Haliucinuojantis MINDAUGAS lietuvio sąmonėje

Ha­liu­ci­nuo­jan­tis MIN­DAU­GAS lie­tu­vio są­mo­nė­je

(Apie re­ži­sie­riaus Ni­ko­lo Darnstäd­to spek­tak­lį „MIN­DAU­GAS“ Šiau­lių dra­mos teat­re)

Prof. Gin­tau­tas MA­ŽEI­KIS

Spek­tak­lio rek­la­ma įspė­ja, kad jis pa­sta­ty­tas ne vi­sai pa­gal Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­mą. Kas tas „ne vi­sai?“, kai pla­ti­na­mas buk­le­tas skel­bia: „Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, Ni­ko­las Darnstädt „Min­dau­gas“? Kai tik pa­trio­tas, mo­ky­to­jas ar šiaip pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­si šei­my­na pa­ma­to Mar­cin­ke­vi­čius [...] ir Min­dau­gas, tuoj pa­si­ri­ša tau­ti­nę juos­te­lę ir, pa­trio­tiš­kai iš­kė­lę gal­vas, at­si­ve­da paaug­lius is­to­ri­jos pa­mo­kai.

Ve­di­niems to­kios nuo­sta­tos spek­tak­ly­je ten­ka su­si­dur­ti su sa­vo pa­čių koš­ma­ru: kaž­ko­kiu ši­zof­re­niš­ku dau­gy­bės min­dau­gų, dau­gy­bė­je Lie­tu­vos są­mo­nių klyks­mais. Ir nors spek­tak­lio pra­džio­je ma­to­me pusp­li­kius ra­guo­tus il­ga­pirš­čius monst­rus tar­si be­si­ver­žian­čius iš Pla­to­no olos, kaip iš še­šė­lių ir ha­liu­ci­na­ci­jų ka­ra­lys­tės, šio paaiš­ki­ni­mo dau­ge­lis žiū­ro­vų ne­su­vo­kia. Dar dau­giau, ne­re­tas šią sce­ną in­terp­re­tuo­ja kaip lau­ki­nius lie­tu­vius sie­kian­čius Sau­lės, Uto­pi­jos.

Spek­tak­ly­je ma­to­me di­so­ci­juo­tą lie­tu­viš­ko ne­są­mo­nin­gu­mo Min­dau­gą. Kas jis? Kas iš jo yra dau­gy­bės (mul­tip­li­ci­ty) są­mo­nė­je: mo­te­rų, vy­rų, dau­gu­mo­je Lie­tu­vos gy­ven­to­jų? Šios pu­siau ra­cio­na­lios ha­liu­ci­na­ci­jos būd­rau­jant yra tuo stip­res­nės, kuo la­biau iš­pūs­tas yra ka­ra­liaus Min­dau­go mi­tas ir kuo la­biau jis tuš­čias.

Vals­ty­bės (Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) die­na par­la­men­ti­nė­je de­mok­ra­ti­nė­je res­pub­li­ko­je, dar ir su­kur­to­je et­ni­niu pa­grin­du, yra ne­su­vo­kia­ma, anach­ro­nis­tiš­ka, ideo­lo­giš­kai be­gė­diš­ka, trau­muo­jan­ti nau­jas ir nau­jas kar­tas. Ar jis bu­vo bal­ta­ru­sis, ru­sas, uk­rai­nie­tis? Taip ir ne­nu­jo­jo iki Bal­ti­jos jū­ros? Ne­bū­tų šios šven­tės, šio di­džia­vi­mo­si neaiš­kia šlo­ve (ir dar kie­no šlo­ve?), ne­bū­tų ir šio ha­liu­ci­nuo­jan­čio šne­kė­ji­mo.

Ta­čiau Lie­tu­vos vals­ty­bės men­ku­tė­lė ir iš­vė­pu­si pro­pa­gan­da žūt būt ban­do šne­kė­ti min­dau­giš­ką tauš­ka­lą, ku­ris vėl ir vėl gim­do būd­rau­jan­čių klie­de­sius. Ką reiš­kia ši tuš­čia­gar­bio pje­des­ta­lo šlo­vė, ši šven­tė (ka­ra­lys­tės, im­pe­ri­jos, vie­ny­bės su Bal­ta­ru­si­ja, ko?) šian­die­nos ne­pri­tek­liaus, iš­nau­do­ji­mo, ci­niš­ko ka­pi­ta­lis­ti­nio me­lo, mig­ra­ci­jos, pa­bė­gė­lių, pro­fe­si­nių dra­mų kon­teks­te?

Spek­tak­lis tu­rė­jo bū­ti juo­kin­gas, tai be­veik siur­rea­lis­ti­nė ko­me­di­ja, ta­čiau Min­dau­go mi­to, di­džio­sios is­to­ri­nės fan­ta­zi­jos naš­ta to­kia di­de­lė, kad nu­si­mes­ti šią kup­rą yra kan­čia, o kai ku­riems ji įau­go į odą, ir ne juo­kas ją nu­si­lup­ti. Sa­lė­je ma­čiau, kaip žmo­nės bi­jo juok­tis, nors ak­to­riai la­bai sten­gė­si: vis ta min­dau­gi­nės ka­ra­lys­tės kup­ra.

Ką tas jau­nas (sta­ty­mo me­tu bu­vo vos 23 me­tų) Darnstäd­tas iš­ma­no apie mū­sų di­dy­bę? Ka­dan­gi pa­ts pri­si­pa­ži­no, kad neiš­ma­no, ir net ne­ban­do, jis, pa­de­da­mas darbš­čių lie­tu­vai­čių, ne tik skai­tė Mar­cin­ke­vi­čių ir is­to­ri­kus, bet ir paė­mė gau­sius in­ter­viu, ką žmo­nės šian­dien gal­vo­ja apie Min­dau­gą ka­ra­lių ir vi­sa tai ge­rai iš­mai­šė. Juk jei yra vals­ty­bi­nė ka­rū­na­vi­mo die­na, vie­nin­te­lis ka­ra­lius žmo­nėms tu­rė­tų bū­ti svar­bus.

Pa­ga­liau, ką nu­vei­kė, ką pa­sie­kė lie­tu­viš­ki „pro­pa­gan­dis­tai“, ne vie­ne­rius me­tus plau­nan­tys sme­ge­nis apie bo­čių, o gal ir mū­sų, di­dy­bę?

Iš in­ter­viu re­ži­sie­rius, jo ko­man­da, iš­rin­ko įdo­miau­sias, keis­čiau­sias, emo­ciš­kai įtai­giau­sias reak­ci­jas ir jas in­teg­ra­vo į Mar­cin­ke­vi­čiaus pje­sę, iš ku­rios li­ko tik kon­tū­ras, užuo­mi­na. O de­ko­ra­ci­jos, siur­rea­lis­ti­nės, ky­lan­čios iš so­vie­ti­nės są­mo­nės re­lik­tų ir po­pkul­tū­ri­nių se­ria­lų, tu­rė­jo žmo­nių re­gė­ji­mus dar la­biau vi­zua­li­zuo­ti, pa­brėž­ti.

In­ter­viu bū­du bu­vo ap­čiuop­tas tre­čia­sis Min­dau­gas, ša­lia is­to­ri­nio ir Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus. Ha­liu­ci­nuo­jan­tis būd­rau­jan­čios są­mo­nės ka­ra­lius yra ko­lek­ty­vi­nis, dau­ge­lio, ne tik vy­rų, bet ir mo­te­rų. Štai ko­dėl spek­tak­ly­je Min­dau­gą kar­tais vai­di­na mo­te­rys – daž­nai ku­ri nors is­te­riš­ka, kly­kian­ti, va­do­vau­jan­ti ir imi­tuo­jan­ti vy­riš­ką ma­čo, sek­sis­tą ir ka­riū­ną.

Vig­man­tas But­kus sa­vo ko­men­ta­re spek­tak­liui pa­ste­bė­jo kad šia­me spek­tak­ly­je „[...] vi­sa jė­ga vei­kia daug­syk su­stip­rin­tas ir įvai­riai mo­di­fi­kuo­tas va­di­na­ma­sis su­sve­ti­mė­ji­mo ar­ba at­si­ri­bo­ji­mo, at­ri­bo­ji­mo efek­tas („Verf­rem­dung­sef­fekt"), ku­rį maž­daug XX a. vi­du­ry­je teat­re įtei­si­no Ber­tol­das Brech­tas“.

At­ri­bo­ji­mo, su­sve­ti­ni­mo efek­to, kaip ir Brech­to teat­ro kal­bos, žiū­ro­vas nei iš­ma­no, nei apie jį gir­dė­jo. To­dėl po­vei­kis yra vi­sai ne kar­na­va­li­nis, o ge­lian­tis są­mo­nin­gu­mo iš­vie­ši­ni­mas. Kly­kian­čios mo­ters min­dau­giš­kas pa­vi­da­las žei­džia ir kar­tu juo­ki­na pa­trio­tiš­kų žiū­ro­vų ir į „is­to­ri­jos pa­mo­ką“ at­ves­tų mo­ki­nių sa­vi­mo­nę. Kaip drau­džia­mas he­roi­nas: kar­tu šil­do ir šal­do, su­ke­lia mei­lę ir siau­bą.

Ne­ži­no­jau, net kur įdo­miau žiū­rė­ti: į sce­ną, ar į su­stin­gu­sius iš siau­bo ir dvip­ras­my­bės min­dau­go­fi­lų pro­fi­lius. Ta­čiau ga­li­ma su­pras­ti ir Darnstäd­tą. Mo­ters są­mo­nė­je tuš­ty­bės šmėk­la – ka­ra­lius iš­ky­la ly­giai taip pat daž­nai kaip ir vy­ro gal­vo­je. Min­dau­gas, į jų są­mo­nę vei­kiau at­ke­lia­vęs iš Mar­cin­ke­vi­čiaus vi­zi­jų, nei iš is­to­ri­jos, yra ag­re­sy­vus ir ne­nuo­lan­kus pra­das, ma­ni­pu­lia­to­rius, per sa­vų­jų kau­lus žen­gian­tis vals­ty­bi­nin­kas. Tie­sa, žiū­ro­vui ma­ty­ti to­kį trans­gen­de­ri­nį di­so­ci­juo­tą Min­dau­gą ne­leng­va, nes kiek­vie­nas no­ri jį pa­ma­ty­ti pi­ly­se ar rū­muo­se, di­din­gu­me int­ri­guo­jant ir ko­vo­jant.

Iš klie­din­čio ka­ra­liš­ku­mo sėk­lų išau­gęs tuš­čia­žie­dis pa­da­ras šau­kia sa­vo mei­lę tė­vy­nei, bet ne žmo­nėms. Min­dau­go ka­ra­liaus vi­zi­ja, kaip ji iš­mok­ta, yra: stip­ri vals­ty­bė be silp­nų žmo­nių. Ne­rei­kia nė vie­no, tik ka­ra­liaus. Kaip re­zul­ta­tas – mig­ra­ci­ja ir bė­gi­mas iš na­mų, val­džios ci­niz­mas ir ro­man­ti­niai sen­ti­men­tai nu­sa­vin­tiems pu­šy­nams.

Min­dau­go fan­taz­mas su tuo yra tie­sio­giai su­si­jęs. Są­mo­nė­je nė­ra is­to­ri­nio lai­ko, o yra įvy­kiai, bur­bu­lai, ku­riuos, kaip lem­pu­tes, ga­li­me pri­trauk­ti ar­čiau sa­vęs ir juos pa­ma­ty­ti da­bar­ties bėgs­me. To­dėl spek­tak­lis yra an­tiis­to­ri­nis. O an­tiis­to­riš­ku­mas lais­vi­na nuo pro­pa­gan­dos, ku­ri itin mėgs­ta di­džiuo­sius pa­sa­ko­ji­mus ir iš­ki­liuo­sius mi­tus. An­tiis­to­ri­ja at­ve­ria ne­są­mo­nin­gu­mo la­bi­rin­tus, kur vei­kia spe­ci­fi­niai in­ver­si­jų dės­niai, kai lai­kai ir erd­vės su­si­pai­nio­ja iki to, kad tam­pa vie­nas ki­to rep­li­ko­mis.

Spek­tak­lis nau­do­ja­si Da­vy­do Lyn­cho ki­ne­ma­tog­ra­fi­niais ne­są­mo­nin­gu­mo vaiz­da­vi­mais, ku­rių ra­si­me jo „Vi­di­nė­je im­pe­ri­jo­je“. Tik lie­tu­viš­ka „vi­di­nė ka­ra­lys­tė“ pri­pil­dy­ta ne is­to­ri­nės ro­man­ti­kos, o da­bar­ties staugs­mo. Vi­di­nė ka­ra­lys­tė – tai pa­slap­tin­gi są­mo­nės ko­ri­do­rių la­bi­rin­tai, kur at­vė­rus du­ris iš­dygs­ta ne­ti­kė­tos aso­cia­ci­jos ir į ku­rias įkri­tę mes ne­be­su­si­gau­do­me nei ku­ria­me esa­me am­žiu­je, nei ko­kius klau­si­mus spren­džia­me. Gal­būt to­dėl ša­lia min­dau­giš­ko klie­de­sio kartkartėmis nu­skam­ba pa­trio­ti­niai bal­sai ar net Sau­sio 13-osios au­kų at­mi­ni­mas. To­kie vi­ra­žai yra ir re­ži­sie­riui, o dar la­biau teat­rui ir ak­to­riams, po­li­tiš­kai pa­vo­jin­gi, nes už­ka­bi­ni tai, kas yra la­bai ak­tua­lu ar šven­ta.

Re­ži­sie­rius ir ak­to­riai spon­ta­niš­ką min­dau­giš­ko (ne)są­mo­nin­gu­mo raiš­ką pa­ver­tė juo­ku, ko­me­di­ja (spek­tak­ly­je dau­gy­bė pui­kių rep­li­kų, kaip an­tai „li­go­ni­nė­je pas jį bu­vo tik vie­na ran­ka, bet jis tren­kė man ki­ta"). To­dėl be­si­juo­kiant su ra­guo­tais ir uo­de­guo­tais monst­rais ne­be­ži­nai ar spek­tak­ly­je mi­ni­mi Sau­sio 13-osios įvy­kiai iš­ta­ria­mi iš­kil­min­gai ir su pa­gar­ba, yra tik ra­guo­tos Mor­tos (ak­to­rius J. Bin­do­kas) po­kštas?

Kas ta ha­liu­ci­nuo­jan­ti is­to­ri­nė ra­guo­ta Mor­ta, ka­ra­liaus Min­dau­go žmo­na, kad ga­lė­tų da­ry­ti ver­dik­tą apie Sau­sio 13-os au­kas, tik ką iš­lin­dus iš klie­de­sių la­bi­rin­to? Ki­ta ver­tus, tai yra tie­sa: ta pa­ti są­mo­nė, gim­dan­ti mo­te­riš­ką Min­dau­gą, spren­džia ir Sau­sio 13-os pa­mo­ką, ir tai bū­ti­na at­min­ti. Pa­ga­liau at­si­to­li­ni­mas yra bū­ti­nas, ta­čiau skaus­min­gai neį­ma­no­mas, kai dar kal­bi apie gy­vai at­me­na­mus skau­džius įvy­kius.

Žiū­rė­jau spek­tak­lį mi­nint „At­gai­vos“ fes­ti­va­lio 30-me­tį. „At­gai­va“ (teat­ro fes­ti­va­lis, laik­raš­tis, po­li­ti­nės idė­jos) sie­ja­ma su Tau­ti­nio at­gi­mi­mo pra­džia 1988 me­tais. Tau­ti­nio at­gi­mi­mo idea­lai bu­vo tru­pu­tį ki­to­kie nei kur kas ra­di­ka­les­nio po­li­ti­nio Są­jū­džio, o dva­sia ki­to­kia nei Ro­ko mar­šų ("An­tis", BIX...). At­gai­vos ir Tau­ti­nio at­gi­mi­mo pir­mu­ti­nis sie­ki­nys bu­vo lie­tu­vių kal­bos išaukš­ti­ni­mas, rei­ka­la­vi­mas ją pa­da­ry­ti vals­ty­bi­ne (vie­nas iš ini­cia­to­rių kal­bi­nin­kas Ka­zi­me­ras Žu­per­ka), o ki­tas – gai­vin­ti į dva­sin­gu­mą ir lais­vę šau­kian­čią li­te­ra­tū­rą. Štai ko­dėl toks svar­bus bu­vo da­bar jau kri­ti­kuo­ja­mas J. Mar­cin­ke­vi­čius. Vie­nu iš At­gai­vos ženk­lų ta­po A. Škė­mos grą­ži­ni­mas į Lie­tu­vos sce­ną (G. Pa­de­gi­mo „Žva­ki­dė“, 1988 me­tai), ir V. Ja­su­kai­ty­tės „Žil­vi­no“ pa­sta­ty­mai.

Man žiū­rint Darnstäd­tao „Min­dau­gą“ gal­vo­jo­si, kad ir ge­rai, kad šio tau­ti­nio at­gi­mi­mo sro­vė virs­ta kaž­kuo ki­tu, kad vie­to­je Škė­mos „Bal­tos dro­bu­lės“ da­bar ma­to­me lie­tu­vių šne­kų ir ref­lek­si­jų apie Min­dau­gą „lif­tus“. Et­ni­nė Lie­tu­va ban­do įženg­ti į sa­vo pa­są­mo­nės tam­su­mas, ku­rių epi­cent­re sė­di „ka­ra­lie­nė Min­dau­gas“, val­do­vė vy­riš­ku bal­su, trans­gen­de­ri­nis Mo­lo­chas.

Kai ku­rios Šiau­lių mies­to mo­kyk­los už­si­sa­ko šį spek­tak­lį. Šį no­rą, gims­tan­tį iš mo­ky­to­jų ne­su­si­gau­dy­mo, kur ei­na (ma­no, kad tai Mar­cin­ke­vi­čius, kad tai is­to­ri­nė pa­mo­ka) ir mo­ki­nių žiū­rė­ji­mo įvy­kį ko­men­ta­vo V. But­kus: „N. Darnstäd­tas pa­ro­dė, tiks­liau, jau­nat­viš­kai siau­tu­lin­gai bei žais­min­gai įvaiz­di­no daug­maž tai, ką kul­tū­riš­kai pa­jė­gūs gim­na­zis­tai ty­liai gal­vo­ja apie „Min­dau­gą“ ar pa­na­šius lie­tu­vių kla­si­kos kū­ri­nius, bet bi­jo tai pa­sa­ky­ti, pa­ra­šy­ti sa­vo mo­ky­to­jams. Mat edu­ka­ci­nė sis­te­ma pas mus, de­ja, kol kas daug la­biau ska­ti­na ir aukš­tes­niais ba­lais „pre­mi­juo­ja“ in­terp­re­ta­ci­nes ri­bas ir bai­mes, o ne drą­są ar pa­pras­tą nuo­šir­du­mą.“

Ir čia at­si­ve­ria dar vie­na plot­mė, ku­rios Darnstäd­tas ne­spė­jo pa­juok­ti: „ka­ra­lius“ gy­vas švie­ti­mo sis­te­mo­je ir ri­kiuo­ja sa­vo gre­tas ha­liu­ci­nuo­jan­čiam mū­šiui, kur mo­ki­niui ne­lie­ka vie­tos drą­siai ir at­si­ski­rian­čiai, avan­gar­di­nei ar po­stmo­der­niai in­terp­re­ta­ci­jai, ne­lie­ka bū­do sa­vo lai­kui ir dva­siai, nes jis jau užim­tas šmėk­lų. Iš­si­lais­vin­ti iš jų glo­bos, va­di­na­si jas pa­ma­ty­ti ir at­pa­žin­ti.