Naujausios
Atsisveikinant
Paskutinėje savo knygoje Raimondas Kašauskas nulenkė galvą, jo žodžiais tariant, prieš tave, gimtoji Žemaičių žeme. Savo metu jis ilgai gyvendavo toje Žemaitijoje, čia buvo įkūręs ir namą, ir sodybą. Kol turėjo jėgų ir sveikatos, dažnai aplankydavo gimtąją Žemaitiją. Ten, kur praleista vaikystė, jis daug geriau pajusdavo dvasinį poveikį. Išgirdus ką nors žemaitiškai kalbant, jam iš karto gera širdyje pasidarydavo...
Paskutinį dešimtmetį dėl ligos Raimondas Kašauskas buvo uždarytas miesto erdvėje – Švyturio gatvės name ir prikaustytas prie lovos tik pro langą bent galėjo žvelgti į Antakalnio kalvas, kažkuo gal ir primenančias Žemaitijos reljefą.
Apie savąją kartą rašytojas tarė jautrius ir skaudokus žodžius: „Ant ražienų nubraižytų kojų apsiavėme batus, atėjome į miestus, į nūdienį, pašėlusiais tempais, globaliais mastais gyvenantį pasaulį. Šeimininko ranka siekiame visko, ko teikia šiuolaikinis gyvenimas, ir drauge pasiilgstame – oi, kaip pasiilgstame! – senojo kaimo, jo prisiminimų, dainų, medžių, laukų. Esi, grubiai tariant, iš šios žemės nulipdytas, prie jos tave pririšo bočių kraujas, jų šimtametė kova už būvį, ir tai jau yra visiems laikams“.
Ta kalvotoji Žemaitija buvo augte įaugusi į Raimondo Kašausko širdį, sąmonę ir sielą. Jis prisipažino negalįs be jos gyventi. O ta gimtinė juk gali gyventi ir be jo. Ji gyveno tūkstančius metų, kol jo nebuvo, gyvens, samprotavo rašytojas, ir po manęs... Toje gimtinėje Kūrėjas visąlaik jautėsi savas, nes į ją eidavo tyra širdimi.
Paskutinėje Raimondo Kašausko knygoje yra reto grožio ir didžiulės meninės įtaigos apsakymai, yra ir jo aistringi pokalbiai su amžininkais. Kalbėdamas apie vieną savo herojų talentingas žodžio meistras parašo tokį sakinį: „Pasirodo, ir senatvėje galima sugiedoti savo gyvenimo giesmę – gražesnę, nei jaunystėje“.
Ilsėkis ramybėje, garbus rašytojau ir mielas bičiuli.
Savo leidykloje „Žuvėdra“ esu leidęs ne vieną Raimondo Kašausko knygą (“Devynios senų ir naujų laikų istorijos“, „Gailestis“, „Kiti dievai“). Tad kai 2023 metais rašytojas paprašė paruošti ir išleisti jo paskutiniąją knygą, aš sutikau be dvejonių. Tik niekaip nenorėjau sutikti su sąvoka, jog tai būsiantis paskutinysis jo leidinys. Deja, autorius buvo įžvalgus. Ši knyga padėjo paskutinįjį jo kūrybos akcentą. Ir rengė ją nepaprastai kruopščiai, atidžiai, reikliai. Daug kartų rašytojas skaitė tekstą, rūpestingai rinko nuotraukas. Darbas tęsėsi kelis mėnesius. Užtat ir jis pats, ir vėliau skaitytojai džiaugėsi to darbo rezultatu – stambia penkių šimtų puslapių prozos rinktine „Kalnas“.
Su Raimondu Kašausku teko nemažai bendrauti. Jį sutikdavau ir literatūros renginiuose, ir rašytojų sąjungos pasitarimuose, teko keliauti kartu ir į užsienį, pagaliau mačiau jį ir gatvėse, ir poliklinikoje, ir sodo namelyje. Tad keletas minčių apie susitikimų su Raimondu akimirkas...
Susitikimų akimirkos
Mano pažintis su Raimondu Kašausku tęsėsi kone penkis dešimtmečius. Ne kartą teko su juo bendrauti dirbant „Literatūros ir meno“ ar „Nemuno“ redakcijose. Jo rūpestį ir globą ypač jutau, kai 1972 metais buvau priimtas į rašytojų sąjungą.
Per tuos metus teko dalyvauti daugelyje kūrybinių pokalbių ar literatūros vakarų, artimai bendrauti su Raimondu. Gražiausią įspūdį paliko mano pirmoji užsienio kelionė – kartu su Raimondu į Švediją ir Daniją.
Beje, toje turistinėje kelionėje buvo žurnalistų, verslininkų ar visuomenės veikėjų. Buvome trys rašytojai: aš, Raimondas Kašauskas ir poetas Martynas Vainilaitis. Tad suprantama, kad toje išvykoje dažniausiai mes ir bendravome tarpusavyje.
Tenka prisiminti, jog tais laikais, išleisdama turistus į kapitalistinį pasaulį, tarybinė valdžia į užsienio valiutą keisdavo juokingai mažą sumą. Kiek pamenu, tąkart į valiutą mums leido keisti bene tik keturis rublius... Tokią moralinę diskriminaciją jautėme visos kelionės metu. Tiesa, negalėjome nesižavėti švedų architektūra, viešbučiais ar istoriniais pastatais. Užtat gidė, gerai žinojusi sovietinės politikos principus, neslėpė, jog jos autobuse – tarybiniai turistai. Važiuojant Stokholmo gatvėmis ji tik keliais žodžiais pakomentuodavo – pravažiuojame didžiausią prekybos centrą, bet jums ten nėra ko dairytis – žinau, neturite valiutos... Užtat kelis kartus mus nuvežė į nukainuotų prekių parduotuves – ten visi „smagiai“ padirbėjome. Vos už keliolikos kapeikų valiutą tuomet nusipirkau puikiausią megztinį...
Įsiminė dar vienas epizodas. Prieš pat išvažiuojant iš Švedijos, autobusas stabtelėjo prie nedidelės, bet gražios parduotuvės. Vairuotojas pasiūlė pasidairyti ir, jei dar turime, išleisti paskutiniąsias kronas. Mes su Raimondu toje parduotuvėlėje ilgai ilgai svarstėme – ką geriau pirkti: pieštuką ar trintuką – abejoms prekėms nebeužtektų pinigų. Vienas švedas, įdėmiai žiūrėdamas į mūsų dvejones, nusijuokė ir linksmai pasakė:
– Tovarišči?
Tai buvo bene subtiliausias tarybinių piliečių pažeminimas...
Naujas pažinties etapas prasidėjo man dirbant Lietuvos kino studijoje. Perskaitęs Raimondo romaną „Mažos mūsų nuodėmės“ pamąsčiau, jog verta knygos herojus perkelti į ekraną. Kartu su režisieriumi Henriku Šablevičiumi parašėme kino scenarijų, ir 1979 metais buvo sukurtas vaidybinis filmas tuo pačiu pavadinimu.
Niekas neužginčys, jog Raimondo Kašausko proza yra aukšto meninio lygio. Ne veltui jis pripažintas šiuolaikinės lietuvių literatūros klasikas. Jo apsakymuose ar romanuose retai sutiksime kokių nors detektyvinių intrigų ar aštrokų siužeto vingių. Ypač autorius dėmesingas peizažo subtilybėms. Skaityti tokią prozą nėra lengva – čia nepaskubėsi, neperšoksi keletos pastraipų skubėdamas prie atomazgos. Gal todėl rašytojo knygos neturi ypatingos skaitytojų paklausos.
Užtat, kai atnešiau Raimondui paskutiniąją jo knygą „Kalnas“ , jis nuoširdžiai prašė manęs, kad pasistengčiau tą jo leidinį pirmiausia platinti jo gimtajame Žemaitijos rajone – Telšiuose. Tuoj pat pasiunčiau po vieną egzempliorių Telšių rajono merui ir Telšių K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos vadovams. Lydraštyje nurodžiau ir autoriaus, ir leidėjų norą pigiai, tiesiog už savikainą parduoti šią knygą, kad su ja galėtų susipažinti kuo daugiau rašytojo kraštiečių.
Ėjo dienos, savaitės, bet jokio atsakymo negavau. Pakartotinai išsiunčiau lydraščius. Viešoji biblioteka, beje, turinti rajone net septyniolika filialų, apskritai neatsakė... O mero pavedimu viena savivaldybės darbuotoja parašė, jog šiuo metu rajono biudžete nėra atliekamų pinigėlių, užtat iškart po Naujųjų metų jie tikrai, tikrai nupirks Kašausko knygų. Deja, deja, tie Naujieji, t. y. 2024-ieji, jau ritasi į pabaigą, o Telšių valdininkai, matyt, visai pamiršo savo pažadus...
Taip sutapo, jog 2023 metų rudenį Lietuvos respublikos Seime buvo surengta nepaprastai graži Šiaulių rajono kultūros paroda. Dalyvavau jos atidaryme ir man, kaip Kuršėnų garbės piliečiui, buvo suteiktas žodelis. Pasidžiaugiau parodos eksponatais ir gražiu žodžiu kalbėjau apie išskirtinį Šiaulių rajono savivaldybės požiūrį į kultūrą, didžiulę pagarbą bei paramą rajono literatams, fotografams bei dailininkams. Tame žodelyje palyginau dviejų rajonų požiūrius į kultūrą. Jeigu Šiaulių rajono savivaldybė kasmet skiria po keliolika tūkstančių kūrėjams, tai kaimyninė Telšių rajono savivaldybė net neįstengia nupirkti bent kelių savo kraštiečio knygų...
Savo leidykloje „Žuvėdra“ esu išleidęs keliasdešimt mūsų rašytojų knygų. Tad teko su jais dažnai bendrauti, tartis praktiškais leidybos klausimais (maketo, korektūros, tiražo ir kt.). Galiu paliudyti – savo požiūriu į leidybos procesą labiausiai išsiskyrė Raimondas Kašauskas. Buvau nustebintas jo reikliu požiūriu į tekstą. Jis kelis kartus skaitydavo korektūrą, ypač dėmesingai ir kruopščiai atrinkinėjo nuotraukas, rūpinosi menkiausiomis detalėmis. Tad nieko stebėtino, jog paskutiniosios jo knygos leidybos procesas užsitęsė ilgokai. Raimondas negailėjo savo valandų tam, kad jo kūrinys skaitytojus pasiektų idealiai paruoštas, tvarkingas, vizualiai gražus. Tai itin pagirtinas autoriaus charakterio bruožas.
Prieš keletą metų poliklinikoje (abu gydėmės toje pačioje įstaigoje) pats įsitikinau, kad Raimondas jau turi judėjimo problemų. Jis jau vaikščiojo su ramentais, ir jo paslaugioji žmona Vanda po vizitų pas gydytojus iškviesdavo taksi, kuris ir nugabendavo juos į namus. Vėliau Raimondas visiškai prarado galimybę vaikščioti. Jis dažniausiai sėdėdavo ant sofutės, nuolat skaitydavo knygas, o kartais su vėžimėliu išslinkdavo į balkoną, iš kurio atsiveria nuostabus Antakalnio kalvų grožis.
Būtent tokį Raimondą ir įsiminiau 2023 metų pavasarį bei vasarą, kai kone kas savaitę ateidavau į Kašauskų butą tartis dėl knygos „Kalnas“ leidybinių problemų. Jo žmona Vanda paruošdavo kavos puodelį, retkarčiais Raimondas pasiūlydavo ir konjako taurelę. Pokalbiai neišsitekdavo tik leidybinėje tematikoje. Raimondas komentuodavo politikos aktualijas, domėjosi rašytojų kasdienybe.
Kartą jis pasakė ką tik perskaitęs vienos prozininkės romaną. Ir labai nusivylęs. Aš tą patį patvirtinau, nes irgi buvau perskaitęs. Jis tuomet kalbėjo, jog literatūrinėje aplinkoje susiformavo grupiniai klanai, kurių nariai nepagrįstai giria tik savo bičiulių kūrybą. Pritariau tokioms Raimondo mintims, nes išnyko objektyvus knygų vertinimas, kai savi giria tik savus...
Kartą jis labai gražiai pasakojo apie generolo, Lietuvos kariuomenės vado Stasio Raštikio atsiminimus. Sakė, dabar juos skaitąs ir esąs nepaprastai patenkintas įtaigiu tekstu. Pritariau jam ir pasigyriau, kad baigiu rašyti biografinę knygą apie generolą Stasį Raštikį. Jis džiaugėsi ir palinkėjo man kūrybinės sėkmės.
Pusę amžiaus trukusi mano pažintis su Raimondu Kašausku nutrūko – žinia apie jo mirtį buvo ir netikėta, ir liūdna. Bet rašytojas neišnyko beorėje erdvėje – atmintis atplukdo jo mintis, jo pasakytus žodžius, primena jo kūrinių herojus. Asmenybė iškeliavo nebūtin, bet literatūroje liko jo gražus kūrybos kraitis.