Naujausios
GIRIŲ KARALIAUS MĮSLĖ
prof.Vytautas BIKULČIUS
Nedidelė leidykla „Žara“ ką tik išleido vieną iš garsiausių XX a. antros pusės prancūzų literatūros kūrinių – Michelio Tournier (g.1924) romaną „Girių karalius“ (iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė), kurio lietuvių skaitytojai laukė 44 metus, nes jis, pasirodęs 1970 m., pelnė ir pačią garbingiausią Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt‘ų – premiją.
Anais laikais šis romanas negalėjo pasiekti mūsų skaitytojų dėl ideologinių priežasčių, o, kita vertus, net ir šiais laikais jis yra kietas riešutas vertėjui, tad, suprantama, kad leidyklos irgi perdaug neskubėjo.
Rašytojas M. Tournier nėra visiškai nežinomas mūsų skaitytojams, nes iki šiol jie galėjo susipažinti lietuviškai su jo romanais „Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai“ (iš prancūzų kalbos vertė G. Baužytė-Čepinskienė, leidykla „Alma littera"), „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras“ (iš prancūzų kalbos vertė D. Bučiūtė, leidykla „Alma littera") ir esė knyga „Idėjų veidrodis“ (iš prancūzų kalbos vertė N. L. Kašelionienė, leidykla „Alma littera").
Kadangi rašytojo tėvai buvo baigę germanistikos studijas ir vokiečių kalbą ir kultūrą įdiegė savo sūnui, nėra ko stebėtis, kad „Girių karalius“ yra bene labiausiai Vokietijos dvasios persmelktas prancūzų romanas.
Jau romano pavadinimas įgudusiam skaitytojui signalizuoja, jog čia yra įprasminama J. W. Goethės baladė „Girių karalius“, kurioje tėvas skuba namo su savo sūnum, o šis vis prisipažįsta, kad jį vilioja girių karalius, raginantis jį pasilikti. Tačiau tėvas jį įtikinėja, kad jam tik vaidenasi. Grįžęs namo, tėvas randa savo glėbyje negyvą sūnų. Beje, šią baladę vokiečių rašytojas parašė remdamasis J. G. Herderio eilėraščiu, kurį jis išvertė iš danų kalbos ir klaidingai pavadino „Alksnių karalius“, nors tikrasis jo pavadinimas buvo „Elfų karalius“. Bet būtent ši klaida ir sudomino Goethę, nes alksnis yra laikomas niūriu ir pragaištingu pelkėtų vietovių medžiu.
Šitaip jo baladėje buvo sukurta paslaptingumo atmosfera. Kitaip tariant, girių karalius tampa žmogėdros variantu, kurį M. Tournier perėmė iš Ch. Perrault pasakos apie Mėlynbarzdį.
Neatsitiktinai ir pagrindinis romano herojus Abelis Tifožas jau pirmuoju romano sakiniu yra pavadinamas „žmogėdra“. Šitaip jį įvardija jo meilužė. Tačiau, kaip vėliau išaiškėja, toks vardas nėra atsitiktinis, nes romane protagonistas bus suvokiamas kaip žmogėdra perkeltine prasme. Mat jis renka berniukus mokykloms, kurios buvo vadinamos napolomis, kur tie vaikai įgydavo ne tik tradicinį, bet ir karinį išsilavinimą.
Kadangi romano veiksmas vyksta ir Antrojo pasaulinio karo metais, suprantama, kad tie parengti jaunuoliai iškeliaudavo tiesiai į frontą ir tapdavo paprasčiausia „patrankų mėsa“. Šit kodėl atsiranda ta „žmogėdros“ samprata. Ji dar labiau praplečiama, kai sužinome, jog taip įvardijami Gėringas ir Hitleris.
Autorius gana įtikinamai pasinaudoja žmogėdros mitu, išryškindamas jo atskirus dėmenis. Prisimindamas jau minėtą Perrault pasaką, jis atkreipia dėmesį, kad žmogėdra pasižymi ne tiek rega, kiek puikia uosle, neatsitiktinai grįžęs namo, jis įtarinėja, kad užuodžia „šviežieną“ (ta šviežiena protagonistui tampa jaunuoliai, kuriuos jis verbuoja į specialiąją mokyklą). Lygiai taip pat nutinka romano finaliniuose epizoduose Abeliui, kuris nebemato ir jo kelią reguliuoja berniukas, sėdėdamas jam ant kupros ir tampydamas jį už ausų.
Abelis yra stambus, nerangus žmogėnas su didžiulėmis, negrabiomis rankomis. Toks rankų išryškinimas yra gerai apgalvotas, nes čia atsiskleidžia forijos (nešimo) idėja, persmelkianti visą romaną. Tad neatsitiktinai iškyla ir šv. Kristoforo įvaizdis, kuris įgyja simbolinę prasmę romano pabaigoje, kai Abelis Tifožas neša ant savo pečių išgelbėtą žydų berniuką Efraimą.
Šv. Kristoforą, įkūnijantį forijos idėją, papildo Atlantas, anot graikų mitologijos, laikantis dangaus skliautą, tik čia jis yra pastato architektūrinė detalė.
Romano autorius teigia, kad vyro lemtis yra būti vaiko nešėju. Kol Abelis Tifožas suvokia savo lemtį, praeina visas jo gyvenimas. Tad romanas „Girių karalius“ gali būti suvoktas kaip iniciacinis (kitaip tariant, įšventinimo, kuriuo Abeliui tampa šv. Kristoforo koležo gaisras) ir kaip Bildungsromanas (puoselėjantis auklėjimo idėją, kurio tradiciją vokiečių literatūroje būtent ir įtvirtino Goethė savo garsiuoju romanu „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“.
Romane girdėti du balsai – visažinio pasakotojo ir Abelio Tifožo, bet pateikti kaip jo „niūrūs užrašai“. Pats romano autorius prisipažino, kad kūrinio struktūrą jam padėjo komponuoti vokiečių kompozitoriaus J. S. Bacho „Fugos menas“.
Keliaudamas romano puslapiais, skaitytojas atvers begalę perspektyvų, už kurių galiausiai išryškės Girių karaliaus įvaizdis, įkūnijantis, pasak M. Tournier, pačią Vokietijos esmę, kurioje slypi ir gyvenimo džiaugsmas, ir gyvenimo tragedija.
Kadangi antroje romano pusėje veiksmas plėtojamas Rytprūsiuose, mūsų skaitytojams bus malonu skaityti, kaip prieš juos atsiveria brangūs vaizdai, susiję su Neringos, Nidos, Rasytės, Tolminkiemio, Gumbinės vardais.
Nors skaitytojo laukia tikrai nelengva kelionė pro ištisą įvaizdžių ir simbolių mišką, tačiau jis pajus tikrą skaitymo malonumą, suvokęs, kur slypi girių karaliaus mįslė...
