Naujausios
Knygos gimimas verčia virpėti širdį
„Virpančia širdimi laukiu skaitytojų reakcijos, komentarų, – ką tik pasirodžius jos antrajam romanui, nuotaikomis dalijasi Simona Šara. – Romano rašymas, pats kūrybos procesas suteikia energijos. Bet kai kūrinį išleidi į pasaulį – daug nerimo. Ne todėl, kad bijočiau kritikos. Pastabos man padeda augti. Tiesiog dėl knygos, matyt, neramu lyg dėl kūdikio, kurio gyvenimas rūpi.
Panašiai kojos dreba kiekvienąsyk einant į sceną. Kartais dėl jaudulio užmiršti net dainos žodžius. Bet įvyksta stebuklas – ir viską staiga prisimeni. Žiūrovas to net nepastebi.“
Emocijų kupinas gyvenimas verda ir Simonos romanuose. Aistra, jaudulys, meilė besikaitaliojanti su neapykanta, pavydu ir kerštu. Lietuvaitė, išvykusi studijuoti pagal mainų programą Amerikoje, susipažįsta su amerikiečiu. Romanų „Pasakyk TAIP“ ir „Viskas arba nieko“ siužetas apie dviejų žmonių pastangas pažinti vienas kitą, apie meilę ir susikalbėjimą bei nesusikalbėjimą. Veiksmas vyksta Amerikoje. Šiomis dienomis, kai tokia populiari emigracija ir pasaulio maišymasis, tai gana aktuali problema.
Jauna rašytoja sako, jog visas romano siužetas yra išgalvotas. Aprašytos tik tos Amerikos vietos, kuriose ji pati buvo. Mat, jos vyras Mindaugas dirbo Amerikoje, tad ne kartą ten nuskristi teko ir Simonai.
Trečiojo romano „Ta vasara, kuri kvepėjo braškėm“ veiksmas vyksta Lietuvoje. Jo tema – taip pat meilė. Pasakojama apie du žmones iš skirtingų barikadų pusių susitikusius darbinėje aplinkoje. Istorijos veiksmas nukeliamas ir į mokyklos laikus, kai vienas skaudino tyčiodamasis, kitas kentėjo. Kad būtų įmanoma meilė, turi įvykti didžiulis perversmas. „Tai knyga apie dviejų žmonių augimą ir meilę“, – sako romano, kuris jau įteiktas leidyklai ir pasirodys šių metų rudenį arba kitų metų pradžioje, autorė.
Kūrybai įkvėpė netektis
Po studijų Simona dirbo ramų administratorės darbą. Turėjo ir atsarginį variantą – socialinio darbo magistro diplomą. Ukrainos universitete buvo baigusi dar vienas darbo su sunkią negalią turinčiais žmonėmis magistro studijas.
Tačiau meniška jaunos moters prigimtis vis šaukdavo sugrįžti prie rašymo, tapybos, muzikos. Dar mokyklos suole Simona bandė rašyti romaną. Lankė dailės studiją meno mokykloje. Savarankiškai išmoko groti gitara.
Prigimties šauksmui pasidavė, kai per trisdešimtąjį savo gimtadienį neteko tėtės. Tuomet pamanė, jog per didelė prabanga dirbti tai, ko neatitinka prigimtis. Gyvenimas – per trapus ir per trumpas.
Už sugrįžusius meninius polinkius romanų autorė sako esanti dėkinga ir Kražiams. Šis miestelis turi ypatingą, įkvepiančią aurą.
Kražiuose Šarauskai įsikūrė 2017 metais. „Kai vyras pirmą kartą mane atsivežė į Kražius ir parodė, kur stovės mūsų namas, pamaniau: ką aš šitoje vietoje veiksiu. Bet kai įsikūrėme, atradau nuoširdžius kaimynus, Medžiokalnį, mano pomėgius atitinkantį darbą kultūros centre, Kražių nekeisčiau į jokį didmiestį, „– mintimis dalijasi Simona.
Šiame garbingą istoriją turinčiame miestelyje Simona realizuoja savo meninius sugebėjimus: tapo paveisklus, veda tapybos ant puodelių edukacines programas, dalyvauja meno saviveikloje, išmoko groti kontrabosu.
Būtent Kražiuose ji 2020 metais ir pradėjo rašyti pirmąjį savo romaną. Šis daugiau kaip 400 puslapių kūrinys rašytas bene lengviausiai, nes buvo labai daug emocijų. Jį pabaigė per tris mėnesius.
Tai buvo panašu į upės grįžimą prie savo ištakų. Žmogaus gyvenimas kaip ir upės vingiai apželia nereikalingais krūmais, kartais net vaga pakreipiama į kitą pusę. Bet vis tiek neįmanoma pakeisti jo prigimties, Aukščiausiojo duoto talento, kuris prasimuša tarsi žolė pro asfaltą, kad įvykdytų numatytą misiją.
Panaktinėjimai
Apie savo ketinimus išleisti knygą Simona nesakė net artimiausiems žmonėms. Tik pusseserei pasiuntė rankraštį. Ši patarė romaną pasiūlyti leidykloms.
Kaune įsikūrusi „Obuolio“ leidykla atsišaukė labai greitai. Paprašė viso kūrinio, nes Simona buvo nusiuntusi tik jo dalį. Netrukus su autore pasirašyta ir sutartis. Leidykla romaną išleido savo lėšomis, o autorei pažadėjo sumokėti honorarą. Tūkstančio egzempliorių tiražas parduotas per pusantro mėnesio. Leidyklai teko tiražą dar pakartoti.
Kadangi jau buvo pradėtas rašyti romano tęsinys, leidykla skatino jauną autorę antrąją dalį leisti kuo greičiau, kol skaitytojai dar nepamiršo pirmosios. Tad pernai buvo užbaigta ir antroji dilogijos dalis, kuri pasirodė šiomis dienomis.
Nors investuoti į romanų leidybą autorei neteko, bet didelio honoraro ji nesitiki. Iš knygų rašymo bent kol kas nepragyventų. Todėl pirnenybę skiria savo darbui. „Lietuva – maža šalis. Maži knygų tiražai. Džiaugiuosi, kad leidyklai pavyksta parduoti. Bet man rašymas lieka tik popamokinė veikla. Panaktinėjimai“, – šypsosi dvi dešimties ir šešerių metų dukras auginanti moteris.
– Ar sunku suderinti darbą, šeimą ir kūrybą? Juk rašymas pareikalauja daug energijos.
– Rašau dažniausia savaitgaliais ir vėlų vakarą. Tai man savotiškas atsipalaidavimas, malonumas, savo nuotaikų atspindėjimas. Tik jeigu esu įtupdyta į laiko rėmus, parašyti iki nustatyto termino, tuomet jaučiu stresą.
– Bet ir parašius knygą, yra nemažai techninio darbo. Be to, savo romanus pristatinėjate.
– Taip yra techninio darbo – viršelių, maketų derinimai. Ir pristatyti savo kūrinius reikia. Nors nesu publikos žmogus. Labiau mėgstu džiaugtis viena, tyliai. Bet teko surengti keletą pristatymų. Kražiuose padėjo ne tik kolegos, bet ir Vilniaus kolegijos studentas Rokas Jurgilas su savo drauge Giedre Šakalyte, parengę šešėlių teatro pasirodymą.
Pirmąjį romaną pristačiau Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje, Raseinių rajone, Londone, „Knygnešio“ knygyne.
– Kas įkvepia kūrybai?
– Kelionės. Labai mėgstu lankytis senovinėse vietose, bažnyčiose, dvaruose, vaikščioti siauromis senovinėmis gatvelėmis.
Skaitymas. Sakoma, jog skaitydamas knygas gali nugyventi tūkstančius gyvenimų. Kitų autorių romanus skaitau, kad atsipalaiduočiau. Bet drauge jie ir įkvepia. Daug gerų, įdomių romanų parašo lietuvių autoriai. Ypač mėgstu Kristinos Sabaliauskaitės kūrybą.
Įkvepia ir senieji romanai. Neatsistebiu Balio Sruogos „Dievų mišku“. Kaip įmanoma su humoru kalbėti apie tokius tragiškus dalykus. Žavi ir Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“.
Kartais įkvepia elementarūs buities darbai. Komunikacija su leidyklos darbuotojais.
