Naujausios
Knyga „Metro“ (išleista 2023 m.) yra pirmasis šiaulietės prozininkės Elonos Antakauskės novelečių rinkinys, kuris, atskleidžia ne tik skirtingas geografines vietoves, bet ir sudėtingus istorinius bei socialinius momentus. Tai unikali trumpų pasakojimų kolekcija, kuri, kaip ir pavadinimas, tarsi atspindi miesto transporto sistemos dinamiką.
Kiekviena noveletė šioje knygoje veikia kaip tam tikras „metro tunelis“, kuris jungia ne tik skirtingus gyvenimo momentus, bet tuo pačiu atskleidžia ir įvairius pasaulius, juose susikertančias skirtingas kultūras, žmones, jausmus ir likimus. Metro – tai centrinė ašis, kur susikerta „traukiniai, metro, autobusai, taksi, paslaugos, tautybės, interesai“ (p. 30).
„Metro“ galima vertinti kaip šiuolaikinio žmogaus patirties analizę, kur viskas vyksta greitai, be sustojimų, kaip metro traukinyje. Kiekviena novelė turi savo ritmo greitį – nuo greitos įžangos iki įtampos, kulminacijos, ir galiausiai – atomazgos. Tai tarsi gyvenimo kelionė, kur kiekvienas pasakojimas turi savo tempą, savo „stotelę“, kuri užtrunka tik tiek, kiek reikia, kad suprastum, kas slepiasi už pirmo žvilgsnio paprastų situacijų.
Vienas iš stipriausių šios knygos bruožų – skirtingų socialinių grupių, tautybių, ir interesų susidūrimai. Kiekviena novelė atveria žmogaus vidinį pasaulį ir jo santykį su kitais, kurie, kaip ir metro sistemoje, gali būti visiškai svetimi, tačiau kartu jie dalijasi ta pačia gyvenimo erdve, kurioje vyksta įvairūs įvykiai. Rašytoja meistriškai fiksuoja įvairius žmogaus išgyvenimus, tačiau nepamiršta ir humoristinių elementų, kurie suteikia pasakojimams lengvumo.
Daug dėmesio knygoje skiriama Ukrainos sostinei Kijevui – miestui, kuriame susipina istorija ir dabartis. Pagrindinė veikėja keliauja metro tuneliais, bet mintimis grįžta į praeitį, lygindama šiuolaikinę Ukrainą su buvusia Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste: „Sprogimo bangos būčiau palaidota ne svetimoj žemėj, o beveik savoj – LDK. Užgriūčiau ant galiūno lietuvio kaulų, apsikabinus sudūlėjusią ietį“ (p.11).
Tokios paralelės suteikia pasakojimui gilesnį kultūrinį ir istorinį kontekstą. Knygoje subtiliai, bet paveikiai paliečiamas ir karinis Ukrainos ir Rusijos konfliktas Donbaso regione.
Autorei pavyksta išvengti tiesioginio publicistinio tono – vietoj to skaitytojas kviečiamas įsiklausyti į autentiškus, žmogiškai jautrius dialogus. Vienas tokių – trumpas pokalbis tarp pagrindinės veikėjos ir karo pabėgėlio: „O jūs iš kur? / – Iš Donbaso. Ten gimęs ir augęs. Pabėgom su mama viską palikę. <...> Kodėl pabėgot? / <...> O kaip šaudyt į kaimynus?“ (p. 27).
Ši vos kelių eilučių ištrauka atveria sudėtingą moralinį ir emocinį kraštovaizdį – karas čia nėra tik fronto linijos, o vidiniai lūžiai žmoguje, kurį likimas pastatė tarp ištikimybės namams ir žmogiškumo. Autorei pavyksta parodyti, kaip karo grėsmė persmelkia kasdienybę, kaip ji įsirėžia į žmonių tapatybę ir pasirinkimus. Tai jautrus priminimas, kad už politinių antraščių slypi likimai, kurių balsas čia išgirstamas.
Iš aprašymo detalių galima atpažinti Šiaulių miesto erdves. Su sarkazmu užsimenama apie šiauliečiams puikiai žinomą buvusį „Saulės diskų“ (dar vadinamą „Centukų“) fontaną, stovėjusį prie savivaldybės: „Paukščiai renka trupinius plytelėm grįstam miesto skvere priešais vykdomąjį komitetą. Tfu, savivaldybę. Pasisotinę išskleidžia sparnus ir gyvais taikos simboliais kyla į dangų. Kai kurie, ištroškę, tipena prie išdidintų monetų formos fontano. Tik lietuviai taip gali – troškulį pinigų išreikšti fontano skulptūra“ (p. 49).
Pasakymas apie paukščius, renkančius trupinius plytelėmis grįstame skvere, tiksliai atspindi tą šiuolaikinės miesto erdvės trapumą. Paukščių „taikos simboliai“ ir jų kilimas į dangų kontrastuoja su komišku ir truputį apgailėtinu fontanu, kuris suformuotas į išdidintą monetą – simbolį, turintį gilią materialistinę prasmę. Autorė šiuo atveju naudoja humorą ir kritišką žvilgsnį, sukurdama įtampą tarp to, ką mes vertiname ir ką tikrai turėtume vertinti. Taip pat užsimenama ir apie Šiauliuose esantį Salduvės piliakalnį, miesto biblioteką.
Knygos autorė meistriškai įpina istorinę atmintį, pasitelkdama konkrečius įvykius, tokius kaip trėmimai į Sibirą, kad pasakojimai įgytų gilesnį emocinį ir kultūrinį sluoksnį. Tai leidžia ne tik pasinerti į asmeninius išgyvenimus, bet ir susidaryti vaizdą apie šių žmonių gyvenimus, kurie perėjo per istorinius iššūkius ir buvo liudininkais didžiulės tautos traumos.
Novelėje „Depozitas“ pasakotojos sutiktas asmuo prisimena vaikystę, kurioje įterpiamas pasakojamas apie pokarį ir trėmimus į Sibirą. Pasakojimui sustiprinti vartojama vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė: „Musu sodiba buva pamiškej...<...> Mgbists grib mumis vaikus po vieną, tėva, i stum visus per duris, roda link mišką i mojuoj rankom“( p. 37).
Rašytoja sugeba subtiliai perpasakoti ne tik asmenines, bet ir visuomenines traumas, ypatingai per moterų, išgyvenimus. Pagrindinius vaidmenis atlieka moterys, viena lietuvė, kita – Lietuvos rusė, tad novelėse daug kur vartojami rusiški posakiai su tam tikru akcentu, kai pvz.: „O kam man važiot iš tevynes, aš lytuve, mano tėvelis lytuvis už Lietuvą kovojo“ (p. 55).
Pagrindinės veikėjos pasakojimas persmelktas ne tik šių dienų įtampomis, bet ir skaudžiais šeimos istorijos prisiminimais, kurie liudija apie sovietinio režimo žiaurumą ir paprastų žmonių trapumą toje sistemoje.
Vienas iš ryškiausių epizodų – tėvo vaikystės prisiminimas apie tai, kaip rusų kareiviai atėmė jo laikrodį. Motina, norėdama jį pradžiuginti nauju, slapta pardavė savo parduotuvėje laikytą cukrų, tačiau ši smulki desperatiška dovana virto tragedija: „Mama areštuota, laikoma kalėjime, kaltinama sovietų valdžios sabotavimu, nes pardavė cukrų. <...> Mamai grėsė sušaudymas“ (p. 59).
Šis pasakojimas tampa daug daugiau nei tik prisiminimu – tai tarsi šeimos archyve saugoma gyva kolektyvinės atminties nuotrupa, atskleidžianti sovietmečio absurdiškumą ir brutalumą. Liudijama, kaip paprastas, motiniškos meilės paskatintas poelgis gali būti suvoktas kaip grėsmė sistemai. Tai išryškina ne tik epochos absurdiškumą, bet ir gilų emocinį randą, kurį tokios patirtys paliko šeimos istorijoje. Kartu bylojama apie skausmingus išgyvenimus, kurie formavo veikėjos tapatybę ir jos santykį su praeitimi, galia, baime ir atmintimi.
Knygos pabaigoje keliose noveletėse atsigręžiama į visai neseną, bet jau istoriškai svarbią pasaulinę COVID-19 pandemiją. Autorė čia nevengia žaismingų, bet taiklių metaforų, kurios išryškina pandemijos kasdienybės absurdą ir įtampą. Viename epizode laukiantieji stotyje išdėlioti „šachmatų tvarka“, o veikėja, judėdama peronu link kavos aparato, retoriškai klausia: „Kas aš? Pėstininkas, žirgas, rikis, bokštas, valdovė?“ (p. 61). Šis vaizdas tampa simboliniu – žmonės tampa figūromis didžiuliame, nematomų grėsmių valdomame žaidime.
Atstumų laikymasis, kaukės, dezinfekcinio skysčio kvapas – visa tai perteikia ne tik naujosios realybės keistumą, bet ir žmogaus pastangas išlikti žmogum. Ironija, savistaba ir tam tikras bejėgiškumas čia susipina su literatūriniu žvilgsniu – net ir krizės metu išlaikomas intelektualinis distancijos pojūtis.
Apibendrinant šią novelečių knygą galima teigti, kad autorė geba subtiliai atskleisti įvairias žmogaus būsenas – nuo karo ir represijų žaizdų iki pandeminio nerimo, nuo kasdienių miesto gyvenimo niuansų iki kolektyvinės atminties gelmių.
„Metro“ veikia kaip literatūrinė kelionė tuneliais, kuriuose kiekvienas skaitytojas gali atpažinti ir savo patirtis, savo „stoteles“. Ši knyga ne tik aktuali, bet ir reikšminga – ji įprasmina mažus žmogaus likimus didelių lūžių akivaizdoje, kviesdama ne tik skaityti, bet ir permąstyti.
