Naujausios
Gyvenimo mokykla, arba gydymas teatru
Jų pavardė Kuršėnuose gali būti sinonimu žodžiui „teatras“. Režisieriai Leontina ir Petras Valskiai beveik tris dešimtmečius tęsia saviveiklinio teatro tradiciją. Jaunimas meno sparnus augina Šiaulių rajono Kultūros centro Kuršėnų vaikų ir jaunimo teatre „Ikaras“, suaugusieji – teatre „Mozaika“. L. ir P. Valskiai nemėgdžioja profesionalaus teatro. Per tuos metus įsitikino: svarbiausia – ne aukštas meninis lygis. „Aš iš tavęs padarysiu žmogų. Ne aktorių. O žmogų“, – pažada P. Valskys.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Mažutėlė ir tetukas
Su L. ir P. Valskiais susitinkame ten, kur gimsta spektakliai – repeticijų salėje. Salės sienos – tarsi metraštis, nukabintos nuotraukomis, afišomis, atsiliepimais. Ant kėdžių išdėliotos Kalėdinio spektaklio kaukės. Jauki kūrybinė netvarka, tokia, kokios ir tikiesi šalia scenos.
P. Valskys scenoje meistrauja dekoracijas. Dar keli pakaukšėjimai, prisukimai ir bus galima daryti pertrauką. „Aš esu ūkinė dalis. Kai lieka laiko nuo tikro darbo, tada apsimetu režisieriumi, – šmaikštauja. – Iš ryto tvartus statom, po pietų – repeticijos.“
Ant stalo garuoja arbata. Arbatos gėrimo ritualas ilgaamžis, kaip ir teatras.
„Mažulėle, mažute, mano simpatija“, – pokalbio metu į žmoną kreipiasi P. Valskys. „Tetukai“, – švelniai jam atsako L. Valskienė. Bendrauja pajuokaudami, papildydami vienas kitą.
Studijuodami Klaipėdoje, jie vaidino Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą.
Nuo studentiškų metų eina kartu, jei prireikia, prisilaikydami vienas kito peties.
Prabanga – ramybė
Prieš šventes Valskių nuotaikos – darbinės. Tai, kas šventė kitiems, jiems yra darbas.
„Bet ką dirbti yra kūryba. Net grindis plauti: arba su meile, arba be meilės kaip ragana prajoti“, – juokiasi P. Valskys.
Šias Kalėdas Valskiai pasitinka „nedideliu spektakliuku“ „Kalėdų naktis“ (pagal A. Kairaitienę), jis parodytas vakar.
Vaikų džiaugsmui sukurtas Kalėdų senelio kambarys: čia ir lova, pilna pagalvių, ir židinys, kuriame galima sudeginti blogus darbus.
Valskiams tikros šventės prasideda namuose. Šventė jiems – ramybė, dabar tapusi prabanga.
Gyvenimo mokykla
Kitąmet teatras „Ikaras“ švęs 30-etį, per tą laiką pastatyta apie 50 spektaklių, kompozicijų, pelnytas ne vienas apdovanojimas, tarp jų – „Aukso paukštė“.
Į „Ikarą“ savo vaikus jau atveda mamos, kurios lankė šį teatrą. „Tada suvoki, kiek tau metų“, – šmaikštauja P. Valskys.
Vaidinti nori ir visai maži aktoriai – nuo 4 metų. „Dirbsime tol, kol vaikai ateis“, – sako L. Valskienė. Jos vyras šypsodamasis pataiso: „Pakol mes ateisim“.
Vaikams, sako L. Valskienė, fantazijos niekada netrūko, netrūksta ir dabar. Tik šiuolaikiniai vaikai nuolat skuba ir visko nori labai greitai.
„Kai mano simpatija repetuoja, vaikštau pro salę, daug pastebiu. Vaikai, o ir suaugę, šioje vietoje yra truputėlį kitokie. Vaikai yra savarankiškesni, kultūringesni“, – sako P. Valskys.
L. Valskienė mano, kad teatras, o ypač – vaikų, yra ne tiek didelio meno, kiek gyvenimo mokykla, kurios mokosi žaisdami. Ir mokytojai džiaugiasi, kad teatras vaikus „pražiodo“. Tuomet tampa reikalingi mokyklų veikloje, nors anksčiau niekas jų nematė.
Apie talentą, sako L. Valskienė, galima kalbėti labai retais atvejais.
„Žmogus turi turėti talentą gyventi. Ir prie to taikyti kitus savo gabumus, kurie galbūt gali virsti talentu“, – papildo P. Valskys.
Šiandien „Ikaro“ aktoriai yra tapę profesionaliais renginių vedėjais, šokio, teatro kolektyvų įkūrėjais, inžinieriais, odontologais, teisininkais. „Jie sako, kad gyvenime aktorystės reikia labai daug. Turi prisitaikyti prie vieno ar kito žmogaus. Ko ne artistas?“ – juokiasi L. Valskienė.
Valskiai nemėgdžioja profesionalaus teatro. Per tuos metus šventai įsitikino: reikia ne aukšto meninio lygio, o kad žmogus pagerėtų.
„Aš iš tavęs padarysiu žmogų. Ne aktorių. O žmogų“, – sako P. Valskys. – O po to tu būk mokytoju, statybininku, mediku.“
Prisimena, vienas atėjęs vyras nemokėjo pasakyti sakinio be trijų-keturių jungiamųjų „tarptautinių“ žodžių. Dabar – gerbiamas ir geras aktorius. Pasirodo, ir vyresnį žmogų galima paveikti, kad jis patikėtų, jog yra gražesnių dalykų.
Eilės ant lentutės
Kai „Ikaro“ spektakliams reikia eiliuoto teksto, L. Valskienė kreipiasi į vyrą. Šio prašymo įgyvendinimą P. Valskys vadina darbu – kad nebūtų pykčių.
„Mažuti, man kitą kartą ir gėda. Eiliuoti ir rašyti yra du skirtingi dalykai. Jei tik sueiliavai, tam kartui. Man labai patinka poezija. Tai tikras ir gyvas dalykas. Ten kažkas šneka, dainuoja, gyvena. Nesvarbu, gal kitą sykį nėra rimo, bet gyvastis arba yra, arba jos nėra“, – sako P. Valskys.
Geriausia užrašų knygutė – lentutė. „Kai man sako, tu eiles kuri, sakau, kuriu, o po to sukūrenu“, – šypsosi P. Valskys. Žmona papildo: sukūrena tada, kai perrašo.
Popieriaus lapą pirmiausia perlenkia, pamaigo, kad būtų nelygus, nelabai gražus. „Ant lygaus – tuščia galva. Per daug balta, per daug švaru, mano brudnos mintys tenai negali būti“, – sako P. Valskys.
Ne pramogai, o sielai
Save Valskiai vadina ne teatro režisieriais, o vadovais. Nes rūpintis turi viskuo: kalti, dažyti, parinkti muziką, sukurti šokį, pasirūpinti reklama. Nors L. Valskienė choreografiją vadina tik hobiu, vaikus šokiu užkrečia iki „Žuvėdros“ šokių ansamblio ar baleto meno.
Pjeses renkasi pagal tai, kokios sudėties trupę turi. Jauni, šypsosi L. Valskienė, šio dalyko nesuprato. Dabar žino: jei nėra Makbeto, nebus ir Šekspyro.
„Juozas Glinskis, Vytautas V. Landsbergis“, – mėgiamus autorius vardija L. Valskienė.
Jei reikia sceninių kompozicijų, prisimena Lauryną Ivinskį, Augustiną Gricių, Vytautą Vitkauską, Kazimierą Kymantaitę, minčių ieško Vytauto Kirkučio kūryboje. Scenines kompozicijas, kiek įmanoma, stengiasi teatralizuoti, kad vaikas pasijustų artistu.
P. Valskio galvoje dabar sukasi Vytauto V. Landsbergio „Bunkeris“. Patraukė tema: ne tiek pokario, rezistencijos, bet išdavystės. Kodėl vieni pasuka vienu, kiti kitu keliu?
„Tokį dalyką bestatydamas ir pats pasidarai geresnis“, – sako P. Valskys. Dūšios dalyku jis vadina ir spektaklį pagal Šatrijos Raganos „Sename dvare“.
Teatras Valskiams – ne pramoga. „Jei man neskauda, kaip aš kitus uždegsiu? Jei aktoriams neskauda, tai žiūrovams – vienodai. Bereikalingas laiko gaišimas“, – mano režisierius. Ir prisipažįsta: gal skamba egoistiškai, bet rinkdamasis kūrinį, apie žiūrovą negalvoja.
Linksminti žiūrovą – ne jam: „Truputuką žema. Chaltūra, nesvarbu, kad aukšto lygio, bet vis tiek – chaltūra. Kaip paskui pačiam su savimi gyventi? Vardan populiarumo, išsišokimo?“
Teatras gydo
P. Valskys šypsosi nebežinąs, artėja 20-asis ar 25-asis „Mozaikos“ teatro gimtadienis. Jei prireikia praeities įvykių ar datų, atsiverčia metraščius. Be to, kiekvieno sezono pabaigoje vyksta uždarymas, visi savo įrašus palieka knygoje. Gausus ir nuotraukų archyvas, nes P. Valskys fotografuoja.
Suaugusiųjų trupė yra nusistovėjusi, joje – dvylika žmonių. Tai – kolektyvas, kuriuo režisierius visiškai pasitiki.
„Norisi kiekvienam žmogui asmeniško dėmesio. Nesvarbu, vaidmuo pagrindinis ar šalutinis. Juk žmogus nusivils: „Prasėdėjau ir nieko man nepasakė, tai ko aš atėjau?“ – svarsto P. Valskys.
Šiemet sužinojo, kad į Kuršėnus atvažiavo naujas labai įdomus mokytojas. „Sakau, atsiveskit, pašnekėsim. Aš nekukliai pasielgiau, iš karto jam tekstą padaviau: kai išmoksi, šnekėsimės“, – juokiasi. Dabar džiaugiasi abu.
Režisieriai nuolat susiduria su praradimais, opi problema – emigracija. Išvažiuoja ne tik suaugę aktoriai, bet ir vaikai, kurių tėvai apsisprendė gyventi užsienyje. Būna, žmona supavydi, aktoriaus neišleidžia.
Sudėtinga rasti laiko repeticijoms: vaikams – pamokos, būreliai. Dar sudėtingiau suaugusiems, jie labai užsiėmę, dirba po du darbus.
Kas visgi traukia į trupę? „Man atrodo, čia yra relaksacija arba gydymas teatru. Visi pilni rūpesčių. Todėl prieš repeticiją ir geriama arbata. Išsibara, išsipyksta ant politikų ir ant ko nori. Aptaria sąskaitas už šildymą. Po repeticijos išeina kitokie, linksmi“, – sako L. Valskienė.
Kas vasarą – į Prancūziją
Anksčiau, prieš Naujuosius metus, Valskiai, pasiėmę Tarybų Sąjungos žemėlapį, prisimindavo, kur keliavo, ir numatydavo kitų atostogų maršrutą. Žemėlapyje buvo pridėliota daug vėliavėlių, žyminčių aplankytas vietas.
Dabar kelionių maršrutus sudėliojo pats gyvenimas. Jau aštuonerius metus kiekvieną vasarą su vaikais keliauja į Prancūzijoje, Port-sur-Saone mieste, vykstantį festivalį, kuriame jie – ne tik dalyviai, bet ir vieni iš organizatorių. Šis miestas draugauja su Šiaulių rajonu.
Pirmaisiais metais, abu atsidūsta vienu kartu, buvo labai daug sunkaus darbo.
„Mes, lietuviai, tokie esame: jei darbą daryti, tai labai gerai ir laiku. O norint padaryti laiku, reikia ir plaktuko, ir liniuotės. O jie neskuba. Per tą laiką mes įvairiausius metodus išbandėme: vietoje plaktuko – akmenis, vietoje liniuotės – surištus šluotos kotus“, – juokiasi P. Valskys.
Festivalyje kiekviena šalis pristato savo kultūrą, čia nesupainiosi, italas ar ispanas.
Kuršėniškiai skleidžia lietuvišką dvasią: folklorą pateikia teatralizuotai.
Šios kelionės pakeitė jaunimo požiūrį į folklorą, apie kurį išgirdus pirmoji reakcija būdavo: „Ne, ne, ne, tik ne folkloras“. Pernai, prisimena L. Valskienė, vaikai šoko „po prakaitu ir su džiaugsmu“.
Kai dega scenos žmogaus akys, dega ir žiūrovų. Nesvarbu, kad ne viskas tiksliai atlikta, netikslumus užglaisto teatrališkas melas.
„Menas ir melas juk tesiskiria viena raide“, – pastebi P. Valskys.
„Scenoje yra melo, bet įtikinamo. Vaikams nesakau, kad meluojame. Jiems sakau, kad turi būti, kaip gyvenime: jei džiaugiamės, džiaugiamės, jei juokiamės, iš tiesų juokiamės. Vaikų emocijos turi būti gyvos, be šablonų“, – sako L. Valskienė.
Prisimena, „anais laikais“ su vaikais ir dekoracijomis išvykdavo kelioms savaitėms po visą Lietuvą, permiegodavo palapinėse.
Dabar gastrolėms lėšų neturi, daugiausia išvyksta į konkursus. Vaikai dalyvauja „Šimtakojyje“, suaugusieji – „Atspindžiuose“.
Saviveikloje – profesionalai
– Ar susiduriate su skeptišku požiūriu į saviveiklą?
P. Valskys: – Anksčiau tokio požiūrio buvo, dabar nėra. Net nepastebėjau, kada situacija pasikeitė. Nesibodi ir žinomi aktoriai, kai kurie net pasiprašo, ateiti į saviveiklą suvaidinti. Labai bijojau, bet teko dirbti su Agne Gregorauskaite. Kaip su ja lengva! Ir saviveiklininkai pajunta, kad pačiam reikia daugiau norėti, daugiau dirbti, nelaukti, kol režisierius paprašys.
Labai dėkingas dalykas: kai mes atėjome, Kuršėnuose nebuvo buvę tokio dalyko, kaip drama. Nebuvo su kuo lyginti. O dabar girdėjau sakant: „Neisiu į „Ikarą“, nes bus sakoma: „O kai buvo Valskiai...“
L. Valskienė: – Kalbame, kad tikrosios saviveiklos nebėra. Dabar suburia tuos, kurie mokosi, mokėsi meno mokyklose, kuriems internetu gali nusiųsti natas. Išmoko, susibėgo savaitgalį, parepetavo, į konkursus važiuoja.
Ypač su vaikų saviveikla gali būti liūdnai. Dėl neformalaus ugdymo krepšelio, ko gero, vaikus bus bandoma išlaikyti mokykloje, kad neprarastų pinigėlių. Jau šiemet du vaikus norėjo pasiimti sporto mokyklos. Gerai, kad mama pasakė griežtą "ne".
Mes – gryna saviveikla. Ko gero, saviveikla turės būti arba kitokia, arba visai sunyks. Juk šitiek profesionalų! Tokia pasiūla! Jaunieji buriasi tarp savęs, kuria savo teatrą.
P. Valskys: – Ką baigusiam studijas žmogiukui daryti, atėjus į Kuršėnus? Gauti bedarbio pašalpą ir dar kurti meną? O juk reikia vesti, trobą pasistatyti.
L. Valskienė: – Mes – dviese. Antra, mes – tarybinio auklėjimo, mums buvo pasakyta: nesvarbu, kiek uždirbsit, svarbiausia, kad būtų gerai atliktas darbas. Kitaip saviveikloje negali.
Kūrybinės diskusijos ir kalendoriai
– Koks teatras jums patiems patinka?
P. Valskys: – Bijau sumeluoti. Nuėjęs į saviveiklinį, kad ir patį prasčiausią, išsėdžiu nuo pradžios iki galo. Bet iš profesionalų, to, ką atveža čia, labai tankiai išeinu. Eini į profesionalų spektaklį ir tikiesi kažko! O žiūri ir galvoji: Dieve mano, kiek tą žiūrovą mulkinsi... Tokio švento ir nėra. Vienur mažiau, kitur daugiau. Kitą kartą atperka vienas vienintelis aktorius, kurio lauki. Bet gal mes – sugadinti žiūrovai.
– Ar būna, kad susipykstate dėl teatro? Darbinius rūpesčius parsinešate į namus?
P. Valskys: – Gal reikia nusispjauti ar į stalą pabelsti, bet mes seniai besipykome (juokiasi – red. past.). Gal laiko nėra rimtam pykčiui. O darbinių ginčų net ir per daug namuose. Būna, kad naktį susapnuoju ar sugalvojau, kaip vieną ar kitą sceną spręsti.
L. Valskienė: – Mes nesipykstame. O ginčų – į valias, nes neišeina nekalbėti. Kiekviename ginče slypi teisybė. Nutyli, pagalvoji, o gal tikrai reikia pabandyti? O mintys dažnai ateina, kai skuti bulves, drabužius lygini.
– Šiemet jūsų sudarytas kalendorius „Kazimieros pasaulis prasidėjęs mieste prie Ventos“, skirtas aktorės ir režisierės Kazimieros Kymantaitės 105-osioms gimimo metinėms paminėti, buvo įvertintas L. Ivinskio premija. Kalendoriai – dar viena erdvė kūrybai?
P. Valskys: – Norėjome paminėti K. Kymantaitės gimimo sukaktį. Pinigų daug neturime, skaičiavome, kiek kalendorių reiktų: mums į metraštį, Agnei Gregorauskaitei (aktorė, K. Kymantaitės duktė – red. past.).
L. Valskienė: – Gal Kazimieros dvasia mus aplankė. Galvojome apie du kalendorius, bet laimėjome projektą, kuriame buvo numatyta lėšų kalendoriui. Labai smagu būti įvertintiems.
Esame sukūrę ne vieną kalendorių. Renginiuose reikia dovanų, jų niekas nebarsto. O prasidėjo nuo Prancūzijos, kai norėjome prancūzams nuvežti kalendorių, kuris atspindėtų miestų draugystę. Išleidome kalendorių „Mozaikos“ jubiliejaus proga, Palangoje organizuojamai kūrybinei vaikų ir jaunimo stovyklai, kuri šiemet vyks 10-ą kartą.
Savas miestas
L. Valskienei Kuršėnai – beveik gimtasis miestas, tėvai iš Komijos grįžo, kai jai buvo treji. Čia, būdama mokinukė, pradėjo kurti gatvės spektaklius. P. Valskys kilęs iš ežeringosios Rytų Aukštaitijos.
Po studijų Klaipėdoje jų pirmasis darbas buvo Lentvaryje, kilimų fabriko liaudies teatre. „Mano tetuką pakvietė“, – šypsosi L. Valskienė.
Kuršėnuose sulaikė buvęs tarybinio ūkio direktorius šviesios atminties P. Maskoliūnas. Tuomet buvo statomi Kultūros namai.
Parvažiavę pas Leontinos mamytę, nuėjo pasmalsauti, kaip vyksta statyba. P. Valskys pasiteiravo, ar pastatytuose kultūros namuose galės dirbti režisieriumi. Išgirdo, kad ne režisieriaus reikia, o direktoriaus.
Taip 1985 metais šeima pradėjo dirbti Kuršėnuose. P. Valskys prisimena, kaip susikalė sceną, susitempęs lentas. Pradėjo repetuoti. Šalia gyveno partijos sekretorius, matydavo, kaip renkasi vyrai, kaip nešasi arbatinuką arbatos.
„Kartą manęs klausia, ar nebijau, kad direktorius sužinos, ką vakarais su vyrais darau. Pamanė, kad mes einame baliavoti! Paskui pakvietėme į spektaklį. Dabar žmonės tokiais dalykais neįtarinėja“, – sako P. Valskys.
– Kuršėniškė menininkė Vaiva Kovieraitė sukūrė iliustraciją, kurioje yra žodžiai: „Gali išvaryti žmogų iš Kuršėnų, bet Kuršėnų iš ano – ne“. Sutinkate?
P. Valskys: – Sutinku. Man Kuršėnai gal treji buvo. Pirmi – nežinomi. Kai sužinojau, kad mano simpatija iš Kuršėnų, net nežinojau, kur jie yra. Paskui Kuršėnai buvo labai liūdni. Klaipėdoje buvo įprasta, kad vakare tai į filmą, tai dar kur einame. O čia nėra, kur.
O dabar man Kuršėnai yra labai savi. Ir žmonės man yra savi. Kai turi darbo, kai jis patinka, ir gyveni. Aš nenoriu niekur iš jų išvažiuoti, nenoriu nei į Vilnių, nei į Klaipėdą. Man nėra jokio prestižo gyventi kitoje geografinėje padėtyje.
L. Valskienė: – Kuršėnuose jaučiamės saugiai. Nes tai – savas miestas.
Jono TAMULIO nuotr.
REŽISIERIAI: Leontinos ir Petro Valskių rankose – Kalėdų spektaklio kaukės.
ATSIDAVIMAS: „Nieko ypatingo nedarome. Paprasčiausiai sąžiningai atliekame savo darbą“, – sako Leontina ir Petras Valskiai, beveik tris dešimtmečius suburiantys kuršėniškius į teatrą.
ISTORIJA: Ant sienų sukabinti plakatai, afišos, nuotraukos pasakoja „Ikaro“ ir „Mozaikos“ teatrų istoriją.
DEVYNDARBIS: „Iš ryto tvartus statom, po pietų – repeticijos“, – konstruodamas dekoracijas, sako Petras Valskys.
PAŽADAS: „Aš iš tavęs padarysiu žmogų. Ne aktorių. O žmogų. O po to tu būk mokytoju, statybininku, mediku“, – pažada Petras Valskys.
GYDYMAS: „Man atrodo, čia yra relaksacija arba gydymas teatru. Po repeticijos išeina kitokie, linksmi“, – sako Leontina Valskienė.
Algimanto BRIKO nuotr.
TĘSTINUMAS: Leontina ir Petras Valskiai Kuršėnuose – nuo 1985 metų. Į teatrą „Ikaras“ savo vaikus jau atveda mamos, kurios pačios vaidino šiame teatre.
Asmeninio albumo nuotr.
KELIONĖ: Kiekvieną vasarą „Ikaras“ vyksta į Prancūzijoje vykstantį festivalį.