Naujausios
Gyvuliški vaizdeliai
Papilės valsčiaus vieno kaimo ūkininkas pasigamino alaus. Jo būta nemažai, todėl kubilas, su dar neišpilstytu į statines alum, buvo iš klėties atsargiai nuleistas į prieklėtį, kad atvėstų greičiau. Išgėręs stiklinę dar gyvenančio alučio ūkininkas nuėjo pietų.
Tuo metu po kiemą vaikščiojo didelis jautis. Matyt gerokai alkanas ir ištroškęs, nes priėjęs prie kubilo dideliais maukais pradėjo alų gerti.
Kai ūkininkas vėl išėjo kieman, jautis jau gerokai alaus buvo nugėręs. Netrukus skystis pradėjo veikti. „Jautis ėmė po kiemą šokinėti, o kai žmogus norėjo jį įvaryti tvartan jautis puolė savo šeimininką ir jį gerokai aplamdė“, – apie girtą jautė rašė „Įdomus mūsų momentas“.( 1938 06 05).
Daug įvairiausių istorijų yra užfiksuota periodikoje, kraštotyros leidiniuose, žmonių atmintyje apie Šiaurės Lietuvos pasididžiavimą – namuose verdamą alų: vaikščiojančias statines, haliucionacijas prie alaus ąsočio. Tačiau vaizdelis apie girtą jautį išsiskiria savo komiškumu, yra labai kinomatografiškas.
Šieną sudegino, bet arklio neiškepė. Šaukėnų valsčiau gyventojas miške prisišienavo apie 2 vežimus šieno. Šiam išdžiuvus nuvažiavo parsivežti. Artėjo lietus, buvo karšta ir tvanku. Reikėjo skubėti. Nė mažiausiam vėjeliui nepučiant musės ir bimbalai ėmė pulti arklį. Kad arklys nesimuistytų žmogelis netoli vežimo sukūrė laužą. Buvo pastebėjęs, kad laužo dūmais nuo vabzdžių lengviausia apsiginti.
Džiaugdamasis savo sumanumu vyras baiginėjo vežimą krauti. Staiga arklys, matyt, bimbalo skaudžiai įgeltas trūktelėjo arčiau laužo. „Bežiūrint liepsnoje paskendo visas sauso šieno vežimas. Berniukas, mynęs vežimą, spėjo laimingai nušokti žemėn. Pilietis puolė tramdyti arklį. Nuo didelės liepsnos išsigandęs ir kaitros kankinamas arklys nebesidavė iškinkomas“, – reportažiškai tiksliai šią nelinksmą situaciją perteikinėjo „Šiaurės Lietuva“ (1931 08 09).
Arklys ėmė degti. Žmonių arti nebuvo, todėl niekas negalėjo nelaimėje padėti. Sudegė du vežimai sauso šieno, nauji ratai ir arklio uodega. Arklys smarkiai apdegė. „Brangiai kaštavęs „išradimas“, tur but, nė didesnių už jį gudragalvių nebus praktikuojamas, nes karšta ugnis gali ir didesnių nuostolių padaryti, ne tik arklį iškepti“, – teisybę surado laikraštis. Kam – juokelis, kam – nelaimė.
Bekonas ne eksportui
Šiaulietis, eidamas girtas namo, susitiko pažįstamą ir paprašė, kad jis nuvestų jį kur nors nakvynėn. Tai pastarasis jį nuvedė į pirmą pasitaikiusį tvartelį ir ten paguldė.
„Rytą atsikėlęs šeimininkas labai nustebo, pamatęs savo kiaulę vaikštinėjančią kieme, o jos vietoj gulintį nepažįstamą vyriškį. Policija viską išaiškino ir nedėkingam draugui sustatė protokolą“, – pamokančią istoriją savo skaitytojams papasakojo „Įdomus mūsų momentas“ (1933 03 05).
Tas pats Šiaulių laikraštis išspausdino įsimintiną pasakojimą apie ūkininko žmoną bekonų dėžėje. ( „Įdomus mūsų momentas“, 1937 05 23).
Tūlas ūkininkas atvežė į Šiaulius parduoti du bekonus. Jų atsikratęs, su žmona nuėjo išlenkti po taurelę. Išlenkė ne po vieną, nes ilgai svirduliavo apie ratus ir ginčijosi, kur ir kas turi sėsti. Žmona, būdama girtesnė, sakėsi nesėsianti ant dėžės, nes bijanti nuvirsti. Tada vyras pasiūlė jai lipti į bekonų dėžę ir ten galėsianti ramiai miegoti. Ši sutiko.
– Atvežiau du bekonus, o parvešiu tik vieną, – bandė dėlioti dainą vyrelis.
Išvažiavus į gatvę apie vežimą susirinko būrys žmonių. „Daugelis nuoširdžiai juokėsi, bet atsirado ir tokių, kurie pamanė, kad žiaurus vyras tyčia kankinąs savo žmoną...“, – informavo „Momentas“.
Keletas drąsuolių norėjo ūkininką sulaikyti ir pristatyti policijon, bet atsibudusi ūkininko žmona pasakė:
– Nei jūsų kiaulės, nei jūsų pupos, kas jums darbo? – ir liepė savo vyrui greičiau važiuoti namo.
Saulė ritosi vakarop. Iš atidaro lango radiofonas leido Pupų Dėdę:
Ėjo boba per rugienu
Ir pamatė dyvu vienu:
Gaspadorius gale kluono
Raitas jojo ant bekono.
Slinko ūkininko vežimas Šiaulių gatvėmis. Jų dardesys įsiliejo į bendrą lengvųjų ir sunkiųjų vežikų ratų dundesį, pralėkdavo pavieniai auto. Moteriškė snaudė kiaulių dėžėje. Iš už kampo pasirodė neseniai Savivaldybės nupirkta gatvių laistymo mašina su 4000 litrų vandens bosu. Neseniai mašina buvo išbandyta miesto turgavietėje, veikė kuo puikiausiai. Važiuodama 40 kilometrų per valandą greičiu bemat vandeniu užpildydavo visas gatvių duobutes. Kai vandens monstras pasirodydavo, praeiviai slėpdavosi tarpuvartėse ar parduotuvėse. Ir kaimietis suko vežimą kiek įmanoma arčiau šaligatvio, piestu stojosi arklys, bet vandens čiurkšlių nepavyko išvengti. Vandens teko ir kiaulių būdoje miegančiai moteriškei, bet toji tik pasimuistė, nesuprato, kas vyksta, liepė vyrui nestoviniuoti.
Originalūs protestai
Prieškario Lietuvoje protestuota dažnai ir savaip. Kražių elgetyne gyveno apie 40 pavargėlių. „Aprūpinti visi kuo geriausiai ir, rodos, reiktų už tai būti dėkingiems. Bet jie kiekvieną dieną kelia įvairius „protestus“ prieš tvarką. Vienas iš originaliausių protestų tai „lojimas“ prie administracijos kambario durų“, – rašė „Šiaurės Lietuva“ (1931 01 18).
Elgetyne tvarka buvo griežta: pavargėliai valgo visi kartu ir tik tada, kai sugrįžtama iš bažnyčios. Rytais būrelis elgetų prieš šešias patraukia šventų mišių, o sugrįžta kartais ir po dviejų valandų. Likusieji naktį susitraukusiais pilvais turi kentėti alkio kančias.
Ši tvarka nesimeldžiantiems varguoliams labai nepatiko: anie tai dvasią peni, o kodėl mes turim būti alkani. Tad 6 valandą ryto susėda prie virtuvės durų ir loja visokiais balsais, kol gauna pusryčius. „Turbūt pirmas toks originalus Lietuvoje „protestas“, – svarsto Šiaulių laikraštis.
Elgetos loja, o kaliniai rėkia. Iš Šiaulių kalėjimo į miestą dažnai prasiverždavo riksmų lavina. Kas tai galėtų būti, laužė galvas miestelėnai. Šiaulių žurnalistai netruko išsiaiškinti. Pasirodo priežastis labai gyvenimiška. Kalėjimo administracijai įgrįso nuolatiniai kalinių bado streikai: kas tik nepatinka – nebevalgo. „Jei tai atsitinka, tai kaliniai maitinami prievarta“, – aiškino „Šiaurės Lietuva“ (1933 04 16). Tad kaliniai ėmė rėkti, kartu išrėkdami ir savo reikalavimus.
„Tai esąs paprastas kalinių pasipriešinimas, jokios reikšmės neturįs. Jei kalėjimas būtų už miesto, tai, žinoma, niekas nerėktų, nes nebūtų prasmės“, – apibendrino redakcija, negalėjusi žinoti, kad ir po 90 metų Šiaulių kalėjimas bus dar vis ne už miesto.
Prietaringi žmonės
Nusipirko šiaulietis naują dviratį ir nuėjo į Savivaldybę numerio. Žmogaus būta prietaringo, nes sužinojęs, kad jam tenka 13-tas numeris, jo atsisakė, pažadėjo ateiti už dienos.
Kitą rytą jis atvažiavo dviračiu ir, pasistatęs jį prie durų, nuėjo numerio. Tryliktą numerį savo laimei ar nelaimei jau buvo pasiėmęs kažkas kitas, todėl mūsų herojus džiaugėsi savuoju. „Bet koks buvo jo nustebimas, kai jis prie durų dviračio neberado... jį pavogė“, – tokį paradoksalų nutikimą užfiksavo „Įdomus mūsų momentas“ (1937 05 09).
Žiurkė moterį išvarė iš proto. Šiauliuose įvyko retas ir komiškai tragingas įvykis. Gyveno dvi karštai tikinčios ir prietaringos seserys. Naktį jos išgirdo kažką duris graužiant, traškant. Kas čia galėtų būti? . Viena sakė, kad žiurkė graužia duris, o antra tvirtina, kad velnias nori įsiveržti.
Visą naktį moterėlės drebėjo ir tirpo iš baimės. „Momentas“ informavo, kad toji, kuri naktį tvirtino, kad duris graužia velnias, tapo keistoka. Kai sesuo išėjo į miestą, surinko visus savo pinigus, kuriuos buvo per septynerius metus rūpestingai sutaupiusi, 400 litų, suplėšė į skutelius ir suvoliojusi juos pelenais sukišo į raugintų kopūstų bosą, o likusius apie 92 litus sidabriniais išmušusi langą išmetė į gatvę. Ėmė blaškytis kambaryje ir daužyti vazonus su gėlėmis.
Grįžusi sesuo suprato, kad ne velnias bus į seserį įsimetęs. Pakvietė gydytoją. „Šis apžiūrėjęs triukšmadarę, rado ją sergant galvos nervų uždegimu ir išrašė vaistus. Kitą dieną moterėlė pagijo. Nūnai ji gailisi prisidariusi tiek nuostolių, „ – pasakojimą baigė laikraštis. („Momentas“. 1929 m. Nr. 48.)
Paprastas, prastas gyvenimas
Tarp gausybės „įdomybių“ sunku surasti pačius netikėčiausius, paradoksaliausius nutikimus. Yra ir tokių „grynuolių“, kurie tiesiog liudija to laikmečio žmonių pasaulėjautą, etines normas.
Kryžius brakonieriui. 1930 metų vėlyvą rudenį Lygumų girininkijos eiguliai, pajutę, kad Palečių kaimo brokonierių būrys išėjo į valdžios mišką medžioti, pastojo jiems kelią, norėdami nuginkluoti. Tačiau užklupti brakonieriai pasipriešino, ėmė šaudyti į gamtos sargus. Susišaudymo metu žuvo brakonierių vadas J. Sakevičius.
Po kurio laiko, pranešė „Šiaurės Lietuva“ ( 1933 m. birželio 18 d.), toje vietoje, kur žuvo „brakonierių vadas“ Lygumų girininkija pastatė kryžių su įrašu: „Kas ginklu kovoja, nuo ginklo ir žūva (Šv. Rašto žodžiai). 1930 V. D. m. spalių mėn. 19 d. šioje vietoje per susišaudymą su miškų sargyba žuvo brokonierius Jonas Sakevičius. Lygumų girininkija.“
Daug vaizdelių iš kasdieninio prasto gyvenimo. Būta ir pasibaisėtinų.
Pats muša, pats verkia – taip supaprastintai „Įdomus mūsų momentas“ pavadino išties šiurpią dramą, įvykusią Gruzdžių valsčiuje, pelnytai galinčią pretenduoti į „juodosios“ ar absurdo žinutės klasiką.
Vyras iš Gulbinų kaimo kreipėsi į gydytoją Gruzdžiuose. Toliau, pasak laikraščio, veiksmas vyko taip:
Gydytojas pamatė, kad vyrui perskeltas galvos kiaušas, kad net smegenys išlindę.
– Važiuok,– sako jam gydytojas,– į Šiaulius operacijai, nes gyvybė pavojuje.
– Ale, – sako pilietis, – tik rišk ir gana, nes aš turiu dar parvežti savo broliui, kuris jau mirti rengiasi, kunigą. Mat, bekirsdami su broliu malkas, susipykome ir aš jam drožiau basliu galvon, o jis man kirviu. Dabar jau brolis apkvaišęs guli ir prašo kunigo. Negi, aš būdamas katalikas, apleisiu brolį smerčio valandoje.
Apsiverkė pilietis ir aprišta galva išėjo kunigo. („Įdomus mūsų momentas“, 1933 02 12).
Teisybė – ir prieškariu šiauliečiai mėgo rekordus. Jaunas Kalnelio gyventojas, tūlas Dulieba, susiderėjo su draugu iš dvidešimties litų, kad jis be jokių užkandų išgers vieną po kito 5 pusbonkius degtinės. Lažybos buvo padarytos viename miesto restorane.
Ir Dulieba lažybas laimėjo — sutartą kiekį degtinės išgėrė. Bet išėjus iš restorano, skaidrioji „rekordistą“ momentaliai paguldė ant menčių ir taip mėlynai nudažė veidelį, kad draugui nejuokais teko susirūpinti juo. „Nuvežė „rekordistą“ ligoninėn. Išplovus skilvį, Dulieba atsigavo. Kalneliečiai pasakoja, kad šio „rekordisto“ brolis prieš kiek laiko nuo panašių lažybų miręs. Anas gėręs dar macnesnį trunku – spiritą“, – tokį Šiaulių rekordą aprašė „Įdomus mūsų momentas“ (1936 02 09).
Šiauliečiai garsėjo ne tik geležiniais skrandžiais, bet ir šarvuotomis kaktomis, nuo kurių net montekristų – mažo kalibro revolverio – kulkos atšokdavo.
Pustuštė gatvė. Priešpriešiais ateina du vyriškiai. Staiga vienas jų išsitraukia iš kišenės montekristą ir, taikydamas kitam į galvą, šauna. Vienas šovinys prazvimbia pro šalį. Antras kliūva tiesiai kakton. Žmogus apsipila kraujais. „Šią sceną pastebi atsitiktinai ėjęs policininkas. Šoviką nuginkluoja ir nusiveda nuovadon,“ – rašė „Įdomus mūsų momentas“ ( 1936 03 22).
Paaiškėjo, kad pasikėsinta nužudyti dėl meilės tai pačiai merginai, bet nukentėjusiojo kakta buvo kieta kaip akmuo: kulka atšoko, liko tik mažas įbrėžimas. Nenusakoma meilės galia. Paprastai, bet ir prastai.
––
Galbūt šiuos paradoksalius šiaulietiškos spaudos vaizdelius per drąsu vadinti absurdo žurnalistika, nes ši sąvoka mus nukelia į filosofijos lankas: egzistencializmą, absurdo dramą. Tai tik paradoksalūs, grotestiški, o neretai juokingi ar nelabai juokingi vaizdeliai – juokas pro ašaras – kai kada pretenduojantys į trumpas humoreskas.
Be jokios abejonės, tokios temos (tokia žurnalistika) buvo labai mėgstama skaitytojų, aprašyti įvykiai ėjo iš lūpų į lūpas, pakisdavo, todėl kai kurios istorijos, reikia manyti, virsdavo anekdotais. Argi istorija apie ūkininko pačią kiaulės narve: atvežiau du bekonus, o parsivežu vieną – toli nuo anekdoto?
Prieškario spaudoje, ne tik satyrinėje, jumoristinėje ar regioninėje, bet ir Kauno rytiniuose laikraščiuose publikuota daug linksmosios žurnalistikos darbelių. Kiekvienas Šiaulių laikraštis sužinotą netikėto rakurso informaciją stengėsi pateikti kuo įdomiau, išryškindami paradoksalią faktų, detalių seką. „Linksmoji“ informacija nebuvo lengvai gaunama, ją redakcijos sužinodavo iš asmeninių pokalbių, nuogirdų, už kurių žurnalistai užsikabindavo ir, manau, neretai ir pagražindavo išgalvota situacijos eiga ar trūkstamomis smulkmenomis.
Daug netikėtų nutikimų nutikdavo provincijos miesteliuose ir kaimuose. Tai, kad nuotykiai buvo išspausdinami, rodo, kad pagrindiniai Šiaulių laikraščiai turėjo platų savo korespondentų tinklą, o ir skaitytojai, reikia manyti, laiškais pranešdavo apie neįtikėtinus įvykius jų parapijose.
Dar gajus stereotipas, kad „linksmoji“ žurnalistika yra „geltona“, t. y. nerimta, didesnio dėmesio nereikalaujanti, todėl ją skaityti – tas pats, kaip ir demonstruoti neišsilavinimą, menką skonį, tai – vadinamosios prastuomenės lektūra. Ši problema reikalauja išsamios ir detalios analizės, kuriai šiame straipsnyje vietos nenumatyta. Tiesa – „linksmoji žurnalistika“ yra toli nuo analitikos, bet būtent dėka „linksmųjų nutikimų“ laikraščiai surado tūkstančius naujų skaitytojų, kurie retsykiais ir visuomenėms aktualesnę problemą panagrinėdavo su laikraščiu rankose.
Mano sulesiota prieškario Šiaulių spaudos „įdomioji žurnalistika“ kažkuo panaši į šių dienų gyvojo lietuvių literatūros klasiko Juozo Erlicko ankstyvąją kūrybą.
O gal ir rusų literatūros avangardistas Daniil Charms (1905–1942) gali būti už palydovą. Štai toks jo papasakotas nutikimas. Susiginčijo du draugai, susipyko. Tuomet vienas jų išsitraukė iš pirkinių krepšio patį didžiausią agurką ir trenkė draugui per galvą. Šis pargriuvo ir numirė. „Štai kokius didelius agurkus dabar pardavinėja parduotuvėse“, – baigiamas vaizdelis „Kas dabar parduodama parduotuvėse“ (1936 m.).
Kaip neprisiminsi ankstesniame „Spaudos archyvo“ straipsnyje cituotą Šiaulių laikraščio papasakotą nutikimą turguje, kai agurkais susimušė du žydai.
