Naujausios
Keletas brūkšnių Nijolės Urlakytės atminimui
–
Neringą Jonušaitę pažinojau kaip atsakingą ir rimtą žurnalistę, 1990–1991 m. kurį laiką kartu dirbome savaitraštyje „Golos Litvy“, skirtame informuoti SSRS skaitytoją apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gyvenimą. Vis dėlto jos pastraipos apie Nijolę paremtos tik nuogirdomis ir paties Jevtušenkos, talentingo poeto, bet ir akivaizdaus narcizo, pasakojimu apie romaną su gražuole Aušra, kuri ir identifikuojama kaip Nijolė.
Kadangi esu Nijolės kraštietis, ją šiek tiek pažinojau, ryžtuosi knygoje pateiktą diskutuotiną jos gyvenimo epizodą papildyti išsamesne biografija, kurią vairavo ne kokia nors reikšminga veikla, nuopelnai visuomenei, o motinos gamtos dovana – neeilinis grožis. Tai turėtų prasklaidyti jos atminimą supančias miglas iš legendų, gandų ir paskalų kokteilio. Remiuosi Urlakytę pažinojusių Nijolės Fielkauskaitės-Eitminavičienės, Algimanto Jonaičio, Romos Čaikauskaitės-Kaminskienės, Irenos Litvinaitės-Avyžienės, Inos Taletienės, Valerijos Samaitienės prisiminimais, sūnėno Dariaus liudijimu, šykščia literatūra ir internetu.
–
Asmeniškai Nijolės nepažinojau, išskyrus vieną epizodą. Kartą grįžtant traukiniu iš Šiaulių į Vilnių, patekau į vieną kupe kartu su Urlakyte ir jos drauge. Nežinau, kokiu pagrindu tarp mūsų užsimezgė gyva, nuoširdi šneka. Į Vilnių atvykome vėlai, viešasis transportas jau nebevaikščiojo, o gal moterims buvo nepatogus. Viena iš jų turėjo nemažą lagaminą. Paaiškėjus, kur jos gyvena, o gyveno pakeliui, aš džentelmeniškai pasisiūliau damas palydėti ir lagaminą panešti.
Leidžiantis nuo geležinkelio stoties žemyn Sodų gatve, prie damų pristojo du tipai su nepadoriais pasiūlymais. Į mano reikalavimus atstoti, jie nekreipė dėmesio. Laimei, netrukus priėjome prie milicijos skyriaus, kuris buvo šalia tuometinio „Aušros“ kino teatro ir Visų Šventųjų bažnyčios. Pagrasinau milicija, ir jie kažkur dingo. Damas palydėjau iki Šiltadaržių gatvės senamiestyje, kur jos gyveno.
Nijolė Urlakytė gimė 1935 m. gegužės 29 d. Šiauliuose, inteligentų šeimoje. Tėvas Stanislovas dirbo Lietuvos kelių valdybos direkcijoje, buvo ramus, kuklus žmogus. Motina Zofija, priešingai, buvo energinga, mėgo bendrauti, įvairius renginius, koncertus. Urlakiai vieni iš nedaugelio „prie Smetonos“ turėjo įsivedę telefoną.
Nijolė mokėsi miesto mergaičių vidurinėje mokykloje, buvo drausminga, draugiška, su pamokomis nepersistengė, pradėjo suvokti savo grožio kerų galią. Ją vienas po kito mergino J. Janonio berniukų gimnazijos kavalieriai, kvietė į kiną.
1953 m. įgijusi brandos atestatą, Nijolė išvyko į Kauną, įstojo į Kūno kultūros institutą (KKI), pasirinko gimnastikos specialybę (vėliau buvo tapusi Lietuvos čempione). Čia ji atsiskleidė visu grožiu: buvo šviesiaplaukė, idealios figūros. Aprenk tautiniais rūbais – lietuvaitės etalonas, apvilk vakarine suknia – Holivudo žvaigždė. Jeigu tuo metu būtų vykę gražuolių konkursai, be abejonės, Nijolė būtų buvusi rimta pretendentė į karūną.
1954 m. Maskvoje vyko Antrasis sąjunginis sportininkų paradas. Lietuvos sportininkų delegacijos sudėtyje dalyvavo ir Nijolė. Jai, kaip gražuolei, buvo pavesta įteikti gėlių puokštę tuometiniam SSRS premjerui Georgijui Malenkovui.
1957 m. liepos 28 – rugpjūčio 8 d. Maskvoje vyko VI pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis. Kartu su Juozo Tiškaus ansambliu koncertavo Nijolė. Į ją atkreipė dėmesį ir įkyriai paskui sekiojo Brazilijos garsenybė – trišuolininkas, daugkartinis pasaulio rekordininkas Adhemaras Ferreira da Silva. Jis buvo tamsiaodis, lietuviams neįprastas.
Baigusi KKI, Urlakytė persikėlė į Vilnių, dirbo fizinio lavinimo dėstytoja Vilniaus pedagoginiame institute. Kurį laiką priklausė „Estradinių melodijų“ ansamblio trupei, koncertų metu atlikdavo gimnastikos numerius. 1964 m. pasirodė R. Vabalo filmas „Marš marš, tra-ta-ta“. Nijolė jame sukūrė striptizo šokėjos vaidmenį, į žinynus pateko kaip kino aktorė. Dalyvavo 1963 m. metų Maskvos kino festivalyje. Kurį laiką viena pirmųjų dirbo Vilniaus modelių namų manekene.
Tai yra vieninteliai tikri jos kelerių gyvenimo metų Vilniuje faktai. Visa kita paremta nuogirdomis, gandais. Būdama graži, ji kaip medus širšes traukė vyrus, ypač mergišius, o tai dėkinga dirva apkalboms. Kurį laiką ji su drauge gyveno Šiltadaržių gatvėje, namo prieš tuometinės LKP CK spaustuvės kontrolinį įėjimą, antrajame aukšte. Esu girdėjęs, kaip kartą su dovanomis čia užsukęs „Sovetskaja Litva“ redaktoriaus pavaduotojas Igoris Kašnickis rado besėdintį kino studijos redaktorių Zacharijų Grigoraitį. Tačiau kas čia nuostabaus, jeigu Nijolė debiutavo kaip aktorė?
Nėra abejonės, kad mergina lankė ir garsiąją „Neringos“ kavinę, savo iniciatyva ar kieno nors kviečiama. Galėjo susipažinti ir su Jevtušenka, bet niekas iš ją pažinojusių asmenų nebuvo girdėję apie kažkokį romaną su rusų poetu. Nijolę, kaip ir bet kurį kitą, galėjo apklausti KGB. Kita vertus, Jevtušenka nebuvo iš tų disidentų, dėl kurių reikėjo griebtis ypatingos konspiracijos ar moteriško šnipinėjimo. Jis, kartu su Robertu Roždestvenskiu, Andrejumi Voznesenskiu, Bela Achmadulina, buvo Nikitos Chruščiovo politinio atodrėkio vizitinė kortelė. Jis laisvai važinėjo po pasaulį, 1967 m. lankėsi salazariškoje Portugalijoje, su kuria SSRS net diplomatinių santykių neturėjo. Maža to, įvairūs šaltiniai teigia patį Jevtušenką buvus mažiausiai KGB įtakos agentu, o jo kuratoriumi nurodomas itin įtakingas generolas Pitovranovas, taip pat Eugenijus.
Grįžus prie Jevtušenkos Rusijos TV kanalui pateiktos versijos apie jo romaną su „KGB agente Aušra“ ir nuošaly palikus sąmokslo teorijas, joje galima įžvelgti beletristikos elementų ir savęs susireikšminimo. Šio poeto narciziškumą ne kartą yra pabrėžęs Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis. Posovietmečiu jau buvo privalumas ir mada pasigirti, kaip tave sekė KGB (jis, žinoma, sekė). Mano nuomone, vadinamosios Aušros vaidmuo sureikšmintas ir suromantintas, kvepia beletristika. Cituojamas tariamasis pranešimas saugumui taip gražiai literatūriškai apdorotas, kad jo autoriumi gali būti ir pats Jevtušenka.
–-
O kokia buvo tragedijos Makedonijoje pradžių pradžia?
1964 m. žinomas rusų režisierius Grigorijus Kozincevas Kryme kūrė kino juostą „Hamletas“ pagal V. Šekspyro tragediją. Vyriausiuoju operatoriumi buvo pakviestas Jonas Gricius. Filmavimas kurortinėse Alupkos, Bachčisarajaus ir Jaltos apylinkėse truko ilgai, tad ten pavasaroti išvyko ir Griciaus žmona Dalia. Ji savo ruožtu pasikvietė artimą draugę Nijolę Urlakytę.
Tuo metu Jaltoje gydėsi Leningrado Kirovo operos ir baleto teatro artistas, baleto pedagogas Jurijus Miačinas. Atsitiktinai pamatęs Nijolę, buvo pakerėtas jos grožio ir sau pasakęs: „Ta moteris bus mano žmona“. Iš tikrųjų, tarp judviejų įsiplieskė romanas, virtęs rimtais santykiais.
Miačinas buvo vedęs. Naujos aplinkybės sukėlė pergyvenimų visiems trims, bet palengva viskas išsisprendė. Jurijus didelį butą, užgyventą turtą paliko buvusiai žmonai, taip pat balerinai, ir pradėjo naują gyvenimo etapą. Tuo metu Nijolė jau laukėsi.
Miačinų šeima buvo išsilavinusi. Tėvas – žymus laivų statytojas, sesuo Jekaterina – Maskvos tarptautinių santykių instituto katedros vedėja, suachili kalbos profesorė. Leningrade turėjo erdvų butą.
Gyvendama Leningrade, Nijolė kartu su visa šeima palaikė tvirtą ryšį su tėvais, broliais Egidijumi ir Tomu. Rūpinosi, kad Andriukas mokėtų kalbėti ir rašyti lietuviškai. Iki pat studijų pradžios jis vasaras leisdavo su babyte Zofija, artimiesiems lietuviškai rašė laiškus.
Baigiantis ir pasibaigus solisto karjerai, Jurijus aktyviai studijavo baleto pedagogiką, dirbo baletmeisteriu teatruose ir kino studijose. Kurį laiką statė spektaklius Ordžonikidzės (dabar Valdikaukazas) muzikiniame teatre, vėliau buvo pakviestas į Jugoslavijos Makedonijos respublikos (dabar Šiaurės Makedonija) sostinės Skopjės liaudies teatrą. Čia jis dirbo baletmeisteriu du kartus. Kartu gyveno ir žmona Nijolė, jų sūnus Andrius. 1968 m. Nijolė į svečius buvo pasikvietusi savo gerą draugę medikę Romą Kaminskienę. Pastaroji liudijo, kad atviri ir temperamentingi pietiečiai savo dėmesiu miesto gatvėse Nijolei kartais sukeldavo keblumų.
Pasibaigus teatro sezonui, Miačinų šeima planavo pailsėti prie jūros. Kadangi užsienyje gyveno taupiai, Nijolė pradėjo rūpintis maisto produktų atsarga. Romos Kaminskienės liudijimu, Sklopjės parduotuvėse nebuvo ryžių, tad su teatro vairuotoju ir sūnumi išvažiavo jų nusipirkti į Štipą, aštuntąjį respublikos miestą į rytus nuo Skopjės. Netoli tikslo susidūrė su keleiviniu autobusu ir buvo tiesiog giljotinuota. Sūnus patyrė sunkius sužalojimus, buvo nugabentas į ligoninę. Miačinas apie tragediją sužinojo iš televizijos ekrano.
Nijolės palaikai buvo kremuoti, urna atvežta į Šiaulius ir palaidota Donelaičio kapinėse. Jos tėtis jau buvo miręs, o mama raudojusi: „Kas dar gali būti baisiau motinai, kaip matyti dukters palaikus cinke“.
Andrius baigė Maskvos tarptautinių santykių institutą (nepamirškime, kad ten dėstė jo teta Jekaterina). Kurį laiką dirbo diplomatinėje tarnyboje Suomijoje, dabar ten gyvena kaip verslininkas. Jis visada palaikė ir dabar palaiko giminiškus ryšius su Šiaulių Urlakiais.
–-
Įvairios legendos ir gandai apie Urlakytę tebeklaidžioja iki šiol. Ir vis dėl jos grožio, kuris ir buvęs jos tragiškos mirties kaltininkas. Skiriasi versijos dėl jos darbo, vedybų, tariamų mylimųjų, net mirties aplinkybių ir vietos.
Štai Ekogradmoscow.ru 2017 05 28 Nijolės gimtadienio proga prisimindamas jos žūtį, rašė:
Ją vadino pačia gražiausia SSRS manekene. Jeigu jums tektų būti (Šiaurės) Makedonijoje, tai stabtelėkite prie obelisko, kuris stovi šalia plento, vingiuojančio aukščiau Ochrido ežero. Tai moters figūra, kylanti į dangų. Čia Nijolės Teresės Urlakytės, vadintos pačia gražiausia septintojo dešimtmečio SSRS manekene, žūties vieta. Ant daugumos žurnalų viršelių ji buvo Miačina. Tai vyro ir fotografo pavardė. Gimė ji 1935 m. gegužės 29 d. Šiauliuose ir pirmieji lietuvės mergaitės planai buvo susiję su sportu. Ji rodė visai neblogus rezultatus šuoliuose. Kartą pastebėjo jos nuotrauką ir pakvietė į modelių namų fotosesiją. Po to dar ir dar. Vos baigusi kūno kultūros institutą, pagrindinė Vilniaus modelių namų manekenė išteka už fotografo Anatolijaus Miačino ir persikelia į Leningradą. Vyrą pakvietė padirbėti Jugoslavijoje, Nijolė išvyko kartu. Ji sėkmingai demonstravo rudenines madas Belgrade, dvi kino kompanijos ją pakvietė filmuotis. Miačinas planavo fotosesiją Italijoje. 1971 m. liepos 22 dieną ji turėjo nusifotografuoti Ochrido ežero fone. Iki fotografavimosi vietos buvo likę vos du viražai...
Ši citata – klasikinė tikrų ir išgalvotų faktų makalynė. Tiksli tik gimimo data ir vieta, išsilavinimas. Vyru paskelbtas kitas Miačianas, fotografas. Nijolei prirašomi manekenės Jugoslavijoje ir iš dalies Italijoje nuopelnai. Nežinia kokiu pagrindu jos mirties vieta nurodyta visiškai priešingoje Skopjės pusėje, prie Ochrido ežero. Turiu aprašyto obelisko nuotrauką – joje pavaizduota virš galvos sukabinusi rankas moteris, kurios papėdėje sėdi ...Roma Kaminskienė su Andriuku Miačinu.
Likimas buvo negailestingas Zofijos ir Stasio Urlakių atžaloms. Jauniausias Nijolės brolis Tomas taip pat žuvo autoavarijoje, Šiauliuose. Kitas brolis, žinomas šiauliečiams ekonomistas, dar pusamžis staiga mirė atostogų metu Dzūkijoje.Po dvejų metų nuo Nijolės mirties Jurijus Miačinas vedė trečią kartą. Jis sėkmingai dirbo baletmeisteriu, išleido knygą „Baletas: sapnas ir tikrovė“ (2003). Mirė 2015 m. rugsėjo 11 d., eidamas 90-uosius metus.
