Gyvenimas, neatsiejamas nuo Lietuvos ir Latvijos

Redakcijos archyvo nuotr.
Dr. Regina Kvašytė – baltistikos specialistė, daug pastangų skirianti baltų kalbų ir kultūros populiarinimui.
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos vyresniajai mokslo darbuotojai ir Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto mokslo darbuotojai, „Baltų centro“ vadovei dr. Reginai Kvašytei šie metai baigėsi apdovanojimais – lapkritį Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai mokslininkei įteikė 2021 metų Baltų apdovanojimą, gruodį Valdovų rūmuose Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija skyrė padėką už baltistikai reikšmingus mokslinius darbus ir aktyvią bei kūrybingą visuomeninę veiklą.

„Apdovanojimai ne už gyvenimo nuopelnus, o tiesiog už gyvenimą“, – šypsosi R. Kvašytė, gimusi, užaugusi ir studijas baigusi Latvijoje, o nuo 1989 metų gyvenanti Šiauliuose.

„Baltų centras“ minės 20-metį

Su R. Kvašyte susitinkame VU Šiaulių akademijoje veikiančiame „Baltų centre“. Čia sukaupta latviškų knygų biblioteka, ant sienos kabo Latvijos žemėlapis, valstybių draugystę liudija Lietuvos ir Latvijos vėliavėlės bei „Baltų centro“ ženklas.

R. Kvašytė – baltistikos specialistė, išvertusi dešimtis mokslinių darbų iš latvių į lietuvių kalbą ir iš lietuvių į latvių, įvairiomis kalbomis išleidusi per 120 mokslinių straipsnių, skirtų baltų stilistikai, terminijai, sociolingvistikai, etnolingvistikai.

2012 metais R. Kvašytės veikla buvo įvertinta Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“, 2016 metais – Latvijos užsienio reikalų ministerijos padėkos raštu, šiemet – Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų Baltų apdovanojimu už puikius laimėjimus tyrinėjant, puoselėjant ir stiprinant baltų paveldą bei Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos padėka.

„Ir džiaugsmas, ir netikėtumas, ir malonumas – viskas kartu“, – apie įvertinimą sako R. Kvašytė.

– Po emocijomis slypi ir atlikti darbai, be kurių nebūtų apdovanojimų?

– Taip. Kai atsiėmiau Baltų apdovanojimą, taip ir pasakiau: dažnai būna, kad žmonės gauna už visą gyvenimo indėlį, aš dar nepasiekiau to amžiaus, bet tai iš tiesų yra už visą mano gyvenimą, nes Lietuva, Latvija yra neatsiejama, mano gyvenimas nuo jų neatsiejamas – gali sukti, kaip nori.

– Koks jums pačiai reikšmingiausias nuveiktas darbas, už kurį sau skirtumėte apdovanojimą?

– Sunku ir pasakyti. Turbūt už vadovavimą „Baltų centrui“, už jo veiklas.

Baltų apdovanojimas yra bendras dviejų valstybių, jis skiriamas tik vienam žmogui per metus, šis apdovanojimas buvo ketvirtas. Įskaičiuojama ir mokslinė, akademinė veikla, dėstymas, bendradarbiavimas, vertimai – visos šios veiklos yra mano asmeninės, o „Baltų centras“ – visuomeninė.

– Kitais metais „Baltų centras“ jau švęs 20 metų sukaktį. Nuo ko veikla prasidėjo?

– Kai atsikėliau gyventi iš Latvijos į Šiaulius 1989 metais, o institute pradėjau dirbti 1992 metais – gal ne visai iš pat pradžių, bet kai pradėjau aktyviai bendrauti su kolegomis, buvo visokių iniciatyvų – iš Latvijos veždavau naujas knygas, kvietimus į konferencijas – skleisdavau žinias, informaciją tarp kolegų.

„Baltų centras“ atsirado, manau, ne be Rūtos Stankuvienės žodžio. Tuomet Kultūros skyriaus vedėja buvo Natalija Borgerdt – 2002 metais buvo organizuojamos Šiaulių miesto dienos, gal ryškiausios iki tol su latviais, Prisikėlimo aikštėje veikė Baltų mugė. Kai Šiaulių dienos buvo organizuojamos, mane pasikvietė į pasitarimą. Per posėdį pasakė, kad galėtų atsirasti toks centras, ar aš neapsiimčiau vadovauti. Man buvo didelis stebuklas, nesitikėjau tokio pasiūlymo. Laiko daug nedavė – maždaug iki posėdžio pabaigos. Neatsisakiau. Įregistruotas „Baltų centras“ beveik per Latvijos nepriklausomybės dieną (minima lapkričio 18 dieną) – lapkričio 20 dieną.

Veikla prasidėjo 2003 metais. Per Savivaldybės kultūros projektus buvau sugalvojusi paskaitų ciklą „Pažinkime Latviją“, paskaitas skaitė Vigmantas Butkus, aš pati, buvau pasikvietusi Laimutę Baluodę (latvių ir lietuvių kalbininkė, dabar dirbanti Helsinkio universitete – red.) iš Rygos.

Tais pačiais metais Kaune išleistas „Latvių-lietuvių kalbų žodynas“ (sudarytas Alvydo Butkaus) – žodynas buvo pristatytas ir Šiauliuose, renginys buvo skirtas Latvijos Nepriklausomybės dienai. Tais pačiais metais važiavome į Rygą žiūrėti spektaklio – veiklos po truputį prasidėjo.

– Per beveik du dešimtmečius organizavote daug susitikimų – Šiauliuose viešėjo abiejų šalių ambasadoriai, latvių rašytojai, rengėte parodas.

– Buvo daug visko! Pagaliau – ir „Saulės žiedas“. Ne tiek mano nuopelnas, kiek organizatorių, direktorių, pavaduotojų – Rūtos Stankuvienės, Zenono Ripinskio, Dariaus Daknio. Rūta ir Zenonas yra „Baltų centro“ nariai.

Kol dar dirbo Danguolė Šakavičiūtė, sulaukdavau daug įvairių literatūros pasiūlymų, vyko vaikų literatūrai skirtas seminaras.

Susitikimai, konferencijos, renginiai, skirti Latvijos Nepriklausomybės dienoms. Šiaulių universiteto bibliotekoje vyko J. Rainio poezijai skirtas renginys. Prieš tai Latvijoje organizuotas pleneras, kuriame dailininkai iliustravo J. Rainio vaikams skirtus eilėraščius, dalyvavo Uogintai ir kiti dailininkai. Iš manęs dar išreikalavo (ko aš paprastai nedarau, verčiu tik dalykinius, mokslinius tekstus) išversti J. Rainį – buvo didelė kančia! Grožinė literatūra, poezija visai ne mano sritis. Buvo išleista knyga, ačiū Dievui, J. Rainio eilėraščiai buvo įdėti tik originalo kalba. Knygos pristatymas vyko Nacionalinėje Rygos bibliotekoje, organizatoriai ją pristatė ir Šiauliuose.

– Į kokias veiklas dabar „Baltų centras“ fokusuojasi?

– Dabar veikla sustojusi. Šiemet lankėmės naujajame Baltų pažinimo centre „Baltų kelias“, galvojame apie naują „Saulės žiedą“. Turėjo būti šiais metais, bet atsisakėme dėl pandemijos, norėjome perkelti į kitus metus, bet Savivaldybė paprašė perkelti į 2023 metus. Nuotolinio nesinorėjo – jei renginys skirtas miestui, kas iš to, kai reikės sėdėti ir žiūrėti ekrane.

– Ar dabartinėje Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje dar galima mokytis latvių kalbos?

– Ne, jau kokius trejus metus tikrai. Nebėra lituanistikos studentų, o latvių kalba buvo pirmiausia skirta lituanistams. Buvo ir privalomas semestras. Kai nebeliko grynųjų lietuvių filologijos studentų, buvo lietuvių kalba ir komunikacija, latvių kalba tapo ne privalomas, o pasirenkamasis dalykas.

O dabar nebėra nieko. Žinoma, gaila.

Grįžo namo

– Kaip likimas sudėliojo, kad jūsų gimtinė yra ne Lietuvoje, o Latvijoje?

– Tėvelis kilęs iš Joniškio krašto, o mama iš Klaipėdos krašto. Tėtis buvo politinis kalinys už tai, kad dirbo mašinistu geležinkelyje karo metu, Joniškėlio siauruke. Nuteistas dirbo Komijoje, Intos šachtose. Paskui dar buvo tremtyje pas šeimą. Galiausiai apsigyveno Latvijoje, nes ten jau brolis buvo grįžęs iš tremties – nebuvo leista į Lietuvą sugrįžti, o norėjo kuo arčiau namų, šeimos. Apsigyveno prie Rygos.

Mama, baigusi Samališkės žemės ūkio technikumą, dirbo Šiauliuose, o Šiauliuose ir apylinkėse buvo nemažai tėčio šeimos, labai daug giminių (jis buvo iš dešimties vaikų šeimos), kažkas per kažką juos supažindino. Tada mama pas jį atsikraustė į Rygą.

Mano gimtinė dabar pase įrašyta Ryga, nors iš tiesų Rygos rajonas, visai prie pat Rygos. Priklausėme Kekavos valsčiui, kryptis link Bauskės, Rygos miesto riba.

– Augote dviejų kalbų apsuptyje?

– Taip galima sakyti, šeimoje lietuvių kalba, o aplinkoje – latvių. Nors kaimynystėje gyveno ir lietuvių, bent viena šeima labai arti. Mano tėvai su vyresniąja karta kalbėdavosi lietuviškai, bet jie turėjo dvi dukras, šiek tiek jaunesnes už mane, jos lietuviškai nelabai kalbėjo. Nors mes mokėmės toje pačioje mokykloje, jos lankė rusų klasę, o aš lankiau latvių. Jau vėliau, kai baigusios studijas bendraudavome, kalbėdavomės lietuviškai – kažkaip grįžo ta kalba.

Mes gyvenome vienkiemyje, arčiausiai buvo labai nuoširdūs ir geri kaimynai latviai, jie turėjo metais už mane vyresnę dukrą, mums atitiko interesai ir žaidimai. Mano tėvai dirbo pamainomis, kartais tekdavo ir pas kaimynus pasilikti, nuo pat ankstyvos vaikystės išmokau latvių kalbą ir nebuvo jokių problemų.

– Jausdavotės lietuve ar latve?

– Probleminis klausimas. Aišku, latve aš niekada nesijaučiau, visada jaučiausi lietuvė. Bet Latvija man labai artima.

Kartais iš manęs ir draugai pasijuokia: kai būni Lietuvoje, tu būni latvė, kai būni Latvijoje – lietuvė.

Iš tiesų yra buvusių kuriozinių situacijų. Nuvažiuoji į konferenciją, kviečiasi į ambasadą dalyvius. Jeigu esame Lietuvoje, iš Latvijos atvažiavusius kviečiasi į Latvijos ambasadą, dažniausiai ir aš tarp jų pakliūnu. O kai nuvažiuoju į Latviją, jei kviečiasi Lietuvos ambasada, irgi dažniausia einu kartu.

Gal 1997 metais buvome Stokholme, kilo klausimas, į kurią ambasadą – Lietuvos ar Latvijos – eiti, nes tuo pačiu laiku buvo priėmimas. Ėjau į Lietuvos kartu su kolegomis.

– Turite dvi tėvynes?

– Ne. Bet jei būtų galimybė dvigubą pilietybę turėti, kodėl gi ne? Bet negaliu. Pirmas pasas buvo tarybinis, o kai keičiausi, Latvijos piliete negalėjau būti, nes tada buvo reikalavimas – pilietybę gauna tik tie, kurių tėvai, seneliai iki 1940 metų buvo Latvijos piliečiai.

– Kodėl priėmėte sprendimą gyventi Lietuvoje?

– Tėvų noras buvo nuo pat pradžių, bet iš pradžių buvo negalima dėl politinių ir kitų formaliųjų reikalavimų. Paskui aš pradėjau lankyti mokyklą, jei būčiau pasirinkusi rusų kalbą, gal būtų paprasčiau, būtų buvę galima čia mokslus tęsti. Lietuviškai mokėjau tiek, kiek namuose. Mano lietuvių kalba patobulinta jau gyvenant čia.

Sukrito visos aplinkybės grįžti. 1985 metais baigiau universitetą, pradėjau dirbti, atsirado daugiau lėšų – iš darbininkų atlyginimų nepersikelsi. Tremtiniams nieko nedavė, viską reikėjo patiems. Reikėjo parduoti namą, kol neparduodi, negali čia nusipirkti, nebuvo lengva.

Galiausiai pavyko, grįžome visi kartu, tėvų noras išsipildė, o aš irgi nesipriešinau.

Rygoje dirbau Mokslų akademijoje, Kalbos ir literatūros institute. Niekam nesakiau, tik viena artimesnė draugė žinojo, kad mes jau Lietuvoje nusipirkę namą, jau ruošiamės persikraustyti. Rugsėjo 7 dieną yra Reginos – Latvijoje vardadieniai švenčiami daug plačiau ir rimčiau nei gimtadieniai, darbe privalomas dalykas. Mes rugpjūtį persikraustėme, į darbą jau atvažiavau iš Lietuvos ir pasakiau, kad aš – nebe Latvijoje, kad turėsiu išeiti iš darbo. Visiems buvo šokas, sakė, ką nors sugalvosime. Ir sugalvojo, pasiūlė stoti į aspirantūrą.

– Kai žiūrite iš laiko atstumo, ar teisingas sprendimas buvo priimtas?

– Labai teisingas. Jeigu iki dabar nebūtų galimybių ten nuvažiuoti, būti, darbuotis, gal būtų kitoks jausmas.

Kai jau persikraustėme, dar nebuvo visi daiktai pervežti, tėvai buvo likę Rygoje, mūsų name. Taip išėjo, kad aš viena likau namuose Šiauliuose. Paskui, kai jau atvažiavo maniškiai, klausė, ar nebijojau. O ko bijoti?! Toks jausmas, kad čia visada būta, čia mano.

Rusų kalbą nurungė latvių kalba

– Studijoms rinkotės rusų kalbą, bet mokslo tyrimai vis tik nukreipė į latvių kalbą?

– Būčiau galėjusi studijoms rinktis ir latvių kalbą, bet visą laiką galvojome, kad norime grįžti į Lietuvą. Studijas pradėjau 1980 metais, kad latvių kalbos galėtų reikėti Lietuvoje, nė minties nebuvo.

Studijos buvo rusų kalba latvių mokykloms – rengiami mokytojai. Tiems, kurie buvo baigę latvių mokyklą, latvių kalbos nedėstė.

Institute, dar studijuodama, atsiradau dėl rusų kalbos, nes jiems reikėjo žmogaus, kuris mokėtų rusų kalbą, ten buvo terminologijos skyrius, sudarinėjo žodynus, dažniausiai rusų-latvių.

O aspirantūra buvo latvių kalbos dalykiniai (administraciniai) tekstai.

– Grįžtant prie mokslinės veiklos, ką dabar veikiate?

– Ką tik pasibaigė vienas projektas Rygoje, laukiame, ar bus tęsinys. Nuo 2018 metų esu įdarbinta Latvių kalbos institute mokslo darbuotoja. Buvo laimėtas projektas, skirtas latvių kalbai, viena iš potemių buvo latvių terminologija.

Rygoje aš dirbau iki 2003 metų, žinoma, ne pilnu etatu. Gal būčiau dar ir toliau dirbusi, bet kasmet reikėjo tvarkytis darbo leidimą, nes ne Latvijos pilietė. Po 15 metų mane vėl pasikvietė atgal.

Anksčiau labiau domėdavausi konkrečių terminų lyginimu, šį kartą – Terminologijos komisijos veiklos istorija. Pasirodo, Latvijoje komisija įkurta 1919 metais, o Lietuvoje 1921 metais. J. Jablonskis nusižiūrėjo, kad Latvijoje yra tokia Terminologijos komisija, ne viename straipsnyje yra aprašęs, kokia Latvijoje tvarka, kaip jie dirba, dėl to nėra terminologijos painiavos, tad reikia komisijos ir Lietuvoje.

Kol kas nesu pabaigusi sudėlioti paskutinių taškų, turiu savo dalį atiduoti, planuojama kolektyvinė monografija.

O čia skaitytas ne vienas pranešimas, reikia parengti straipsnių apie onomastiką, terminų žodynus, skirtus, tarkime, vietovardžiams, asmenvardžiams, irgi lietuvių-latvių. Daugiausiai savo darbus ir kreipiu, kad būtų lyginimas abiejų kalbų.

Žodžių šokis

– Ne vienerius metus kalbama apie savotišką paradoksą – vieni kitus vadiname broliais, bet žinių iš Latvijos žiniasklaidoje nėra daug?

– Dabar yra visagalis internetas, jei ieškai žinių, atsiranda, bet tam reikia skirti laiko. Nebeliko Arūno Vaikučio, kuris buvo labai aktyvus balsas iš Rygos. Kiek dabar girdžiu, Rolandas Žalnierius pristatomas kaip korespondentas.

Daug kas priklauso ir nuo ambasadų darbo, ambasadorių, jų norų ir galimybių. Jei kalbėtume apie Latvijos ambasadą Lietuvoje, Vilniuje, gal dar Kaune yra sklaidos, informacijos daugiau, o toliau tiesiog nesiekia.

Jei prisimintume ambasadorius Martinis Virsis, Einars Semanis – atvykdavo ir į Šiaulius, atsiliepdavo į kvietimus.

Su Lietuvos ambasada Latvijoje, ypač su Ričardu Degučiu buvo užsimezgę aktyvūs ryšiai. Artūro Žurausko ambasadoriavimo metu jo darbuotojos buvo labai iniciatyvios, buvo interaktyvios lietuvių kalbos pagrindų paskaitos, keletą metų važinėjau, skaičiau.

– Kokie išlikę sąlyčio taškai tarp Šiaulių ir Latvijos?

– Kiek žinau, aktyviausi su Jelgava, tai draugaujantys miestai. Ir pačios institucijos aktyviai bendrauja: „Aušros“ muziejus su Jelgavos muziejumi, „Laiptų galerija“ labiau su Liepoja, Šiaulių dailės galerija, Šiaulių akademija su Daugpiliu, dar su Rėzekne. Žinoma, Šiaulių turizmo informacijos centras, dar P. Višinskio biblioteka – su M. Rodko meno centru Daugpilyje.

Ryšių yra, bet jie labiau suskaidyti – skirtingos institucijos, asmeniniai santykiai. Yra ir mokyklose, tikriausiai dar kažko nepaminėjau.

Gal 2012 metais buvau pasikvietusi tuometinį ambasadorių R. Degutį ir Albertą Sarkanį, buvusį pirmąjį Latvijos ambasadorių Lietuvoje, jis su Neriu Germanu buvo parengę apžvalgą apie Lietuvos-Latvijos bendradarbiavimą Užsienio reikalų ministerijos užsakymu. Pagal apžvalgą atrodė, kad ryšių nėra labai daug. Galvoju, tikrai taip nėra, Šiauliuose yra labai daug ryšių, tiesiog jie nežino apie tai. Į renginį pasikviečiau iš mūsų pusės įvairių institucijų, kad papasakotų apie savo ryšius. Užtrukome labai ilgai! Bet paskui buvo R. Degučio išvada: be galo nustebęs, kiek daug visko yra tik, matyt, iki Vilniaus nenueina.

– Su prof. dr. Džiuljeta Maskuliūniene, prof. habil. dr. Kazimieru Župerka pristatėte mokslo populiarinamąją studiją „Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota“. Kokius požiūrio į kalbą skirtumus įžvelgėte Lietuvoje ir Latvijoje?

– Kaip kolegos sakė, latviai racionalesni šiek tiek, nepuola atsiliepti į kiekvieną iniciatyvą, truputį pagalvoja. Įtakos ir Latvijoje turi pasaulinės tendencijos, anglų kalba. Bet ne visko dar atsisakoma, kažkas lieka iš senesnių žodžių. Knygoje rašėme, kad latvių kalboje išlikęs žodis „invalidas“, „invalidumas“. Naujesniuose dokumentų vertimuose jau kartais atsiranda kažkokie variantai, bet kol kas tai normalūs terminai, niekas galvos nesibarsto pelenais, kad labai blogai. Tas pats „pensininkas“. Atsiranda, vartoja „seniors“ – Latvijoje nėra asociacijos su ispanų ponais, kaip Lietuvoje.

Patys latvių kalbininkai rašo, kad atsisakymas senųjų žodžių ir jų pakeitimas naujais yra kaip šokis be galo, gali suktis, suktis, pasirodys ir tas žodis nebetinkamas, reikės naujo. Jei įsisuksi, galo nebus.

– Kokia dabar latvių kalbos situacija, kai šalia dar yra viena didelė bendruomenė – rusakalbių?

– Tas iššūkis išlieka. Akcentuojama, kad patys žmonės turėtų nepataikauti tam, kuris nemoka latviškai ir nepereiti į pašnekovui patogesnę kalbą.

Mokykloje vyksta mokymas latvių kalba, buvo pasipriešinimo, buvo protestų, bet dabar kaip ir nurimo. Bent jau oficialiosios nuostatos yra latvių kalbos naudai.

Nuo šių metų spalio 15 diena paskelbta Valstybinės kalbos diena, skirta latvių kalbos pozicijoms sutvirtinti ir prestižui kelti. Valstybinės kalbos dieną įtraukti į šventinių ir atmintinų dienų kalendorių pasiūlė prezidentas Egilas Levitas. Tikslas – pagerbti latvių kalbą kaip vienintelę valstybinę kalbą Latvijoje. Data pasirinkta dėl to, kad 1998 metų spalio 15 dienos Konstitucijos (latviškai Satversme) 4-ame straipsnyje buvo įtvirtinta valstybės konstitucinė vertybė: „Valstybinė kalba Latvijos Respublikoje yra latvių kalba“.

– Jūsų akimis, santykiai tarp Lietuvos ir Latvijos artėja, tolsta?

– Bangomis. Nepriklausomybės pradžioje to ryšio buvo daugiau, reikėjo išsivaduoti iš sovietinės praeities, paskui – sienos, visi „karai“ – žuvų, Būtingės, „Mažeikių naftos“. Turbūt nieko baisaus, ateina, praeina. O dabar lyg ir suartėjimas – imigrantai prie sienų, kovidas. Gal ir yra tam tikra konkurencija – iš pradžių Latvija dėl pandemijos geriau laikėsi, dabar apsivertė, vieni kitus stebime, komentuojame. Sunku pasakyti, čia skiriamieji bruožai, ar jungiamieji, nes priešininkai šiuo atveju vieni ir tie patys.

Susijusios naujienos