Gyvenimas – trumpas, palikimas – svarbus

Gy­ve­ni­mas – trum­pas, pa­li­ki­mas – svar­bus

Šiau­lie­tis pro­fe­so­rius, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Skir­man­tas Va­len­tas iš­lei­do kny­gą apie poe­tą, ku­ni­gą Kle­me­nsą Kai­rį „Net jei­gu ir An­ge­las... Kle­men­sas Kai­rys: poe­zi­jos ir trem­ties teks­tai“.

„Kai pa­siū­liau kny­gą Šiau­lių uni­ver­si­te­tui, bu­vo pa­sa­ky­ta: ne­rei­ka­lin­gas toks ty­ri­nė­ji­mas, nes la­bai „ma­žai pi­ni­go“ at­neš..." – sa­ko S. Va­len­tas ir ak­cen­tuo­ja, kad „mes tu­ri­me tiek ma­žai, kad vis­kas mums tu­ri rū­pė­ti“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ant­ra kny­ga

Prie K. Kai­rio te­mos S. Va­len­tas grį­žo po dvie­jų de­šimt­me­čių: 1999 me­tais bu­vo iš­leis­ta jo ne­di­de­lė kny­ga „Kle­men­sas Kai­rys. Din­gę poe­zi­jos gar­sai“.

Prieš po­kal­bį apie nau­ją­ją kny­gą S. Va­len­tas nu­sa­ko K. Kai­rio są­sa­jų su Šiau­liais: Vac­lo­vas Bir­žiš­ka ir Al­gir­das Ju­lius Grei­mas Šiau­liuo­se leis­ta­me žur­na­le „Var­pai“ 1944 me­tais įde­da dvie­jų K. Kai­rio ei­lė­raš­čių moks­li­nę pub­li­ka­ci­ją (ati­džiai fik­suo­ja­mi tar­mės, ra­šy­bos bruo­žai), pa­ly­di ją di­de­liu įva­di­niu straips­niu. Da­bar rank­raš­čiai din­gę, tik iš „Var­pų“ ži­no­me tuos du kū­ri­nius.

„Ko­kį ženk­lą atei­ties kar­toms siun­tė Bir­žiš­ka ir Grei­mas griau­džiant ry­tuo­se fron­tui? Ne­pa­lūž­ti bet ku­rio­mis ap­lin­ky­bė­mis? Iš­lik­ti lie­tu­viu ka­lė­ji­me ar/ir trem­ty­je? Mū­sų die­no­mis į tai jau ki­taip žiū­ri­ma. Kai pa­siū­liau kny­gą Šiau­lių uni­ver­si­te­tui, bu­vo pa­sa­ky­ta: ne­rei­ka­lin­gas toks ty­ri­nė­ji­mas, nes la­bai „ma­žai pi­ni­go“ at­neš... Į mū­sų uni­ver­si­te­to kars­tą vi­nis su­ka­lė šo­kiai Tai­lan­de, vi­saip tei­si­na­mi pla­gia­tai, o la­biau­siai – pa­nie­ka tau­tos kul­tū­rai. Šian­dien ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius Mu­rav­jo­vas bū­tų pa­ten­kin­tas: Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je Šiau­liuo­se 2012 me­tais va­gių iš­nie­kin­tas obe­lis­kas nie­kam ne­be­rū­pi...“ – sa­ko S. Va­len­tas.

K. Kai­rio biog­ra­fi­ja trum­pa. Gi­mė (pa­gal nau­ją­jį ka­len­do­rių) 1836 me­tų va­sa­rio 15 die­ną. Mo­kė­si Uk­mer­gės ba­jo­rų mo­kyk­lo­je, stu­di­ja­vo Že­mai­čių vys­ku­pi­jos ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je Var­niuo­se (Tel­šių r.). Sankt Pe­ter­bur­ge bai­gė teo­lo­gi­jos ma­gist­ro stu­di­jas.

1861 me­tais įšven­tin­tas ku­ni­gu, dir­bo Ro­kiš­kio pa­ra­pi­jos vi­ka­ru, Kau­no gim­na­zi­jos ka­pe­lio­nu ir ti­ky­bos mo­ky­to­ju, bu­vu­sios Kau­no Ber­nar­di­nų baž­ny­čios ve­dė­ju.

K. Kai­rys pa­ra­šė ke­le­tą ro­man­ti­nio po­bū­džio ei­lė­raš­čių lie­tu­vių ir len­kų kal­ba, kom­po­na­vo me­lo­di­jas sa­vo ei­lėms, do­mė­jo­si lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos kū­ri­mu.

Yra iš­li­kęs K. Kai­rio lie­tu­viš­kų, len­kiš­kų ir lo­ty­niš­kų ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Zbio­rek rymów i poe­zyj“ ("Ei­lių ir poe­zi­jos rin­ki­nė­lis“, 1857 m.). Iš­li­ko ir ei­lė­raš­tis, skir­tas An­ta­no Ba­ra­naus­ko var­du­vėms „Die­ne­lė brėkš­ta“, vė­liau vir­tęs dai­na. Liūd­nas su­ta­pi­mas: pir­ma­sis ku­ni­go ir poe­to K. Kai­rio tar­dy­mas vy­ko per An­ta­no var­di­nes, 1863 m. bir­že­lio 13 die­ną.

K. Kai­rys bu­vo iš­trem­tas, mi­rė nuo karš­ti­nės – vi­du­rių šil­ti­nės – 1864 me­tų ge­gu­žės 16 die­ną (pa­gal nau­ją­jį ka­len­do­rių – ge­gu­žės 28 die­ną) Ver­cho­tu­rė­je (Sverd­lovs­ko sri­tis, Ru­si­ja).

S. Va­len­tas kny­go­je „Net jei­gu ir An­ge­las...“ pa­tei­kia teks­tus, api­man­čius aš­tuo­ne­rių me­tų – Var­nių, Sankt Pe­ter­bur­go ir Vil­niaus – lai­ko­tar­pį. Kny­go­je pir­mą kar­tą pub­li­kuo­ja­mi trys K. Kai­rio ei­lė­raš­čių pa­vi­da­lai: fak­si­mi­lės, jų iš­šif­ra­vi­mas ir trans­po­zi­ci­ja į bend­ri­nę lie­tu­vių kal­bą.

K. Kai­rio by­los me­džia­ga api­ma lai­ko­tar­pį nuo 1863 me­tų bir­že­lio pra­džios iki lie­pos pa­bai­gos, ka­da jis bu­vo iš­siųs­tas iš Vil­niaus į trem­tį.

„Net jei­gu ir An­ge­las...“

– Kaip gi­mė kny­ga?

– Ma­ne la­bai ska­ti­no Anykš­čių A. Ba­ra­naus­ko ir A. Vie­nuo­lio-Žu­kaus­ko me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus, ga­lė­jau dirb­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve su ori­gi­na­lais, ant ku­rių – Mu­rav­jo­vo pa­ra­šai...

Ori­gi­na­lus bu­vo ga­li­ma ko­pi­juo­ti, tu­rė­ti elekt­ro­ni­nes ver­si­jas. Iš­ki­lo klau­si­mas: kas iš­šif­ruos? Me­džia­gą iš­šif­ra­vo Ma­ri­ja Zav­ja­lo­va iš Ru­si­jos Moks­lų aka­de­mi­jos Sla­vis­ti­kos ins­ti­tu­to, la­bai ge­rai mo­kan­ti lie­tu­viš­kai.

Kny­go­je pa­tei­kiu K. Kai­rio by­los me­džia­gą abiem kal­bo­mis. Ren­giant šią kul­tū­ros stu­di­ją te­ko la­bai daug kon­sul­tuo­tis – su VU, Na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos, LLTI rank­raš­ty­nų dar­buo­to­jais, Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kais. Rū­pė­jo, kur K. Kai­rys ka­lin­tas (pa­sta­tas prie Vil­ne­lės iš­li­kęs), ko­kios bu­vo jo pa­rei­gos Kau­no Ber­nar­di­nų baž­ny­čio­je.

Kny­go­je K. Kai­rį da­li­ja­me į dvi da­lis. Vie­na da­lis – poe­zi­jos teks­tai. Nors iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dy­tų, kad tų teks­tų ne­daug, iš vi­so su­si­da­ro per 300 ei­lu­čių – kaip ir gar­su­sis jau ir Is­pa­ni­ją ver­ti­mu pa­sie­kęs „Anykš­čių ši­le­lis“. V. Bir­žiš­ka du rank­raš­čius yra ka­ro me­tais kaž­kur pra­dan­gi­nęs. Rei­kia ti­kė­tis, at­si­ras. Pa­li­kau tuš­čias vie­tas kny­go­je – jei ras, skai­ty­to­jas įsi­kli­juos.

Ant­ra da­lis – trem­ties teks­tai. K. Kai­rys bu­vo suim­tas dau­giau pre­ven­ci­ne tvar­ka. Jam pa­teik­ti du kal­ti­ni­mai. Pir­ma­sis – dėl to, kad bū­da­mas ti­ky­bos mo­ky­to­jas pa­mo­kos me­tu la­bai aiš­kiai api­brė­žė mo­nar­cho val­džią, jos ga­lias. Ant­ra­sis kal­ti­ni­mas – Baub­lio Res­pub­li­kos veik­la Sankt Pe­ter­bur­ge. Jos na­riai, imi­tuo­da­mi žlu­gu­sią Lie­tu­vos-Len­ki­jos Res­pub­li­ką, va­di­no­si ka­ra­liais, mi­nist­rais, ge­ne­ro­lais. Ca­ro val­džios įta­ru­mas be­veik pa­ra­no­jiš­kas, nors jį ne­sun­ku paaiš­kin­ti – vy­ko su­ki­li­mas.

Kny­gos pa­va­di­ni­mas „Net jei­gu ir An­ge­las...“ atei­na iš K. Kai­rio tar­dy­mo me­džia­gos.

K. Kai­rys ži­no­jo, kad ga­li bū­ti iš­trem­tas. Ži­no­jo, kad ateis į pa­mo­ką di­rek­to­rius, kad tu­ri už­duo­tį per­skai­ty­ti iš ka­te­kiz­mo iš­trau­ką apie pa­klus­nu­mą val­džiai, pa­skui ją paaiš­kin­ti sa­vais žo­džiais. Jis taip ir pa­da­rė. Pas­kai­tė, o pa­skui pa­sa­kė: „Taip, vi­sur pa­klus­ti mo­nar­chui, bet jei­gu ca­ras ką nors lie­pia prie­šin­go mū­sų re­li­gi­jai, mes tu­ri­me tam prie­šin­tis su di­džiau­siu pa­si­pik­ti­ni­mu.“

Pa­sa­ky­ta pa­mo­kos me­tu gim­na­zi­jo­je, be jo­kių abe­jo­nių, bu­vo len­kiš­kai, mes tu­ri­me tik ru­siš­kus va­rian­tus su len­kiš­kais in­tar­pais. La­bai no­rė­jau, kad teks­tą iš­vers­tų, tiks­liau – re­konst­ruo­tų len­kų kal­ba, pa­na­šaus am­žiaus len­kas iš Len­ki­jos. Bal­tis­tas Lesławas Góralas, Var­šu­vos uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tas, re­konst­ra­vo K. Kai­rio po­sa­kius.

Kai per tar­dy­mą K. Kai­rio klau­sė, ko­dėl jūs taip pa­sa­kė­te, jis at­sa­ko: „Aš čia pri­si­mi­niau šv. Pau­liaus žo­džius, kad net jei­gu ir An­ge­las pra­dė­tų mo­ky­ti ki­taip, ne­gu mo­kė Apaš­ta­las, te­gu kris ant jo pra­kei­ki­mas.“

Už­per­nai per Ka­lė­das ir atė­jo man min­tis, kad kny­ga tu­ri va­din­tis : „Net jei­gu ir An­ge­las...“

Ma­ne taip pat gal an­ge­las glo­bo­jo. Per tą lai­ką tu­rė­jau dvi šir­dies ope­ra­ci­jas. Dėl pir­mos ope­ra­ci­jos ne­no­rė­jau su­tik­ti: ne, aš tu­riu pa­baig­ti kny­gą! Man sa­kė: kai bus in­fark­tas, ne­be­rei­kės kny­gos. Gy­dy­to­jos kar­dio­lo­gė dr. No­ra Kups­ty­tė-Kriš­ta­po­nė ir chi­rur­gė Auš­ra Damb­raus­kai­tė da­bar – be­veik bend­raau­to­rės. Kruopš­čiai ren­giant kny­gą dir­bo re­dak­to­rė mg. Gin­ta­rė Kul­bec­kie­nė.

– Kuo sudomino K. Kairio asmenybė, kodėl norėjote ją tyrinėti?

– A. Baranausku visada domėjausi. Buvo trys draugai: Antanas Baranauskas, Klemensas Kairys ir Pranciškus Viksva. Jie pradėjo tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, šiek tiek, labai mažai, koresponduoti. Jie galėjo kalbėtis tik anykštėnų tarme.

Pasirodo, kai mokiausi mokykloje, kelią tiesindavau pro Pandėlio bažnyčios šventorių ir eidavau pro P. Viksvos kapą du kartus per dieną. Galbūt kažkokia lemtis.
Kieta asmenybė

– Kiek anksčiau buvo tyrinėtas K. Kairio gyvenimas ir kūryba?

– Atskirų leidinių nėra. Knygoje publikuojama bibliografija apie Klemensą Kairį (sudarė Rita Jakutienė). Manau, dar po kokių 20 metų ateis koks nors jaunas vaikinas ir vėl dirbs archyvuose arba atsiras pradingę eilėraščiai, kuriuos V. Biržiška 1940 metais tikrai turėjo, o 1944 metais – jau ne.

K. Kairio byla didelė. Visiškai neliesta daktaro disertacija, Sankt Peterburge rašyta lotyniškai.

– Kokia asmenybė buvo K. Kairys? Kokį jį pažinote, skaitydamas bylą?

– Kada sėdi prie originalų, pajauti nuotaikas. Tai buvo kieta asmenybė. Jis puikiai žinojo, kad jam bus blogai po to pasakymo. Puikiai žinojo.

Įsivaizduokite, valstybė iš esmės buvo ką tik žlugusi – prieš 60 metų. Jie mąstė apie valstybę. Jų valstybė buvo labai panaši į konfederaciją, panašiai jau XX a. mąstė Juozas Pilsudskis iš Švenčionių, labiau lietuvis nei lenkas.

Tai buvo žmonės, kurie vadinami patriotais. Dabar sakoma: jis yra miesto arba gatvės (!) patriotas. "Patria" – lotyniškai tėvynė. Kas yra patriotas? Patriotas yra pareiga ginti Tėvynę, joks pilietis negali šios pareigos išvengti.

Knygoje yra K. Kairio tremties raštas. Jo kelionė buvo labai sunki. Nebuvo geležinkelių. Jis pirmiausia buvo nusiųstas į Sankt Peterburgą. Dalis kelio arkliais, dalis upėmis.

Man labai reikėjo susisiekti su Verchoturės, į kurią buvo ištremtas K. Kairys, muziejumi. Jie neatsiliepė, ignoravo. Paprašiau Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto Šiaurės Europos ir Baltijos šalių studijų skyriaus parašyti oficialų paklausimą dėl Klemenso Kairio.

Man neatsakė į daugelį laiškų, į šį atsakė kitą dieną – ant firminio blanko. Ilgas laiškas, bet jame beveik nieko nebuvo apie K. Kairį. Tačiau jame buvo nuorodų į man reikalingus tyrinėjimus. Turėdamas nuorodas, paprašiau Jekaterinburgo muziejų atsiųsti medžiagą – gavau, esu jiems labai dėkingas. Man reikėjo vienintelio atsakymo, ar yra išlikusios katalikų kapinės, nes Stalino įsakymu lyg ir turėjo būti sunaikintos. Į tą klausimą atsakymo negavau.

– Kokių jums buvo atradimų, tyrinėjant K. Kairio kūrybą, bylą?

– Labiausiai, ko gero, buvau įsigilinęs į bylą.

K. Kairio eilėraščiuose buvo įdomūs sąskambiai su A. Baranausku. Įdomu buvo pačiam pabandyti intonuoti garsiai, kaip skamba trijų ilgumų sistemos tekstas. "Dienelė brėkšta, ir aušra savo skaistų veidą rodo..."

Iš istorinės pusės buvo įdomu, kaip vystosi pokalbis tardymo metu. Grasinimų, kankinimų nėra, bet matai, kad tai yra tvirtų žmonių kalba. Ir jauti, kaip caro biurokratinis aparatas dirba, ruošia tremtį. Vienas raštas, antras, trečias...

– Jei K. Kairys būtų gyvenęs ilgiau, ar jis lietuvių literatūroje galėjo būti greta A. Baranausko?

– A. Baranauskas jį laikė aukščiau savęs. Knygos nugarėlėje yra dvi citatos. Antano Baranausko: "Kad aš dešimtą dalį išmanyčiau apie lietuvišką kalbą, kaip kunigas Kairys, būčiau spakainas."

Kita citata V. Biržiškos: "Ir Kairys žuvo, nė trisdešimties metų nesulaukęs, ir nusinešė į kapus visas jam Anykščių dangaus, gamtos ir žmonių įkvėptas dovanas, o mums su juo žuvo poetas, kuris kitomis aplinkybėmis gal būtų lietuviškame Parnase užėmęs vieną pirmųjų vietų."

Sukilime K. Kairys gal ir nebūtų dalyvavęs. Negalima žinoti, kaip K. Kairys žiūrėjo į sukilimą ir nesužinosime: katalikų bažnyčios konspiracija buvo nepaprastai gera. Jei nebūtų buvę represijų, turėtume poezijos atmainą – rytų aukštaičių.

K. Kairio gyvenimas trumpas. Jei pažiūrėsime XIX amžiaus literatūrą, mes turime tiek mažai, kad viskas mums turi rūpėti, tiesiog neturime iš ko rinktis.

– Kur saugomas K. Kairio palikimas?

– Truputį išsklaidyta viskas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniaus universitete, byla – Lietuvos centriniame istorijos archyve.

Knygos nuotraukose yra K. Kairio kryžius, žvakidės iš muziejaus Anykščiuose. Mes galime tikėti, kad jie yra K. Kairio. Galvojau, kaip juos galėjo atsiųsti iš Verchoturės? Paskui prisiminiau. 1863 metų šv. Kalėdos. Bernelių mišiose dalyvavo apie 50 tremtinių iš Abiejų Tautų Respublikos. Tarp jų buvo gana turtingų žmonių, jiems atsiųsti kunigo daiktus nebuvo sudėtinga. Beje, paštas tais laikais veikė stebėtinai gerai.

Susirašinėjau su Tatjana Mosunova, tyrinėjusia lenko Leono Stanislavo Juliano Krupeckio, kurį laiką buvusio Verchoturėje, epistoliarinį palikimą. Bent jau vieną žmogų atradau, kuris 1863 metais per šv. Kalėdas meldėsi bažnyčioje su K. Kairiu. Ar tas šv. mišias aukojo K. Kairys, ar ne, negaliu pasakyti: dvasininkų ten ne vieno būta.

– Ką dabar ruošiatės tyrinėti?

– Rašau monografiją "Vlado Braziūno baltistika". Šia tema turiu nemažai publikacijų ir visą surinktą medžiagą, tačiau laikas skubina iki 2022 metų užbaigti: kaip gi mes abu su Vladu savuosius 70-mečius atšvęstume be tokio tyrinėjimo?

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Šiauliečio profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro Skirmanto Valento knygą "Net jeigu ir Angelas..." sudaro Klemenso Kairio poezijos ir tremties tekstai. Knygoje pirmą kartą publikuojami trys K. Kairio eilėraščių pavidalai: faksimilės, jų iššifravimas ir transpozicija į bendrinę lietuvių kalbą.

Prieš du dešimtmečius Skirmantas Valentas išleido nedidelę knygą "Klemensas Kairys. Dingę poezijos garsai". Naujoji knyga "Net jeigu ir Angelas... Klemensas Kairys: poezijos ir tremties tekstai" – beveik 200 puslapių kultūrinė studija.