Naujausios
Knygų etažerė
GYVENIMAS KAIP PAMOKA
Vytautas BIKULČIUS
Kas iš mūsų nepažįsta Vandos Zaborskaitės? Manau, kad ne vienas dar mokyklos suole buvo susidūręs su jos knyga „Eilėraščio menas“, iš kur sėmėsi paslapčių, kaip suvokti poezijos grožį.
Tie, kas studijavo filologines specialybes universitetuose ar aukštosiose mokyklose, negalėjo apsieiti be jos „Literatūros mokslo įvado“. O tikram lietuvių dainiaus Maironio gerbėjui buvo gerai pažįstama jos monografija „Maironis“.
Gaila, bet jau po Vandos Zaborskaitės mirties mus pasiekė paskutinė jos knyga „Autobiografijos bandymas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kurią parengė jos įdukra Virgilija Stonytė ir kurią sudaro dvi dalys: pačios literatūros mokslininkės tekstas ir įdukros rūpesčiu į magnetofoną jos įkalbėti pasakojimai.
Pradėdama rašyti autobiografiją, autorė lyg ir nusibrėžia sau keletą gairių. Paklusdama vienam iš savo giminaičių, kuris jai pataria, kad tik ji nerašytų taip, kad būtų įdomu tik artimiesiems, ji suvokia, kad giminaičių jau nebėra tarp gyvųjų, ir šį priesaką bus nesunku įgyvendinti.
Tačiau ji atsisako rašyti ir apie tai, kas perdėm privatu ir intymu. Bet ji supranta savo lemtį – jai teks kalbėti apie save kaip apie žmogų, kuris sovietmečiu dalyvavo kultūros gyvenime, bet nepriklausė nei išrinktiesiems, nei komunistų partijai, suprato, kad teks laikytis konformizmo, ir kad toks pasirinkimas susijęs ir su tam tikru moraliniu pavojumi, ir su dviprasmiškumu.
Neieškodama kokių nors dividendų, ji atvirai prisipažįsta, kad jos nepalietė nei kalėjimai, nei lageriai, nei tremtis. Tačiau ką reiškė sovietmečio sistema, ji pajuto su kaupu, ir tolesni autobiografijos puslapiai šitai akivaizdžiai atskleidžia.
Lemties žaidimai lydėjo autorę nuo pat vaikystės. Dar ji negimė, o jau prarado savo tėvą Jurgį Šurkų, kuris kartu su jos močiute buvo palaidotas Rusijoje. Kadangi motina ištekėjo už vaistininko Juozo Zaborskio, autorė ir tapo Vanda Zaborskaite. Bet likimo negandai tuo nesibaigia – persirgusi poliomielitu, sunkiai vaikščiojo, negalėjo su draugais įsitraukti į bendrus žaidimus, tačiau kaip ji pati teigė, pagrindinis judėjimas yra sąmonėje.
Gal todėl ją labai anksti patraukė knygų pasaulis? O kai ji mokėsi jau gimnazijoje, išryškėja ir jos gyvenimo orientyras – rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, su kuriuo ji susirašinėjo, dar sėdėdama gimnazijos suole.
Vėliau su juo ji dirbs vienoje Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedroje ir, galima sakyti, kad jis išliks jos moralinis autoritetas visą gyvenimą.
Kaip labai svarbų dalyką autorė pamini savo religinės sąmonės formavimąsi, nors ir čia netrūko dramatizmo, nes mama buvo labai religinga, tuo tarpu tėvas buvo žmogus, abejingas religijai. Vis dėlto, gimnazija, kur buvo dėstoma tikyba, leidžia jai suformuluoti esminę savo gyvenimo taisyklę, kad sąžinės balsas jai atstoja ir Dievo balsą.
Tačiau gyvenimas ir čia įneša savo korektyvas. Autorė prisipažįsta, kad ji nesuteikė reikiamo dėmesio žydų tragedijai. Matyt, viską užgožė savo tautos likimas, nors autorė ir nenori teisintis. Bet ji blaiviai žiūri ir į Nepriklausomybės laiką, kada tikėjimas virto paprasčiausia mada, prie kurios ji pati pritapti jokiu būdu nenorėjo.
Lemtingi posūkiai tvarkė ir tolesnį autorės gyvenimą. Jai neteko baigti Vilniaus universiteto, nes jį uždarė vokiečiai. Po karo ji ne tik pasistengė eksternu baigti studijas, bet ėmė dirbti ir gimnazijoje. Kaip mokytoja, ji sulaukia klausimo, ar yra tikinti. Drąsus jos prisipažinimas ją, matyt, apsaugo nuo komjaunimo. Bet netrukus įstojusi į aspirantūrą, ji jaučia savotišką išsigelbėjimą. O šalia viso šito – jaunatviškas maksimalizmas, kuris leidžia užmiršti pokario nepriteklius, skatina domėtis literatūra ir muzika.
Logiškas mokslininkės kelias – apginta disertacija, darbas su studentais Vilniaus universitete, rodės, atveria pačias gražiausias perspektyvas. Tačiau lemtis vėl paspendžia savo žabangus.
Šiandien jau nepriklausomos Lietuvos karta sunkiai patikėtų, kad galėjo dėtis tokie dalykai. Tačiau bet kuris vyresnis žmogus prisipažins, kad girdėjęs ir dar tragiškesnių atvejų. Ideologinio diktato sąlygomis (o buvo 1957 metai) bet koks laisvesnis žodis nebuvo toleruojamas, ir Vanda Zaborskaitė drauge su Meile Lukšiene, Irena Kostkevičiūte, Aurelija Rabačiauskaite, Stase Litvinaite buvo pašalintos iš VU Lietuvių literatūros katedros.
Reikėjo kažkaip verstis, suktis iš atsitiktinių darbų, vertimų. Per didžiules pastangas ji galiausiai susiranda nuolatinį darbą Istorijos institute. Į savo išsvajotąjį universitetą ji sugrįš tik apginti savo antrosios disertacijos, kuria tapo jos monografija „Maironis“. O pedagoginį darbą ji vėliau susirado tuometiniame Vilniaus Pedagoginiame institute, kur, jos prisipažinimu, ji nesijautė visiškai sava, su kolegomis ją siejo tik tarnyba, tuo tarpu bendros vertybės – su žmonėmis iš universiteto.
Gyvenimas pasikeitė, kai prasidėjo Atgimimas. Ji tapo Meilės Lukšienės pagalbininke, kai buvo pradėta kurti tautinės mokyklos koncepcija. Vandos Zaborskaitės nuomone, tautinė koncepcija buvo didžiulė reforma, ir jos nesėkmė buvo ta, kad susidūrė Meilės Lukšienės maksimalizmas su gyvenimo tikrove.
Dar skaudžiau autorei, kad prieš reformą buvo nusiteikusi Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos katedra ir kitos aukštosios mokyklos. Tai akivaizdus įrodymas, kaip sovietmetis žalojo žmones. To maksimalizmo, kuris buvo išugdytas tarpukario Lietuvos moksleiviams ir studentams, paprasčiausiai nebeliko, nes stalinizmo, vėliau ir stagnacijos laikais visi galvojo tik apie prisitaikymą.
Pačios autorės rašytinį tekstą papildo jos įrašai, tarp kurių savo trapumu, sielų giminystės pajautimu išsiskiria pasakojimas apie Vincą Mykolaitį-Putiną, nubrėžiantis savotišką trajektoriją per visą autorės gyvenimą. O kad autorė liko ištikima sąžinės balsui rodo istorija apie Vytautą Kubilių, kurio poelgį pokario metais ji įvertina kaip naivų, vaikišką, nes visas šio kritiko gyvenimas atskleidė jį esant „literatūros riteriu“.
Vandos Zaborskaitės knyga „Autobiografijos bandymas“ yra įdomi daugeliu aspektų. Vieniems skaitytojams ji primins dar nesenus laikus, kai ne vienam teko išgyventi panašius dalykus, kiti stebėsis jos moraline tvirtybe, buvę studentai lengvai atpažins savo buvusią dėstytoją, ir galbūt nustebs, sužinoję, koks nelengvas buvo jos gyvenimo kelias.
Kaip ten bebūtų, bet Vanda Zaborskaitė yra vienas iš tų žmonių, kurių gyvenimas mums gali būti ir kaip savotiška pamoka.
