvuose, Nikaragvoje ir kitose šalyse. Vienas įdomiausių – 1938 metais JAV išleistas pašto ženklas, kuriame pavaizduota Helena Keler ir jos mokytoja Ana Sulivan, stovinčios prie istorinės vandens kolonėlės, kur jaunoji mokinė, kaip minėjome, atkodavo pirmąjį žodį, sakomą jai daktiline kalba. Natūralistinio piešinio apačioje užrašas: „Helen Keler išmoko savo pirmąjį žodį vanduo 1887“.

1 1 1

Pašto ženklai su šios žymios moters atvaizdu buvo leidžiami JAV, Indijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Liberijoje, Nikaragvoje ir kitose šalyse.

1

1

1

Daugiausia proginių vokų su Helenos Keler ir Anos Sulivan bei kitų atvaizdais ir tekstais iš jos gyvenimo istorijos išleista JAV.

Jos gimtojoje Tuskumbijoje įkurtas Helen Keler muziejus, o šios įžymiosios moters gimtadienis yra švenčiamas visoje valstijoje. Neskaitant dėmesio, kuris įvairiomis formomis buvo parodytas menininkų ir likęs reikšmingu kultūros paveldu, Helena Keler turėjo įvairių apdovanojimų. 1964 metais Helenai Keler buvo skirtas vienas aukščiausių JAV apdovanojimų – Prezidento šlovės medalis. 1971 metais H. Keler vardas įrašytas į Alabamos moterų šlovės muziejaus sąrašą, o 2015 – ji pripažinta viena geriausių šios JAV valstijos rašytojų. Po mirties H. Keler buvo apdovanota pirmojo laipsnio Japonijos ordinu.

Kadangi Helena Keler savo pasiekimais stebino viso pasaulio žmones, todėl nenuostabu, kad apie jos gyvenimą rašė žurnalistai, jos ryžtą ir išsilavinimą vertino mokslininkai. 1919 metais amerikiečių režisierius Džordžas Fosteris Platas apie ją sukūrė dokumentinį filmą „Išsigelbėjimas“. 1954 metais amerikiečių režisierė Nensi Gamilton – dokumentinį filmą „Nenugalėtoji“, kuriam geriausių dokumentinių pilnametražinių filmų nominacijoje buvo skirta „Oskaro“ premija (Robertson, 2009).

Jos gyvenimo kelią vaizduojanti dramaturgo Viljamo Gibsono pjesė „Stebukladarė“ pastatyta daugelio pasaulio teatrų scenose. Lietuvoje ši pjesė režisuota Ugnio Brikmanio rampos šviesą 1990 metais išvydo Šiaulių dramos teatre. JAV firma “Nest Entertainment” serijoje “Žymių asmenybių istorijos“ yra parengusi animacinį filmą apie Helen Keller, kuris 2004 metais dubliuotas lietuvių, latvių, estų, rusų kalbomis, įdomus žiūrėti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ikimokyklinukams ir mokiniams šis filmas „iš arti” leidžia susipažinti su negalių įvairove ir žmonėmis, turinčiais negalių. Minėtas 25 minučių filmas galėtų pasitarnautų patyčių profilaktikai ugdymo įstaigose.