Naujausios
Grįžtantys iš vasaros
Vytautas KIRKUTIS
Prieš keletą savaičių būrelis dailininkų suvažiavo į Šiaulių rajono miestelį Gruzdžius piešti, tapyti ar kaip nors kitaip įamžinti senąjį dvarą.
Per dailininkų sutiktuves kažkuris iš jų pasakė: gerai, kad dvaras nerestauruotas, neatnaujintas, dailininkams apleisti pastatai – labai puiku, geriausia medžiaga.
Plenero metu sukurti paveikslai buvo parodyti Gruzdžių gyventojams ir svečiams.
Šią vasarą Šiaulių krašte nemažai dailininkų atostogas derino su kūryba: tapė iš natūros gamtoje, kūrybiškai perteikė gamtos spalvas, senųjų statinių formas ir dvasią. Perteikė natūralią šviesą, kuri sklinda iš senųjų statinių ir istorijos tolių.
Dailininkų vasara ir plenerai – atskira tema, apie juos galėtume kalbėti ne tik kaip apie tam tikrą gyvenimo, bet ir kūrybos žanrą.
Šiose „Atolankose“ plačiau žvelgiame į plenerus Užventyje, šios vietos kultūros prasmių kaitą. Į Užventį, kur gilus kultūros istorijos klodas, kur atiteka ne tik Venta, bet ir įvairių meno sričių tėkmės. Į Užventį, kuris atgimsta ir kūrėjų darbuose.
Besibaigianti vasara primena, kad Dokumentinio piešinio konkursas, kurį esame paskelbę, artėja į pabaigą.
Jau laukiame jūsų kūrinių, kurie sukurti pleneruose, stovyklose ar kūrybinės vienatvės akimirką.
O gal galėtume sakyti, kad vasara – vienas iš keturių mūsų gyvenimo žanrų? Savotiškas gyvenimo tempas ir ritmas, savitas turinys ir vertybės.
Laikas, kai prisimename rašytojo Hermano Hesės mintį iš romano „Gertrūda“: „Dirbančių žmonių gyvenimas yra nuobodus, įdomūs tik veltėdžių nuotykiai ir likimai.“ Vasarą labiausiai išnyksta realaus laiko ribos. Dienos, valandos, minutės susilieja į vientisą tėkmę.
Laikas, kai du žodžiai tampa sinonimais: vasara ir kelionės. Šiaulių universiteto daktarės Džiuljetos Maskuliūnienės nuomone, keliaudami kuriame, taip, kaip kuriame rašydami, piešdami, dainuodami, fotografuodami. „Keliauti – tai šiek tiek būti antropologu, poetu, dailininku... Keliauti – tai ir būti fenomenologu, kūnu patirti naujas erdves ir taip krauti savo patirties skrynią,“ – rašo autorė, į keliones žvelgianti kiek netikėtu rakursu.
Grįžtame iš vasaros. Grįžtame tiesiai į rugsėjį. Grįžtame prie knygų, rankraščių, eskizų... Grįžtame (iš tiesų ar tik prisiminimais) į mokyklą. Šiose „Atolankose“ tą daro dvi moterys, atsiliepdamos į mūsų publikaciją ir prisimindamos savo mokytoją Barborą Mejerytę.
Iš vasaros nebūtinai grįžtame į rudenį. Kai kas grįžta į kūrybos dirbtuves, prie rankraščių, muzikos instrumentų, molbertų, teatro scenon...
Grįžtame į save. Ruduo vėl skatina mus meditacijai, apmąstymams, savivokai, prasmių ir esmių paieškai.
Mintys mus gali nuvesti visur. Galime dar pasilikti vasaroje arba nubėgti tolyn į rudenį. Galime įsiklausyti į tylos sakmes ir pasinerti į prisiminimų bangas.
„Laužo liepsna padeda susigrąžinti laiką, aušra – erdvę. Atminties vingiuose pasiklysti gana lengva. Daug geriau nežinoti, ką esi praradęs“. Taip rašo Algirdas Dankisas, bandydamas suprasti laiko tėkmę savyje ir save laiko tėkmėje. Galbūt vasaros ir rudens pasikeitimas meditacijai labiausiai tinka?
Liūdnokas esė? Galbūt, bet kas jums sakė, kad gyvenimas – vien nerūpestingas krykštavimas ir plevėsiškos skrajonės?
Grįžtam išvasaroję... Grįžtame kurti rudenį...
